Garsus Rusijos atstovo NATO organizacijoje Dmitrijaus Rogozino pareiškimas apie tai, kad Kosovo „nepriklausomybės“ pripažinimas buvo sukeltas (lobizuotas) tarptautinės narkomanijos, susilaukė nepaprastai didelio dėmesio šiai problemai.
„Mes turime informacijos, kad Kosovas tapo ne tik stiprių narkotikų permetimo į tolesnius Europos kraštus paprasta baze, bet ir didele kolektyvine narkolaboratorija, – pareiškė Dmitrijus Rogozinas. – Yra duomenų, kad masinis kai kurių šalių noras pripažinti Kosovo nepriklausomybę buvo susijęs su tuo, jog tam tikrų politikų lobistinės paslaugos buvo apmokėtos nešvariais narkomafijos pinigais.
Aš neatmetu galimybės, kad jau greitai mes galime tapti liudytojais didelių skandalų, susijusių su kai kurių tokių lobistų ir jų ryšių su narkokarteliais, išsidėsčiusiais Kosovo teritorijoje, demaskavimu.
Ta aplinkybė, kad Kosovas yra svarbiausias heroino platinimo tinklo, einančio iš Afganistano į Europą, centras, seniai nėra jokia paslaptis, kaip ir tas faktas, jog su albanų narkobizniu Kosove ir gretimuose Albanijos rajonuose šiuo metu niekas nekovoja. Tiksliau sakant, tą kovą su šiuo blogiu mėgino vesti tik Serbijos valdžia, kai jai vadovavo velionis prezidentas Slobodanas Miloševičius. Už tai jis ir nukentėjo. Už tą kovą prieš albanų narkomafiją JAV ir jų sąjungininkai serbams negalėjo atleisti, kadangi iki to laiko Albanijos Šiaurės rajonuose ir Kosovo teritorijos dalyje po amerikiečių spec.tarnybų „priedanga“ jau seniai susiformavo naujas „Auksinis trikampis“. Ta zona yra albanų narkomafijos ir jos karinio – politinio „sparno“ „Kosovo išlaisvinimo armijos“ – atrama.
Albanų narkomafija šiandien vaidina svarbiausią vaidmenį narkomafijos skyde, išstumdama tokius konkurentus, kaip italų mafijozai ar čigonų klanai. Kaimyninėje Albanijai ir Kosovui Makedonijoje albanų mafija kontroliuoja jos vakarinę dalį, apgyvendintą daugiausia albanų.
Italijoje, pagal policijos valdininkų pareiškimą, albanai iš Kosovo yra patys pavojingiausi narkotikų ir ginklų prekeiviai.
Pagrindinis albanų mafijos štabas yra Kalabrijos srityje, kur Afriko, Plati ir Bevalino miestai yra pagrindiniai narkotikų pervežimo centrai kelyje iš Kosovo ir Albanijos į Apeninus.
Spec.tarnybų duomenimis, albanų mafija kontroliuoja apie 75 procentus heroino, siunčiamo į Vakarų Europą, ir tikriausiai daugiau kaip pusę, gabenamo į JAV. Dar daugiau: pačioje Amerikoje albanai sugebėjo išstumti iš pagrindinių nusikalstamų pozicijų garsiąją Niujorko itališkąją mafiją.
Vargu ar galima neigti, kad toks „nuvarymas“ įvyko be spec.tarnybų palaiminimo. O politinis tokio masto sprendimas turėjo būti suderintas su lobistais ir priimtas dar „aukštesnėje“ sferoje.
Tačiau ir viešoji informacijos dalis gana iškalbinga: pagal FTB domenis, albanų kriminaliniai klanai (ypač klanas „Kamila“) pradėjo savo ekspansiją į JAV 2001 metais, t.y. kaip tik po Jugoslavijos bombardavimų ir NATO karinio kontingento įvedimo į Kosovą.
Interpolo duomenimis, po 2001-ųjų metų heroino gamyba ir platinimas Kosove stipriai padidėjo ir atitinkamai išsiplėtė jo realizavimo rinka.
Albanų „narkopramonės“ sukūrimas buvo naudingas JAV spec.tarnyboms ir jų NATO sąjungininkams, ir buvo vykdomas pagal jų kontrolę.
CŽV ir jų kolegoms, suprantama, reikalingos „šešėlinės“ nebiudžetinės lėšos – tiek asmeniniam vadovybės turtėjimui, tiek ir slaptoms operacijoms (vien „oranžinės revoliucijos“ kiek kainuoja?). Tad praktiškai gaunama ideali schema: heroinas iš Afganistano gabenamas į Kosovą, iš kur platinamas po visą Europą ir už jos ribų.
