Tai, kas yra žinoma informacinio ar propagandinio karo pavadinimu, tėra kur kas platesnės sąvokos – psichologinio karo komponentės. Nes šis karas, beje, neturintis „fronto linijos”, vyksta ties žmonių pasaulėjautos pradu – jų protuose bei širdyse.
Nūdien valdantieji daug kalba apie „propagandinį” ar „informacinį” karą prieš Lietuvą, kurį, anot jų, veda Rusija.
Iš karto priminsiu visiems, ko gero, gerai žinomą dalyką – šios pseudoproblemos eskalavimas yra reikalingas valdantiesiems, kad nukreiptų liaudies dėmesį nuo tikrų, t.y. „vidaus-socialinių” problemų.
Mūsų valdančiųjų (ne vien konservatorių, nors pastariesiems šiuo klausimu suteiktas bene monopolis) propagandoje Rusijos vedamo informacinio karo įvaizdis yra projektuojamas į kažkokią „iš praeities” kylančią grėsmę. Grėsmės įvaizdis nukreipia visuomenės dėmesį nuo tikrų problemų bei jas sąlygojančių priežastinių ryšių. Slopina mąstymą bei gebėjimą analizuoti.
„Yra sistema A ir sistema B”. Štai kuo turėtume remtis, nagrinėdami šią temą. Ne, tai nėra konkretus tam tikrų „sistemų” įvardijimas ar net „šifravimas”. Tai – metodas. Taip pat naudojamas ir mūsų valdančiųjų propagandoje, ir jos projektavime į masių sąmonę. Ir kiekvieną kartą tie „A” ir „B” įsikūnija vis skirtinguose „vaidmenyse”. Ir būtent šio „įsikūnijimo” dinamika vaidina kone pagrindinį vaidmenį.
Rusijoje – toks pat kapitalizmas, tad… ?
Giedrė Gorienė savo straipsnyje apie „Rusijos vedamam informaciniam karui” skirtą konferenciją rašė tai, iš ko puikiai matyti, jog dabartiniai mūsų valdančiųjų „kontrpropagandos” specialistai projektuoja „Rusijos grėsmės” įvaizdį į…. tarybinę praeitį. „Raudonas fonas, tarybinės dešrelės”, ir pan. Nors… Dabartinėje Rusijoje yra toks pats kapitalizmas, kaip ir pas mus. Imituojama tai, kas prieš keletą dešimtmečių buvo žinoma ideologinės kovos tarptautinėje arenoje pavadinimu.
Taigi – sistema A, ir sistema B. Tiksliau – dvi ideologijos. Jos niekur nedingo ir nedings. Bet Rusija jau seniai nebeįkūnija komunistinės ideologijos, kurią taip stengiasi Rusijos „kapitalistui” priskirti mūsų propagandos vanagai. O požiūris į savo šalies istoriją bei jos niekinimo atsisakymas – tai ne „informacinio karo” skelbimas. Antraip, kaip Rusija turėjo vertinti mūsų valdančiųjų bei politikų protestus dėl A grupės pareigūnams pastatyto paminklo? Kaip „propagandinį karą”, ar kaip šizofrenijos priepuolį? Juk tas paminklas buvo pastatytas Pamaskvėj, o ne prie Gedimino Kalno, ties kuriuo ruošiamasi rengti gėjų paradą (beje, kieno čia „informacinis karas” ? ).
Kam gi dar mūsų valdantiesiems yra reikalingas „sistemų A ir B” projektavimas į ideologinę priešpriešą tarp dviejų ideologijų, t.y. kam jiems yra reikalinga „kova su praeitimi”?
Reikalingas, aišku, ir tam, kad pridengtų savo politinius siekius , galinčius turėti sąlyčio taškų su Rusijos kapitalistais. Dėl energetikos bei kitų „pragmatiškų” dalykų. Nes čia taipogi būta „sistemų A ir B”. Juk vienoms Lietuvos politinėms jėgoms energetinė nepriklausomybė naudinga, o kitoms – priešingai. Viskas priklauso nuo tų kapitalo grupuočių, kurios už šių politinių jėgų tūno.
