Nagrinėti šią problemą itin sudėtinga. Vakarų interneto svetainėse galima aptikti tik primityvių, plačiajam vartotojui skirtų straipsnių šia tema. Netgi sumokėję už rimtesnę informaciją reikalaujamą mokestį, ne ką gausite. Vertinga mokslinė medžiaga apie klanus taip įslaptinta, kad yra daug pigiau pačiam ją kaupti, o ne ieškoti internete.
Susidūrę su tokiais sunkumais, į Ameriką valdančius klanus mes buvome priversti pažvelgti iš Rusijos ir tam tikslui naudojomės ne tik Rusijos, bet ir atitinkama Kazachstano, Gruzijos ir Ukrainos medžiaga (t.y. pasirinkome tas NVS šalis, kurios su Vakarais palaiko glaudesnius ryšius, negu su Rusija). Kai ką sužinoti mums pavyko, kai ko – ne. Ir tegul pats skaitytojas sprendžia apie mūsų atlikto darbo vertę.
Taigi kokios yra pagrindinės mūsų atliktos analizės išvados?
I.JAV administraciją ir stambiausių korporacijų vadovus slapta kontroliuoja mafijos struktūros
Nors tokia išvada iš pažiūros paradoksali, būtina atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę: daugeliui mafijos grupuočių faktiškai vadovauja buvusieji (arba dabartiniai) Amerikos specialių tarnybų darbuotojai.
Tai faktas, kurį galima ir Rusijoje konstatuoti.
Kitas abiejų šalių specialiųjų tarnybų bendras bruožas: amerikiečių ‚čekistai“ taip pat aktyviai verčiasi tarptautine narkotikų prekyba ir nelegaliu ginklų pardavinėjimu. Tokiu būdu “uždirbtas“ milžiniškas lėšas jie po to gali investuoti į nelegalių mafijozinių struktūrų kūrimą, kurias pasitelkę faktiškai užgrobė valdžią JAV. Dabar pasaulyje vyksta plataus masto tos valdžios ekspansija (mafijozai kontroliuoja ir kai kurių šalių vyriausybes).
Yra tik vienas didelis Rusijos ir Amerikos skirtumas nagrinėjant klausimą šia plotme. Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimo tarptautiniame narkotikų biznyje tema dar menkai ištirta. Išnaršę visą rusakalbį internetą, vargais negalais aptiktume vos vieną kitą dešimtį svetainių, kuriose ką nors aptiksite šia tema.
Jungtinėse Valstijose – kitas vaizdas: ten šimtuose interneto svetainių galima šį bei tą rasti apie amerikiečių specialiųjų tarnybų dalyvavimą kriminaliniame versle. Bene šimte svetainių bent prabėgomis užsimenama apie tai, jog ir CŽV dalyvauja tarptautinėje kokaino prekyboje. Tai konstatuojama kaip banali, visiems žinoma tiesa, kuri plačiau nekomentuojama.
Tiesą sakant, JAV jau sukurta tikra „industrija“ šiai temai gvildenti, dešimtys profesionalių tyrėjų iš to pelno duoną: leidžia knygas, suka filmus ir pan. „Kiečiausi“ tokių specialiųjų tarnybų demaskuotojai – buvę CŽV karininkai, savo laiku patys dalyvavę narkotikų prekyboje ir kituose tamsiuose darbeliuose (užtat jų rašliavoje ir dabar jaučiama profesionalo išmonė ir eksponuojama turtingu faktų asortimentu).
Verčiau nekalbėsime apie tai, kaip Amerikos specialiosioms tarnyboms kliuvo nuo jų vaidmens 2001 metų rugsėjo 11–osios teroro aktų „prevencijos“ demaskuotojų. Šimtuose Amerikos interneto svetainių medžiagos ir versijų šia tema tiek, kad nors vežiman krauk. Mūsų pavieniams amatininkams, tyrinėjantiems panašias temas (vienas iš tokių amatininkų – ir šių eilučių autorius), savo amerikiečių kolegoms belieka tik pavydėti, nes apie tokią žodžio laisvę kol kas Rusijoje neverta nė svajoti!
Šis ilgametis Amerikos tyrinėtojų, demaskuojančių šalies specialiųjų tarnybų nusikaltimus, darbas nenueina veltui: daugelis amerikiečių (išskyrus nebent ultrapatriotus) dabar CŽV bei kitų specialiųjų tarnybų darbuotojų nekenčia ir jų bijo.
