Kaip ir pasaulyje, taip ir Lietuvoje dėmesio centre – naujasis popiežius Pranciškus. Visi supranta, kad čia kažkas nauja: kokie bus sprendimai, vadovavimas-tarnavimas Bažnyčiai, dar tik spėliojama, tačiau jau iš pirmų bendravimo gestų daromi komentarai apie laisvesnį ir paprastesnį bendravimo stilių. Kai kas net žiūri atsargiai – gal čia tik suvaidinti viešieji ryšiai, kai Bažnyčia yra tam tikroje krizėje? Tačiau daugumai akivaizdu, kad toks elgesys ne dėl „pozos“, nes toks jo stilius, darbai buvo ir iki išrinkimo popiežiumi.
Šiandien, Šv. Juozapo iškilmėje, įvyks popiežiaus tarnystės pradžios iškilmingos Mišios. Ar Pranciškus bus priverstas „įsirėminti“ į gausybę protokolų, o neretai ir feodalinių klišių rėmus ar išliks skleidžiantis „evangelinį paprastumą“?
Būdamas kardinolas, Jorge Bergoglio akivaizdžiai rodė socialinio solidarumo pavyzdį. Tačiau sensacija yra ne tai, kad jis tiesiog gyveno pagal Evangeliją, bet sensacija tai, kad tiek daug kunigų, vyskupų, kardinolų ir galiausiai paprastų tikinčiųjų taip negyvena. Kodėl katalikiškoje Lotynų Amerikoje tokia pasibjaurėtina socialinė nelygybė, nedarna? Kaip kelis šimtus metų save laikantis krikščioniškas kraštas gali toks socialiai nedarnus būti? Tikriausiai Bažnyčios feodalinė sąranga, kad bažnyčios vadovai yra ponai, o paprasti tikintieji tik pinigėlių aukotojai persiduoda ir visuomeniniam gyvenimui? Neretai buvo skelbiamas ne Jėzus Kristus, o tik kontrolės doktrina, kuri akivaizdžiai prasilenkia su Jėzaus skelbiamu mokslu.
„O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo“, – dar pirmajame krikščionybės amžiuje sakė apaštalas Paulius, skaitome Šventajame Rašte. Galima apsikarstyti didžiausiais auksiniais kryžiais, tačiau tokie tikrai nebus labiau krikščionys, kad ir kokias pareigas užimtų, jei gyvenimo darbuose nebus vadovaujamasi elementaria evangeline dvasia.
Iš naujojo popiežiaus Pranciškaus tos paprastos evangelinės dvasios labiausiai visi ir laukia. Laukia pranašiškos žinios, savikritiškos pačios Bažnyčios atžvilgiu, giliai ir įžvalgiai kritikuojančios, įspėjančios taisančios pasaulyje esančias negeroves. Pirmiausia pradedant savo pavyzdžiu. Tai dabartinis popiežius, dar iki juo tapdamas, jau rodė.
Juk Jėzaus žodžiai, jo gyvenimo laiku taikyti fariziejams, kad viena kalba, o kita daro, Bažnyčios istorijoje labai dažnai tiko, o ir dabar kartais dar tinka vadovams negyvenantiems evangeline paprastumo, šventumo dvasia.
Beje, galime pasidžiaugti ir sekuliarizacijos savotiška teigiama įtaka Bažnyčiai. Praradusi galias, savaiminę įtaką visuomenei Bažnyčiai tenka labiau orientuotis į bendruomeniškumą, dialogo, Evangelijos skelbimo įtikinimo, o ne prievartinio primetimo būdu, paieškas.
Šis procesas prasidėjo jau seniai, kai Italija vienijosi, o popiežius, nenorėdamas prarasti pasaulietinių galių, pasiskelbė „Vatikano belaisviu“ ir kvietė jį gelbėti. Bet labai gerai, kad gyvenimas išgelbėjo jį patį nuo pasaulietinės galios naštos.
Kai kas „įtartinai“ pažiūrėjo ir į popiežiaus Pranciškaus nuotraukas, kur jis pamaldų metų, dar nebūdamas popiežiumi, plauna kojas AIDS sergantiems. Čia gal taip pat dėl „kadrų“ žiniasklaidai? Neabejoju, kad tai nuoširdu. Bet, kad giliau tai suprastume, turime įsigilinti į pačią tokio veiksmo ištaką.
Artinasi Velykų šventės. Kojų plovimo veiksmas Didžiąją savaitę prieš Velykas vėl atnaujinamas – jei norime laimingos bendruomenės, visuomenės. Būtent prieš Velykas yra skaitoma vieta iš Evangelijos, kur Jėzus (Viešpats) plauna savo mokiniams kojas. Tačiau gaila, kad bažnyčioje perskaityta istorija baigiasi dar be vieno labai svarbaus sakinio, kuris išreiškia psichologinę šio veiksmo spalvą: „Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17).
Jėzaus laikais kojų plovimas buvo natūralus higieninis veiksmas karščių ir dulkių kamuojamame krašte, tačiau tikrai valdovai neplaudavo kojų savo pavaldiniams. Mazgoti kojas buvo vergų darbas. Jėzus parodė, kad ne viešpatavimas, o tarnavimas, naudingumas kitam yra laimės esmė.
Vadovų ir pavaldinių santykių pavyzdį parodo Jėzus: „Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš Viešpats ir Mokytojas numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13,14). „Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17).
O pabaigai reikia pasidžiaugti naujojo popiežiaus Pranciškaus susitikimo su žurnalistais kovo 16 d. palaiminimu, kurį jis suteikė tyliai. Jis kalbėjo: „Daugelis nepriklauso katalikų Bažnyčiai, o kiti yra netikintys, todėl laiminu gerbdamas kiekvieno sąžinę, tačiau žinodamas, kad kiekvienas iš jūsų yra Dievai vaikas. Telaimina jus Dievas“.
Juozas Dapšauskas
