Kišeninių opozicijų ištekliai bei ištakos
Kodėl naujieji rusų kapitalistai finansuoja komunistus
Atrodytų, jog susidėvėjusi TSKP pinigų tema pasiliko praėjusiame šimtmetyje. Juk nuo tų laikų nutekėjo tiek pinigų upių, kad, regis, tas TSKP pinigų upokšnis nevertas jokio dėmesio. Tačiau esmė ta, jog būtent nuo šio upokšnio ir prasidėjo naujojo rusų biznio istorija. Juk, anot K.Markso, – įsigilinkite į pradinio kapitalo kaupimo istoriją, ir jums taps aiškesnė dabartinė politikos šnekorių bei finansinių magnatų visuomenė.
Aukų virtinė
1991-ųjų metų rugpjūčio 26 dieną iš savo buto balkono iššoko TSKP CK Reikalų Valdybos (RV) viršininkas Nikolajus Kručina. Jis paliko priešmirtinį raštelį – „nesu sąmokslininkas, bet esu bailys. Prašau pranešti apie tai tarybinei liaudžiai“. Minkštasuolyje prie savo darbo stalo jis paliko storą aplanką su dokumentais, kuriuose būta išsamios informacijos apie pastarojo laikotarpio nelegalią TSKP komercinę veiklą.
Spalio 6-ąją pro savo buto langą iškrito Kručinos pirmtakas, ankstesnis TSKP CK RV viršininkas, 81-erių metų Georgijus Pavlovas. Niekuo kitu, kaip tik savižudybe, šį jo šuolį pro langą tardymas nesugebėjo įvardyti.
Spalio 17-ąją pro Lizos Čiaikinos gatvėje esančio dvylikaaukščio namo balkoną „išėjo“ buvęs TSKP CK tarptautinio skyriaus JAV sektoriaus vedėjas Dmitrijus Lisovolikas. Jokių dokumentų ar priešmirtinių raštelių jo bute nebuvo surasta. Tačiau Lisovoliko mirties išvakarėse tardytojai „Senojoje aikštėje“ (buvusio TSKP CK rūmuose – A.M.) rado ir konfiskavo „niekieno“ du milijonus dolerių, kurie, kaip paaiškėjo, buvo skirti JAV komunistų lyderiui Gesui Holui.
1992-ųjų žiemą, savo namo laiptinėje keturiais „nagano“ šūviais buvo nužudytas Profbanko pirmininkas Aleksandras Petrovas. Bankas buvo įsteigtas TSKP pinigais.
1994 metų lapkričio 8-ąją buvo nužudytas buvęs žvalgybos pareigūnas, žinomas žurnalo „Sovietskij Sojuz“ fotografas Jurijus Koroliovas. Prieš mirtį jis buvo kankinamas.
1996 metų gruodžio 22-ją Minsko priemiestyje Samochvaloviči buvo aptiktas buvusio VSK pulkininko Leonido Kučeruko, tapusio gan geru verslininku, lavonas. L.Kučerukas po žurnalo “Sovietskij Sojuz“ priedanga dirbo Meksikoje ir gerai pažinojo Koroliovą. Be to, L.Kučerukas kažkuriuo metu buvo atsakingas už vieną pinigų perdavimo Prancūzijos kompartijai grandį. Ir jį prieš mirtį kankino.
1997 metų vasario25-ją, Novolesnojos gatvėje esančiame garaže buvo surastas Koroliovo ir Kučeruko bendradarbio, buvusio VSK pareigūno Vadimo Biriukovo, dirbusio žurnalo „Dielovyje liudi“ gendirektoriaus pavaduotoju, lavonas su kankinimų žymėmis.
„Partijos auksas žiba lavonais“ – taip šią nužudymų bei kankinimų virtinę apibūdino leidinys „Moskovskij Komsomoliec“. Kokių gi sąskaitų paslaptį žinojo šie žmonės? Ir kieno dėka staiga praturtėjo dešimto dešimtmečio pradžioje? Kas gi jiems pateikė šią kruvinąją sąskaitą?
