Po balandžio 24 d. etiketė „Made in Bangladesh“ rūbų pirkėjams turėtų kelti pakankamai nemalonių asociacijų. Daugiau nei 3000 Bangladešo gyventojų pragariškomis sąlygomis dirbo fabrike, kuris praėjusią savaitę sugriuvo dėl aplaidžios konstrukcijos ir saugos normų nesilaikymo. Fabrikas tiekė pigius marškinėlius ir tekstilę keliems Europos aprangos tinklams, pasižymintiems pigiomis prekėmis. Įvykis per kurį žuvo šimtai darbininkų privertė europiečius dar kartą paklausti savęs, kokia yra tikroji pigių drabužių kaina.
Ugniagesys Jamilas prisimena vieną iš baisiausių savo gyvenimo dienų, kuomet griuvėsiuose girdėjo verkiančius, rėkiančius ir pagalbos prašančius žmonės. Padėti kartu su kolegomis jis galėjo tik kai kuriems iš jų. Tiems, kuriuos galėjo pasiekti, teikė vandenį ir maistą, kiti buvo pasmerkti žūti vietoje. Dakos priemiestyje gyvenantiems žmonėms bus sunku pamiršti tą garsą, kuomet tiesiog akimirksniu sugriuvo didelis tekstilės fabrikas, su keliais tūkstančiais dirbančiųjų jame. Jau rasta beveik 400 kūnų, šimtai laikomi dingusiais. Praėjus savaitei beveik nebėra vilčių, jog dar bus atrasta gyvų.
Įvykis pavadinta didžiausia pramonine nelaime Bangladešo istorijoje. Jis priminė pasauliui, jog iki šiol nieko nėra pakeista gerinant antihumaniškas sąlygas darbininkams, gaminantiems tekstilę, kuri tiekiama Europos ir JAV firmoms. Niekas nepasikeitė ir kalbant apie korupcijos lygį Bangladeše. Kyšių pagalba leidžiami įgyvendinti statybos projektai, kurie yra nesaugūs ir tampa tarsi uždelsto veikimo bomba.
Darbuotojai jau praėjusį antradienį, t.y. dieną prieš nelaimę, pastebėjo smulkius įsikilimus pastato vadinamo Rana Plaza sienose. Jie įspėjo policininkus ir Bangladešo eksporto asociaciją. Buvo žinoma, jog tai ne pirmas šio savininko pastatas, pastatytas be reikalingų leidimų, nepaisant saugos standartų. Pastate viso buvo 5 atskiros gamyklos bei banko Brac Bank biuras. Laimei, biuro darbuotojai buvo atleisti nuo darbo nusprendus, jog eiti į jį skylant sienoms yra pernelyg pavojinga. Tai išgelbėjo 11 gyvybių. Tačiau paprastiems darbininkams gamyklose, o ne banko darbuotojams, niekas nesuteikė privilegijos nebegaminti tekstilės.
Nelaimė šio priemiesčio gyventojams galėjo pasirodyti tarsi deja vu. 2005 m. sugriuvo kitas Savaro priemiesčio pastatas, vadintas Sweater Spectrum, tačiau tada griūtis nusinešė žymiai mažiau gyvybių – 64. Šis pastatas nelegaliai buvo padidintas nuo 4 iki 9 aukštų. O gamyklos produkcija vėlgi buvo tiekiama Europos, tiksliau Vokietijos prekybos įmonėms. Žinoma, abejais atvejais pastatų savininkai turėjo įtakingų pažinčių valdžios sluoksniuose.
