Kiekvienai revoliucijai galioja taisyklė: tam tikram laikui valstybės saugumo „bausmių kardas“ patenka į diletanto rankas. Dėl aiškios priežasties: revoliucionierių santykiai su „organais“, gynusiais buvusį režimą, visada blogi, o savų karių tiesiog chroniškai stinga. Tokios įvykių eigos pasekmės gali būti įvairios. Tai ypač pasakytina apie Ukrainos santykius su JAV ir „rusų“ žydais.
Ačiū Dievui, iš Aleksandro Turčinovičiaus raidos nesulaukėme nei Geležinio Felikso, nei Robespjero, nei blogiausiu atveju – „ukrainietiško Bakatino“. Šis žmogus – tai charizmatiškas pamokslautojas, linkęs į plataus užmoko postringavimus makroekonominėmis temomis, ir, būkime atviri, žalio supratimo neturintis apie kontržvalgybos veiklą, išskyrus nebent visiems girdėtą pokalbių pasiklausymą ir išorinį sekimą. Viskas, ką jis įstengė padaryti pusę metų būdamas Ukrainos slaptosios tarnybos (UST) pirmininku, – atsargiai pasidomėti dviejų – trijų siauram žmonių ratui žinomų personų veikla. Daug ko apie tuos žmones jis taip ir nesužinojo. O vertėjo.
Turčinovui atsistatydinus iš pareigų, daug kas iš UST darbuotojų lengviau atsikvėpė, nes niekas ir niekada čia jo nelaikė savu žmogumi. Mūsų specialiosios tarnybos, nuo seno paverstos „uždaromis akcinėmis bendrovėmis“, nemėgsta neprašytų akcininkų. Tokių žmonių raugėje Turčinovas galėjo tikėtis tik scholastiško sektanto vaidmens. Vis dėlto Julijos Timošenkos palaiminto „gerojo pastoriaus“ dėmesį spėjo patraukti kai kurios ypatos, apie kurias toliau pakalbėsime.
Pabandysime atidžiai perskaityti vieną vertą dėmesio dokumentą (skaitydami atkreipkite dėmesį į nuorodas, iš kur visa tai).
Taigi šių metų balandžio pradžioje UST pirmininkas organizacijai „Ukrspeceksport“ nusiuntė paklausimą apie kažkokios firmos „Far West Ltd“ veiklą, matyt, įtardamas, jog ši, be kito ko, ir ginklais prekiaujanti kompanija yra žinoma šiam pagrindiniam mūsų „gynybinės paskirties produkcijos bei paslaugų” importuotojui ir eksportuotojui. Nesunku suvokti, kodėl A.Turčinovas kreipėsi į „Ukrspeceksportą“: ši organizacija nuo UST aparato, su kuriuo susiklostė Turčinovo santykiai perdėm oficialiai, skyrėsi tuo, kad su dabartine Ukrspeceksport“ vadovybe jis susipažino dar būdamas Ukrainos pramonininkų ir verslininkų sąjungos viceprezidentu. Be to, aktyviai naudotis bendradarbių analitiniais sugebėjimais „Ukrspeceksporte“ yra įprastas dalykas, o mūsų „apsiausto ir kinžalo“ riteriai tuos sugebėjimus dažnai naudoja vien asmeniniams tikslams.
Suprantama ir tai, kodėl Turčinovą sudomino ponai A.A.Lichvincevas ir L.L.Kosjakovas. Reikalas tas, kad šiedu gabūs žmonės pretendavo į aukštų Ukrainos valstybės tarnautojų postus. Ir ne bet kur, o Gynybos ministerijoje. Ir ne tiesiog minėtoje ministerijoje, o jos Vyriausioje žvalgybos valdyboje (VŽV). Viena iš problemų buvo ta, kad A.A.Lichvincevas – Jungtinės Karalystės, o L.L.Kosjakovas – Šveicarijos pilietis. Tačiau buvo ir daugiau problemų.
Kas tokia, pavyzdžiui, yra viena iš JAV palaimintų privačių karinių kompanijų „Kellog, Brown and Root“? Ar ji nėra padalinys skandalais pagarsėjusio žinomo koncerno „Halliburton“, siejamo su JAV viceprezidentu Diku Čeiniu? Taip, yra. O ar „Kellog, Brown and Root“ nedalyvavo Gruzijos „rožių revoliucijoje“? Dalyvavo, ir kaip reikiant. O kas Gruzijoje koordinavo jos veiksmus? Ar tik ne buvęs Lietuvos gynybos ministras A.Butkevičius? Taip, jis. O ar Butkevičius susijęs su UST vadovą taip sudominusia kompanija „Far West Ltd“? Susijęs – ir visai betarpiškai – yra Direktorių tarybos narys. O kuo dar, be šio sunkaus darbo, užsiima ponas A.Butkevičius? Ogi jis – Bario Patarkacišvilio, artimiausio Boriso Abramavičiaus Berezovskio draugo, oficialus patarėjas.
