Egiptiečių protestų tikslas buvo pasiektas – prezidentas Mohametas Morsis turėjo pasitraukti iš valdžios. Tačiau kyla klausimas ir nerimo, ar tikrai šaliai bus naudinga naujoji kariuomenės valdžia. Valstybės gyventojai siekė demokratijos, tačiau jų lūkesčius neva pildanti kariuomenė pati panaikino Konstituciją, sutrikdė teisinę valstybės sistemą ir sukūrė precedentą, jog kariuomenė gali paleisti prezidentą, kurį išrinko žmonės.
Washington Post žurnalistai išskyrė tris teorijas, kodėl perversmas galėtų padėti Egiptiečių demokratijai. Kiekviena iš jų turi savo privalumų ir silpnybių. Numanyti, ar kariuomenės perversmas atneš naudą sunku, kadangi kiekvienoje teorijoje daug nežinomųjų – buvę prezidento ketinimai, kariuomenės siekiai, užsienio valstybių įsikišimas.
Pirmoji ir pati populiariausia teorija nurodo, jog kariuomenė tebuvo piliečių norą išpildanti jėga, apsaugojusi valstybę nuo realios grėsmės demokratijai. Svarbiausia ne tai, kaip buvo išrinktas prezidentas, tačiau tai kaip jis valdo. Morsi ilgą laiką bandė išlikti valdžioje primindamas, jog gyventojai išrinko jį demokratinių rinkimų būdu. Tačiau buvo akivaizdu, jog jo paties valdžia buvo bevirstanti į autoritarinį rėžimą.
Visgi grindžiant kariuomenės veiksmus piliečių valia problematiška nurodyti, kada kariuomenė gali jaustis legitimi nuversdama prezidentą. Po perversmo kiekvienas būsimas vadovas jausis nesaugus, o kariuomenė gali patikėti galinti kištis į politiką bet kada. Perversmas kariuomenę pavertė galutine valdžia valstybėje. Todėl būtina nubrėžti ribą, kada galimas kariuomenės įsikišimas.
Kitos teorijos šalininkai mano, jog kariuomenės vaidmuo šioje situacijoje yra nežymus. Viską padarė įtūžusi minia, o kariuomenė tėra paskutinis ir nežymus sraigtelis atkuriant valstybės demokratiją. Užsienio politikos teoretikas Joshua Keatingas nurodė septynias sąlygas, kurios būtinos norint, jog perversmas galėtų būti laikomas demokratiniu: 1) Rėžimas yra prieš autoritarinį arba totalitarinį rėžimą; 2) Kariuomenė atstovauja didelės gyventojų masės valiai; 3) Rėžimas atsisako patenkinti visuomenės prašymą ir taikiai pasitraukti iš valdžios; 4) Kariuomenė yra gerbiama arba sudaroma iš šauktinių; 5) Kariuomenė stoja prieš autoritarinį rėžimą; 6) Į valdžią atėjusi kariuomenė per trumpą laikotarpį surengia demokratinius rinkimus, 7) Perversmas baigiasi perdavus valdžią naujai išrinktiems vadovams.
Žinoma, kol kas negalima atsakyti, ar šis perversmas tenkina dvi paskutines sąlygas, tačiau problematiška yra ir pirmoji sąlyga. M. Morsio rėžime buvo nemažai ženklų, jog valdymas tampa autoritariniu, tačiau ar buvo peržengta riba? Ekspertų nuomonės nesutampa ir tikriausiai jau niekada nebus tvirtai atsakyta, ar M. Morsis tikrai turėjo ketinimų tapti diktatoriumi.
Trečioji teorija atrodo pati įtikinamiausia. Remiantis ja teigiama, jog nepaisant to, kokie yra gyventojų lūkesčiai ir kariuomenės ketinimai, perversmai po Šaltojo karo dėl visuomenės pokyčių ir tarptautinio spaudimo yra linkę baigtis demokratiniu keliu.
Hein Goenem ir Nikolajus Marinovas pateikė tyrimą, kuriame statistiškai analizuojami pasaulio valstybių perversmai. Tyrime nurodoma, jog nuo 1945 iki 1990 m. tik 7 proc. perversmų pasibaigdavo demokratijos sukūrimo. Tuo tarpu nuo 1991 iki 2006 m. demokratijos sukūrimu pasibaigusių perversmų dalis išaugo iki 34 proc. H. Goeman ir N. Marinovas teigia, jog demokratija pasibaigusių perversmų skaičius auga dėl tarptautinių santykių sistemos ir prižiūrėtojų vaidmenį atliekančių valstybių svarbos, visų pirma Jungtinių Amerikos Valstijų.
Po šaltojo karo valstybės tapo dar labiau priklausomas nuo Vakarų, puoselėjančių demokratijos idėjas, pagalbos. Egiptas yra viena tų valstybių, kurioms būtinas užsienio palaikymas, kadangi valstybės ekonomika remiasi turizmu, o šiam reikalinga taika. Ta pati Egipto kariuomenė yra artima ir bendradarbiaujanti su JAV bei kitų NATO valstybių kariuomenėmis. Tuo pačiu JAV bei Jungtinės Tautos paskelbė, jog norėtų Egipte matyti demokratiją. Bloga žinia, jog ta pati JAV nepalaikė perversmo ir užsiminė, jog tai galėtų būti grėsmė demokratijai.
Parengta pagal Washington Post.
