Daugelis turbūt sutiks, jog Medininkų žudynių byloje, kurioje iki gyvos galvos pirmojoje instancijoje, net neįsigilinus į byloje surinktus įrodymus ir nepašalinus nei vienos prieštaros, jau nuteistas iki gyvos galvos Konstantinas Michailovas, mažai teisės ir labai daug politikos.
Nors remiantis baudžiamojo proceso reikalavimais, byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik esant nusikaltimo sudėčiai (turi būti nustatyta nusikaltimo VIETA, LAIKAS, SUBJEKTAS, OBJEKTAS IR SUBJEKTYVIOS APLINKYBĖS, taip pat ištirti – MOTYVAS, NUSIKALTIMO ĮRANKIS bei visos kitos bylai reikšmingos aplinkybės), Medininkų byloje pirmiausia krenta į akis akivaizdus nusikaltimo sudėties nebuvimas: iki šios dienos prokurorai tarsi „nežino“ – tai kurią valandą ir kaip (kurioje tiksliai vietoje ir iš kokio atstumo) sušaudyti muitininkai?
Nėra aišku, kokiu būdu teismas analizavo ir vertino įrodymus, jeigu byloje yra pakankamai medžiagos, iš kurios galima būtų nuspręsti nusikaltimo padarymo laiką ir nusikaltimo aplinkybes, bei peržiūrint užsienio žurnalistų įrašą akcentuoti, jog kai kurių pasieniečių kojos yra su švariomis kojinėmis – taigi, yra galimų požymių apie galimai suklastotas įvykio aplinkybes, bei įrodymus ikiteisminiam tyrimui pradėti (kas šiaip yra pagal LR BK nusikaltimas, ir turėtų būti tiriamas atskiroje byloje).
2012-12-14 paaiškėjo dar vienas skandalingas faktas – į teismo posėdį, kuris, priminsiu, vyksta jau apeliacinės instancijos teisme – taigi, esą, tik peržiūrimas apeliacine tvarka teismo, kuris esą objektyviai ir visapusiškai ištyrė „visus byloje esančius įrodymus“, nuosprendis, prokuratūros buvo pristatytas vaizdo įrašas, kuris, remiantis to vaizdo įrašo, kuris iš tiesų buvo ilgesnis ir nesukarpytas, autoriaus – tuometinio Lavoriškių posto viršininko Petruškevičiaus reakcija – yra švelniai tariant „sukarpytas“. Ne tas.
Ir nors yra duomenų, jog dar prieš bene dešimtį metų konservatoriai buvo pakėlę triukšmą dėl galimai dingusio įrodymo – vaizdo įrašo, šiandien niekas iš šios partijos nebesikiša į bylos eigą, nekomentuoja ir nesipiktina, jog beveik 40 minučių vaizdo medžiaga pavirtusi į 9 minučių galimai suklijuotą ir sukompiliuotą nesąmonę, kurios autentiškumu be jokios ekspertizės, vien tik peržvelgęs įrašą, suabejojo apeliacinės instancijos teismas.
Tokia byla, kurioje lavonai atsiranda iš vienos vietos į kitą su švariomis kojinėmis ar batais, – prisiminkime vieną garsią rezonansinę bylą, kurioje teisėsaugos drebančių rankų konferencijoje nuteistas rezonansinės bylos nukentėjusiosios tėvas Drąsius Kedys neva atėjo švariais batais į Kauno marių pakrantę, neva prisiurbė kelias promiles, dar tvarkingai be jokių DNR atsinešė vienos rezonansinės bylos įkaltį, kruopščiai išsaugotą net pusę metų, nusirito nuo šlaito, susigrūdo 14 centimetrų švendrę į kvėpavimo takus, ir dar be to, tuo pačiu metu, esą grūsdamasis tą švendrę į plaučius, sugebėjo dar ir vėmalų įkvėpti – ir viso to rezultate mirė „be smurto pėdsakų“, būdamas sučaižytas nuo galvos iki kojų (lavono nuotraukas mačiau, todėl tegul niekas man nepasakoja pasakų apie „savaiminę mirtį“) – kvepia, tiksliau DVOKIA POLITIKA, ir niekuo daugiau.