O kas yra Panamos kompanijos „Isofert Trading INC“ ir „Transchem International INC“, per kurias tvarkomi kompanijos „Far West Ltd“ finansai? Visiškai aišku – ofšorinės kompanijos reikalingos tam, kad per jas būtų plaunamos „babsės. Tačiau kam pastarosios priklauso? Ogi Viačeslavui Vladimirovičiui Kentorui – judėjų tikėjimą išpažįstančiam Šveicarijos piliečiui, kuris kažkodėl tai irgi įsigeidė aukšto valstybinio posto Ukrainoje. Tiesa, V.V.Kontoras, kaip grynai civilis žmogus, nepretendavo į karinės žvalgybos generolo pareigas, dar 2005 metų pabaigoje pasitenkino kuklia Ukrainos prezidento patarėjo pareigybe. Ar ponas V.V.Kontoras susijęs su B.A.Berezovskiu? Koks keistas klausimas! Kentorui priklausantis chemijos koncernas „Akronas“ visą savo pelną pervesdavo į minėtus Panamos ofšorus. O tai daryti padėdavo Boriso Abramavičiaus Berezovskio „AUTO-VAZ bank“, betarpiškai dalyvaujant Badriui Patarkacišviliui.
Anokia čia bėda, jei garbūs Šveicarijos ir Jungtinės Karalystės piliečiai tars Ukrainos generolais ir patarėjais. Gal jie tiesiog trokšta mus išmokyti, kaip teisingai vadovauti karinei žvalgybai ir plėtoti chemijos pramonės technologijas? Iš kur tos keistos „Ukrspeceksporto“ užuominos apie kai kieno „prieštaringą reputaciją“? Ir iš kur gi apskritai atsirado tokių malonių žmonių?
Devintoji speckuopa
Trumpam sugrįžkime į buvusios TSRS laikus, į tolimą pertvarkos ir viešumo epochą. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaiga. Afganistanas, Šindando rajonas. Valstybinės žvalgybos valdybos specpadalinys „N“ (narkotikai). Vadas – Leonidas Leonidovičius Kosjakovas. Vado pavaduotojas – Aleksejus Aleksandravičius Lichvincevas. Specgrupei „N“ taip pat priklauso karininkai Ruslanas Šamiljevičius Saidovas ir Antonas Viktorovičius Surikovas. Grupės užduotis – kova su narkotikų gabenimu karavanais ir savo agentūros diegimas tarp narkotikų pervežėjų.
Grupę globojęs aukštas Valstybinės žvalgybos valdybos pareigūnas jai labai daug leido, įskaitant nesankcionuotus ir nekontroliuojamus ryšius su amerikiečių specialiųjų tarnybų atstovais. Pasibaigus karui Afganistane, šauniųjų karo žvalgybininkų keliai kuriam laikui išsiskyrė: vieni vagiliavo tarybinės armijos kontingento Vokietijoje arsenaluose ir pardavinėjo Kosovo albanams ginklus; kai kas „treniravo“ Šamilio Basajevo „abchazų batalioną“; treti Angolos negrus aprūpino ginklais mainais į deimantus. Gyvenimas buvo audringas. Tačiau po 1998 metų visi jie tapo respektabiliais firmos „Far West Ltd“ direktorių tarybos nariais. Šią artimų draugų kompaniją papildė buvę Valstybinės žvalgybos valdybos agentai Alfonsas Davidovičius (Venesuelos pilietis, Valstybinės žvalgybos valdybos Privolno mokyklos Nikolajevo srityje auklėtinis, ir Jakovas Abramavičius Osmanas. Pagrindinė susitarimo dalyvaujanti šalis (JAV) naujosios firmos kuratoriumi apskyrė poną F.Ermartą, buvusį CŽV strateginių vertinimo centro direktorių.
Užsienio šaltiniuose kartais galima aptikti pėdsakų informacijos apie firmos „Far West Ltd“ vadovybės dalyvavimą organizuojant heroino pervežimą tranzitu iš Afganistano ir kokaino – iš Kolumbijos; apie firmos dalyvavimą konsultuojant abejotinų ginklų prekybos sandorių dalyvius. Pavyzdžiui, 2005 metų gegužės mėnesį iš Rusijos į Kolumbiją buvo atgabenta 100 tūkstančių automatų AK. Tik abejotina, ar tuo galima tikėti. Tačiau galima daryti prielaidą, kad „Ukrspeceksport“ disponuoja panašaus pobūdžio informaciją, kad būtent ji ir nulėmė negatyvų požiūrį į šią kompaniją. Kaip ten bebūtų, firmos „Far West Ltd“ filialas sėkmingai darbuojasi Krymo autonominėje respublikoje, kurioje daugiausia komplektuoja karinius specialistus tam, kad jie „gintų verslą šalyse, kurių režimai nestabilūs“, o, paprasčiau kalbant, – verbuoja samdinius į karštuosius taškus.
