Energetikos ekspertai netruko pastebėti, jog Rusijos gamtinių dujų gigantas Gazpromas jau nebėra ta pati anksčiau buvusi galybė. Įmonė praranda savo tvirtus ryšius su Europa ir netenka savo vienvaldiškumo žemyno rinkoje. Atrodo, jog ši didžiausia pasaulio natūralių dujų tiekėja jau nebeatgaus savo kaip dujų monopolininkės statuso ir tam yra net kelios svarios priežastys.
Gazpromą smukdo ir skandalai. Šios savaitės pradžioje Ukrainos vyriausybė ir jos vietinis gamtinių dujų tiekėjas Naftogaz gavo sąskaitą, kurioje prašoma apmokėti 7 milijardus eurų už 16 milijardų kubinių metrų dujų, kurių šalis tvirtina net nenaudojusi. Įžūlus Gazpromo liepimas panašėjo į karo skelbimą. Toks akiplėšiškumas Gazpromo veikloje galbūt ir nėra naujiena, nors šįkart mastai tikrai įspūdingi. Mokėjimas už tiek, kiek nurodoma iš Maskvos yra vienas esminių Gazpromo veiklos principų, tačiau kantrybės netekusi Ukraina turi šansą išsivaduoti iš šantažo ir laimėt karą prieš grobuonišką gamtinių dujų tiekėjo politiką. Tai, jog Ukraina išdrįso paprieštarauti yra vienas iš simptomų, kad Gazpromas yra sunkioje padėtyje.
Prie galios menkėjimo labiausiai prisideda technologinė pažanga ir energetikos išteklių rinkos globalizavimas. Europai atsiranda galimybė rinktis ir Gazpromas privalo tapti lankstesnis bei visiškai pakeisti savo įžūlų požiūrį į Europos šalis. Iš viso, skaičiuojamos trys pagrindinės grėsmės kylančios šiai blėstančiai dujų gigantei.
Pirmoji priežastis – Vidurinio Rytų šalyse statomi milžiniški tanklaiviai skirti suskystintų dujų transportavimui. Pastarieji gali gabenti dujas žymiai didesniais atstumais ir yra kur kas lankstesnė transporto priemonė už vamzdynus. Tokiu būdu Vidurio rytų kompanijos su Gazpromu pradėjo konkuruoti jau dabar, ir panašu, kad ateityje taps dar konkurencingesni. Pavyzdžiui, 2011 m. Kataras į Europa eksportavo per 44 milijardus kubinių metrų dujų, lyginant su 2006 m. eksporto mastai išaugo beveik 9 kartus, kuomet per metus buvo eksportuojama tik 5 milijardai kubinių metrų.
Kita rimta grėsė kyla iš Šiaurės Europos. Čia į rinką vis agresyviau veržiasi Norvegija. Eurostato duomenimis vien per praėjusius metus Norvegijos dujų dalis rinkoje išaugo 16 proc., tuo tarpu Gazpromo krito 8 proc.
Trečia, naujos technologijos leido žymiai lengviau išgauti dujas esančias amžino įšalo žemėse, iš molingų vietovių ir ypač iš skalūnų. Todėl dujomis gali apsirūpinti netgi tos valstybės, kurios anksčiau jų neturėjo. Dujomis pilnai apsirūpinti gali ir JAV, nors anksčiau Gazpromas ketino valdyti apie 10 proc. šios šalies rinkos, tačiau tokiems ketinimams lemta žlugti.
Kremlius, be abejo, jau pajuto politinę šių pokyčių pusę. Kitais metais nemaža dalis Europos valstybių, pavyzdžiui ta pati Lenkija, ketina imtis nestandartinės energetikos politikos, jog sumažintų energetinius ryšius su Rusija. Jei postsovietinėms šalims pavyktų sumažinti dujų priklausomybę bent perpus, tai iškart smogtų ne tik Gazpromui, bet ir Rusijos ekonomikai.
Taip buvęs vienu iš pagrindinių politinių įrankių santykiuose su Europa Gazpromas Kremliui taps tarsi problemišku vaiku. Ilgametis dominavimas pavertė kompaniją tingia ir nepanašu, jog ji dabar turėtų gebėjimų adaptuotis prie naujų sąlygų. Gazpromas toliau stengiasi sudaryti tik sau palankius kontraktus, suvokdamas, jog siūlomos kainos nebeatitinka pasaulio rinkos. Tiesa, nuolaidų pavyko išsireikalauti tiek Vokietijos, tiek Lenkijos dujų perpardavinėtojams. Be to, kompanija nėra pratusi taupyti, beprotiškai brangūs ir pervertinti projektai mažina galimą pelną.
12 proc. pelno sumažėjimas praėjusiais metais ir 8 proc. eksporto sumažėjimas turėtų būti rimtas signalas kompanijos vadovams. Tačiau Gazpromas atrodo nenusiteikęs spręsti problemų ir kiša galvą į smėlį, teigdamas, jog dėl tokių skaičių kalta Europoje tebetvyranti krizė. Tokie pareiškimai atrodo absurdiškai, kadangi net Italijoje, kuri išgyvena ypatingai prastus laikus, dujų poreikis 2012 m. pakilo 2,6 proc., nors pirkimas iš Gazpromo mažėjo 11 proc. O štai olandai dujų tiekimą iš šios Rusijos įmonės sugebėjo sumažinti beveik perpus – 42,6 proc. Dujų importo iš Rusijos mažinimą vykdo ir valstybės už Europos Sąjungos ribų. Ta pati Ukraina, lyginant su 2009 m., importuoja 38 proc. mažiau Gazpromo dujų ir toliau žada jį mažinti. Nenuostabu, jog toks ilgametės partnerės akiplėšiškumas privertė imtis tramdymo išrašant milžiniškas sąskaitas. Problemos sprendimas agresija vėlgi rodo kompanijos trumparegiškumą.
Susikompromitavęs ir savo kaip politinio vaidmens nebeatliekantis Gazpromas susiduria su pasipriešinimu net ir pačioje Rusijoje. Išnaudojant arktinėje zonoje esančius išteklius Rusijos politikai nori suteikti šansą mažesnėms įmonėms, o tai tarsi durklas Gazpromui į paširdžius. Be to, kyla antroji pagal dydį dujų įmonė Novatek. Ši su Kremliumi taip pat artimus ryšius palaikanti įmonė per pastaruosius metus savo pardavimus padidino 45 proc. O štai Gazpromo vadovas Aleksėjus Milleris taip pat netenka savo kaip V. Putino favorito vaidmens.
Keičiantis Gazpromo statusui, keistis turėtų ir Rusija. Šalis turėtų mažinti savo ekonomikos ir politikos priklausomybę nuo eksporto. Apie tai buvo kalbama ir šiųmetinėje Davoso konferencijoje, kurioje patys Rusijos atstovai pripažino šią valstybės problemą.