Asmeninis pasižadėjimas, duotas TSKP
RF Generalinės prokuratūros archyvuose yra saugomos baudžiamosios bylos, iškeltos „dėl TSKP CK finansinės – ūkinės veiklos“ 200 tomų. Juose – „naujosios“ rusų nomenklatūros pirminio kapitalo kaupimo istorija. Bet detalės lig šiol nepasiekiamos – byla paženklinta žyma „visiškai slaptai‘. Aišku, ne visas rusų verslas išaugo iš nomenklatūrinio rūbo, pasiūto „Senojoje Aikštėje“, tačiau būtent partija grojo pirmuoju smuiku. Būtent tokią išvadą esame padarę mes, dešimt metų vykdžiusieji „partijos aukso mito“ žurnalistinius tyrimus. Beje, pagal mūsų medžiagas amerikiečių detektyvinė firma „Krol“ sudarė vieną iš keturių „įslaptintų“ pranešimų Rusijos vyriausybei.
Vienu metu į mūsų rankas pateko gan iškalbingas dokumento „Asmeninis pasižadėjimas, duotas TSKP“, pavyzdys:
Aš, ………… TSKP narys nuo ………. metų, partijos bilieto Nr. ………, patvirtinu sąmoningai ir laisva valia priimtą sprendimą tapti partijos patikėtiniu ir vykdyti partijos duotas užduotis bet kokiame poste ir bet kokiomis aplinkybėmis, neatskleidžiant savo priklausymo patikėtinių institutui. Pasižadu saugoti ir saugiai naudoti man patikėtas finansines bei materialiąsias lėšas taip, kaip to reikalauja partijos interesai. Lėšų grąžinimą po pirmojo reikalavimo garantuoju. Visas lėšas, kurias aš uždirbsiu iš partijos fondų investicijų, pripažįstu jos nuosavybe ir garantuoju jų perdavimą bet kuriuo metu, bet kokioj vietoj. Pasižadu saugoti man patikėtų žinių griežtą konfidencialumą ir vykdyti partijos pavedimus, kuriuos gausiu iš tam įgaliotų asmenų.
TSKP nario parašas …………………..
Asmens priėmusio pasižadėjimą, parašas ……………..
Pačių pasižadėjimų Genprokuratūros tardytojai taip ir nerado. Tikėtina, kad jie dar 91-ųjų rugpjūčio dienomis pavirto popieriaus pjuvenomis arba lig šiol tyliai saugomi kokiame nors Vakarų banke. Ir tik vieną „nematomos partinės ekonomikos“ „krikštatėvių“ – VSK Pirmosios Vyriausiosios Valdybos (PVV) pulkininką Leonidą Veselovskį, pavyko apklausti karštais pėdsakais. L.Veselovskis buvo paskirtas į N.Kručinos valdybą (TSKP CK RV) partinių lėšų saugojimui ir gausinimui. Beje, posakis „nematoma ekonomika“ yra kilęs iš TSKP CK oficialaus dokumento. Tardytojams pasisekė – pulkininkas buvo pasimetęs, visa VSK vadovybė laukė nušalinimo bei represijų. Ir sutrikęs Veselovskis pateikė Genprokuratūrai gan nuoširdžią savo veiklos ataskaitą.