Šioje informacijos apie CŽV nusikaltimus ir apskritai apie prezidento Bušo administraciją jūroje begalinė daugybė mailiaus ir smulkių žuvelių, tik nematyti ryklių: ta informacija daugiau švietėjiško pobūdžio. Todėl straipsniuose minėtomis temomis arba kruopščiai nagrinėjami konkretūs atvejai, kai Amerikos „čekistai“ buvo sučiupti nusikaltimo vietoje, arba, kiek tik jėgos leidžia, plūstamas prezidentas Bušas ir CŽV. O šit kokios tai analizės, išvadų, apibendrinimų nė su žiburiu nerasi…
Pavyzdžiui, priminsime tokį akivaizdų faktą: visi amerikiečiai žino, kad CŽV iš kriminalo gerai pasipelno. Bet kam leidžiamos tos milžiniškos lėšos, kai jos pereina per ištisą bankų virtinę ir yra „išplaunamos“, niekas kažkodėl ne žodeliu neužsimena. Žmonės tylomis daro prielaidą, kad visus tuos narkodolerius tarpusavy pasidalina specialiųjų tarnybų karininkai, dalyvaujantys narkobiznyje. Internete kartais galima aptikti ir tokią įdomią versiją apie tai, kur plaukia kriminalinio verslo pajamos: Amerikos specialiųjų tarnybų vadovybė iš tikrųjų sukūrė papildomą slaptą fondą (Senato ar Kongreso plepiai apie jį nė nenutuokia) ir iš jo finansuoja itin slaptas operacijas.
Atrodytų, amerikiečių specialiosios tarnybos narkoprekyba verčiasi iš patriotinių paskatų: nuodija kitas šalis kvaišalais, kad už gautus pinigus galėtų dar geriau ginti Tėvynę! Bet kuris Amerikos „patriotas“ tokiai politikai gali tik pritarti…
Amerikiečių interneto svetainėse mes nė karto neaptikome tokios paprastos minties: juk šį milžinišką „slaptą fondą“ CŽV vadovybė galėtų panaudoti tam, kad užgrobtų šalies valdžią. Tam neprireiktų jokių perversmų, užtektų „demokratinių“ priemonių ir kryptingai finansuotų rinkimų!
Greičiausiai visa tai išties pavyktų padaryti. Tačiau galima spręsti, kad Amerikos „čekistai“ slapta jau užgrobė valdžią šalyje dar tuomet, kai mūsiškiai tik svajojo tai padaryti. Amerikos „nematomo fronto kariams“ tai buvo daug lengviau padaryti: niekas jų taip „totaliai“ nekontroliavo, kaip anksčiau tai darė mūsų partiniai organai.
Mūsų čekistai atkuto nuo 1982 metų, kuomet tuometinis KGB pirmininkas Andropovas partiniam aparatui aplaužė ragus ir tapo valstybės vadovu. O JAV jau 1980-ieji buvo atitinkamos „pertvarkos“ metai, kai prezidentu buvo išrinktas „didysis Reiganas“. Nė vienasis rimtų analitikų nė neabejoja, kad prezidentas Reiganas iš tikrųjų buvo tik savo aplinkos marionetė ir faktiškai visai nedalyvavo šalies valdyme (tuo jis panašus į mūsų prezidentą Jelciną). Ronaldas Reiganas tik atliko JAV prezidento vaidmenį ir tai darė labai talentingai ir profesionaliai! Po to Reigano viceprezidentu tapo Džordžas Bušas – vyresnysis, buvęs CŽV direktorius (1976-1977 metais). Nuo tų laikų amerikiečių specialiosios tarnybos ir pradėjo slaptai (kartais ir nelabai slaptai) valdyti savo šalį.
Kai kurie žymiausi dabartinės JAV respublikonų administracijos veikėjai dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Reigano laikais, užėmė įtakingus postus. Tuomet ši komanda dar nebuvo suskilusi į du klanus – respublikonai draugiškai sugyveno, buvo vienos šeimos nariai…
Tiesa, tos draugiškos komandos branduolys pradėjo formuotis žymiai anksčiau, dar prezidento respublikono Niksono laikais. Tačiau negalima tvirtinti, kad jau tuomet CŽV buvo pasigriebusi Amerikos valdžios vadžias. Prezidento rinkimų kompanijos metu prezidentas Niksonas įsivėlė į neteisėto savo konkurentų pokalbių pasiklausymo skandalą ir buvo gėdingai pašalintas iš pareigų (1974 metais). Tai paaiškintina tik dviem priežastimis: arba Ričardas Niksonas dar nebuvo tapęs nuo specialiųjų tarnybų visai priklausoma marionete, arba CŽV mafija tuomet buvo dar per silpna, kad pajėgtų apginti savo prezidentą nuo apkaltos.
Mums ne visai aišku, kas JAV vyko laikotarpiu, Niksono prezidentavimą skiriantį nuo Reigano, nes prezidentų Fordo ir Karterio veiklos specialiai netyrinėjome. Amerikiečiai šių dviejų prezidentų taipogi gerai neįsiminė ir dabar juos jau yra primiršę. Mums tai ne itin svarbu: mafijos įsigalėjimo JAV specialiosiose tarnybose metais bent kol kas sąlyginai laikysime 1980-ųjų metų rudenį, kuomet prezidento rinkimus laimėjo Reigano-Bušo pora.