Neatsakoma į klausimą ir apie fantastiškai „šokinėjantį“ nusikaltimo laiką – tai vieną dieną jis yra kažkur ryto metas – apie 6:00, tai 2012-12-14 atnešus “suklijuotą“ vaizdo įrašą, bandoma suformuoti nuomonę, jog liudytojai dirbo apie 9 val. ryto, viską filmavo – maždaug, bandoma suformuoti nuomonę, kad nusikaltimas galėjo įvykti dar vėliau, ne 6 val.
Ar pastebėjote, jog pagaliau Neringos Venckienės straipsnius talpinanti spauda (kuri per mergaitės „ėmimo“ operacijas arba tylėjo, arba rašė įvairias dezinformacijas) šiuo metu tarsi prisisiurbusi į burną vandens tyli, kad tik, neduok Dieve, visuomenė nieko nesužinotų apie Medininkų bylos „tyrimo“ aplinkybes – ogi apie tai, jog teisme jau „pravažiavus“ pirmosios instancijos buldozeriui, nei teismas, nei prokurorai nežino paties pamatinio dalyko – taigi kada nuaidėjo pirmieji šūviai, ir kaip susišaudymas ar šaudymas įvyko.
Nenustebčiau ir dar dėl vieno dalyko – „pravarius“ buldozeriu ir apeliacinės instancijos bylos nagrinėjimą, Lietuvos teismai uždraustų net išsižioti apie Medininkus: jeigu kas nors, kaip pavyzdžiui, tuometinis Lavoriškių posto viršininkas V.Petruškevičius, drįstų pasakoti objektyvius gyvenimo įvykius – jog jis Medininkų žudynių vietą filmavo pirmas ir labai anksti ryte – jam, kaip kokiam Algirdui Paleckiui, turbūt būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė neva už melagingus parodymus ir už „nusikaltimo žmoniškumui“ tariamą neigimą.
Jeigu kas nors, atsimenantis, kaip kiti, be Lavoriškių užkardos posto viršininko V. Petruškevičiaus, filmavo, ir kaip iš namų filmuoti išvažiavo prieš penktą ryto, o grįžo septintą su medžiaga, pasakotų apie tai – jiems būtų taikoma ta pati baudžiamoji atsakomybė, nes matote, būtų teigiama, jog jau priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame nurodyta valanda ,kad ir 8 ar 7 – o teisinėje valstybėje, rėktų visokie ten „konstitucinių dvasių“ sergėtojai, būtina vadovautis tik teismo sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis.
Nors, pavyzdžiui, akivaizdu, jog galimai greitai prasidėsiančio proceso prieš Garliavos mergaitės senelius metu irgi galimai bus „įrodytos“ absoliučios nesąmonės – jog Laimutė Kedienė, per prievartą nešama iš savo privačios nuosavybės, turėdama teisinį imunitetą ir būdama apsaugota teoriškai kaip teisėjos motina (teisėjų tėvai ir vaikai yra neliečiami ir saugomi teisinio imuniteto, jeigu neaišku „konstitucinėms dvasioms“ – tegul žiūri įstatymų reglamentavimą), „priešinosi policijos pareigūnams“ – tai nereiškia, jog Tauta kaip kokie buki asilai, turėdami priešais akis vaizdo įrašą, kaip moteris plikomis kojomis per prievartą, būdama teisėjos motina ir saugoma Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu imunitetu, nešama iš savo privačios valdos, tikės ir atkartos, jog „Laimutė Kedienė pasipriešino policijos pareigūnams“ – net jeigu šis absoliutus melas greitai bus įtvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Reikia įsisąmoninti vieną dalyką – politika nėra lygu teisei ir atvirkščiai.