Iš L.Veselovskio 1991 09 07 ataskaitos, pateiktos VSK
1990 metų lapkritį, TSKP CK vadovams Ivaškai (TSKP CK generalinio sekretoriaus Gorbačiovo pavaduotojas – A.M.) ir Kručinai prašant, VSK vadovų Kriučkovo ir Bobkovo (V.Kriučkovas – tuometinis TSRS VSK pirmininkas, F.Bobkovas – jo pavaduotojas – A.M.) aš buvau perkeltas iš PVV į TSKP CK RV. TSKP CK sekretoriato nutarimu aš buvau paskirtas ūkio tarnybų ekonominės veiklos koordinavimo sektoriaus vedėjo pavaduotoju. Mano perkėlimas į CK buvo nulemtas CK RV skubios būtinybės sukurti padalinį, gebantį koordinuoti partijos ūkio struktūrų ekonominę veiklą pasikeitusiomis sąlygomis. Aš tikau, nes pagal savo išsilavinimą esu ekonomistas – tarptautininkas, turiu darbo užsienyje patirties, be to, daugumai CK vadovaujančių darbuotojų buvau žinomas dar iš savo veiklos VLKJS (komjaunimo – A.M.) CK ir Profsąjungų taryboje. Ir dar Kručina laikė, kad toks rimtas klausimas, kaip ekonominės veiklos organizavimas gali būti patikėtas tik VSK bendradarbiams, kurių padorumu jis niekad neabejojo. Manau, jog tikrai suveikė ir ta aplinkybė, kad aš, būdamas VSK ilgam komandiruotas į sudėtingos politinės padėties šalį, vykdžiau ryšio palaikymą su tenykšte pusiau legaliai veikusia kompartija…
Buvo sutarta, kad F.Bobkovas bus periodiškai informuojamas apie mano veiklą TSKP CK RV…“
Nūdien kiekvienas aštuntokas nutuokia apie tai, kas yra rinkos ekonomika, o tuomet šias abėcėles išmanė ir karjerą darė tik visažiniai žvalgybos pareigūnai bei išsimokslinę „laboratorijų vedėjai“, tokie kaip Gaidaras ar Avenas. Kaip mums tuo klausimu prasitarė buvęs „TSKP bylos“ tardymo grupės viršininkas, dabartinis vienos Genprokuratūros valdybos viršininkas Sergejus Aristovas – „Jokio dviračio Veselovskis neišrado. Tiesiog 1990-siais, t.y. kuomet pas mus dar buvo socializmas, jie TSKP CK Reikalų Valdyboje įdiegė rinkos ekonomiką. T.y. pasirašė sutartis, pervedė pinigus, įvedė savo žmones ir tokiu būdu iš principo sprendė du uždavinius – iš dalies paslėpti, bei iš dalies užsidirbti pinigų“.
Iš L.Veselovskio analitinio rašto „Dėl papildomų priemonių įtvirtinant ir efektyviai naudojant partijos nuosavybę“.
„…Pinigų ištekliai, užfiksuotieji finansiniuose dokumentuose, gali būti atvirai investuojami tik į visuomeninius, socialinius ar labdaros fondus, nes tuomet ateity bus mažesnės jų konfiskavimo galimybės.
Lėšos, patenkančios į partijos kasą kaip pajamos ir neužfiksuotos finansiniuose dokumentuose, turi būti skiriamos atskirų kompanijų, įmonių, bankų, fondų anoniminių akcijų įgijimui.
Tai užtikrins tolesnių pajamų stabilumą nepriklausomai nuo padėties partijoje. O iš kitos pusės, šios akcijos galės būti bet kuriuo momentu realizuotos fondų biržose, toliau įdedant kapitalą į kitas sritis, tuo pačiu nuslepiant partijos dalyvavimą, bet išsaugojant jos kontrolę…
Šių priemonių įgyvendinimas pareikalaus atlikti skubią atranką itin patikimų asmenų, kuriems teks vykdyti atskirus programos punktus. Neatmetama, kad reikės sukurti kategoriją neviešų partijos narių, turėsiančių palaikyti jos gyvybingumą bet kokiomis ypatingojo periodo sąlygomis.
Kitame analitiniame rašte N.J.Kručinai, su užrašu „N.J. asmeniškai, 1 egz., – jei daryti, tai tik su VSK“, buvo siūloma sukurti akcinių bendrovių tinklą užsienyje.
