Tarptautinė Religijos Laisvės Komisija (IRFA) Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbė nemalonų pranešimą, kuriame atskleidė agresyviausiai kitatikiams nusiteikusias pasaulio valstybes. Įdomu, jog pranešime buvo minimi ne tik Azijos ar Artimųjų šalių pavadinimai, tačiau ir kelios Vakarų Europos valstybės.
Patariamasis JAV organas išskyrė tris diskriminacija kitatikiams pasižyminčių valstybių kategorijas. Pirmoje kategorijoje yra 15 valstybių, kurios žemėlapyje pažymėtos raudonai ir laikomos itin žiauriomis, pasižyminčios sistemišku, nesibaigiančiu teroru kitą tikėjimą išpažįstantiems piliečiams. Šiai kategorijai priklauso visos šalys, kurias daugelis įsivaizduojame ir suprantame esant netolerantiškomis, tačiau atsirado ir dar pora naujų, kuriose padėtis per pastaruosius metu ženkliai pablogėjo – tai Egiptas ir Nigerija.
Antrai kategorijai priskiriamos valstybės, kuriose padėtis dėl kitatikių yra įtempta, pasireiškia agresijos kitatikiams atvejų, tačiau valstybė bent jau imasi veiklos pažaboti šiems žiaurumams. Tuo tarpu trečios kategorijos valstybėse pastebimi diskriminacijos požymiai ir jos lieka stebimos. Būtent pastarajai kategorijai priskiriamos kelios Vakarų Europos valstybės.
Pranešimas nėra tik dokumentas fiksuojantis žiaurumo lygiu įvairiose valstybė, remiantis juo vykdoma reali užsienio politika. Valstybėse, kurios kelia didžiausią rūpestį JAV sprendžia problemas – Birmoje remia visuomeninį judėjimą tolerancijai palaikyti, Pakistane dirba su vietiniais teisininkais patariant kaip tobulinti įstatyminę bazę smurtavimo prieš kitatikius atžvilgiu. Tuo tarpu raudonai pažymėtos valstybės paprastai jau yra apribotos tam tikromis JAV sankcijomis. Valstijų prezidentas remiasi komisijos rekomendacijomis vykdydamas užsienio politiką, tačiau kai kuriais atvejais, kai ryšiai su tokiomis valstybėmis yra ypač naudingi, prezidentas atsisako įgyvendinti apribojimus. Sankcionuoti atsisakyta Saudo Arabiją ir Uzbekistaną, kurios yra svarbūs verslo partnerės. Taigi kai kurias atvejais ekonominis aspektas išlieka svarbesniu.
Pirmos kategorijos valstybės taip pat skirstomos į dvi smulkesnes grupes. Pirmai priklauso valstybės, kurių valdžia remia represijas kitatikiams, tai pavyzdžiui, Kinija ir jos vykdoma Tibeto budistų represija, arba Irano valdžios vykdomi religiniai kankinimai. Antrai priskiriamos šalys kaip Egiptas, kuriose valdžia pati nekursto nesantaikos, tačiau prieš ją veikia vangiai ir žiūri pro pirštus.
Trečiai kategorijai priskiriamos trys Europos Sąjungos šalys – Belgija, Olandija ir Prancūzija. Į akiratį jos pateko dėl noro suvaržyti kai kuriuos religinės ekspresijos būdus. Paprastai, čia kalbama apie musulmonų religijos demonstravimą. Vienas iš žymiausių pavyzdžių – draudimas nešioti burkas. Komisijos atstovai teigė, jog tokie draudimai atvirkščiai didiną įtampą dėl religijos bei trukdo integruotis į visuomenė relingingiems musulmonų tikėjimo atstovams.
Į akiratį pateko ir tikėjimo laisve pasižyminti Japonija. Nors valstybė netaiko jokių apribojimų ir apskritai pasisako už religinę toleranciją, tačiau šioje valstybėje egzistuoja unikali diskriminacijos forma, kuri praslysta valdžiai pro akis. Tai vadinama „pagrobimo ir priverstinio atvertimo“ diskriminacija. Šalyje daugėja atvejų, kuomet Jehovos liudytojams, Unifikacijos bažnyčiai ir kitiems naujiems religiniams priklausantys asmenys yra grobiami savo šeimos narių, norint priversti juos grįžti ir daugumai priimtiną tikėjimą.
Japonijoje atsirado netgi „profesionalių deprogramuotojų“, kurie neva sugeba „išmušti“ iš asmens jo religinius įsitikinimus. Kai kurie atvejai, iš tiesų, žiaurūs. Pavyzdžiui, vienas Susivienijimo bažnyčios narys Toro Goto prieš savo valią uždarytas buvo net du dešitmečius. Šiuo laikotarpiu jis patyrė tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą iš savo šeimos narių bei minėtų „profesionalų“. Policija ir valdžia iki šiol parodė mažai susidomėjimo tokais atvejais, dažnai tvirtinama, jog tyrimui trūksta įkalčių. Galima jausti, jog visuomenė palaiko šeimos narius norinčius neva išgydyti savo artimuosius nuo nepripažintų religijų.
Pastebėtina, jog Komisijos raporte nėra minima nieko apie pačias Jungtines Amerikos Valstijas, nors yra žinoma, jog egzistuoja smulkūs judėjimai prieš kitatikius ir yra užfiksuota atvejų, kuomet vietiniai uždraudžia statyti mečetes. Pastebėjimas teisingas, tačiau oficialiai raportas skirtas spręsti užsienio tikėjimo laisvės problemas. Kita vertus, noras spręsti diskriminacijos problemas kitose valstybėse, neišsprendžiant jų savojoje diskredituoją šalį, kuri atrodo labiau norinti pasipuikuoti tvarkdarės vaidmeniu, nei išties apginti kitatikių teises.