Beje, kaip konservatoriai „rūpinasi” Lietuvos energetine nepriklausomybe, puikiai rodo „Wiliams” kompanijai kadaise „padovanota“ „Mažeikių nafta” ir daugybė kitų dalykų.
Kodėl konservatoriai tą daro?
Taigi, ir čia „sistemos A ir B”. Šiuo atveju – jau „schemos”. Gauni per suinteresuotas grupuotes finansavimą ar kitokį rėmimą, o tada jau pereini prie „smulkmenų”, t.y. prie balasto – imituoji kažkokias „ideologines agresijas”, net provokuoji jas. Kad paskui panaudotumei šią kortą rinkimų kampanijoje. O tam, kad partija „laikytų formą” ir būtų tikra dėl savo sėkmės, reikia toliau „telkti elektoratą”. Pavyzdžiui, konservatorių elektoratą telkdavo ir telkia „Rusijos grėsmės” įvaizdis, projektuojant pastarąjį į tarybinę praeitį. Štai, todėl konservatoriai ir inicijuoja Rusijos demonizavimą per ideologinę prizmę, t.y. per nepaliaujamų „okupacijos baubo” eskalavimus. Rusija šioje propagandoje yra tapatinama su TSRS bei su visais apie ją sukurtais mitais, sumaišytais su tiesa.
Tačiau… Juk konservatorių elektoratas – ne visa Lietuva. Todėl psichozė dėl „Rusijos grėsmės” turi ir kitų tikslų. Tarp jų – „bauginimo veiksnys”. „Jei vadovėlyje ar enciklopedijoje parašyta taip, tai ir viskas turi būti pagal tai derinama”. Arba juk yra straipsnis dėl „okupacijos ar tarybinės agresijos neigimo”. O juk tai yra vis to paties psichologinio karo dalis. Antai, – jei abejoji Sausio įvykių ar Medininkų tragedijos oficialiosiomis versijomis- pateksi už grotų.
Be jokios abejonės, čia slypi ir spaudimas bet kam, kas norėtų savarankiškai bei objektyviai ištirti šiuos įvykius. Nes visa ta vadinamoji kontrpropaganda prieš „Rusijos vedamą informacinį karą” taipogi yra dalis vis to paties psichologinio karo, vykstančio žmonių širdyse bei protuose.
Čia ir numatytas „bauginimo veiksnys”, pasitarnaujantis sistemos (esamos santvarkos) teisėsaugai bei apskritai represinėms struktūroms per „nesipriešinimo skatinimą”. Juk kai žmogus susiduria su už jį žymiai stipresne galia, žmogui yra būdinga pulti apatijon. Štai tokiu būdu režimas vykdo savo „šalininkų verbavimą”. Nors ir pasyvių, bet… šalininkų. Juk retas, išgirdęs per daugelį „ruporų” transliuojamus grūmojimus dėl „Rusijos rankos bei jos pakalikų”, išdrįsta net „galvoti kitaip”, jau nekalbant apie „istorinių-politinių bylų” tyrimą. Tai liečia visus. Pradedant „abejinga minia”, kuria režimas pavertė tautą, baigiant „politinių bylų” tyrėjais ar su tomis bylomis susijusių įvykių liudininkais („baikštaus” N. Medvedevo pavyzdys).
Interesų su ES suaugimas
Psichologinis karas. Vykstantis žmonių širdyse ir protuose, draskantis ne tik šeimas ar gimines, bet ir dažną asmenį. Ir ne „išsivertimai”, ne „verbavimai ar perverbavimai” čia būna kalčiausi. Tiesiog daugumai žmonių yra būdingas idėjinio komforto siekimas. Paprasčiau tariant – siekis plaukti pasroviui. Jei nesimėgautume ta „srove”, tai bent jau, kad prisiverstume pamėgti ją, – kol „iš viršaus” neprivertė. Nes, kaip jau minėjau, dirbtinai sukurtam „Rusijos informacinio karo” modeliui yra sukomponuotas „kontrmodelis” – „štai jums srovė, nedrįskite pasisukti prieš ją….arba…”. Ir daugelis eina ta kryptimi. Patogiau bei „saugiau”. Todėl ir „politinės” bylos plaukia pasroviui.