„Kalbama apie tai, kad vienoje iš kapitalistinių šalių su pakenčiamais mokesčių įstatymais, pavyzdžiui, Šveicarijoje, reikia sukurti akcinę bendrovę, kuri vystytų visas informacinės bei tarpininkavimo veiklos formas – kreidingą, brokeražą, tarpininkavimą, atstovavimą. Akcininkai – patikėtiniai.
Iš pradžių reikia sudaryti būsimųjų akcininkų sąrašą. Šalies, kurioje numatoma sukurti AB, bankuose reikia akcininkų vardu atidaryti sąskaitas bei pervesti į jas atitinkamas sumas.. Po to reikia tuoj pat sukurti Tarybų Sąjungos teritorijoje Bendrąją Įmonę (BĮ)…
Partijos vadovybė itin pasitikėjo A.Volskio Mokslo bei Pramonės Sąjunga (MPS) ir jo koncernu „Simako“. Jie gaudavo stambias finansines dotacijas, per Karo Pramonės Kompleksą (KPK) vykdė rublių konvertavimą į valiutą, mokėdami 1,8 rublio už dolerį. Čia MPS ir „Simako“ aktyviai padėdavo premjeras V.Pavlovas. Į TSKP CK RV sklido signalai apie „Simako“ dalyvavimą prekiaujant stambiomis ginkluotės partijomis, karine įranga, kitose abejotinose operacijose. Aš apie tai pranešdavau Gruško ir Kriučkovui. Bet nebuvo imtasi jokių priemonių. Dar daugiau, po vieno tokio mano pranešimo VSK vadovybei, Kručina mane iškvietė bei prasitarė, jog Volskis įkyriai prašė mane nušalinti“.
Dalyvaujant VSK PPV karininkui Leonidui Veselovskiui, 1991-ųjų metų pavasarį akimirksniu buvo sukurta parodomoji tarybinių milijonierių šeima.
Jai TSKP patikėjo net 400 milijonų rublių. Ir tuomet buvęs Mokslinio pramoninio susivienijimo „Kaučiukas“ vyriausiasis technologas M.Chotimskis, geras Veselovskio pažįstamas, pradėjo vadovauti keturioms firmoms – mažajai įmonei „Galaktik“, ribotos atsakomybės bendrovei „Džobrus“, firmai „LTD holdingas“ bei Maskvos municipalinei asociacijai. O jo žmona – M.Chotimskaja, tapo „Galaktik“ įmonės steigėja. Bet įdomiausia tai, jog šios šeimos stambiausios įmonės generaliniu direktoriumi tapo VSK papulkininkis Grebenščikovas. Paaiškėjo, jog nepaisant formalaus atleidimo iš VSK, jis ir toliau turėjo pistoletą ir galiojantį tarnybinį pažymėjimą. Ateity tokio pobūdžio kontrolė pradėjo vadintis „stogu“.
Po dešimties metų, mes, pažvelgę į Maskvos juridinių asmenų duomenų bazę, išsiaiškinome, kad visi šie vaikinai, kaip ir anksčiau, klesti. Matyt, Chotimskis mokėjo teisingai naudotis partijos pinigais. Beje, pagal pulkininko Veselovskio priesakus dėl bendrų įmonių steigimo, tarp firmos „Džobrus“ bendrasavininkų buvo Rusijos – Italijos – Britanijos BĮ „Koming LTD“ bei firma „AJC interneišl esteblišment“. Dabar buvę (ar dabartiniai) partijos patikėtiniai yra užsiėmę rimtu ir naudingu darbu – „kuria investicijų programas, organizuoja ir lydi investicijų srautus“. Kitaip tariant, investuoja į Rusiją tai, ką kadaise iš jos išgabeno? O pats pulkininkas Veselovskis jau seniai nebegyvena Rusijoje, jo pėdsakai nutrūksta nuo pat jo atleidimo iš Moriso Biršteino firmos „Siabeko“ Šveicarijos filialo momento. Taip pat priminsime, kad TSRS VSK pirmininko pavaduotojas Filipas Bobkovas, kuriam pulkininkas Veselovskis buvo atskaitomingas už savo veiklą, 1992 metais pradėjo dirbti Most-banko analitinės valdybos viršininku.
