Paprasta vadovėlinė tiesa: kuo nusikaltimas sunkesnis, tuo įrodymų patikimumas turi būti didesnis.
Štai, Darbo partijos Juodosios buhalterijos byloje surinkta apie 150 tomų įrodymų – ir kaltinamieji vis reiškia nuomonę, jog įrodymų dėl jų galimos kaltės iš viso nėra.
Iš dalies jie, reikšdami tokią nuomonę, gali būti šiek tiek teisūs – nes ne visi įrodymai, surinkti byloje, gali būti susiję su kaltinimu, be to, kai kurie dokumentai (dabar – bylos įrodymai), kaip aiškėja, buvo galimai klastojami partijos viduje.
Tačiau jeigu Darbo partijos byla vyktų pagal taisykles, teisme sėdėtų žymiai daugiau kaltinamųjų. Vis dar dirbama su „atpirkimo ožio“ metodika.
„Atpirkimo ožio“ metodika kaip pagrindinė „strategija“ pasirinkta ir Medininkų žudynių byloje.
Konstantinas Michailovas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kad būtų galima priimti tokį apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti dokumentiškai įrodyta: jog kaltinamasis šaudė – taigi, balistinės ekspertizės duomenys turi patvirtinti, jog žudynių metu naudotų kulkų kalibras atitinka kaltinamojo turėtą ginklą.
Ar girdėjome nors kartą – kokį ginklą turėjo Konstantinas Michailovas 1991 metais ir ar Medininkuose rastos kulkos galėjo išeiti iš jo ginklo? Ne. Tokių duomenų arba nėra, arba jie neviešinami. Balistinės ekspertizės duomentys dar turėtų atsakyti, iš kokio atstumo šauta. Ar apie tai kalbėta bylos metu? Ne.
Dar vienas privalomas tiesioginis įrodymas – kaltinamojo DNR pėdsakai nusikaltimo vietoje. Kaip suprantu, jų nėra.
Toliau – jeigu trūksta tiesioginių įrodymų, yra apklausinėjami liudytojai. Vienintelis likęs gyvas liudytojas Tomas Šernas paliudijo, jog nusikaltimo vietoje matė žmogų. Pasakė jo pavardę. Tas žmogus galimai priklausė Vilniaus OMON. T.Šerno parodymai buvo “įforminti netinkamai” – todėl, atseit, tyrime ir nenaudojami. Nors įvykio liudytojas tvirtina, jog Konstantino Michailovo įvykio vietoje nebuvo – prokurorai ir teismas be jokių TIESIOGINIŲ ĮRODYMŲ – balistinės ekspertizės, DNR pėdsakų ir liudytojų parodymų – nuteisė žmogų iki gyvos galvos.
Nužudymo bylose remtis “pletkais” (angl.hearsay) – netiesioginiais įrodymais – JAV draudžiama. Nužudymo bylose turi būti labai didelis įrodymų patikimumo laipsnis. JAV jurisprudencijoje net yra buvęs atvejis, jog sportininkas Simpsonas buvo įtartas nužudęs žmoną, tačiau jis buvo pripažintas kaltu tik civiline tvarka (dėl kompensacijos žmonos šeimai išmokėjimo) – baudžiamoji teisena nutraukta, nes teismui pritrūko TIESIOGINIŲ ĮRODYMŲ kaltei nustatyti.
Kalbant procentais, civilinėje teisenoje įrodymų patikimumas turi siekti 51 proc. – kaip sakoma, daugiau tikėtina, kad kaltas. Baudžiamojoje teisenoje – turi būti neginčijamai įrodyta (arti 100 proc.), jog kaltas.
Medininkų byla, matome, išnagrinėta pagal civilinės teisenos taisykles. Kažkas kažką pasakė po daugelio metų, jog sklinda pletkai, jog čia esą šaudė Rygos OMON. Kažkas kažkur juos tarsi matė Vilniuje, lyg miegančius. Šiaurės miestelyje.
Prokurorai pasiekė vieną iš Rygos OMON buvusių narių, „susėmė“, pateikė kaltinimus ir pasodino. Nes kažkas papliurpė, jog greičiausiai Medininkuose galėjo būti Rygos OMON. Kuris esą tą Medininkų žudynių naktį nakvojo Šiaurės miestelyje.
