Praėjus septyniems mėnesiams po vyriausybės rinkimų Gruzijoje abi pusės atrodo vis dar besivaržančios. Prezidentas Mikaelis Sakašvilis ir premjeras Bidzina Ivanišvilis nenustoja skųstis vienas kitu. Prieš rinkimus daug ką žadėjęs premjeras oponento puolimu atrodo užsiėmęs labiau nei įstrigusios ekonomikos gelbėjimu. Emocijos nugali šaltą protą ir dėl to kenčia ne kas kitas, o gyventojai. Praėjus septyniems mėnesiams taip pat vis dar sunku atsakyti, kas yra šis į politiką patraukęs milijardierius, ir kokie jo siekiai.
Tačiau kol kas gyventojai dar nepajuto, jog kažkas eina blogyn. Kaip ir M. Sakašvilio vienvaldystės laikais policininkai vis dar neima kyšių, o gatvės tebėra apšviestos. Galima sakyti, jog susidariusi įtampa yra paskutiniu laikotarpiu vykusio Gruzijos ekonominio, socialinio ir politinio kylimo šalutinis efektas. Pirmąkart šalyje atsirado galimybė sveikai varžytis dviems stiprioms politinėms jėgoms, rinkimus pralaimėjusi pusė neišnyksta iškart po rinkimų.
Nors M. Sakašvilio ir jo partijos reitingai smunka (apie 10 proc. pastaraisiais metais), tačiau dauguma gruzinų tiki stiprios opozicijos būtinybe. M. Sakašvilis taip pat atvirai šneka apie savo buvusias klaidas, ir diplomatiškai teigia, jog jo pralaimėjimas nėra tragedija nei jam, nei valstybei. Pats nuo prezidento posto jis pasitrauks rudenį, kuomet pasibaigs numatytas kadencijos terminas ir valstybė taps parlamentine.
O dabartinis premjeras ir toliau išlieka enigma Gruzijos politikoje. Kol kas jis nepadarė nieko reikšmingo ir naudingo valstybei. Jo paties koalicija tokia įvairialype, jog sunku net nuspėti, kokia galėtų būti tolesnė vyriausybės kryptis, joje esama ir nacionalistų, ir ksenofobų, ir liberaliųjų vakariečių. B. Ivanišvilio šalininkai mato jį, kaip lyderį, kuris leidžia pasireikšti kitiems.
Krentantis BVP ir didėjanti bedarbystė B. Ivanišvilio šalininkų nuomone yra natūrali valdžios pasikeitimo išdava. Nieko nedaroma ir norint nuraminti užsienio investuotojų nervus, nors investuotojai yra pagrindinis valstybės ekonomikos variklis. Pasaulinėje Davoso konferencijoje jis netgi prakalbo, jog tyrimai ir reitingai, kuriuose Gruzija laikoma parankia šalimi pradėti verslą, yra dirbtiniai ir neatspindi tikrosios padėties. Ekonominiu atžvilgiu yra ženklų, jog gali būti nutrauktas ekonomikos liberalizavimas ir paslaugų perdavimas į privatų sektorių. Ryškėja gana socialistinis požiūris į verslą.
Daug problemų kelia ir teisėsauga. M. Sakašvilio laikais jo paskirtas Vidaus reikalų ministras Vano Merabišvilis atleido daug korumpuotų pareigūnų, tačiau jie po truputį grįžta į savo postus. Abejotinas ir sprendimas dėl amnestijos įstatymo, dėka kurio į laisvę buvo išleista 8400 kalinių arba kaltinamųjų. Taip buvo sprendžiama perpildytų kalėjimų problema. Sakoma, jog Gruzijoje nėra žmogaus, kurio giminėje nebūtų kalėjime sėdinčio asmens. Tačiau užfiksavus kylantį nusikalstamumą sprendimas neatrodo pagirtinas. Tačiau tame yra ir M. Sakašvilio kaltės. Teisėsauga buvo pernelyg priklausoma nuo jo valdžios, todėl pagerėjimas buvo dėl jo vadovavimo, o ne dėl to, jog pati sistema taptų sveikesnė. Susilpnėjus jo valdžiai, teisėsaugos atžvilgiu taip pat prasidėjo šioks toks chaosas.
Grįžtant prie mistiško premjero portreto ir oponentai, ir rėmėjai sutinka dėl vieno dalyko – B. Ivanišvilis yra politiškai neutralus. Vienas artimiausių jo patikėtinių prasitarė, jog premjeras neturi jokių politinių ambicijų ateičiai, todėl kalba atvirai, be užuolankų, bei nesistengia būti politiškai korektiškas apsvarstydamas savo žodžių pasekmes.
Štai kadencijos pradžioje B. Ivanišvilis pagrasino, jog norėtų įgyvendinti tyrimą dėl M. Sakašvilio vaidmens 2008 m. kariniame konflikte su Rusija. Premjeras netgi drįso pareikšti manąs, jog su šio žinia į Gruziją buvo gabenami sužeistieji teroristai iš Čečėnijos. Premjero žodžiai buvo tarsi muzika Vladimiro Putino ausims. Manoma, jog jei Sočio žaidynėse kas nors vyks ne taip, pirmiausiai kaltinama bus ir Gruzija.
Tačiau tikrieji B. Ivanišvilio motyvai ateiti į valdžią vis dar nėra gerai suprantami, netgi jo šalininkams. Skirtingai nei kitiems politikams, šiam žmogui, kurio turtas vertinamas 5 milijardai dolerių, nereikalingas finansinis garantas. Jam atrodo nereikalinga ir politinė karjera, pats yra ne kartą minėjęs, jog ilgai politiko kėdeje neužsisėdės. Neatrodo patenkintas ir politiko vaidmeniu pats visą gyvenimą vengęs visuomeninio gyvenimo. Galima manyti, jog jį motyvuoja siekis padėti savo šaliai, tačiau kol kas nėra matoma ryžtingų veiksmų.
Todėl kol kas artimiausia yra versija, jog B. Ivanišvilis Gruzijoje jautėsi nesaugus, būdamas turtuoliu skurdžioje šalyje su viena stipria valdžia. Dėl to jis surinko visus galimus šalininkus ir pabandė sukurti opoziciją, pavieniams veikėjams tikriausiai dar ilgai nebūtų pavykę nurungti M. Sakašvilio viešpatavimo. Todėl opozicijos M. Sakašvilio jėgai sukūrimas galėjo būti svarbiausias jo tikslas, po kurio B. Ivanišvilis vėl pasitrauks iš viešumos. Opozicijos sukūrimas ir demokratijos įtvirtinimas svarbus tokiais valstybei kaip Gruzija, kurioje vis dar vyrauja nestabilumas, ne taip seniai vyko pilietinis karas, o už durų tebėra nesėkmes laukianti Rusija.
Parengta pagal užsienio spaudą.