Fabrikas, gaminantis oligarchus?
Laimingo verslininko Chotimskio, kartą išlošusio „Senosios aikštės ruletėje“, istorija yra, aišku, pavienė, bet pamokanti. Jo biznio karjera tarsi ant delno. Kitaip nei rusų kapitalo monstrų, tokių kaip Gusinskis, Smolenskas, Chodorkovskis, Potaninas… Bet kita vertus, tardymo duomenimis, dar iki 1991-ųjų metų rugpjūčio įvykių TSKP CK RV suspėjo įsteigti daugiau nei šimtą partijos firmų bei komercinių bankų ir išdalinti jiems startinio kapitalo pavidalu daugiau nei 3 milijardus visaverčių tarybinių rublių, t.y. daugiau nei 2,5 milijardo dolerių (palyginimui – visų dabartinių stambiausių Rusijos bankų bendroji „vertė“ nūdien neviršija dviejų milijardų dolerių). Ką gi įkeisdavo „chatimskiai“ už tokias pinigų sumas? Pamenate pasižadėjimo tekstą „pasižadu saugoti ir saugiai naudoti man patikėtas finansines bei materialiąsias lėšas taip, kaip to reikalauja partijos interesai. Lėšų grąžinimą po pirmojo reikalavimo garantuoju“. Aišku, ne viskas taip paprasta, bet pažvelkite šiuo požiūriu į mūsų oligarchų karjerų netikėtus proveržius:
– Vladimiras Gusinskis, nūdien paieškomas. 1986 metais jam buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 50464 dėl sukčiavimo. Iš pažįstamo advokato paėmė 8 tūkstančių rublių automobilio pirkimui, tačiau mašinos neatidavė. Dirbo Tuloje teatro režisieriumi, uždarbiaudavo privačiai „taksuodamas“, įsteigė moteriškos bižuterijos bei metalinių garažų gamybos kooperatyvą. O štai 1989-siais jis staiga tampa Most-banko, iš karto patekusio į šalies stambiausių bankų dešimtuką, prezidentu. Kartu su Filipo Bobkovu į Most-banką persirito daugiau nei šimtas VSK karininkų.
– Vladimiras Potaninas. Iki 1990-ųjų metų – Sąjunginio užsienio prekybos susivienijimo „Sojuzpromeksport“ vyresnysis inžinierius, profsąjungos bei komjaunimo aktyvistas. 1990 metais, užsienio prekybos ministro pavaduotojo palaikomas, įsteigė tarptautinės ekonomikos asociaciją „Interros“, iš kurios vėliau išsivystė „Oneksimbankas“, į kurį ilgainiui persikėlė visi pagrindiniai TSRS „Vnešekonombanko“ aktyvai.
– Aleksandras Smolenskas. Lig šiol liguistai ir piktai reaguoja į žurnalistų klausimus dėl savo startinio kapitalo kilmės. Spaustuvės vyresnysis meistras, 1980-aisiais pagautas nelegaliai spausdinant „Maldos Žodį“ ir įkalintas dvejiems metams. Firmos „Viesna“ prekių žinovas. 1988-aisiais – kooperatorius, statęs ūkio blokus sodininkams. O štai 1989-aisiais – banko „Stoličnyj“ Valdybos pirmininkas.