Po NATO kontingento „priedanga“ Kosove suformuota politinė sistema, dengianti stambios apimties narkotikų gamybą ir jų realizavimą.
Šiandien Kosovas padalintas į 10-12 narkoklanų, kurių kiekviename priskaičiuojama nuo trijų šimtų iki tūkstančio narių (įtraukiant į juos ir neva tai nuginkluotus KIA kovotojus), kurių daugelis šiandien tarnauja vadinamajame „Kosovo gynybos korpuse“.
Didžiulės pinigų lėšos, gautos albanų narkomafijos iš kriminalinio biznio, dalinamos jo Vakarų globėjų ne tik spec.tarnybų interesams tenkinti, bet ir atskirai viešai politinei sistemos logistikai.
Daugelis ekspertų mano, kad būdinga albanų narkomanijos interesų suaugimo su kai kuriais „eurobiurokratais“ pavyzdžiu gali būti buvęs JTO genseko atstovas tame krašte Marti Achtisaaris. Bosnijos spaudos duomenimis, pagal informaciją, pateiktą vokiečių žvalgybos BND JTO vadovybei, Achtissaris už savo pastangas atskirti Kosovą nuo Serbijos gavo 40 mln. eurų.
Ir štai dabar Briuselis pareiškė apie savo ketinimą išleisti „Kosovo infrastruktūros plėtojimui“ milijardą eurų per 4 artimiausius metus.
Belieka tik spėlioti, kokia tų lėšų dalis tiesiai pateks į albanų narkobaronų rankas, o kokia – netiesiogiai – per „Kosovo vyriausybę“, kurios vadeiva Hašimas Tači.
Ypatingą susidomėjimą kelia klausimas, kokiais keliais heroinas dideliais kiekiais patenka į Kosovą iš Afganistano (svarbiausio „baltosios mirties“ gamybos centro). Ta aplinkybė, kad būtent NATO aviabazės Kosove yra svarbiausi transporto mazgai daugeliui transporto aviacijos skrydžių į Afganistaną verčia apie tai pagalvoti. Kariniai skrydžiai – ideali slaptų operacijų priedanga – ar tai būtų CŽV „slaptų kalėjimų“ belaisvių pervežimas, ar narkotikų transportavimas. Pagal amerikiečių žvalgybininką – analitiką Džoną Vitli, tarp CŽV ir albanų narkomafijos seniai nustatytas slaptas ryšys, leidžiantis pamaitinti amerikiečių žvalgybos „šešėlinius fondus“.
Nuostabu ir tai, kad būtent amerikiečių kontroliuojama Afganistano vyriausybė pirmoji pripažino Kosovo „nepriklausomybę“.
Jeigu tokiam nusikalstamam „bizniui“, kaip narkoskydas, būtų pritaikytas dalykinis leksikonas, gautųsi, kad pagrindinis gamintojas pripažino pagrindinį „dilerį“.
Karinį – politinį konfliktą, besiplėtojantį apie Kosovą, nenoromis norisi palyginti su dviem XIX amžiaus „opiumo karais“, kuriuose Didžioji Britanija ir jos sąjungininkai kariavo su Kinija. Narkoskydo organizavimas, kariniai grasinimai, o po to karinė intervencija prieš valstybę, nenorinčią virsti mirtingos žolės realizavimo rinka – ta strategija buvo Vakarų parengta Kinijoje jau prieš 150 metų. Todėl NATO karą prieš Serbiją ir Kosovo atskyrimą galima visiškai tiksliai pavadinti „trečiuoju opiumo karu“. Sutampa ne tik taktika, bet ir „kazus beli“ (bandymas šalies, parinktos narkobiznio interesų objektu, pareikšti savo pasipriešinimą narkomafijai ir jos globėjams). Pagrindinis susidūrimas – jokiu būdu ne dėl Kosovo ir serbų likimo, o dėl daugelio milijardų pelno, gaunamo iš narkotikų prekybos, kontroliuojamos Vakarų spec.tarnybų. O ta aplinkybė, kad karas vyko Europos teritorijoje, tik pabrėžia tą faktą, jog Vašingtonas ir jo sąjungininkai yra pasirengę savo naujomis kolonijomis ir protektoratais laikyti ne vien tik Iraką ir Afganistaną”.
Pagal užsienio spaudą parengė KK