Praėjusią savaitę sugriuvusio pastato savininkas Mohammedas Sohel Rana pasislėpė iškart po nelaimės. Pats Bangladešo ministras pažadėjo gyventojams, jog verslininkas bus surastas ir jam bus įvykdytas teisingumas. Pažadas buvo įvykdytas ir M.S. Rana sučiuptas jau po kelių dienų, norėdamas kirsti sieną su Indija. Tačiau vieno verslininko suėmimas neišspręs Bangladešo problemos, jei valdininkai ir toliau bus linkę leisti statyti pastatus be jokių saugumo garantijų. Padėtis prasta ne tik dėl korupcijos. Dakos regione, kurioje yra tūkstančiai gamyklų, dirba vos 18 saugos inspektorių. Akivaizdu, jog jie negali apžiūrėti tokio kiekio pastatų.
Situacija gali pasikeisti tik dėl užsienio partnerių spaudimo. Nenorėdamos susitepti savo vardo, daugelis Europos ir JAV drabužių prekybos tinklų kol kas sustabdė savo užsakymus iš Bangladešo fabrikų ir nusprendė verčiau pirkti tekstilę iš Turkijos arba net Afrikos, jeigu padėtis nepagerės. Manoma, jog net Afrikoje ar Kinijoje siuvantys drabužius nerizikuoja taip, kaip Bangladešo gyventojai. Pažymėtina, jog Bangladešas yra antra tekstinės tiekėja pasaulyje po Kinijos. Laikas parodys, ar šis prekybos stabdymas bus ilgalaikis ar laikinas, palaukiant kol nurims skandalas.
Viso šiose drabužių gamyklose dirba per 4 milijonus gyventojų ir tai sudaro 80 proc. šalies eksporto. Bangladešo verslininkai yra išsigandę ir nepatenkinti tokiu užsienio partnerių sprendimu. Prekybos Sąjungos Dakoje prezidentas Ramsch Chandra pasipiktinęs kalbėjo: „Bangladešo darbuotojai sumokėjo savo gyvybes, kad užsieniečiai galėtų pigiai apsirengti“. Bangladeše tebeveikia dar kelios M.S. Rana priklausančios drabužių gamyklos, teikiančios produkciją Vokietijos aprangos tinklams, viena garsiausių iš jų buvo Phantom Apparels Ldt, tačiau ši įmonė nutraukė ryšius su M.S. Rana gamyklomis dar praėjusiais metais, būtent dėl saugumo standartų nesilaikymo ir darbuotojų išnaudojimo. Dar anksčiau ryšius nutraukė tokios įmonės kaip Otto, Aldi, Kik.
Į skandalą įsivėlęs ir pats pigiausias Europoje drabužių tinklas – Primark. Drabužiai gaminami taip pigiai, jog įmonė siūlo juos pirkti tiesiog vienam kartui, o pats savininkas Breege O’Donoghue dažnai didžiuojasi jog jo drabužiai jo paties apranga kainuoja vos keliasdešimt eurų. Akivaizdu, jog tokia pigi produkcija galėjo būti pagaminama tik tokiomis pat nežmoniškomis sąlygomis. Primark iki skandalo taip pat palaikė prekybinius ryšius su M.S. Rana gamyklomis. Nors įmonės puslapyje išdidžiai skelbiama, jog rūbai yra gaminama laikantis saugumo standartų, dabar jau galima teigti, jog tai tebuvo noras nuraminti pirkėjus.
Gisela Burckhardt buvo viena iš iniciatorių kampanijos, kuria siekiama paskatinti tekstilės gamybą paremtą humaniškais principais. Su keliomis Vokietijos rūbų kompanijomis priešakyje (H&M, Kik, C&A) buvo siekiama susitarti su vietiniais verslininkais dėl saugumo standartų gamyklose. Po šių derybų moteris teigė, supratusi, jog Bangladeše sunku išsireikalauti net minimalių saugumo reikalavimų įgyvendinimo. Derybos buvo nesėkmingos. Iki šiol susitarimus su Bangladešo gamintojais pasirašyti pavyko tik koncernui PHV, kuriam priklauso Calvin Klein ir Tommy Hilfiger ženklai. Taigi visos kitos etiketės „Made in Bangladesh“ byloja, jog rūbai greičiausiai buvo gaminti pasibaisėtinomis sąlygomis.