– Michailas Chodorkovskis. 1986 metais, po VLKJS priedanga organizavo Mokslo bei technikos programų Tarpšakinį Centrą „Me-Na-Te-P“. Prekiavo kompiuteriais. Po dvejų metų steigia komercinį banką. TSKP CK gensekui Gorbačiovui asmeniškai leidus, per „MeNaTeP“ buvo prasukti pinigai, skirti Černobylio avarijos padarinių likvidavimui. 1990-jų metų pradžioj, pagal TSKP CK reikalų valdytojo specialų nurodymą, per Chodorkovskio struktūras buvo vykdomas partijos pinigų konvertavimas.
Tai ką, gal jie – patikėtiniai? Vargu. Labai abejotina, kad Smolenskas arba Potaninas kažkam rašydavo pasižadėjimus. Bet kita vertus, jų figūros visiškai tenkino seną tarybinę nomenklatūrą. Ar jūs niekad nesusimąstydavote apie tai, kas atėjo valdžion po audringų reformų bei permainų? Ir kodėl paskutinieji tapo pirmaisiais?
Kol visi kiti mitinguodavo, pirmieji išmintingai ieškojo sau tinkamų įpėdinių.
Nuo kunigaikščio Obolenskio iki „chemiko“ Smolensko
Kas ketverius metus valdžios partija (Jelcinas – du kartus, Putinas kol kas tik kartą) laimi prezidento rinkimus su šūkiu „komunizmas neprasiverš!“ O tuo tarpu tas pats laikraštis „Komersant“ 1997 metais ramiai konstatuoja; „Prie Genadijaus Ziuganovo finansavimo per 1996 metų prezidento rinkimus prisidėjo: Most-bankas, MeNaTeP, „SBS-Agro“, Onensim ir netgi Boriso Berezovskio struktūros. Bankai, aišku, tokios veiklos neafišuoja. Bet kas gi verčia naujuosius rusų kapitalistus finansuoti žmones, kurie aiškiai savaip supranta kad ir tą pačią laikraščio „Komersant“ reklamą: „Savo dieną pradėkime nuo naujojo komersanto“?
Šią žiemą į Maskvą iš Vokietijos buvo neilgam atvažiavęs buvęs TSKP CK sekretorius, CK tarptautinio skyriaus vedėjas, buvęs Berijos, Chruščiovo, Brežnevo, Andropovo, Černenkos, Gorbačiovo patarėjas Valentinas Falinas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioj Rusijoje jam nedavė ramybės, ir V.Faliną priėmė į savo tyrinėjimų institutą vienas buvęs vokiečių disidentas. Falinui būdingas itin įdomus požiūris į Rusijos bei Tarybinę istoriją, o jo knygą „Kremliaus konfliktai“, mūsų nuomone, reikėtų įtraukti į universitetų istorijos fakultetų programą.
Tai štai, – Falinas ganėtinai ramiai mums pakomentavo šiuos bankininkų labdaringus polėkius; „Kai dėl ryšių su oligarchais… Aš jums galiu priminti, kad dar bolševikai gaudavo milijonines subsidijas iš stambiųjų pramonininkų, bankininkų, aristokratų… Kunigaikštis Obolenskis davė milijoną rublių. Bankininkas Rybakovas – milijonus. Morozovas paliko šimtą tūkstančių rublių, o prieš tai duodavo šimtus tūkstančių. Šiandien daugelis suvokia, kad jei nebus sukurta socialinės pusiausvyros visuomenė, Rusija vargu ar išeis iš suirutės, iš tos pelkės“.
