Šiandien Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį byloje pagal N. Venckienės kasacinį skundą dėl tėvų (motinos) valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Bylą išnagrinėjusi išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina – ieškove L. Stankūnaite, yra teisėti ir pagrįsti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl teismų išvadų, priimtų sprendžiant klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos motinos valdžiai apriboti, taip pat su kuriuo iš suinteresuotų asmenų – vaiko motina ar jo globėja – turėtų būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pripažindamas pagrįstais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas savo vaikams yra pati griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių, reiškiančių esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos. Vertindamas įstatyme nustatytas sąlygas, teismas pabrėžė, kad esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tada, kai tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad neterminuotas tėvų valdžios apribojimas (kurio buvo prašoma N. Venckienės priešieškiniu) gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, jog tėvai (vienas jų ar abu) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpino ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įvertino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuluotą Europos Žmogaus Teisių Teismo, pagal kurią tėvų valdžios ribojimas bus pagrįstas tik tada, kai jis bus atliktas pagal įstatymą, atitiks teisėta tikslą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnio prasme ir bus būtinas demokratinėje visuomenėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuri taip pat pabrėžia, kad šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir išskirtinis apribojimas, kurio taikymas galimas tik atsižvelgiant j vaiko interesus ir pagrįstas labai svariais argumentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima riboti jos mamos valdžią, todėl mergaitės gyvenamoji vieta, užtikrinant jos teisę j šeimos ryšius ir teisę gyventi biologinėje šeimoje, pagrįstai nustatyta su jos mama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, akcentuodamas baudžiamųjų ir civilinių poveikio priemonių taikymo ypatumus, konstatavo, kad, sprendžiant dėl jų taikymo civilinėje byloje, visi jų taikymui reikšmingi įrodymai, nepriklausomai nuo to, ar jie surinkti nagrinėjamoje byloje ar pateikti iš kitos bylos (šiuo atveju buvo pateikti teismui duomenys iš baudžiamosios bylos, kurioje pareikšti kaltinimai dėl mažamečio vaiko tvirkinimo) turi būti tiriami ir vertinami vadovaujantis civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis aktualiomis proceso teisės normomis, vertino teismų byloje atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą bei konstatavo, kad teismai, spręsdami, jog byloje nėra pakankamai įrodymų daryti išvadą, kad ieškovė galėjo atlikti priešingus jos dukters interesams veiksmus (ar neatlikti reikiamų veiksmų), įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, nurodė, kad vaiko teisė augti šeimoje, jaučiant meilę bei supratimą, jo teisė būti globojamam tėvų ir draudimas būti išskirtam su tėvais, išskyrus būtinus atvejus, yra įtvirtinta Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijoje. Šios vaiko teisės taip pat ginamos ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatomis. Šioje byloje N. Venckienei buvo nustatyta laikinoji globa, o tokio instituto tikslas – grąžinti vaiką į šeimą, o nagrinėjamoje byloje nenustatyta sąlygų, dėl kurių būtų galima apriboti motinos valdžią. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad biologinės šeimos tarpusavio santykiai negali būti nutraukti dėl vaiko perdavimo viešajai globai. Vaiko perdavimas laikinai globoti yra
laikina priemonė, kuri turi būti sustabdyta, kai tik aplinkybės leidžia tai padaryti. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę visas aplinkybes, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra sąlygų, dėl kurių būtų galima apriboti mamos valdžią mergaitei, be to, įvertinę mamos galimybes auginti ir prižiūrėti savo dukrą, sprendė, jog neliko pagrindo laikinajai globai ir nustatė mergaitės gyvenamąją vietą su mama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokias teismų išvadas pripažino pagrįstomis.
Šioje byloje mamai ir jos dukrai šiuo metu taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti jų gyvybę, sveikatą, turtą bei užtikrinti išsamų ir nešališką baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ši bylos situacija, kai mamai ir jos dukrai taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, lemia išskirtinį aplinkybių, susijusių su tinkamų gyvenimo sąlygų nepilnamečiam vaikui nustatymu, tyrimą, t. y. atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro byloje pateiktus duomenis, preziumuojama, kad vaikui bus užtikrinamos tinkamos sąlygos sveikai gyventi ir vystytis, todėl šiuo atveju vaikų teisių apsaugos institucijos išvados byloje nebuvimas negali būti vertinamas kaip nepakankamas vaiko gyvenimo sąlygų ištyrimas. Be to, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad mama netinkamai įgyvendino motinos valdžią ir pateikė išvadas, į kurias pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, priimdamas sprendimą byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad vaiko teisių apsauga yra valstybės pareiga, o valstybė šią pareigą įgyvendina per vaiko teisių apsaugos institucijas. Vaiko teisių įgyvendinimas ir priežiūra yra tęstinio pobūdžio pareiga – vaiko teisių apsaugos institucijos turi pareigą ir toliau rūpintis vaiko teisėmis ir interesais bei kontroliuoti, ar jie nepažeidžiami, nepriklausomai nuo to, kad šiuo atveju vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su mama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad pagal visus byloje esančius duomenis, nėra pagrindo abejoti, jog mamos
ir vaiko ryšys yra pakankamas sveikai vaiko raidai ir tolimesniam vystymuisi. Nors mergaitės gyvenamoji vieta nustatyta su jos mama, šeimos gyvenimas apima ir vaiko ryšius su jo artimaisiais giminaičiais, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad pagal byloje esančius duomenis teismai nustatė, jog vaiką ir jos globėją N.Venckienę bei senelius sieja artimas, tvirtas emocinis ryšys. Tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su jo motina, nepaneigia giminaičių, su kuriais vaiką sieja glaudūs šeiminiai ryšiai, teisės su juo bendrauti.
LAT inf.
