Per pastarąsias savaites Sirijos konfliktas tapo pačia aktualiausia pasaulio naujiena. Su nerimu laukiama Jungtinių Amerikos Valstijų puolimo, stebimi ir jų sąjungininkių veiksmai, kuriamos sąmokslo teorijos. Tačiau daugelis žmonių vis dar turi daug klausimų, nors bijo juos užduoti nenorėdami pasirodyti neišprusę ir nesusipažinę su svarbiausiu šiandienos įvykiu. Todėl Washington Post pasistengė pateikti atsakymus į pagrindinius klausimus, kurie aktualūs norintiems susipažinti su Sirijos konflikto esme.
Visų pirma, vertėtų paminėti, jog Sirija yra prie Viduržemio jūros esanti valstybė, kurioje gyvena 22 milijonai gyventojų. Kraštas religiškai ir etniškai itin įvairialypis, tačiau didžiausią dalį sudaro musulmonai sunitai. Šalį jau kurį laiką valdo autokratas Bashiras Assadas, perėmęs valdžią iš savo velionio tėvo diktatoriaus ir ilgą laiką terorizavęs savo gyventojus pagaliau sulaukė rimto atsako.
Konfliktas prasidėjo 2011 m., kuomet buvo inspiruotas kitose Arabiškose valstybėse vykusių konfliktų. Pagrindinis sukilėlių tikslas buvo nuversti Bashirą Assadą ir sunaikinti jo autoritarinį rėžimą. Su pirmaisiais aktyvistais buvo susidorota greitai ir tyliai. Vėliau prasidėjo aktyvistų persekiojimas, grobimas, šeimos narių prievartavimas, o garsesni protestai buvo numalšinami atvira ugnimi. Prasidėjo pilietinis karas, kuriam pabaigos nenusimato iki šiol.
Vyrauja dvi pagrindinės teorijos, kodėl protestai išvirto į tokį pasaulį šiurpinantį karą, koks yra dabar. Ženklų, jog Sirija yra tiksinti bomba esama mažiausiai du dešimtmečius. Paminėtina, jog Sirijos valdžia, iš tiesų, persistengė reaguodama į taikius protestus ir padarė tai žiauriai negu bet kuri kita Arabų pavasarį pergyvenusi valdžia.
Vieną teoriją remia BBC žurnalistas Zakaria Fareedas, kuris mano, jog valstybė yra pernelyg susiskaldžiusi, jog galėtų būti taiki ir vieninga. Nors dauguma gyventojų yra sunitai, tačiau valstybės viršunėlėse dauguma sėdinčių priklauso mažesnei atšakai – alavitams. Alavitai tampa privilegijuota mažuma, kuri erzina daugumą. Priešinantis alavitų įsigalėjimui bendruomenės buria savo kariuomenes (sunitai, kurdai ir arabų krikščionys), kurios paremtos tikėjimu tampa itin arčios ir fundamentalios. Kaip teigia Z. Fareedas balanso atradimas tarp valstybėje gyvenančių mažumų skaudus, tačiau neišvengiamas.
Kita teorija akcentuoja B. Assado valdymo griežtumą ir pasenusią ideologiją. Sirija buvo valstybė, kurią palaikė Sovietų Sąjunga ir Šaltojo karo metu ji buvo artima būtent tai pusei. Pasibaigus šaltajam karui aplink esančios valstybės atnaujino ryšius su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis, tuo tarpu B. Assadas bei jo vėlionis tėvas rėmėsi ta pačia morališkai pasenusia politika.
Visgi Washington Post nesiryžta paminėti dar vienos ir pačios kontraversiškiausios teorijos, kuri pasaulyje sulaukia vis daugiau šalininkų. Pastarąją teigiamai, jog konfliktas peraugo į tokias žūdynes įsikišus slaptosioms JAV tarnyboms, kurios pakurstė konfliktą siekdamos sukelti situaciją, kuomet valstybė turėtų pretekstą pradėti karinę intervenciją.
Kitas svarbus klausimas – koks Rusijos vaidmuo šiame konflikte? Rusija, išliko pagrindine valstybės sąjungininke ir ji neabejotinai blokuos visus Generalinėje Saugumo Asamblėjoje svarstomus veiksmus, jei jie bus nukreipti prieš B. Assado rėžimą. Autoritarinis Sirijos valdymas palaikomas ir siunčiant ginklus B. Assadui. Sunku net įsivaizduoti, kuo pasibaigtų Rusijos rėmimas, jei intervenciją pradėtų Vakarų valstybės, ir ar tai neperaugtų į atvirą Šaltajį karą primenančią konfrontaciją.
