Didžiosios Britanijos atsisakymas prisidėti prie intervencijos Sirijoje sukėlė pasaulinį ažiotažą. Jungtinės Amerikos Valstijos atrodo įsižeidusios, tačiau šalies gyventojai į šį politinį gestą žvelgia su pavydu – iš kur britai turi drąsos ir šalto proto nepradėti dar vieno beprasmio karo? Didžiojoje Britanijoje skubos tvarka buvo surinkta komisija, kuri pateikė nemalonių klausimų ir prie Irako karo prisidėjusiems Toniui Bleirui bei jo administracijos žmonėms. Nepatogūs klausimai ir nepakankamai motyvuoti atsakymai parlamentui buvo pakankama priežastis neleisti prisidėti prie dar vieno karo. Amerikiečiai klausia savęs, nejaugi jų valdžioje stingama šalto proto? Kodėl į tokias nepatogias apklausas nėra pakviečiamas Georgas W. Bushas arba Dickas Cheney?
Daugelis JAV gyventojų pripažįsta, jog karas Irake ir Afganistane buvo beprasmis. Taip pat ir tai, jog pasaulis iki intervencijos buvo saugesnis negu po jos. Jau daug kartų buvo diskutuota apie tai, jog B. Obama nuvylė savo rinkėjus ir pasaulio bendruomenę. Tikėjęsi išmintingo pacifisto, jie regi panašius veiksmus, kuriuos kadaise atliko G.W. Bushas. Maža to, atrodo, jog sąjungininkų palaikymo jam reikia dar mažiau nei savo pirmtakui.
Kaip teigia istorijos profesorius Josepfh A. Palermo, B. Obama stumia valstybę į nacionalinio saugumo zoną, kurioje agresyvumas ir karingumas yra naujosios moralės dalis. Jis jau „normalizavo“ kaltinimus be įrodymų, NSA duomenų rinkimą ir išdavikų persekiojimą. Jeigu dabar B. Obama puls Siriją be Jungtinių Tautų ir valstijų Kongreso leidimo, bus grįžta į tuos laikus, kuomet savo tuometines galias perlenkė ir G. W. Bushas.
Profesoriaus teigimu, 21 amžiuje pradėti karą be pasaulio visuomenės pritarimo yra pavojinga pirmiausiai dėl masinio naikinimo ginklų. Inicijuojant tokius veiksmus niekas negali būti tikras, kuris kariuomenės veiksmas pradės grandininę reakciją, kurioje neadekvatūs sprendimai gali privesti iki pasaulinės katastrofos.
Remiantis kai kuriais dokumentais, matyti, jog cheminiai ginklai buvo naudojami ir anksčiau. 1991 m. JAV Irake taip pat naudojo uraną ir baltąjį fosforą. JAV taip pat palaimino Izraelio bombų mėtymą ant libaniečių. O ką jau kalbėti apie Vietname naudotą Orange Agent, t.y. herbicidų ir defoliantų mišinį, dėl kurio naudojimo galimai žuvo apie 400 000 vietnamiečių. Visa tai, anot J. Palermo, byloja, jog valstybė neturi moralinės teisės kištis į kitus konfliktus.
Norint viską atlikti legitimiai, Jungtinių Tautų tyrėjai turi pateikti išvadas dėl cheminio ginklo naudojimo, tuomet balsuoti Saugumo Asamblėjoje dėl karinės intervencijos. Karinė intervencija galima teigiamai balsavus visoms jos narėms, kurių yra 8. Jau dabar matyti, jog neigiamai balsuos tiek Rusija, tiek Kinija. Todėl JAV beveik netenka šansų veikti legitimiai.
Panašu, jog legitimumas nebus suteiktas nei namie, nei tarptautiniame lygmenyje. Taip bus visiškai „normalizuota“ JAV veikla Artimuosiuose Rytuose. Nors to pradininkas buvo G. W. Bushas anuomet praktiškai atvirai pasiuntęs Jungtines Tautas, tačiau jis gali būti laikomas išsišokėliu, o JAV veiksmas – precedentu. Tuo tarpu pakartotinis kito prezidento veiksmas reikštų, tai jog neokoncervatorių politika yra JAV tarptautinės politikos norma. Nežinia, kaip iš viso šito suksis demokratai, kurių koziris prieš respublikonus buvo nuosaikumas tarptautinėje politikoje ir konfliktinių situacijų vengimas. Galimai visos būsimos jų kampanijos bus skirtos atsiprašinėjant už klaidas Artimuosiuose Rytuose.
Jungtinių Tautų karinės intervencijos taisyklės yra sukurtos tam, jog be visų didžiųjų valstybių leidimo negalėtų prasidėti joks karas, užtikrinant, kad prie fronto linijos nesusidurs dvi galingos jėgos. JAV yra tikra, jog Sirija nebus rimtas varžovas, galėsiantis ją užpulti, todėl manosi galinti apeiti šią taisyklę. Tačiau į kovą gali įsitraukt kitos valstybės (žinoma, čia akcentuojamos Rusija ir Kinija), kurioms vieną dieną gali nusibosti besaikis JAV noras kištis į reikalus Artimuosiuose Rytuose. Tai atrodo mažai tikėtina, tačiau kai kurie amerikiečiai, kaip ir minėtas profesorius J. Palermo baiminasi, jog JAV vieną dieną viršys kitų valstybių kantrybę. JAV sudrausminimo tikimybė profesoriui atrodo ypač tikėtina, jei kažkas pagaliau tvirtai įrodys, jog cheminio ginklo panaudojimas buvo sufalsifikuotas pretekstas.
Jeigu kas nors aukščiausiame lygyje prabiltų apie tai ir įrodytų, jog cheminis ginklas apskritai tebuvo iliuzija, tuomet kitoms JTO valstybėms reikėtų sankcionuoti JAV dėl jos imperializmo. Tokios pesimistinės prognozės pasirodo drąsesnėje valstybės žiniasklaidoje. Randasi nemažai žurnalistų, kurie yra nusiteikę kalbėti apie savo valdžios agresyvumą.
Taigi kodėl amerikiečiai negali įpareigoti valdžios savo valdžios atsitraukti bent šį kartą? Ar tai kvailumas, nesidomėjimas ar pernelyg didelis pasitikėjimas savo valdžia? J. Palermo teigia, jog daugelis amerikiečių gyvena tamsoje – jie yra pripratę pasitikėti savo valdžia. O valdžia įpratusi juos ramintis paprastais žodžiais: „pasitikėkite mumis“ arba „mūsų tarnybos žino, ką daro“. Profesorius nebijo pasakyti, jog negalima tikėti niekuo, kas yra sakoma iš valdžios tribūnos.
Istorikas prisimena, kuomet Lindonas Jonsonas įsakė kariuomenei atakuoti 66 taikinius Vietname. Atakos turėjo apraminti Ho Chi Minh, tačiau vietoj to buvo atverta tikra Pandoros skrynia. Sprendimas tapo gėdingiausio JAV laikotarpio pradžia. Niekas negali patikinti, jog tokia pati velniava neprasidės šįkart. Ir visvien nepanašu, jog kažkas viduje JAV būtų rimtai pasiryžęs kovoti su nesuvaldomu imperializmu.
Parengta pagal The Huffington Post.