Politikoje kartais negalioja sveiko proto reikalavimai, ir žaidžia įvairūs faktoriai. Politikoje žaidžia ir tarptautiniai „aktoriai“, kuriems suplanuotas buldozeris prieš Laimutę ir Vytautą Kedžius – neva priešinosi policijos pareigūnams ir neva sutrukdė vaiko „perdavimą“, kurio, kaip buvo iš karto išaiškinta per TV, kovo 23 d., nebuvo ir negalėjo būti, nes galimai buvo pažeista teismo sprendimo vykdymo įstatyminė tvarka (apie tariamą „perdavimą“ nebuvo informuota globėja bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, vaiką neteisėtai bandė „perduoti“ LR CPK 764 str. nenumatytas Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programos darbuotojas, kuris nėra “vaiko teisių apsaugos darbuotojas“) – tobulai tinka, nes būtina nukreipti visuomenės akis nuo Medininkų bylos „nubuldozeriavimo“.
Ši įtampa labai patogi nukreipti dėmesį nuo rezonansinės Medininkų bylos ir greitai prasidėsiančio Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos nagrinėjimo iš esmės teisminių procesų, nes prie pedofilijos bylos skaitytojai praleidžia daugiausia laiko, šios temos vis dar yra aktualiausios, nes žmones piktina akivaizdi neteisybė. Kol žmones piktina akivaizdi neteisybė ir melas, politikai trina rankomis – nes galima toliau „pasitvarkyti“ Medininkų byloje, o ir kitos rezonansinės bylos tokiu būdu prasprūsta pro budrią Tautos akį.
„Nusikaltėlis“ yra. Pasodintas. Jau sėdi penkerius metus ( iš jų ketverius – valdant konservatoriams, kuriems, toks įspūdis, viskas, kas darėsi valstybėje, buvo taip „dzin“, jog jie galimai jau tapę „dzin“ budistais – po mūsų, maždaug, nors ir tvanas).
Konservatoriams nebuvo svarbu, kodėl D.Kedžio lavonas pakrantėje galimai guli su švariais batais. Nebuvo svarbu ir tai, kodėl Medininkų byloje galimai dingęs svarbus įrodymas – vaizdo įrašas, kuris 2012-12-14 į teismo posėdžių salę atneštas, švelniai tariant, „suklijuotas iš gabalų“.
Konservatoriams, tokiems dideliems patriotams, nebuvo įdomu išsiaiškinti, kiek dar vaizdo medžiagų egzistuoja, o egzistuojančias – akylai peržiūrėti.
Akylai peržiūrėjus kai kurias vaizdo medžiagas, sukauptas byloje, taptų aišku, jog panašiai kaip ir Drąsiaus Kedžio lavono atsiradimo Kauno marių pakrantėje atveju, turime „švarius batus“: konkrečiai, Medininkų byloje – švarias kojines.
Ir nesvarbu, jog balistiniai duomenys galimai paneigia pareigūnų išžudymo vagonėlyje versiją, nes į bylą įsigilinęs Michailovo advokatas Marcinkevičius detaliai atkuria nusikaltimo NEGATYVIĄSIAS APLINKYBES – būtent, kaip NEGALĖJO įvykti nusikaltimas – greitai, „pravarius“ Medininkų bylą iki „įsiteisėjusio“ nuosprendžio, gali būti, bus pradėtas kaltinti ir koks nors tų laikų aukštas KAM ar kitos struktūros pareigūnas, neva liepęs nesipriešinti kai šaudo – nors jeigu miegi prie automobilio vairo, ir į tave šaudo miegantį, kokios gali būti kalbos apie „priešinimąsi“ ar nesipriešinimą?
Galiausiai, niekam nesvarbu, jog nusikaltimo laiko – vieno iš pagrindinių sudėtinių NUSIKALTIMO SUDĖTIES dalių iki šios dienos nėra tiksliai nustatyto – Lietuva jau beveik „atsikračiusi“ Medininkų byla: yra „atpirkimo ožys“, jau pasodintas iki gyvos galvos.
