Europos žemės ūkio komisaras Dacian Ciolos nori reformuoti Europos Sąjungos kultūros ūkį prioritetu laikydamas ne jo efektyvumą ar eksportą, o ekologiškumą. Deja, daugelis stambiųjų, nuo Europos pinigų pamstančių ūkininkų ar ūkio bendrovių stengiasi sutrukdyti naujovėms, jog europiečiai ir toliau mokėtų pinigus jų klestintiems ir gamtą teršiantiems ūkiams.
Vokietijos ūkininkas Martin Ramschulte kartu su žurnalistais dalinosi savo patirtimi, kaip per dešimtmečius pasikeitė ūkis jo vietovėse. Kadaise turėdamas 25 hektarus žemės ir per metus užaugindamas apie 900 paršiukų jis buvo laikomas stambiu ūkininku, dabar tose pačiose apylinkėse jis tapo vidutinioku. Viena ferma kaimynystėje perka dar 2000 paršelių, kita – 1500, o štai netoliese atsirado ferma auginanti 200 000 viščiukų. “Tai nebegali vadintis ūkininkavimu”, – teigia jis. 59 metų ūkininkas iš Briuselio gauna 10 000 eurų per metus. Tuo tarpu didieji žaidėjai susirenka dešimt kartų didesnes sumas. „Didesnis ir didesnis, daugiau ir daugiau“, – tokius naujojo ūkininkavimo principus jis laiko absurdiškais. Be to, pastebima, jog gyvulininkystė išstumia žemės dirbimą, nes iš mėsos galima uždirbti daugiau. Vyras nėra joks gamtosaugininkas, tačiau jis pastebi, jog ūkininkavimas per pastaruosius dešimtmečius išsikreipė. Ką jau kalbėti apie sąlygas, kuriomis auginami tie tūkstančiai gyvulių.
Dacian Ciolos yra tas žmogus, kuris nori viską pakeisti. Jis yra įtakingas ir gerbiamas žmogus, tačiau šį sykį susiduria su pasipriešinimu iš visų pusių. Prieš ji stojo netgi kanclerė Angela Merkel. Pagrindinis jo siūlomos politikos principas – subsidijų gavėjai įsipareigoja palaikyti gamtosaugos reikalavimus. Komisaras siekia, jog pinigų skyrimas nebebūtų paremtas ekonominiais rodikliais, o „žaliuoju ūkininkavimu“, tuo pačiu didesnį dėmesį skiriant mažiesiems, o ne pelningiesiems žaidėjams.
Žinoma, kaip ir daugelis gamtosauginių sprendimų šis taip pat nesulaukė palaikymo ir pirminėse derybose patyrė visišką nesėkmę. Dar nepasibaigus krizei atrodo pernelyg rizikinga prioritetu pasirinkti gamtą, o ne pelningumą. Be to, mažėjant ES biudžetui mažėja ir pinigai kurie turėtų būti skirti reformai. Pažymėtina, jog žemės ūkio sektorius susirenka didžiausią ES biudžeto dalį – 40 proc. arba 60 milijardų eurų. Ir ši suma skiriama sektoriui, kuris sudaro vos 2 proc. bendrojo vidaus produkto ir kuriame dirba vos 6 proc. ES gyventojų.
Nusiteikimo kovai prieš dabartinė subsidijų sistemą suteikė ir gimtosios Rumunijos vaizdai, kur po N. Čaučesku sukurtų ūkių, kai kuriuose vietose vis dar negalima nieko sodinti, vanduo užterštas, o kaimai ištuštėję. „Subsidija tai nėra prigimtinė teisė. Tie kurie tikisi gauti milijonus iš mokesčių mokėtojų, turi duoti kažką atgal“ – sako D. Ciolos.
Įdiegus naują subsidijų sistemą norima, kad labiau subsidijuojama būtų žemdirbystė, kuri mažiau žalinga už gyvulininkystę. Pastaroji sukelia milžiniškas šiltnamio dujų emisijas. Taip pat norima, jog ūkininkai užsiimtų grūdine rotacija, kuri leistų sumažinti reikalingą trąšų kiekį. Užsimenama ir apie galimybę apie 7 proc. žemės paversti specialiomis gamtinėmis zonomis, kuriose būtų ribojamas trąšų kiekis.