Beje, čia ir interesų su ES suaugimas. Juk, pagal oficialią ES propagandą, ES valstybėse negali būti nekaltai nuteistų. Ypač „iki gyvos galvos”. Todėl ir K.Michailovas kaltas „pagal apibrėžimą”, todėl ir mūsų valdantieji – ypač konservatoriai, yra suinteresuoti štai tokia jo bylos baigtimi. Todėl ir „bauginimo veiksnių” per „antirusišką kontrpropagandą” (tiksliau, per Rusijos informacinio karo provokavimą) būta. Ir teisėsauga jau išmokyta užsakymus vykdyti. O kad kitos ES šalies – Lenkijos, – spec.tarnybos „per visą tą triukšmelį” įgyvendina savo interesus Lietuvoje, – tai jau kita, beje, nei girdima, nei viešai transliuojama, kalba. Svarbiausia- vienas priešas. Rusija. Priešas, oponuojantis ES pseudovertybėms. Antai,- jei nenorite gėjų-parado ties Gedimino kalnu, tai sulauksite rusų tankų su „tarybinėmis dešrelėmis”….
Komentavimas internete – galimybė „išsilieti“
Taigi. Štai tokia nūdien yra „antirusiška kontrpropaganda”. Psichologinio karo atmaina, siekianti užkariauti žmonių širdis, sielas, bei protus. „Meduolio ir rimbo simbiozė”, per amžius išmėginta. Ir „tiesa” išaiškinama, ir, jei kas, represijomis pagrūmojama.
Vienas ištikimas JAV garbintojas, „Lietuvos ryto” žurnalistas Dovydas Pancerovas yra vienas iš tų, kas praktiškai įgyvendina jau minėtos „kontrpropagandos” bauginimo veiksnį. Smerkdamas bene kiekvieną, kas tik drįsta kritikuoti JAV (esą JAV tik taiką bei džiaugsmą jų okupuojamoms šalims nešdavo), jis viename iš savo rašinių ėmė ieškoti… Rusijos informacinio karo dalyvių tarp interneto komentatorių! Antai, Rusijos ambasada ar dar kažkas samdo straipsnių komentatorius, rašančius priešingai oficialiai propagandai.
Nusišneka Pancerovas. Kai skaitau įvairių portalų straipsnių komentarus, man susidaro visai kitas įspūdis. Nemaža mūsų visuomenės dalis sunkiai serga asmenybės susidvejinimu. Dažnas, na, mėgsta „persirengti”, pavaidinti, aukštinti save per aplinkinių reakcijos stebėjimą bei sukėlimą. „Virtualioji erdvė” daugeliui tapo niša, naudojama siekiant išsikrauti ar pabūti savotišku artistu. Tai aštrėja, kai gyvenama santvarkoje, neturinčioje jokių vertybių, išskyrus istorijos klastojimais sąlygotas „gedulo dienas”. Tokia tikrovė (kai žmogus bergždžiai dairosi vertybių, tarsi sausumoje atsidūrusi žuvis ieško vandens) ir lemia daugelio žmonių vidinę kovą, kaipmat virstanti asmenybės susidvejinimu.
Ar nuo neteisybės pavargusi visuomenė nori permainų? Ne, ji jų bijo. Paniškai bijo. Nes žino – permainos kris ant jų galvų! Valdantieji, link kurių nukreipta socialinė neapykanta, vis tiek išsisuks. Tad ir gali drąsiai klastoti faktus visokie pancerovai. Nes interneto komentarai itin dažnai išreiškia emocijas, iškreiptas dirbtinės saviraiškos.