Yra stručio pozoje politikai, kurie kažkada rėkė apie dingusius įrodymus ir Tėvynės meilę – dabar jie myli tik nusenusį branduolinį reaktorių „Hitachi“, ir iš kitų reikalauja tokio tipo „patriotizmo“.
Tiesa – kas, kada, kokiomis aplinkybės ir pagal kieno nurodymą išžudė atsikūrusios Lietuvos pasienio pareigūnus 1991-07-31 – tampa neįdomi ir neaktuali. Svarbiausia bus įsiteisėjęs nuosprendis, po kurio esą nebebus įmanoma pasakoti, jog štai, Lavoriškių posto viršininkas filmavo įvykio vietą labai anksti ryte, o jau 8 ryto rodė tą medžiagą savo kolegoms Muitinės departamente – iš viso apie dešimt žmonių. Jų visų liudijimai – kurių nesugebėta užfiksuoti ištisus du dešimtmečius – nes prokuratūra su Algimantu Kliunka – „tikru teisės profesionalu“, kurį iš darbo išvarė toks nenaudėlis Darius Valys su tuo savo nelemtu alkotesteriu (dėl to aparato ir šiaip, dėl kitų D.Valio „keistenybių“, kai iš prokurorų buvo reikalaujama dirbti, o ne pusę amžiaus tirti rezonansines bylas, tempiant iki absoliučios senaties, iš darbo išėjo kone visas GP „tautos minties galiūnų žiedas“) – bus laikomi „neteisingais“ ir „neteisėtais“ – nes trijų teisėjų kolegija ir du prokurorai žino geriau, kas įvyko, ir ko nevyko.
Negalima bus pasakoti todėl, jog teismas paims, pavyzdžiui, ir įrašys į nuosprendį, jog štai, joks vaizdo įrašas nedingęs, dingusi tik „sveikoji atmintis“ (o gal sveikas protas, ir likusi tik politika), todėl nusikaltimas įvykdytas apie 7-8 ryto. Ir visi – net buvę Medininkuose nuo 5 val. ryto – atskubėję iš karto po šiurpaus nusikaltimo – turės tikėti ne sveika savo sąmone, nuovoka ir atmintimi, galų gale – objektyviais duomenimis, tokiais, kaip išlikusiais vaizdo įrašais, bet „galutiniu ir neskundžiamu“ sprendimu, kuriame bus galimai įrašyta galimai suklastota ir neatitinkanti tikrovės bei sveiko proto tariama nusikaltimo valanda.
Nebus įmanoma pasakoti, jog štai, vienas iš LTV operatorių žinią apie Medininkų tragediją į savo raciją gavo 4:00-4:30, iš namų Trakų rajone išvažiavo 4:55, o grįžo 7 – nes tai neatitiks „galutinio ir neskundžiamo“ nuosprendžio.
Apie istorijos ir galų gale – proto falsifikacijas galime pamiršti. Jau seniai mums bandoma parodyti, jog esame bepročių ir barbarų tauta, kuri kažkada žavėjo visko mačiusius užsienio demokratus.
Pavyzdžiui, istorinių dokumentinių filmų režisierius Jonas Ohmanas nebesupranta, kur dingo ta „ryžtinga tautelė“, kuri sugebėjo pakelti galvas prieš milžinišką imperiją. Savo interviu Lietuvos spaudai ne kartą yra išreiškęs, jog Švedija tikėjosi karo atveju prieš SSSR atsilaikyti tik kokias tris dienas – o Lietuva be jokios kariuomenės – vien susitelkusi ir vieninga – atsilaikė ne vieną mėnesį, todėl užsienio analitikas nebesupranta, kodėl lietuvių galvose prioritetu yra tapęs baudžiauninkų ir vergų mentalitetas. Kur priešinimasis ir atsilaikymas – toks, kurį demonstravo ši tautelė tada? – ne viename interviu klausė ir tebeklausia J.Ohmanas.