Ta pačia tema mes kalbėjome su vienu iš pirmųjų tarybinių verslininkų, firmos „Nordeks“ prezidentu Grigorijum Lučinskiu, daugelio dešimto dešimtmečio pradžios laikraščių skandalų herojumi. Taip, Lučinskis tikrai buvo daug kuo įtariamas, tačiau niekad nebuvo apkaltintas komunistų finansavimu: „Aš palaikau poziciją tų žmonių, kurie mano, jog stambiosios pramoninės korporacijos dirbo ir jūsiškiams, ir mūsiškiams. O kadangi pas mus yra dvi jėgos – centro dešinioji bei itin kairioji, tai dėl to šie vaikinai dėl viso pikto finansuodavo tiek vienus, tiek kitus. Kodėl? Savisaugos principas. Gal jie laiko, kad dabartinė RFKP – tai jau ne TSKP. Tai kita struktūra, žymiai artimesnė socialdemokratijai…“
Lučinskis, kitaip nei Valentinas Falinas, regi žymiai svaresnę biznierių bendradarbiavimo su RFKP lyderiais priežastį. Jis, pavyzdžiui, prisiminė pamokančią istoriją apie tai, kaip Ziuganovo dešinioji ranka – Valentinas Kupcovas, ateidavo pas „Gazpromo“ vadovus, kad proteguotų Permės biznieriaus Dmitrijaus Rybolovlevo interesus: „Vieni ar kiti klausimai yra proteguojami vien komerciniu pagrindu. O kaip gi kitaip? Čia juk nesama jokios ideologijos. Ir todėl, kai abejotinos reputacijos biznieriaus Tybolovlevo interesams atstovauja RFKP lyderiai, aš esu tvirtai įsitikinęs, kad Rybolovlevas nėra komunistinių pažiūrų.
Esmė ta, kad aš negaliu įsivaizduoti, jog tarybinių laikų komunistų vadovai būtų palaikę tokios reputacijos žmogų. Aš čia matau vien komerciją. Ir nieko kito nėra.“
Biznieriai, pirmyn!
Kadaise, kai dar klestėjo marksizmas-leninizmas, egzistavo įvairaus plauko dešinieji oportunistai, rizikuodami savo gyvybe propagavę konvergencijos, t.y. socializmo suaugimo su kapitalizmu teoriją. Dabartinis RFKP frakcijos sąrašas aiškiai byloja, jog nukankintų Bucharino, Kamenevo ir Zinovjevo šmėklos dažnai svečiuojasi Valstybės dūmos naktiniuose koridoriuose. Be jokių teorijų, pagal kompartijos sąrašą į Rusijos parlamentą pateko keliasdešimt stambių verslininkų: „Alba-Aljans“ banko prezidentas Igoris Anenskis, fondo „Pažanga bei atsinaujinimas“ prezidentas Sergejus Zolotilinas, naftos ir dujų kompanijos VNIIST prezidentas Rifkatas Šakirovas, dalykiško centro „Presnenskij“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Jevgenijus Marčenka, biznierius Nikolajus Daichesas ir t.t. Kiti, pavyzdžiui, banko „Avangardas“ prezidentas Kirilas Minovalovas pasirinko kitokią „suaugimo“ su įtakinga frakcija formą. Minovalovas tapo Genadijaus Selezniovo kukliu patarėju ekonomikos klausimais. Tokios bičiulystės kuluariniai aiškinimai yra žinomi – deputato mandato kaina yra maždaug milijonas dolerių, ir verslininkai savo ruožtu gauna ne tik „komunistinį stogą“, bet ir neregėtas galimybes savo verslo vystymui.