Susidaro įspūdis, jog tokie kaip Pancerovas savo rašiniais siekia, kad koks nors idiotas, norėdamas „užsidirbti”, imtų ieškoti kontaktų Rusijos ambasadoje ar pan., ir kad būtų galima vėl kieno nors jubiliejaus proga padaryti „antrąjį Joniką”? Juk D.Valys, „apverkdamas” M. Dūdą, „tinkamą pamainą” jam tikrai suras. Sistema juk nei kiek nepakito…
Kuo blogesnis tautos gyvenimas, tuo mažiau žmonės nori radikalių permainų. Panašiai, kaip „dar paeinantis” ligonis vengia chirurginės operacijos. Jis… bijo jos. Taip ir serganti visuomenė kratosi esminių permainų, nelyginant chirurginių operacijų. Čia ir atsakymas į klausimą, kodėl visuomenė nebalsuoja už esmines permainas, t.y. už „radikalias partijas”. Kitaip tariant, kodėl rinkimai nūdien yra objektyvus farsas. Ir „sistemos technologams” lieka tik „menka užduotis”- pademonstruoti žmonėms, kad „nepageidaujama” partija yra „radikali”.
Pamokantis pavyzdys – SLF
Šiuo atveju pamokanti tapo Socialistinio Liaudies Fronto istorija, kurioje valdantieji laimėjo propagandinį karą prieš šios partijos socialinę bazę, t.y. prieš visuomenės sluoksnius, galinčius kildinti potencialų šios partijos elektoratą. Esmė štai kur.
Kaip ir teigiau prieš dvejus metus, partija rinkimuose patirs triuškinančią nesėkmę. Taip ir įvyko.
Kol dar ši partija buvo informaciniu požiūriu „blokuojama”, tol gaudavo (per 2008 metų Seimo bei 2011 metų savivaldos rinkimus) virš 3 procentų balsų. O kai per A. Paleckio bei SLF bylas partija gavo itin didžiulę reklamą – net ir aklas bei kurčias sužinojo, kad yra tokia partija, ko ji siekia ir pan., tai rezultatas smuko net iki pusantro procento. Taigi, jau nebuvo įmanoma pridengti savo pralaimėjimo „informacine blokada”, ir rinkiminis „nuosmukis” sistemos technologams tapo savotiška pergale „informaciniame” kare, antai – va, žmonės tą partiją žinojo, apie jos siekius nutuokė, bet už ją nebalsavo. Vadinasi, nepritaria socializmo idėjai. Vadinasi, palaiko šią santvarką. Ko dar reikia?
Demaskuoti esamos santvarkos mitus būtina. Nes iš jų išsivystė šios santvarkos elitas. Bet reikia ir nepralaimėti psichologiniame kare. SLF turėjo alternatyvą – boikotuoti rinkimų farsą. Tačiau…
Nors kadaise iš PPR ir partijos istorijos turėdavau aukščiausius įvertinimus, niekad netikėjau dogmomis, tarp jų – „revoliucinės situacijos požymiais”. Jau tada žinojau – tai tik teorija, skirta „pritempimui” atgaline data. Tačiau nugalėjo „masalas”, esą „kuo žmonės blogiau gyvena, ir kuo daugiau apie mus žinos, tuo mes daugiau gausime balsų…”. Aišku, išėjo „tiksliai atvirkščiai”. Ką ir buvo numatę sistemos technologai, eskalavę A.Paleckio bylą. Jiems reikėjo pateikti įrodymų, kad „visuomenė kratosi socializmo idėjų“, ir jie jų „pateikė”. Ir ta prasme laimėjo propagandinį karą, tik šiuo atveju – prieš savo tautą. „Dvelkti” daugeliui patrauklia „praeitimi” palikta Rusijoje kilusiam, tačiau „savam”, Uspaskichui.
Permainos, jei ateina, tai tik „iš viršaus”. Ir tik iš „savų”. O ne iš idealistų.
Beje, nūdienos istorijoje būdavo, kad kairiąsias partijas lydėdavo sėkmė. Prie lovio ateidavo. Bet nei viena dar savo šalyje neįdiegė socializmo.