II. Rusiją valdanti čekistų mafija dar 1994 metais suskilo į du klanus, nors menkai įslaptinta šių klanų kova buvo jaučiama jau nuo 1993 metų.
JAV tuo metu buvo palyginti ramu. Pirmosios prezidento Klintono kadencijos laikotarpiu nebuvo ypatingų skandalų ir sukrėtimų. Jei kuris nors aukštas valdininkas tuomet ir buvo atleidžiamas, tai triukšmo dėl to nekildavo, jis pasitraukdavo „savo noru“… Ramų to laikotarpio paveikslą temdo tik dvi „dėmės“.
Pirmoji iš jų – tuoj po prezidento Klintono inauguracijos (1993 metų sausis) pirmasis po ilgo tylos laikotarpio šalį sudrebinęs teroro aktas – 1993 metų vasario 26 dieną Niujorko Prekybos centre nugriaudėjo sprogimas, nusinešęs 6 žmonių gyvybes. Tai buvo “musulmonų „Al-Qaeda“ terorizmo“ pradžia. Vargu ar jis sietinas su priešiškų klanų tarpusavio kova. Greičiausiai, to teroro akto amerikiečių specialiosioms tarnyboms prireikė tam, kad įrodytų, jog ir tarybinei imperijai žlugus, jų negalima atsisakyti, nes rasis daug darbo (na, kad ir gaudyti ben Ladeną!).
Mūsų, rusų, požiūriu, po rinkimų įvykęs teroro aktas beveik neturi jokios reikšmės – jei mūsų čekistai ką ir sprogdina, tai tik prieš rinkimus… Vadinasi, minėtas sprogimas Amerikoje buvo CŽV tik papildomas koziris, padedantis daryti spaudimą naujos sudėties kongresui: specialiosioms tarnybos asignuotų lėšų negalima pernelyg sumažinti… O juk tokios nuotaikos Amerikos visuomenėje tada buvo gana paplitusios: „kam mums šerti tą spec.tarnybų mulkių bandą?“
Tačiau, atrodo, kad netgi minėtas teroro aktas amerikiečių spec.tarnyboms tuomet ne ką tepadėjo: joms tuomet nepavyko išvengti biudžeto lėšų apkarpymo.
Antrasis teroro aktas buvo daug pavojingesnis: 1995 metų balandžio 19 dieną Oklahomos mieste, susprogdinus pastatą, žuvo 168 žmonės. Šią nelaimę taip pat galima sieti (ir su nemaža tikimybe) su kokios tai nežinomos specialiosios tarnybos operacija, kurios tikslas – ne tik Amerikos reikalai… Niekas to nusikaltimo deramai neištyrė, neatskleidė jo užsakovų: amerikiečių valdžia visą kaltę suvertė trim maniakams, kuriems „nuvažiavęs stogas“. Todėl jie prie vietinės administracijos būstinės pastatė sunkvežimį, prikrautą sprogmenų. Po šešerių metų buvo gana pompastiškai įvykdyta mirties bausmė pagrindiniam „maniakui“ Timočiui Makvėjui, o du jo bendrus ilgam įkalino. Po to viskas nurimo. Nors spaudoje buvo kai kurių užuominų apie tai, kad teroristų komandoje buvo daugiau dalyvių, jų arba nesugebėjo sučiupti, arba rimtai neieškojo…
Beje, visi trys nuteistieji anksčiau tarnavo specialiajame kariniame padalinyje, pavadintame „žaliųjų berečių“ vardu. Buvęs būrio seržantas Makvėjus 1991 metais buvo apdovanotas ordinu už karinę operaciją Irake.
Matyt, Ameriką tiesiog užtvindė čekistinio „tarptautinio terorizmo“ banga, kuri 1995 metų pavasarį ir vasarą pasklido beveik visame pasaulyje. Vos mėnesiui likus iki sprogimo Oklahomos mieste, totalitarinė sekta „Aum sinrike“ surengė teroro aktą Tokijo metro (zerimu buvo apnuodyti 5 tūkstančiai žmonių, 12 iš to skaičiaus – mirtinai). Tai įvyko 1995 metų kovo 20 dieną. O kitą vasarą Paryžiuje prasidėjo „musulmonų ekstremistų“ vykdytų sprogdinimų serija. Pirmasis iš jų įvyko 1995 metų liepos 25 dieną (tai vienintelis iš serijos sprogimų, kuris pareikalavo aukų).
Vargu ar pastaroji sprogimų serija aiškintina atsitiktiniu sutapimu. Būtent tuo metu Rusijoje vyko įnirtinga kova tarp maskviečių ir Koržakovo vadovaujamų KGB klanų. Būtent šis čekistų klanų susidūrimas nulėmė pirmąjį Čečėnijos karą. 1995 metų vasarą mūsų šalyje darėsi velniava: birželio 14 dieną Basajevo būrys Budionovske užgrobė ligoninę ir paėmė tūkstančius įkaitų.