Šiame kontekste išties įdomus dabartinio „raudonojo oligarcho“ Viktoro Vidmanovo fenomenas. Viena vertus, jis yra korporacijos „Rosagropromstroj“ ir „Rosagroprombanko“ prezidentas. O kita vertus – praktiškai oficialus partijos rėmėjas, RFKP CK Prezidiumo (dabartinio politbiuro analogo) narys. Federalinių tyrimų Agentūros FLBru duomenimis, vienoje RF VRM valdybų yra sukaupta pakankamai medžiagos apie Vidmanovo korporacijos finansinius piktnaudžiavimus, tačiau bylos niekas nekelia. Vis kaupia. Mums yra žinoma tik Skaičiavimo palatos atlikto patikrinimo medžiaga „dėl lėšų, skiriamų iš 1995 metų federalinio biudžeto Čečėnijos respublikos ekonomikos bei socialinės sferos atkūrimui, eikvojimo“. Medžiagoje aktyviai figūruoja „raudonojo oligarcho“ korporacija. 1995 metais per Vidmanovo firmas buvo prasukta apie 700 milijardų biudžetinių rublių, kitaip tariant, pagal 1995 metų kursą, daugiau nei 150 milijonų dolerių. Skaičiavimo Palatos auditoriai, pavyzdžiui, išsiaiškino, kad geriausio RFKP draugo statybos paslaugų kaštai 30,8 procentų viršijo kitų statybinių organizacijų kaštus. Aišku, tokiomis sąlygomis galima sau leisti bet kokios partijos rėmimą. Juo labiau, kad pelningi darbai Čečėnijoje buvo patikėti Vidmanovo korporacijai tik dėka to, kad komunistai protegavo jo interesus vyriausybėje.
Buvome susitikę su V.Vidmanovu. aišku, jis su skausmu bei liūdesiu kalba apie šalies išgrobstymą, apie tai, kad pagaliau atsirado verslininkų – patriotų, puoselėjančių RFKP idėjas ir turinčių partijos bilietus. Tačiau jis taip ir negalėjo paaiškinti, kuo gi skiriasi „raudonieji oligarchai“ nuo Berezovskio, Chodorkovskio ar Smolensko. Juk Rusijos biznyje, veikiant jo savitiems dėsniams, ir vieni, ir kiti yra vieno kraujo. Visi vienodai laisvai žvelgia į „Tėvynės lobynus“.
„O ko jūs norite? Vyksta klasių kova, – paaiškino mums šį prieštaravimą, kalbėdamas telefonu, pertvarkos laikų Rusijos kompartijos lyderis, nūdien garbės pensininkas Ivanas Plozkovas. – Reikia dirbti pinigus! Juk mes nekovosime prieš režimą su šakėmis ir grėbliais“.
“Prieš režimą“ RFKP frakcija „susikauna“ beveik kiekviename valstybės dūmos posėdyje. Ir jau niekas nesistebi, kad deputatams įstatymų leidyba pavirto pinigų spausdinimo staklėmis. Karts nuo karto Kremliui atsibosta mokėti duoklę kišeninei „komunistinei opozicijai“, ir tuomet draugas Ziuganovas susiraukia ir pradeda šantažuoti vyriausybę apkalta arba nepasitikėjimo pareiškimu. O vakarais važiuoja prabangiu automobiliu su švyturėliais, apsaugos džipo lydimas, į prezidento reikalų valdybos vilą, esančią Rubliovo-Uspenskio plente. Siaurame draugų rate jis mėgsta pasigirti esą tapęs rusiško biliardo Rubliovos čempionu. Rengia ant biliardo stalo „kovas“ prieš Kremliaus engėjus ir oligarchinį kapitalą.
Taigi, suaugimas pavyko. Jo įgyvendinimas prasidėjo prieš dešimt metų TSKP CK rūmuose Senojoje Aikštėje nuo VSK pulkininko Leonido Veselovskio raštelių. Ir tik dėl vieno klydo Veselovskis – jokių pusiau masoniukų priesaikų ar slaptų partijos patikėtinių pasižadėjimų nūdien nereikia. Visi ir taip vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Socialinės pusiausvyros visuomenė, dalijant valstybės „pyragą“, sėkmingai gyvuoja. Ir, aišku, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino TSKP CK 2,5 „startinių“ milijardų dolerių, nuo kurių, be kita ko, ir prasidėjo Rusijos biznio „naujoji nematoma ekonomika“.
Pagal užsienio spaudą parengė Aurimas Mozūraitis
„Karštas komentaras” Nr.15, 2009 m. liepos 24 – rugpjūčio 7 d.