Taigi, žvelgiant į teisinius procesus, to „atsilaikymo“ prieš savus sisteminius sabotuotojus ir klastotojus nematome nė padujų.
Tarsi Medininkų byloje būtų kažkokie „povandeniniai“ susitarimai – „jūs ir mes“ nuteisiame Michailovą – „jūsų teismas“, „mūsų“ pritarimas (nesvarbu, jog galimai šioje byloje Lietuva ir Rusija tarsi rankomis susikabinę, galimai „buldozeriuoja“ bylą – nors tuo pačiu metu konservatoriai visus, kas tik prakalba apie kokią nors vėjo ar saulės jėgainę, išvadina „Kremliaus įtakos žmonėmis“), ir „gyvename visi draugiškai“.
Kad „būtų viskas tvarkoje“ ir būtų demonstruojama, kaip „teisėsauga dirba“, nuo kitos savaitės prasidės Vytauto Ir Laimutės Kedžių „nubuldozeriavimo“ baudžiamosiomis bylomis „cirkas“, kad žmonės turėtų „duonos ir žaidimų“ – nemiegotų naktimis prie komentarų po straipsniais, ir nesidomėtų šalies aktualijomis.
Juk nuo konservatorių valdymo eros ši metodika – kaip dezinformuoti ir programuoti visuomenę, kuriant įtampą per tariamus įvykius – o visiems aišku, jog jokia L.Kedienė jokiems policininkams nesipriešino, ir čia bus tiesiog „cirkinimasis“, kad būtų papiktinta visuomenė – veikė taip galingai, jog Garliavos „šturmavimo“ metu beveik buvo pavykę prastumti „Hitachi“ reaktorių – kol žmonės iš anksto užsakytais autobusais važiavo prie Prezidentūros ir degino žvakutes, Seime gražiausiai buvo balsuojama dėl atominio reaktoriaus.
Keisčiausia, jog patys garsiausi visų laikų visuomenininkai Darius Kuolys ir Seimo narys Naglis Puteikis nedegina nei vienos žvakutės dėl galimai nekaltai nuteisto K.Michailovo išlaisvinimo. Dėl nusikaltimo aplinkybių po 22 metų ištyrimo.
Su Medininkų byla yra „viskas tvarkoj“, nes ji ne teisinė – ji politinė, kurioje greitai bus dedamas taškas, ir liudytojams bus uždrausta net išsižioti, jog susišaudymas įvyko labai anksti ryte, kai kurių pareigūnų kojinės buvo švarios.
Ir visi visi, kas tik bandys kalbėti kitaip, nei nuspręs „troika“, bus teisiami – panašiai, kaip Algirdas Paleckis, percitavęs kelias ištraukas iš amžininkų atsiminimų. Panašiai, kaip liudytojai A.Paleckio nuteisimo byloje. Nors pati savo ausimis iš jaunų liudytojų girdėjau, jog prie TV bokšto kraujas upeliais tekėjo, ir kitą dieną žmonės, atėję uždegti žvakučių, klimpo į kraujo klanus… Nors, atseit, niekas nieko nešaudė, ir viskas ten buvo „iš tuščių šovinių“. Apie tai kalbėti jau esą nebegalima – ne visi, kas tik reikš savo nuomonę ir dalysis prisiminimais – gali būti nuteisti.
Ir nors gyvenime nepamiršiu LTV operatoriaus Jono Dovydaičio žvilgsnio, kuriuo jis 1991-07-31, grįžęs iš Medininkų, ir viską nufilmavęs, žvelgė į tolį ir kartojo „daug filmavau, bet tokių dalykų dar niekada nemačiau“ (Jonas Dovydaitis filmavo Baltijos kelią, įvykius prie Spaudos rūmų, prie Seimo, TV bokšto 1991 m. sausio mėn.), turbūt ir man greitai „įsiteisėjusiu“ „trojkos“ sprendimu bus uždrausta net prisiminti, kaip mano sodo kaimynas anksti ryte, dar švintant, važiavo į Medininkus filmuoti nusikaltimo vietos, kaip jis septintą valandą grįžo, ir kokiu žvilgsniu pakraupęs nuo matyto vaizdo žiūrėjo.
