Italijoje poilsiaujančius turistus dažniausiai nustebina, jog šalyje vis dar galima laisvai nusipirkti atributikos su fašizmo pradininku Benito Musolini. Maža to, daugybė italų vis dar mano, jog Dučė buvo garbingas valstybės vadovas, iš kurio netgi Silvio Berlusconi galėtų imti pavyzdį. Tokiu paradoksu ypač stebisi vokiečiai, kurie pripažindami tautos gėdą patys stengiasi ištrinti savo nacistinę praeitį ir jos lyderį iš istorinės atminties.
Italijoje nusipirkti galima net ir visai naujų suvenyrinių 2013 m. kalendoriukų su B. Musolinio atvaizdu ar fašistų simbolika, visų pirma daugelyje šalių nepriimtina svastika. Predappio yra išskirtinis 7000 gyventojų turintis miestelis, kurį galima pavadinti B. Musolinio kulto vieta. Tai miestelis, kuriame ir gimė būsimasis Dučė, fašizmo ideologijos pradininkas ir A. Hitlerio įkvėpėjas. Beje, būtent jis, tapęs Italijos vadovu pervadino miestelį ir suteikė dabartinį pavadinimą.
Šiandien miestelį ir ten esantį B. Musolinio kapą laisvai lanko jaunuoliai skustomis galvomis, paliekantys tenai užrašus -„Vienintelis dievas“ ar „Roman salute“. Kiekvienais metais į Predappio atvyksta fašizmui prijaučiantys jaunuoliai ne tik iš Italijos, bet ir iš visos Europos, nes čia jie nėra persekiojami ar kitaip smerkiami.
Miestelis masina ir eilinius smalsuolius, kurie nori pamatyti šio praeities herojaus kulto vietą. Predappio daugybė barų, restoranų fašizmo tematika, tačiau svarbiausias traukos centras – suvenyrų krautuvė. Parduotuvėje galima įsigyti visos įprastos fažistų atributikos, netgi iš žalvario išlietą dučės biustą. Dar įdomiau, jog atokesniame parduotuvės kampelyje galima rasti ir paties Hitlerio biustą ar SS ženkliukų. Todėl nacių lyderio garbintojams čia tarsi rojus.
Tačiau B. Musolinis mėgiamas ne tik tarp skustagalviu, bet ir plačiojoje visuomenėje. Italai mano, jog Hitleris buvo kriminalinis nusikaltėlis, o štai jo įkvėpėjas B. Musolinis buvo garbingas vadovas. Į jo valdymo laikus žvelgiama su nostalgija. Pasakojama, jog jo valdymo laikais visuose miesteliuose atsidarė pašto skyriai, šalyje tiesiami keliai ir traukiniai važiuodavo tiksliai pagal tvarkaraštį. Tai smulkmenos tapusios mitais, tačiau jos gyventojams įstrigo kaip anuometinės gerovės simbolis.
Visgi tai nereiškia, jog italai norėtų, kad į valdžią grįžtų raudonojo sparno atstovai. Netgi tie italai, kurie keliauja į Predappio pirkti kalendoriukų su Musoliniu dažniausiai nebalsuoja už nacionalistus ir renkasi tradicines Italijos partijas. Tačiau visuomenėje susiformavęs požiūris vis vien gerokai iškreiptas. Skirtingai negu kaltę tebejaučiantys ir istorijos skaudulius pripažįstantys vokiečiai, italai po mitais apie Dučę slepia tikrąją savo istorija. Atrodo, jog italai nepripažįsta net Etiopijos gyventojų nuodijimo, nei genocido Albanijoje. Tarsi Italijoje net nėra buvę fašizmo, o B. Musolinio idėjos tebuvo sveikas atsakas į tuo metu Europoje vyravusį komunizmą ir kapitalizmą. Beje, prie tokio visuomenėje susiformavusio požiūrio prisidėjo ne kas kitas, o pats skandalingasis ilgametis Italijos premjeras S. Berlusconi.
1990 m. kuomet S. Berlusconi pirmąkart pasirodė politinėje arenoje jam prireikė kairiojo sparno atstovų paramos. Norėdamas suformuoti daugumą jis priėmė juos į valdančiąją koaliciją ir įtvirtino šios ideologijos atstovus kaip socialiai ir politiškai priimtinus. S. Berlusconi koalicija nepavertė Italijos raudonąją valstybe, fašistų ideologijos atstovai gavo tik nereikšmingus postus ir pernelyg įtakos valstybės valdymui nedarė. Tačiau svarbiausias poveikis – fašizmo kaip pavojingos ir smerktinos ideologijos įvaizdžio sumenkinimas.
Ir ši Italijos visuomenėje įvykusi fašizmo trivializacija suteikė drąsos raudonojo sparno ekstremistams reikštis visuomenėje. Deja, dažnai gana žiauriais išpuoliais. Vienas iš pavyzdžių, Anglijos futbolo gerbėjų sumušimas apšaukiant juos žydais.