Vien per keturis 1995 metų mėnesius visame pasaulyje vykusios teroro aktų serijos negalima laikyti atsitiktiniais sutapimais.
Tais metais, pirmosios prezidento Bilo Klintono kadencijos laikotarpiu, įvyko dar viena mįslinga istorija. 1993 metų balandžio 19 dieną Teksase vyko FTB speciali operacija: federalinė valdžia šturmavo totalitarinės sektos „Dovydo šakelė“ gyvenvietę. Gerai ginkluoti sektantai gynėsi iš paskutiniųjų, iš viso žuvo daugiau kaip 80 žmonių. Abejojome, ar čia iš viso verta minėti tą tragediją. Juk bepročių Amerikoje į valias (totalitarinių sektų ten netgi daugiau, negu Rusijoje, vos ne 3000), o ginklų ten visur galima laisvai įsigyti. Rašome apie tai todėl, kad specialiosios tarnybos visada domėjosi tokiomis sektomis. Tai, matyt, sietina su eksperimentais, kaip daryti masinį poveikį žmonių psichikai ir patikrinti veiksmingumą slaptų technologijų, įgalinančių valdyti žmones. Klausimas apie „Teksaso eksperimentą“ ir dabar ne visai aiškus: gal „eksperimentas“ tapo nevaldomu, gal susikivirčijo keli „eksperimentuotojų“ klanai…
III. Trečias didysis Rusijos čekistų mafijos skilimas įvyko 1997 metų vasarą, kuomet Koržakovo klanas pasidalijo į Čiubaiso ir Berezovskio klanus, o tarp pastarųjų užvirė karas
Štai šiam skilimui galime ieškoti atitikmenų ir JAV gyvenime. Tačiau du panašūs procesai abiejose šalyse nėra visiškai tapatingi.
Pirmiausiai, Klintono administracija liko vieninga: prezidentui Klintonui buvo smogiama iš išorės, tai darė respublikonų opozicija. Tuo tarpu Rusijoje konfliktas įsiplieskė valdžios viršūnėlėje.
Antra vertus, liūdnai pagarsėjęs Monikos Levinsky skandalas JAV imtas eskaluoti 1998 metų pradžioje, t.y. likus pusei metų iki klanų karo Rusijoje.
Rusijos skaitytojui minėto Amerikos skandalo dingstis gali pasirodyti juokinga. Tačiau Amerikoje kitas dorovės supratimas: dėl to prezidentas Klintonas tuomet pateko į pavojingus juridinius spąstus ir tik vargais negalais išvengė apkaltos.
Kodėl būtent tik 1998 metais buvo paviešintos tokios Klintono išdaigos, nors jis jau 5 buvo valstybės galva? Juk niekam ne paslaptis, kad kažkuo panašiu jį galėjo bet kada apkaltinti: dingsčių tai padaryti buvo į valias Jau nekalbant apie kitas Klintono draugužes (internetas tokia medžiaga verste užverstas), romanas su tąja Monika tęsėsi ištisus pusantrų metų, kol nesibaigė teismo salėje: „seksualinis priekabiavimas prie pavaldinės“, pasak amerikietiškos sampratos, – sunkus nusikaltimas.
Mūsų versija būtų tokia: laikas atskleisti šį skandalą ne atsitiktinai parinktas. Tai sietina su Amerikos konstitucijos ypatumais: ji jokiomis aplinkybėmis nenumato pirmalaikių prezidento rinkimų.
Todėl vien prezidento Bilo Klintono nušalinimas nuo valdžios respublikonams beveik nežadėjo nieko gero: Baltuosiuose Rūmuose nelikus Bilo Klintono, prezidentu taptų viceprezidentas Bilas Goras (įstatymo ir jam savo ruožtu buvo numatytas dubleris). Tai ar verta bėgti nuo vilko, kad užbėgtum ant meškos?
Suprantama, visas šis spektaklis, beje, stipriai išklibinęs tarptautinę JAV reputaciją, buvo surežisuotas ne tam, kad Klintoną ištrauktų iš prezidento kėdės. Juk iš tikrųjų Bilas Klintonas niekam netrukdė.
Visi puikiai žino, kas per vienas prezidentas Klintonas. Tai žavus žaliūkas, kuris puikiai išmanė, kaip mėgautis gyvenimo malonumais, ir beveik visai nesidomėjo politika, ekonomika ir kitomis nuobodybėmis. Tai yra, žmones pavadinę tikraisiais vardais, Klintoną laikytume tik marionete rankose tų žmonių, kurie tuomet iš tikrųjų valdė valstybę. Šis mielas žmogus buvo toks pat „televizijos prezidentas“, kaip ir Ronaldas Reiganas ir visi kiti po jo prezidentavę asmenys.