Joks kitas sektorius nėra taip vieningai prižiūrimas Europos Sąjungos institucijų kaip žemės ūkis, todėl akivaizdu, jog čia susiduria įvairūs interesai iš itin įtakingų pusių. Atrodo, jog niekas nenori matyti, kokia yra dabartinių žemės ūkio produktų kaina.
Vokietijoje per pastaruosius 50 metų Vokietijoje dvigubai išaugo pagaminamo pieno kiekis, tačiau žymiai sumažėjo ūkių ir darbininkų skaičius. Per šį laikotarpį vidutinis darbuotojo naudingumas padidėjo 9 kartus. Tokie ūkiai reikalauja antibiotikais šeriamų gyvulių, o pastarieji ne tik patenka į produktus, tačiau ir į vandenį. Jungtinių Tautų apskaičiavimais kasmet dėl pesticidų apsinuodija 3 milijonai pasaulio gyventojų. D. Ciolos reforma būtų pirmas žingsnis gerinant šią padėtį. Tačiau toks pasiūlymas, kuomet ūkininkai pirmąkart įpareigoti taikstytis su gamtosauginiais reikalavimais, negalėjo būti lengvai priimtas.
O štai apklausos rodo, jog 80 proc. europiečių, nori, kad subsidijos būtų surištos su „žaliaisiais“ reikalavimais. „Ūkininkų interesai nebegali būti nutolę nuo visuomenės interesų“, – teigė D. Ciolos.
Vienas iš didžiausių oponentų priimant pakeitimus – Vokietijos Ūkininkų Asociacija, kurios interesus gina ir Angela Merkel. Dar vienas aršus oponentas yra europarlamentaras Albertas Dess, kuriam pačiam priklauso nemažas ūkis Bavarijoje. Ironiška, jog šis žmogus apskritai yra vienas iš dažniausiai reformas boikotuojančių europarlamentarų. Jam nepatiko netgi idėja visus nutarimus versti į 22 ES kalbas, motyvuodamas, jog tam bus per daug darbo.
Žemės ūkio komisaras apgailestauja, jog daugumai politikų svarbiausiais išlieka produkcijos kiekiai ir pelnas, o ne gamta. Jis teigia, jog po oponentų siūlymais sušvelninti reformos nuostatas slepiasi jokių reformų nenorėjimas.
Tačiau neperėmus naujos sistemos žemės ūkis apskritai gali likti be subsidijų. Europos gamtos išteklių Fondo direktorius Lutz Ribbe teigė, jog apskritai yra tik dvi aplinkybės, kuriomis turėtų būti išmokamos subsidijos. Vienu atveju remiami mažai uždirbantys ūkininkai norint išsaugoti nuo išnykimo tradicinę žemdirbystę. Kitu atveju, kuomet gyvybiškai turi būti saugojama gamta.
Matyti, jog maži pelnai jau nebėra ūkininkų veiklos problema. Kaimo Studijų Instituto Tunene duomenimis didesni ūkiai per metus gauna vidutiniškai apie 160 000 eurų pelno. Apie 40 proc. jo buvo padengta mokesčių mokėtojų pinigais. O kur dar pelną nešantis bioenergijos žaliavų auginimo bumas. Taigi tiesioginiuose išmokėjimuose nebėra jokios ekonominės teisybės. D. Ciolos sako, jog žemdirbiai turi suprasti, jog visuomenė gali jiems mokėti tik tikėdamasi, jog šie puoselės gamtą ir taps „žalesniais“.
Taigi D. Ciolos net neketina sustoti. Nors komisaras su apmaudu prisipažįsta, jog diskutuojant su ūkininkais jis jaučia bene ideologinį pasipriešinimą kalbant apie bet kokias permainas ir diskutuoja apie dalykus, kurių patys nė nesupranta. Įdomu, jog ir D. Ciolos pirmtakai buvo panašios nuomonės. Šiandien jų jau nebėra šiuose reikšminguose postuose, o štai esamą padėtį norintys išlaikyti asmenys visada sukasi apie žemdirbystės Europos Sąjungoje sektorių.