Nes tokių duomenų apie tokį operatorių ir jo filmuotą medžiagą net po 22 metų „tyrimo“ byloje net nėra.
Lygiai taip pat galimai falsifikuojama viskas, kas susiję su Garliavos įvykiais – kažkokiais neva paslaptingais būdais „dingsta“ filmuota medžiaga, kuri įrodo Kedžių ir Venckų nekaltumą, ir tuoj žmonės, kurie patys nukentėjo nuo smurto, bus teisiami pagal „pilną programą“, kad jiems „nepasirodytų maža“.
O priėmus „įsiteisėjusius nuosprendžius“, jie net negalės pasakoti, kaip, pavyzdžiui, gegužės 17 dieną Laimutė Kedienė basa buvo nešama iš savo pačios namų – nes teismas greitai „nustatys“, jog tokio fakto tiesiog nebuvo, o visiems Lietuvos piliečiams, kurie stebėjo Garliavos pogromą tiesiogiai, tiesiog pasivaideno.
Kodėl tačiau Garliavos įvykių tyrėjai negali imti pavyzdžio iš kompetentingojo A.Kliunkos ir ikiteisminį tyrimą vykdyti 18 metų? Juk Algimantas Kliunka buvo toks profesionalas – būtina imti pavyzdį iš jo.
Kokie dar čia tempai Garliavos byloje, kai Medininkų byloje laikas yra tarsi sustojęs?
Nors iki 2012-12-14 posėdžio buvo atsiradusių svarbių liudytojų, prokurorai į naujai paaiškėjusias aplinkybės ir jų fiksavimą sureagavo tik tada, kai dėl totalaus neveikimo buvo apskųsti valstybės atsakingoms institucijoms. Šiaip, turbūt, imant Medininkų bylos tempus, būtų kokius metus svarstę prašymą apklausti liudytoju byloje. O per tą laiką jau būtų įsiteisėjęs galimai iš anksto „surašytas nuosprendis“.
Jis tinka visiems – net ir Rasai Juknevičienei, kuri dabar tyli – nors prieš dešimt metų bandė išsiaiškinti, kur dingo Medininkų bylos įrodymai.
Tiesa, nebijokite gyventi Lietuvoje – svarbiausia būti įsiskaičius į Dž. Orvelo “Gyvulių ūkį” ir “1984”. Ir žinoti, jog kalbėti reikia mažai, bijoti – daug, o svarbiausia – sekti įsiteisėjusius „trojkų“ pranešimus.
Nes kitaip galite būti apkaltinti istorijos, kurią pats gyvai atsimenate, neigimu.
Nepamirškite dar vieno dalyko – mes gyvename DEMOKRATINĖJE valstybėje. Todėl neturime teisės nei į nešališką teismą, nei į žodžio laisvę. Nes Lietuvos demokratija yra unikali. Tokios niekur nėra visame pasaulyje.
Nors užsienio analitikai mūsų valstybę vadina „butaforine“, o mus jau pradėjo vadinti „čiabuviais“ ir „barbarais“ – nenusiminkime. Mes esame didi tauta. Juk žirgus pasigirdėme prie Juodosios jūros.
Kas atsitiko Medininkuose? Pamirškime. Juk „trojka“ jau nusprendė. Kažkas kažką sušaudė. Kažkada. Nusikaltėlį turime. Pasodinome. Ko dar reikia? TIESOS? O kas yra tiesa – kaip Poncijus Pilotas gali jūsų paklausti prokuroras, įteikdamas pranešimą apie įtarimą, jeigu jūs po įsiteisėjusio nuosprendžio Medininkų byloje bandysite kalbėti apie tai, ką žinote joje.