Iš tikrųjų respublikonai (tiksliau sakant, už jų nugaros stovėję žmonės) laiko požiūriu visą šį balaganą labai tiksliai apskaičiavo, pasistengė, kad skandalas su Monika apogėjų pasiektų 1998 metų rudenį. Žodžiu, pasistengta, kad nuo rinkimų į Senatą ir Kongresą skandalą skirtų kuo mažiau laiko! Jungtinėse Valstijose minėtos institucijos turi labai didelę valdžią (jos nėra ko lyginti su Rusijos Dūmos galiomis). Vadinasi, respublikonų opozicijai buvo labai paranku būtent prezidento rinkimų išvakarėse gėdingai išvyti Klintono iš prezidento posto. Jeigu Klintoną būtų pričiupę, pavyzdžiui, 1997 metų vasarą, tai per metus šis skandalas užsimirštų ir apkalta nebebūtų efektinga…
Kaip žinia, prezidento nepavyko pašalinti, jo apkalta nepavyko. Matyt, labai laiku, kaip tik išvakarėse svarbių Kongreso posėdžių, kuriuose turėjo būti sprendžiamas prezidento Klintono likimas (pašalinti jį ar nepašalinti iš prezidento posto), vieną gražią dieną (1998 metų rugpjūčio 7 dieną) „Al-Qaeda“ ėmė ir susprogdino dvi amerikiečių pasiuntinybes Afrikos šalyse – Tanzanijoje ir Kenijoje. Tai prezidentui Klintonui leido pačiu kritiškiausiu momentu prisirinkti politinių taškų: jis įsakė raketomis smogti į „musulmonų teroristų bazes“ Afganistane ir Sudane. Jo reitingas Jungtinėse Valstijose tuoj pat šoktelėjo į neregėtas aukštumas (gerai žinoma istorija, ar ne?).
IV. Pereiname prie prezidento Bušo – jaunesniojo valdymo laikų (pradžia 2001 metų sausis)
Mums taip ir nepavyko tiksliai nustatyti to momento, kada prezidento Bušo – vyresniojo laikais vienybe garsėjęs respublikonų elitas suskilo į du atskirus klanus. 2001 metais šis skilimas jau buvo akivaizdus – prezidento Bušo administracija faktiškai buvo koalicinė vyriausybė. Beje, tarp klanų nebuvo jokios teisių lygybės. „Saikingųjų neokonų“ rankose buvo JAV prezidento postas, jų nominaliu vadovu buvo laikomas pats Džordžas Bušas- jaunesnysis. Šis klanas taip pat kontroliavo svarbiausia laikoma finansų ministeriją, o taip pat kai kuriuos kitus pagrindinius postus. O viceprezidento Ričardo Čeinio klanui JAV vyriausybėje atstovavo aiški mažuma. Faktiškai šie „vanagai“ visiškai kontroliavo tik vieną svarbią žinybą – Pentagoną. 2001 metais gynybos ministru buvo paskirtas Donaldas Ramsfeldas, ištikimas Ričardo Čeinio bendražygis.
Nereikia ilgai aiškinti, kas yra prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis. JAV prezidentu jis buvo išrinktas tik todėl, kad yra savo tėvo sūnus. Kitų privalumų jis neturi. Kaip ten bebūtų, prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis bent buvo stipri asmenybė ir mokėjo išeiti į viešumą. Tiesa, daugeliui Amerikos rinkėjų Bušas – vyresnysis atrodė pernelyg protingas ir išsilavinęs. JAV prezidentui tai, žinia, rimtas trūkumas…
Užtat dabartinio prezidento Bušo – jaunesniojo tokiomis ydomis tikrai neapkaltinsi! Beje, nuo 1980 metų (o gal ir nuo ankstesnių laikų) jokios Amerikos prezidentų asmeninės savybės jau nebeturi didesnės reikšmės: tai dabar iš esmės reprezentacinė pareigybė, kurią atliekantis žmogus dalyvauja įvairiose iškilmingose ceremonijose, kaip, beje, daro ir Anglijos karalienė… O faktiškai federalinei vyriausybei geriausiu atveju vadovauja JAV prezidento padėjėjai, o kartais ir kažkokie neaiškūs žmogėnai, kurie yra tikri tamsoje vykstančių muštynių profesionalai.
Kai dėl antros pagal svarbą figūros prezidento Bušo administracijoje – viceprezidento Čeinio, tai jis irgi menkas intelektualas, daugelis jį laiko storžieviu (pagal amerikiečių standartus tokį įvertinimą nelengva pelnyti). Vis dėlto netenka abejoti, kad kaip asmenybė Čeinis visa galva pranoksta Bušą – jaunesnįjį.