O dabar verta dirstelėti į praeitį, į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį ir ano meto įvykius Maskvoje. KGB tuomet tyrė, kaip iš jos kontroliuojamo uždaro mokslini gamybinio susivienijimo „Spektr“ informacija „nuteka“ amerikiečių žvalgybai. Įtariamojo vaidmuo, kaip tokiais atvejais įprasta, teko nelaimėliui ir neturtėliui žydeliui V.V.Kantorui. Tačiau prasidėjo liberalus laikmetis, ir jam tekusi bausmė buvo grynai simbolinė – darbuotojas neteko teisės dirbti su slapta informacija ir dėl to buvo atleistas iš darbo. Tolesnis Kantoro kelias į didįjį verslą gerai žinomas, ir nėra reikalo jo detaliai prisiminti. Tik pažymėsime, kad pagrindinis Kantoro gamyklos „Akron“ (buvęs gamybinis susivienijimas „Azot“, veikęs Rusijos Novgorodo srityje) produktas yra amoniako salietra, kuri, žinoma, yra vertinga mineralinė trąša ir tuo pačiu metu – didelės galios sprogstamoji medžiaga, iš kurios galima pagaminti dinamitą, amoniaką, o taip pat komponentą balistitinio parako, reikalingo raketų varikliams, artilerijos pabūklų ir minosvaidžių sviediniams. Be to, nė vienas šuo neužuos kokaino (kaip ir heroino), laikomo salietros maiše. Tokia specifinė pono Kantoro produkcija kažkodėl labai paklausi Pietų Amerikoje.
Štai kokie įdomūs žmonės patraukė UST vadovo dėmesį. Jie ne tik įdomūs, bet ir konkretūs, ir patyrimą toje srityje, į kurią norėtų pasukti Turčinovas, turi turtingą ir ilgametį. Žodžiu, tai veikėjai, visai nepanašūs į kokį nors baptistų pastorių.
Bijok „šveicarų“, dovanas nešančių
Minėtas L.L.Kosjakovas Šveicarijoje turi vilą. Šioje mieloje šalyje taip pat gyvena J.A.Kosmanas ir V.V.Kantoras. Didžiuma kompanijos „Far West Ltd“ direktorių tarybos narių taip pat turi Šveicarijoje nekilnojamo turto. O ir pati kompanija taip pat įregistruota šioje šalyje. Viskas tylu, ramu, teisiška. Jokių kataklizmų. Kur geriau pailsėsi nuo Maidano mitinguotojų spygavimų, Kolumbijos narkomanijos ir įkyrių Novgorodo uždarbiautojų? Tačiau dirbti tenka neramiose šalyse – Gruzijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Darbas nervingas, o užsakovas reiklus.
Kur, pavyzdžiui, 2004 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais buvo apsistojęs Valstybinės žvalgybos valdybos eksgenerolas, o dabar Jungtinės karalystės pilietis A.A.Lichvincevas? Ogi Kijeve. O kuo užsiėmė? Užtikrino ryšį tarp legalios CŽV rezidentūros, atstovaujamos kai kurių JAV pasiuntinybės darbuotojų bei Kučmosento Pinčuko, ir Ukrainos jėgos struktūrų atstovų, kad garantuotų pastarųjų nesikišimą į žinomus praeities įvykius. Lichvincevą lydėjo sėkmė ir tuo pačiu jis įrodė, kad vertas generolo pareigų Ukrainos gynybos ministerijos Valstybinėje žvalgybos valdyboje. Tik kam V.V.Kanotrui prireikė Ukrainos prezidento patarėjo posto? Matyt, Viačeslavą Vladimirovičių labai domina Iljičiovsko ir Odesos uostai (todėl prie jo atstovaujamos šalies patarėjo pareigybės jis tučtuojau prikergė dar vienas pareigas – ir tapo „červonco“ – Červonenkos vadovaujamos Transporto ir ryšių ministerijos investicijų tarybos vadovu). Minėti uostai neduoda ramybės ir kompanijos „Far West Ltd“ Krymo filialui. Kodėl? Dėl tranzito? Tik trąšų, žinia, tik trąšų tranzito…
Beje, rusas pretendentas į Rusijos valdovo sostą Mich.Mich.Kasjanovas, slapyvardžiu „Miša – 2 procentai“, neseniai lankėsi saulėtoje Šveicarijoje. Kur gi apsistojo? Žinoma, V.V.Kantovo viloje. O ar tuo metu joje buvo A.A.Lichvincevas ir J.A.Kosmanas? Retorinis klausimas!
