Visi mes būname savo versijų įkaitai. Ilgai eskaluojamos versijos tampa dogmomis, tikėjimu, kurį būna „baisu” išduoti. Taip ir su ta pedofilija. Psichologiniai portretai „lyg tyčia” parinkti taip, kad ši dogma… gyvuotų kuo ilgiau! Juk tikrai nepatraukliai atrodo ta Stankūnaitė, ne kaip atrodo ir tas Černiauskas.. .O išmokyta vaidinti „teisuolę” Venckienė?….
Dažnai komentaruose tenka rasti nuomonę, jog Stankūnaitė, vos tik atitrūksta nuo „instrukcijų”, ima nusišnekėti bei „išsiduoda”. Bet juk… tokių požymių matyti ir pas Venckienę: „Aš bilietą į Seimą turiu…”. Ir pan.
Kas sugalvojo rodyti gegužės 17 tą vaizdelį, filmuotą transporto priemonėje, kai mergaitė kalbėjo apie septynias rankas? Juk ne „patvoriniai” ten filmavo. O tas tematikos eskalavimas…
Yra požymių, jog vizualioji „violetinių kovotojų” ir „baisaus režimo” „priešprieša” tėra dar baisesnė imitacija. Priedanga, skirta tam, kad niekas negalėtų įžvelgti, jog „violetinė kova prieš sistemą” tėra ….tos pačios sistemos vienas iš svertų. Itin gudrus svertas. Jis yra grindžiamas tuo, kad tam tikros sisteminės jėgos ėmė dirbti savo sumodeliuoto „priešo“ rankomis. Tada tampa suprantamas ne tik Janutienės „atsivertimas”…
Sumodeliuoto „priešo” kaip sverto galią lemia ir jo panaudojamo „šalutiniai efektai”, tarp kurių yra itin svarbus — nesumodeliuotos opozicijos valdymas (slopinimas, prognozavimas, skaldymas…), sukuriant dirbtinai (pavyzdžiui, per sumodeliuotus įvykius bei jų valdomą tąsą) patrauklesnę pseudoopoziciją. Beje, tai yra klasika: nori įveikti priešus, sumodeliuok dar patrauklesnį, neva „stipriausią”, „savo priešą”! Kišeninį „priešą”! Ir ilgainiui visi kiti, – tikrieji, tavo priešai patys sulįs „į tavo kišenę“...
Pastebėjimai. „Sistema” nužudė Kedį… Bet – o kodėl neužkasė, kodėl , pvz., nesudegino? Juk būtų paslėptas „amžiams”. Išmetė ant marių kranto, o versijos dėl jo kankinimo bei iškilmingos laidotuvės itin pamaitino „modeliuojamą opoziciją”. Dabar ir tie, kas eskaluoja psichozę dėl Venckienės pabėgimo, turi „tęstinį argumentą” – esą „Venckienė pabėgo, nes nenori užspringti lapu…”. O jei užsienyje kas nors nutiks Venckienei, tai….? Bus jau antroji „amžinai gyva vėliava”.
„Venckienė sugrįš prieš prezidento rinkimus”,- sako jos bendražygiai. Tačiau ji sugrįš ne tam, kad pati dalyvautų – „sugrįš” galimai tam, kad aktyvuotų balsavimą už tam tikrą sisteminių jėgų statytinį (o kas pastaruoju metu aktyviai reiškiasi viešoje erdvėje? Valdas Adamkus…. Per senas? Betgi Italija tik ką išsirinko Prezidentą senesnį už jį!). Tik va klausimėlis, o kaip ta Neringa Venckienė sugrįš?..Na, tai ateities klausimas…
Beje, sumodeliuotos „opozicijos” dalyviai – nelyginant kariai. O kariai… vykdo įsakymus (nesvarbu, kad šiuo atveju jie „užsakymais” vadinami). Reikia – išvyksta. Ateina laikas — sugrįžta. Būna, kad ir karstuose sugrįžta… (kas gali paneigti, kad taip nebus, vykstant žūtbūtinei kovai dėl Prezidento posto – siekiant į Daukanto aikštę „savą” sugrąžint, ir balsavimą už sistemos jėgų statytinį aktyvuot?).
Ką dabar reikėtų daryti? Viešumoje bandomą išvystyti diskusiją: „Kodėl Neringa Venckienė manipuliavo Drąsiumi Kedžiu?“ reikia performuoti į „O kas manipuliavo Neringa Venckiene?“.
Manipuliavimo ypatumas yra tas, kad manipuliavimo objektas nuoširdžiai tiki, kad visus savo veiksmus atlieka pagal savo sąžinę, kad mąsto pats, kad visi jo planai ar ketinimai yra jo paties įsitikinimų loginė baigtis. Štai tuo manipuliavimas ir skiriasi nuo verbavimo, kuris jau tampa „naujų spectechnologijų” išstumiama „praeities atgyvena”…
Taigi, ar taps Neringa Venckienė antrąja „amžinai gyva vėliava”, turinčia aktyvuoti „proadamkiškąjį sparną” pergalei per Prezidento rinkimus? Tfu, tfu, tfu….
Apžvalgininkas