Kodėl Rusijai Sirija tokia svarbi? Pirmiausiai dėl to, jog šioje valstybėje yra strategiškai svarbi karinė jūrų bazė. Antra, Rusijai vis dar artimas Šaltojo karo mentalitetas bei ji tiesiog negali pakęsti karinių intervencijų, kurias taip pamėgo JAV. Valstybė tebejaučianti grėsmę, kurią kelia vakarietiškas imperializmas. Galiausiai Rusija tiesiog pelnosi didelius pinigus iš ginklų eksporto Sirijai.
Iranas taip pat palaiko Siriją ir Teheranas B. Assadui artimesnis negu bet kada anksčiau. Irano palaikymo priežastys dar aiškesnės – Sirija yra tiesioginis ginklų tiekimo kelias. Be to, Iranas saugo ir save, nenorėdamas, jog kapituliavus B. Assado valdžiai, intervencijos metas ateis ir Irano autoritariniam rėžimui.
Kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos dar nesiėmė veiksmų? Juk cheminio ginklo panaudojimas turėjo būti pakankama paskaita skubiai intervencijai ir veikti reikėtų tada, kol pasaulyje vis dar gyvas ažiotažas dėl šio ginklo naudojimo. Oficialiai JAV trūksta tiek Kongreso pritarimo, tiek Generalinės Saugumo Asamblėjos palaiminimo (kaip žinoma, pastarasis tikrai nebus gautas). Kitos priežastys, kodėl JAV iki šiol nesikišo į karą, matydamos bejėgiškai žudomą aktyvistų minią – karti Afganistano, Irako, Vietnamo patirtis, nenoras, jog padėjus sukilėliams pasibaigtų nauju pilietiniu karu, nenoras sulaukti amerikiečių pasipriešinimo.
JAV demonizavimo atveju, mananti, jog ši valstybė be skrupulų pati siekia pradėti intervenciją Sirijoje į klausimą atsakyti sudėtingiau. Viena aišku, jog valstybė negaus JTO pritarimo, todėl laukimo šiuo atžvilgiu būti negali. Jei JAV pati siekia pradėti karą, tuomet atmestini variantai, jog vengiama ankstesnių klaidų ir bijoma sukelti dar vieną pilietinį karą. Taigi klausimas gali išlikti atviras.
Dar vienas esminis klausimas – kodėl cheminių ginklų naudojimas yra toks svarbus? Juk įprastai būdais B. Assadas įsakė nužudyti bent 100 000 žmonių, o nuo cheminių ginklų žuvo apie 1000. Blogoji versija – cheminis ginklas tėra pretekstas, kuris gali sukelti palaikymą, kadangi pati cheminio ginklo idėja atrodo gąsdinanti. Gražesnė versija – sukuriamas precedentas ir tarptautinės politikos norma, jog cheminis ginklas yra nenaudotinas. Karas yra toks pats senas kaip civilizacijos, tačiau šiuolaikinės valstybės gali bent neleisti jam pasidaryti dar baisesniu reiškiniu nei kariaujant įprastais būdais.
Cheminio ginklo draudimas buvo reglamentuotas dar 1925 m. Tam pakanka vieno argumento – cheminis ginklas yra idealus žudyti civilius, tačiau prieš kariuomenę, kuri paprastai yra pasiruošusi, veikia prasčiau. Pasaulis, kuriame nebūtų griežtos sankcijos prieš cheminį ginklą, iš tiesų, taptų dar baisesniu. Todėl galima tikėti, jog Sirijos valdžios nubaudimas būtų pakankamas atbaidant kitas valstybes nuo tokio ginklo naudojimo. Nepasipriešinus B. Assado kovos būdui ši tarptautinė norma susilpnėtų.
Kad ir kokį sprendimą priimtų JAV ar kitos Vakarų valstybės, tačiau konfliktas neišvengiamai truks dar bent kelerius, o gal ir daugiau metų bei bus skausmingas. Net jei B. Assadas būtų visiškai nuverstas, tikėtina, jog tarpusavyje kovoti pradės dabartiniai sukilėliai, ir kartosis kitų karų, kuriuose dalyvavo JAV, istorija.
Parengta pagal Washington Post.