Kaip žinia, praėjusių metų spalio 6 d. įvyko Boriso Berezovskio susitikimas su Ukrainos Verchovnos Rados deputatais, narais laikinosios tyrimų komisijos, kuri nagrinėja Ukrainos prezidento rinkimų neteisėto finansavimo faktus. Leisime sau pacituoti šio susitikimo protokolo ištrauką:
„Klausimas. Pastarieji pono Juščenkos pareiškimai leidžia susidaryti įspūdį, kad jis su jumis neturėjęs tiesioginių kontaktų. O jeigu finansavimas vyko per tarpininkus, tai ponas Juščneka atsakingas todėl, kad jie galėjo iškraipyti jo žodžius.
B.A.Berezovskis: Už tai negaliu atsakyti. Demokratinius procesus Ukrainoje ne vien aš finansavau iš užsienio. Daug kas skyrė tam lėšų. Tas pats vyksta ir Rusijoje, ten tokios pat programos. Su ponu Juščenka nepalaikau kokių tai ypatingų ryšių, tačiau ir šiandien turiu kontaktų su jam artimais žmonėmis.
Klausimas: Gal nurodysite pavardes tų, su kuo šiandien kontaktuojate?
B.A.Berezovskis: Ne.
Borisas Abramavičius – šaunuolis, tausoja savo agentūrą. Tačiau įsigilinę į reikalą, suvoksime, kad pats BAB-as (tai Boriso Abramovičiaus inicialų santrumpa. – Vert.) jau tapo savo agentūros įkaitu. Jeigu reikės – kas nors jį patį įduos, nors tuomet jis galbūt vadinsis jau ne Berezovskiu, o, pavyzdžiui, Jeseninu.
O dabar dar viena citata iš Rusijos laikraščio „Pravda-info“, priklausančio kompanijai “Far West Ltd“.
„Nuo 2005 metų rugsėjo 12 dienos, pirmadienio, Aleksejus Lichvincevas pradeda dirbti Ukrainoje valstybės tarnautoju. Apie tai jis pats mums pranešė, tačiau nenurodė savo naujojo darbo pobūdžio, tik pareiškė, kad nuo šiol jis vėl dirbs su tarptautinės konsultacijų agentūros „Far West Ltd“ prezidentu Leonidu Kosjakovu“.
Prie to, kas pasakyta, belieka tik kai ką pridurti
2005 metų balandžio 28 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką Nr.725/2005 dėl V.V.Kantoro paskyrimo Ukrainos prezidento patarėju ir patvirtino jį savo parašu.
O 2005 metų lapkričio 10 dieną žydų kultūros centre Maskvoje įvyko labdaros fondo „Rusijos žydų kongresas“ išplėstinis prezidiumo posėdis. Pagrindine posėdyje svarstyta tema tapo naujo Kongreso prezidento rinkimai. Biurui rekomendavus, kandidatu į šį postą iškeltas žinomas Rusijos verslininkas ir mecenatas Viačeslavas Kantoras.
Posėdžio vedėjas, Rusijos „Alfagrup“ ir „TNK“ vadovas, „Rusijos žydų kongreso“ prezidiumo biuro narys Michailas Fridmanas posėdžio dalyviams taip pristatė kandidatą į „Rusijos žydų kongreso“ prezidento postą: „Viačeslavas Kantoras – plačiai žinomas verslininkas ir mecenatas, kurio veikla toli pranoksta šalies ribas. Todėl esu įsitikinęs, kad, vadovaudamas „Rusijos žydų kongresui“, jis gali pakelti organizacijos veiklą į aukštos kokybės lygį“.
Kompanijos „Akron“ koordinacinės tarybos pirmininkas Viačeslavas Kantoras žydų pasaulyje seniai ir gerai žinomas. Jam patikėtas Europos žydų kongreso globėjų tarybos pirmininko postas, jis yra fondo „Pasaulinis holokausto atminimo forumas“ prezidentas.
Prezidiumas patikėjo Viačeslavui Kantorui savo nario ir Biuro nario pareigas, o po to vienbalsiai jį išrinko „Rusijos žydų kongreso“ prezidentu, o šias pareigas vėliau patvirtins organizacijos suvažiavimas.
Amen!
Ivanas Demidovas, “Obkom”