Viceprezidento Čeinio ir jo klano problema ta, kad įstatymas JAV viceprezidentui faktiškai nesuteikia jokių realių galių, jis yra tik dubleris, galintis pakeisti prezidentą tuo atveju, jei pastarasis nebegalėtų vykdyti savo pareigų.
Viceprezidentas turi ir kai kurių teisių, pavyzdžiui, gali naudotis visa slapta informacija, kurią gauna šalies prezidentas, privalo išmanyti visus valstybės reikalus. Tačiau viceprezidentas iš esmės dalijasi su prezidentu reprezentacijos funkcijomis, gali atstovauti prezidentui mažiau reikšmingose valstybės ceremonijose.
Kita, daug svarbesnė viceprezidento funkcija yra ta, kad jis yra tarsi potencialus „princas – sosto paveldėtojas“, vienas iš realiausių savo partijos kandidatų į prezidento postą per artimiausius rinkimus. Jo nebūtina per rinkimus „stumti“ į prezidentus, nes šis žmogus kasdien šmėščioja televizorių ekranuose, taigi partijai, agituojančiai už jį per artėjančius prezidento rinkimus, nereikia pradėti nuo nulio (taip sutaupoma daug reklamai skirtų lėšų).
Tiesa, viceprezidentui Čeiniui vis dėlto pavyko tapti gana įtakinga prezidento Bušo administracijos figūra. Už tai jis turėtų būti dėkingas savo įtakingiems rėmėjams. Kita vertus, per pastaruosius 25 metus apskritai stipriai išaugo viceprezidento vaidmuo JAV vyriausybėje. Tai nulėmė visiška ‚televizijos prezidentų“ menkystė (vienintelė išimtis iš jų plejados – Bušas – vyresnysis). Juk kam tai privalu ir valstybę valdyti!
Yra vienas unikalus informacijos šaltinis šia tema, iš kurio mums pavyko gauti vertingų duomenų apie prezidento Bušo administracijos klanus. Tai politologo Sergejaus Kurginjano pranešimas, kurio atskiras dalis jis 2006 metų kovo-gegužės mėnesiais perskaitė savo klubo „Turininga vienybė“ posėdžiuose. Tiesa, asmeninėje Kurginjano interneto svetainėje šis pranešimas neilgai egzistavo ir buvo išimtas. Tačiau po to jį persispausdino Filino bandos svetainė.
Kurginjanas ilgus metus sukiojosi aukščiausio lygio čekistų sluoksniuose: jo klubo posėdžiuose lankėsi netgi buvęs KGB pirmininkas Kriučkovas ir kiti čekistų elito atstovai. Todėl Kurginjanas, nors ir labai daug žinodamas, dėl suprantamų priežasčių gana šykščiai dalijasi informacija su visuomene. Norėdamas nuslėpti dalį informacijos, jis stengiasi būti labai „ekonomiškas“, pasitelkia išpūstas įžangas, poetines metaforas ir visokias mįslingas užuominas. Tai sakydami, mes jo nesmerkiame: negalima priekaištauti žmogui, kuris tiesiog rizikuoja savo gyvybe tuo atveju, jei būtų pernelyg atviras (tuose čekistų sluoksniuose galioja sava griežta dorovės normų ir tradicijų samprata).
Tačiau, jeigu būsime kantrūs ir sugebėsime išpinti ilgas žodžių sruogas, tai iš Kurginjano straipsnių galima sužinoti labai vertingų dalykų, kurių niekur kitur neaptiksite. Todėl, kad visi kiti „kompetentingi žmonės“ arba tyli, arba begėdiškai meluoja…
Todėl dar pasistengsime sugrįžti prie šio unikalaus pranešimo.
Sergejus Kurginjanas taip suvokia pasaulio politinį žemėlapį: yra oficialių, „atvirų sistemų“, kurios ir veikia atvirai (tai visa tai, ką matome TV ir skaitome laikraščiuose); ir yra „uždarų sistemų“, kurios užsiima tokiais dalykais, apie kuriuos laikraščiai paprastai nerašo. Būtent šios „uždaros sistemos“ savo rankose laiko visą tarptautinį narkobiznį ir nelegalią ginklų prekybą. O taip pat padeda įsigyti masinio naikinimo ginklų tiems diktatorių režimams, kuriems prireikia savos atominės bombos arba nuodingų dujų…
Mūsų knygoje tokios „uždaros sistemos“ (toks jų Kurginjano kiek supoetintas pavadinimas) tiesiai šviesiai vadinamos „čekistų mafija“. O jų skirtumas nuo mūsų čekistų veiklos toks, kad Kurginjanas daugiausia pasakoja apie Amerikos mafijines grupuotes, kurios sukurtos remiantis JAV specialiomis tarnybomis.