Byloje tad trūksta sveiko proto ir loginės analizės, kuri būtina šioje byloje, nes kalbame apie karinį dalinį, iš kurio išeiti šiaip sau, su automatu, ir dar užsikurti mašiną – buvo reikalingas specialus įsakymas. Ar byloje yra pagarsintas kieno nors įsakymas Michailovui vykti apie 02:30 iš Šiaurės miestelio į Medininkus žudyti? Nėra.
Išeiti iš karinės zonos naktį yra neįmanoma. Tas yra suvokiama tiesiog sveiku protu, ir visi plepalai ir burzgalai krenta prieš šią paprastą karinę tiesą.
O štai niekieno nekliudomi laisvai kur nori išvažiuoti galėjo Vilniaus OMON, įsikūręs tuo metu Viršuliškėse. Jokių leidimų, sutikimų, sargo būdelės praleidimo nereikėjo.
Be to, kyla klausimas – jeigu jau prokurorai tokie užtikrinti, jog K.Michailovas miegojo Šiaurės miestelyje tą naktį, tai gal jis turi ir tokį alibi – miegas Šiaurės miestelyje. Ar buvo tikrinamas K.Michailovo alibi, apklausinėjant tą naktį Šiaurės miestelyje nakvojusius žmones? Ne.
Ir dar. Grįžkime prie tų nuolat dingstančių vaizdo įrašų. Kodėl gi šitaip nenorima analizuoti vaizdo medžiagos, kurios yra daug ir įvairios?
Nes byla jau „IŠTIRTA“.
Kaip neoficialiai man patvirtinta, šioje byloje kaltintojams ir teisėjams yra nesvarbūs vaizdo įrašai, nes neva „yra įvykio vietos apžiūros protokolas“.
Nors įvykio vietos apžiūros protokolai net iki šių dienų būna, kad surašomi juokingi – ten nebūna jokių duomenų apie lavono temperatūrą (nes tyrėjas, pavyzdžiui, tingi iškviesti teismo medicinos ekspertą), nebūna surašytos lavondėmės ir apytikris žuvusiojo mirties laikas – nutaisę nekaltučius veidus, mums įrodinės, jog vaizdo medžiaga – tai „šlamštas“. O štai nežinia kieno ir kada surašytas „įvykio vietos apžiūros protokolas“ – tai jau, matai, „įrodymas“.
Bet elementariai pasakysiu: jeigu vaizdo medžiagos sukelia šitokią isteriją, jog reikia jas slėpti arba karpyti, vadinasi, jos greičiausiai nesutampa su visagaliu „įvykio vietos apžiūros protokolu“.
Yra dar viena tyrimo metodika: kai dingsta svarbūs įrodymai, jie yra atkuriami. Pagal V.Petruškevičiaus pasakojimą galima bent atkurti pagrindinius situacijos vaizdus, juos galima nufilmuoti (kaip daroma tiriamojoje dokumentinėje žurnalistikoje).
Nors, kaip matome iš spaudos, nukentėjusysis T.Šernas labai nekalbus, būtina jį iš naujo apklausti –ką jis atsimena prieš išvežant į operuoti.
Taigi, teisingai sako profesorius Vytautas Landsbergis – tyrimas dėl Medininkų žudynių tarsi atliktas, tačiau kas atliks tyrimą dėl tyrimo?
Ir kodėl konservatorių partijoje vienintelis Tautos Patriarchas kovoja dėl teisybės – dėl to, kad pacituosiu LR BPK 1-2 str. „visi nusikaltimai būtų išaiškinti per kuo trumpiausią laiką ir NIEKAS NEKALTAS NEBŪTŲ NUTEISTAS“.
Šioje bylole, toks įspūdis, prokurorai ant LR BPK 1-2 str. buvo užmetę kažkokį raudoną skudurą, arba užsidėję raštą: „Svarbu! Kai byla – politinė, LR BPK 1-2 str. bei tiesioginių įrodymų rinkimo ir analizavimo principas negalioja. Galioja tik tai, ką lieps politikai. Kai ateis ir lieps – su viskuo sutikti, ir nesipriešinti. Bus žmogus – pasodinsime. Nebus – surasime ką pasodinti“.
Ir kai „patriotiškai“ nusiteikęs jaunimėlis ruošiasi eiti piketuoti prieš…Algirdą Paleckį, o facebook‘e jį atvirai vadina „bolševiku“, tai norėtųsi paklausti – tai ir patriotiškam jaunimėliui „iki kelių“ – kas šaudė ir kokiomis aplinkybėmis Medininkuose? Juk „bolševikų“ visuomet galima atrasti – net lietuvių tarpe, ar ne?
