Imperijos žlugimas
1989 metų rudenį Vokietijos Demokratinėje Respublikoje prasidėjo liaudies sąjūdis. Mitinguose žmonės skandavo: „Šalin stalinizmą! Šalin Štazi!“ E. Honekeris iš Gorbačiovo nuotaikų suprato, kad dislokuoti VDR 400 tūkstančių ir Vengrijoje 100 tūkstančių tarybinių kareivių tikrai nebus pasiųsti įvesti tvarką. Legendinis VDR žvalgybos vadovas, o tuo metu jau atsargos generolas Markus Volfas irgi perėjo E.Honekerio opozicionierių gretas. Komunizmo imperijos istorija artėjo į pabaigą.
Lenglyje,CŽV būstinėje pats, darbymetis. Pasinaudojant situacija, „tykieji amerikiečiai“ nutarė priglausti po savo sparnu Štazi žvalgybą ir jos archyvus. Juolab, nesunkiai, net sakyčiau, per lengvai „dalykiški kontaktai: buvo užmegzti su Vengrijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos žvalgybomis. Ties, Štazi kontora rimtesnė, piemenų nelaikė. Todėl darbo ėmėsi CŽV operatyvinis departamentas. Tuometinis CŽV direktorius Viljamas Vebsteris, pravarde Teisėjas, įpareigojo asmeniškai operatyvinio departamento direktorių Stivą Vebsterį parengti Štazi archyvų užvaldymo operaciją. S. Vebsteriui turėjo talkinti jo pavaduotojas ir Europos kuratorius Ričardas Štolcas, CŽV Rytų Europos skyriaus viršininkas, airis iš Bostono ir Harvardo auklėtinis Polas Redmondas, šio skyriaus užsienio žvalgybos padalinio viršininkas Džonas O“Reilis ir CŽV rezidentas Vakarų Berlyne Devidas Rolfas.
Pulkininko paieška
CŽV sukomplektuota grupė nutarė pradėti veikti pačioje VDR. Išnagrinėjus turimus Štazi žvalgybos darbuotojų sąrašus, buvo pasirinktas „Amerikos“ skyriaus viršininkas pulkininkas Jurgenas Rogalas. Jis žinojo daugiausia, nes buvo užverbavęs JAV šifruotojus, grobė CŽV darbuotojus Vakarų Berlyne, suėmė ne vieną CŽV slaptą agentą. Svarbiausia, savo rankose jis laikė daugelio operatyvinių žaidimų gijas, kurių baigtis Lenglyje buvo nežinoma. CŽV direktorius pritarė parengtam planui. Pradėjo ieškoti auką, o pulkininkas Rogalas dingo kaip į vandenį. Atrado jį CŽV Bonos rezidentūra. Paaiškėjo, kad Rogalas dirbo Berlyne durininku. Tai simboliškai apibūdina situaciją į kurią pateko ne tik VDR Štazi, bet ir daugelis Lietuvos žmonių.
Karininko garbė
Ronaldas Terjeras buvo įpareigotas sutikti pulkininką Jurgenu Rogalu prie jo namų ir pradėti verbavimą. Prisistatęs CŽV direktoriaus patikėtiniu, R. Terjeras pasiūlė: „… jeigu pasakysite užverbuotus per visą savo karjerą JAV piliečius, CŽV jums dosniai atlygins.“ Pasiūlė daugiau, negu pulkininkas galėjo uždirbti per visą savo Štazi karjerą. Pulkininkas paniekinamai nužvelgė savo pašnekovą. „ Jūs, turbūt, žinote, kas aš buvau. Ir jums žinoma, kuo aš tapau. Vienintelis dalykas, kuris man liko, tai mano garbė. Jos aš nesiruošiu prarasti.“
Terjeras rezidentūrai pranešė, kad Štazi karininkas liko ištikimas režimui.
Kur Štazi archyvai?
Šiandieną paantraštės klausimas skamba retoriškai, o prieš 18 metųCŽV, rengdama operaciją , nežinojo, kad Verneris Grosmanas, tapęs po Markuso Volfo VDR žvalgybos viršininku, dar 1989 metų vasarą perdavė nufilmuotą visiškai slaptą Štazi kartoteką KGB atstovui Aleksandrui Principalovui. Mikrofilmuotoje kartotekoje buvo VDR spectarnybų 2000 agentų pavardės. Ten pat buvo užsienio žvalgybos vykdytų 77 tūkstančių operatyvinių operacijų ataskaitos, VDR, VFR ir kitų valstybių 317 tūkstančių žmonių tiksliniai duomenys. Štazi agentūros asmenines bylas, kaip pačią didžiausią vertybę, operatyviniu būdu, pasirašytinai išgabendavo ginkluoti kurjeriai, kadriniai žvalgybos karininkai. VDR MGB specialios paskirties automatininkai saugojo dokumentų gabenimą ir pakrovimą į KGB lėktuvą. Užsienio operacijų ataskaitų likučiai buvo deginami iš liepsnosvaidžių viename iš Rytų Vokietijoje esančių tarybinių poligonų. VDR MGB pastatuose Berlyno Lichtenbergo rajone Normanenštrase gatvėje liko tik informatorių pranešimai, disidentų bylos bei užsieniečių ir VDR piliečių pasiklausimo medžiagų aplankai.
Štazi pulkininko medžioklė tęsiasi
CŽV atstovas po kelių savaičių vėl panoro susitikti. Rogalas sutiko ir pakvietė amerikietį į svečius. Šį kartą šlamančių suma buvo gerokai padidinta. Priedo, pažadėjo namą Kalifornijoje. Vokietis nesusigundė. Staiga Rogalas garsiai prabilo: „Ponas generole, prašau Jus“. Iš už pertvaros išėjo žilas vyriškis, elegantišku kostiumu. Tai buvo pats Verneris Grosmanas. Jis perskaitė amerikiečiui teutoniško santūrumo dvasioje pamokslą: „ Mes žinome ką veikia CŽV šioje šalyje. Jūs bandote suvilioti aukštais atlyginimais mūsų atsargos karininkus. Tai ne džentelmeniška. Jeigu jūs neatsisakysite savo kėslų, mes kreipsimės į policiją. Jeigu jūs ir po to tęsite savo darbelius, medžiaga pateks į spaudą“.
CeŽeVistas buvo pritrenktas. Prieš metus generolas būtų įsakęs jį nužudyti, o dabar grasina žurnalistais. Atitokęs, nedelsiant atsisveikina. Nusivylęs CŽV direktorius įsakė pakeisti visą Berlyno rezidentūrą, o operatyvinio departamento Europos skyriui liepia toliau ieškoti Štazi archyvų.
Post skriptum
1990 balandyje CŽV nutarė zonduoti CŽV vadovybės vardu Štazi rezidentų Romoje arba Lisabonoje nuotaikas. Bandė, bet buvo nesuprasti. Pavėlavo. Štazi įsakė savo rezidentams grįžti namo.
Deja, ne visi Štazi bendradarbiai liko ištikimi komunistinės spectarnybos idealams. Daugelis pasirinko kitą kelią. Taip manyti mus skatina prasidėję masiniai suėmimai Vakarų Vokietijoje 1990 metų rudenį. VDR agentai buvo apraizgę visą VFR vyriausybę, politines partijas, žiniasklaidą, žvalgybą, kontržvalgybą ir net karo žvalgybą.
Pagal užsienio spaudą Domas Kliukas