Kalbėdamas apie mūsų analogines organizacijas, Kurginjanas apsiriboja viena fraze, kad ir Rusijoje yra savo „uždarų sistemų“, kurios glaudžiai susijusios su tokiomis pat Vakarų struktūromis. Pasak Sergejaus Kurginjano hipotezės, tos „uždaros sistemos“ sudaro vieningą tinklą, kuris yra apraizgęs visą planetą. O tikrosios pasaulio politikos esmė – vienų „uždarų sistemų“ kova su kitomis…
Kalbant apie prezidento Bušo administraciją, tai ši sistema taip atrodo: paties Bušo klaną („saikinguosius“) kontroliuoja „uždara sistema“, sukurta CŽV bazėje. O Bušui priešiškas Čeinio klanas atstovauja visam kariniam-pramoniniam JAV kompleksui ir yra kontroliuojamas karinės žvalgybos (RUMO).
Kurginjanas šia proga pastebi, kad tokia schema yra tik pavyzdinė, labai supaprastinta. Pavyzdžiui, Čeinio-Ramsfeldo kalnas ir CŽV turi „savo žmonių“. Tačiau ten jų mažuma, jie neužima aukščiausių postų. Bušo klanas savo ruožtu Pentagone turi nedidelę „karinės opozicijos“ grupuotę (jai vadovauja generolas Zinis).
Toliau Sergejus Kurginjanas gana išsamiai gvildena JAV administracijos klanų tarpusavio kovą, pateikia konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, jo pranešime pasakojama apie tai, kaip per karą Irake, 2003 metų pavasarį Bušo klanas Čeinio klano žvalgybiniams sutrukdė jau pirmosiomis karo dienomis nužudyti diktatorių Sadamą Huseiną (nurodoma, jog Sadamas faktiškai buvęs informuotas apie jam gresiantį pavojų ir spėjęs pasprukti iš bunkerio, kurį amerikiečiai netrukus subombardavo).
Pasirodo, „saikingiesiems neokonservatoriams“ būtų labai neparanku, jeigu JAV kariuomenė užimtų Iraką be didesnių nuostolių. Jei diktatorius Sadamas būtų žuvęs, minėtas variantas būtų įmanomas. Pernelyg triuškinanti pergalė būtų sustiprinusi karinę Čeinio grupuotę. Todėl „nuosaikiesiems” reikėjo nedidelių amerikiečių kariuomenės nuostolių (tik armijos nuostolių ir jokiu būdu ne pralaimėjimo, kuris Bušo klanui taip pat buvo labai nepageidautinas).
Nors šia istorija sunku patikėti, Kurginjanas ją išsamiai aprašė, nurodė šaltinius (pateikiamas žinomame amerikiečių laikraštyje išspausdintas straipsnis, kuris Sadamui karo išvakarėse buvo tarsi perspėjimas).
Kol kas plačiau neapsistosime ties kalbamu pranešimu ir tęsime savo analizę.
V. Taigi, kaip mano politologai ir žurnalistai, Jungtines Valstijas valdantį elitą sudaro trys pagrindinės grupuotės: 1. Demokratų partijos, t.y. Klintono klanas. 2. Respublikonų Bušų klanas (vyresniojo ir jaunesniojo). 3. Respublikonų Čeinio-Ramsfeldo klanas.
Tačiau tokį politinių jėgų išsidėstymą galima matyti tik iš oficialių „atvirųjų sistemų“ pozicijų. Pažvelgę į „uždarųjų sistemų“ pasaulį, JAV įžvelgtume tik dvi pagrindines jėgas, kurios tarpusavy kovoja dėl valdžios, – CŽV ir karinę žvalgybą.
Čeinio klanas – tai karinės žvalgybos ir Pentagono veiklos oficiali priedanga. O demokratinis Klintono klanas iš tikrųjų yra toks pat CŽV ginklas, kaip ir Bušų respublikonų klanas.
Nors Klintono klano demokratai masinės informacijos priemonėse į miltus mala prezidento Bušo administraciją, tačiau analitikai pastebi, jog daugeliu iš tikrųjų svarbių klausimų Bušo respublikonai veikia išvien su demokratais prieš Čeinio respublikonus.
Visai nesvarbu, ką vieni politiniai lyderiai sako apie kitus: jie gali sakyti bet ką, kad tik patiktų savo rinkėjams. Svarbus tik vienas dalykas: kur ir kada susikerta jų realūs (tai yra finansiniai) interesai.
Taip pažvelgę į jėgų išsidėstymą atspindintį vaizdą, matome, jog Klintono ir Bušo klanai – tiktai dvi vienos ir tos pačios politinės jėgos iškabos. Tai faktiškai vienas klanas, kurį kol kas sąlygiškai vadinsime „Klintono-Bušo“ klanu. Suprantama, tai tik hipotezė, kurią dar reiktų tikrinti ir pagrįsti. Tačiau su ja susijusių netiesioginių duomenų visuma byloja, jog ši prielaida ne iš piršto laužta.