Ir kuo išvardintieji metodai skiriasi nuo Berijos, kuris sakė – jūs mums tik duokite žmogų, o mes jau „straipsnį“ jam pritaikysime – nežinia.
Prokuratūra, toks vaizdas, „surado žmogų“, pasirėmė kažkieno „plepalais“, taikė civilinės teisenos įrodymų pusiausvyros principą – jog, jeigu daugiau tikėtina, tai buvo tas žmogus, tai civiliai kaltas, ir… pritaikė jam baudžiamąją atsakomybę. Teismas tiktai „patvirtino“, neištyręs įrodymų – nes jų byloje galimai tiesiog nėra.
Nuteistas iki gyvos galvos – be balistinių ekspertizių, DNR pėdsakų, tiesioginių liudijimų. Sėdėk už visos SSRS nuodėmes. Kaip Stalino laikais – mes pritaikėme tau kolektyvinę atsakomybę. Nesupratai? Suprasi. Dar penkerius metus pasėdėsi, ir suprasi, – tarsi šia skandalinga byla, kai žmogus aukščiausiąja bausme yra nuteistas be jokių TIESIOGINIŲ ĮRODYMŲ, norėjo pasakyti mūsų „minties galiūnai“ ir „tautos žiedai“ iš Juodojo kubo, kuriame dar ir šiandien yra užsilikusių KGB taktikų ir strategijų žinovų. Jie „dirba“ Lietuvai, prie jų geriau nelįsti. O tai dar kokį „straipsnį“ sugalvos.
O patys prokurorai, pavyzdžiu, ar norėtų būti nuteisti be jokių įrodymų už tai, ko nepadarė? Juk jeigu įmanoma šitaip „suveikti“ „sanatoriją iki gyvos galvos“ buvusiam OMON kariui, tai reiškia, jog galima prieš bet ką padaryti tokį „modelį“. Ne veltui biblijinis Jėzus sakė: “Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikėjate – tokiu ir jums atseikės“. Juk „drebančių rankų konferencijų“ prokuroras A.Kliunka jau nebedirba. Gal ateis ir kitų „drebančiųjų“ eilė? Laikas parodys. Viena aišku – šitaip diskredituoti prokuratūrą, kaip tai daroma Medininkų byloje, dar reikia „sugebėti“.
Susidaro įspūdis, jog Juodasis kubas yra virtęs politine partija, kur priimami politiniai sprendimai. Tai gal ten vedama irgi kokia nors „juodoji prokuratūros buhalterija“? Kaip kitaip paaiškinti šitokios bylos „tyrimą“ – bylos, kurioje nėra jokių tiesioginių įrodymų – o žmogus jau sėdi penkerius metus kalėjime. Tai gryna politika, ir jokios teisės čia su žiburiu nerasime.
Štai ir atsakymas į klausimą – kada galima nuteisti žmogų be jokių tiesioginių įrodymų: tada, kai vadovaujamasi ne kodeksais ir teisės aktais, o politinių intrigų „sprendiniais“.
Ne veltui švedų analitikas Jonas Ohmanas interviu „Karštam komentarui“ yra minėjęs, jog Lietuvos byla nėra baigta. Ji vis „kabo“ po truputį. Šis analitikas stebi ir analizuoja Lietuvos virtimą demokratine valstybe jau daugelį metų. Ir pastebi, jog ne visos šios valstybės struktūrinės dalys tampa demokratiškomis – kai kurios yra „užmigę“.
Remiantis šia „laisvės bylos“ metafora, galime teigti, jog būtent teisėsauga neatlaiko „laisvės bylos“ ir jai nepasiduoda.
Teisėsauga egzistuoja tarsi atskirai nuo valstybės, ir nepereina į tikrą teisės veiklą ir praktiką – vis lieka kažkokiu „politbiuru“, kur „politrukai“ ateina „pasistrateguoti kovos su antivalstybiniais elementais taktikų“. Taigi, lieka latentiniu ir recisyviniu augliu, likusiu nuo sovietinių laikų. Ir netgi su tikrais KGB darbuotojais – kad būtų tęsiama „geroji praktika iniciatyvos požiūriu“, jeigu pacituotume garsiausią Lietuvos teismų taikos balandę Laimą Garnelienę.
