Pastaruoju metu labai daug ir plačiai kalbama apie teisingumą, teisėtumą, teisinę valstybę, teismų sistemą ir t.t. Kaip žinia, teisingumo ir įstatymo simboliu yra graikų mitologijos deivė Temidė, vaizduojama su raiščiu ant akių, svarstyklėmis vienoje rankoje ir kalaviju kitoje.
Didžiulis Temidės paveikslas kabo ir Raseinių rajono apylinkės teisme, į kurį šių metų sausio 8d. atvyko Laimutė ir Vytautas Kedžiai. Jie dalyvavo teismo posėdyje dėl pasimatymų su anūke nustatymo tvarkos. Tačiau po bemaž pusantros valandos trukusio posėdžio nuspręsta, kad jį reikia atidėti vasario 13 d. Po tokių sprendimų žvelgiant į ant sienos kabančią Temidę kyla klausimas: ar Lietuvos teisėsaugoje, ir ypač šios šeimos istorijoje, Temidė išties akla, ką ji iš tiesų sveria ant savo svarstyklių ir virš kieno galvos mosuoja kalaviju?
Gegužės 17 – osios rytą iš savo namų išplėštos Garliavos mergaitės niekas neturi teisės pamatyti. Neturi teisės jos pamatyti artimiausi jai žmonės – seneliai. Tie, kurie ją augino, rūpinosi ja, kurie su ja žaidė, skaitė knygeles. Tie, kuriuos tą ankstyvą rytą ištemptus iš namų, mergaitė maldavo grąžinti, šaukdama: „Aš noriu močiutės ir dieduko!“ Jie yra išbraukti iš mergaitės gyvenimo. Galimai ištrinti ir iš atminties. Per 8 mėnesius seneliams su anūke neleista pasimatyti nei akies krašteliu.
Jų pasimatymams kategoriškai nepritaria ir motina L.Stankūnaitė su savo advokatu G.Černiausku. Teigdami, kad pirmiausia turi būti išspręsta byla, kurioje L. ir V. Kedžiai kaltinami kovo 23 d. trukdę antstolei vykdyti teismo sprendimą. Kokiu būdu teismo sprendimas buvo „vykdomas“ ir kaip tam „trukdė“ Kedžiai, matė visa Lietuva ir pasaulis.
Visi puikiai girdėjo mergaitės žodžius ištartus motinai: „Šlykštyne, pedofile, nekenčiu tavęs!”.
Tai kas gi dedama ant teisingumo deivės Temidės svarstyklių? Ant vienos lėkštelės sudėjus žodžius: „aš noriu močiutės ir dieduko“, o ant kitos „šlykštyne, pedofile, nekenčiu tavęs“, laimi pastarieji. Sveriant vėlgi mergaitės žodžius: „aš nenoriu su Laima gyventi, aš noriu su Neringa gyventi“, nugali žodžiai: „šiandien tu negali rinktis. Tu privalai eiti arba dabar arba po vienos minutės“.
Mergaitė priversta gyventi su drauge to, kuris, pasak jos parodymų byloje, „kišo į burną sysalą“, „laižė liežuviu“, „prašė, kad laižyčiau“, o jo draugė – mergaitės motina, ant Kūčių vakarienės stalo padėjo jam tuščią lėkštelę. Ar tai ne pasityčiojimas iš vaiko?
Į kieno pusę krypsta Temidės svarstyklės, akivaizdu visiems. Kaip ir akivaizdu, kad kalaviju ji mosuoja virš Kedžių ir N.Venckienės galvų, dėl to, kad jie netyli, dėl to, kad siekia tiesos ir teisingumo, dėl to, kad nepalieka likimo valiai mažos mergaitės. Mergaitės, kurią mūsų lietuviškoji Temidė pasmerkė. Pasmerkė gyvenimui konspiraciniuose butuose, pasmerkė būti apsuptai kaukėtų vyrų, nuo kurių net suaugusiam šiurpas eina, pasmerkė būti atskirtai nuo tų, su kuriais augo, ir kuriuos mylėjo. Pasmerkė ją tapti niekam nežinoma ir nematoma valstybės paslaptimi.
Mūsų valstybė patiria didžiulę krizę, didžiulę moralinę bei vertybių krizę. Ar mes pakilsime? Ar nusimesime vergo jungą? Ar suvoksime, kad taip, kaip pavasarį šturmavo Garliavą, rytoj ar poryt gali šturmuoti bet kurio iš mūsų gatvę ar kiemą?
O gal bailiai tylėsime toliau?
Bet prisiminkime, kad vienos mažos Garliavos mergaitės svajonę visada gyventi su Neringa, su dieduku, su močiute ir su Karoliu, savo tylėjimu ir baime mes jau sudaužėme. Kiek dar vaikų ir jų likimų leisime sulaužyti?
Agnė Kniečiūnaitė