Pateiksime tik keletą pavyzdžių, kurie nors ir nebūdami tvirtais pateiktos hipotezės pagrindimais, vis dėlto kelia kai kurių minčių. Turime galvoje tuos atvejus, kada tikriesiems Amerikos šeimininkams pabodo kaip vaikams žaisti „demokratus ir respublikonus“ ir kai jie nusispjovė į panašaus pobūdžio konspiraciją. Taip būdavo tik tuomet, kada į tikrai svarbų postą klanui prireikdavo paskirti savo žmogų.
Vienas ryškiausių šios srities pavyzdžių – tai, kas nutiko buvusiam CŽV direktoriui Džordžui Tenetui. 1997 metų kovo mėnesį prezidentas Klintonas Tenetą paskyrė CŽV direktoriumi. Prieš tai jis buvo prezidento Klintono patarėjas žvalgybos klausimais. 2001 metais demokratams pralaimėjus prezidento rinkimus, valdžia pasikeitė, nes pergalė atiteko respublikonui Bušui. Tokiais atvejais pralaimėjusios partijos atstovus be gailesčio pašalina iš visų federalinės vyriausybės vadovų postų, o jų vietą užima laimėjusios partijos aktyvistai. Taip pasielgta buvo ir 2001 metų pradžioje: ministrai demokratai buvo išvyti iš vyriausybės, prezidentas Bušas juos pakeitė respublikonais, tačiau CŽV direktorių Tenetą paliko ankstesnėse pareigose! Būtent jo vadovaujama Amerika pasitiko savo košmaro dieną – 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Tada visi buvo įsitikinę, kad po viso to prezidentas Bušas būtinai ir gėdingai išvys demokratą Tenetą. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Matyt, Tenetas buvo pernelyg vertingas, kad jį būtų galima atleisti dėl kažkokio menkniekio (apie būsimuosius teroro aktus jis kai ką žinojo, tik nesiėmė jokių priemonių).
Tik 2004 metų liepos 3 dieną Džordžas Tenetas buvo atleistas iš pareigų „jam pačiam prašant“, „dėl asmeninio pobūdžio priežasčių“. Iš tikrųjų Tenetas okupuotame Irake neaptiko jokių masinio naikinimo ginklų pėdsakų. O juk būtent tokie ginklai ir buvo dingstis įsivelti į karą Irake. Beje, prezidentas Bušas viešai pareiškė apgailestaująs dėl minėto pareigūno atsistatydinimo („Baltuosiuose Rūmuose mes visi labai pasigesime Džordžo Teneto“)…
Kitas pavyzdys gal atrodys ne toks ryškus, bet iš tikrųjų jis gali dar labiau papiktinti. Tai Henrio Polseno, stambaus banko „Goldan Sachs“ valdytojo paskyrimas (2006 metų rugpjūtį) finansų ministru. Minėtas bankas gerai žinomas – jis priklauso įtakingiausių Volstrito bankų grupei. Taip pasielgęs, prezidentas Bušas faktiškai pats patikėjo valstybės biudžeto trilijonus šio demokratų partijos ramsčio kontrolei. Reiktų pridurti, kad Klintono administracija finansų ministro pareigas buvo patikėjusi išeiviui iš to paties investicijų banko Rubinui. Prezidentui Bušui šis bankas kažkodėl irgi buvo prie širdies, naujasis prezidento administracijos vadovas Džonas Boltenas (atsakingas už kadrus) anksčiau taip pat darbavosi banke „Goldan Sachs“.
Skiriant tokius kadrus į svarbiausius valstybės postus, Amerikos partijų galima ir neminėti: dabar priklausomybė joms – grynas formalumas.
Iki šiol tarp respublikonų ir demokratų partijų yra likęs tik vienas esminis skirtumas (jeigu nekreipsime dėmesio į įvairias išorės smulkmenas): demokratų stovykloje kol kas dar nematyti įtakingos frakcijos, kuri būtų susijusi su karine žvalgyba. Tiesa, kai kurie žymūs demokratų partijos atstovai (beje, užkietėję liberalai!) palaiko slaptus ryšius su šia Pentagono „uždara sistema“. Deja, jiems dar nepavyko prasibrauti į valdžios elitą.
Tačiau visa tai, galima sakyti, tik įžanga, šiame skyriuje beveik nėra ko nors visai naujo. Šis tas šviežesnio pasakyta tik Sergejaus Kurginjano pranešime. Jame užuominų apie tai, jog JAV „uždaros sistemos“ niekaip nesusijusios su partine priklausomybe (tiesa, teiginys plačiau nekomentuojamas).
Žodžiu, kalbėti iš esmės tik dabar ruošiamės pradėti.
Olegas Grečenevskis, Rusijos žurnalistas
Vertimas „Karšto komentaro”
B.d.
