Vienintelei kairiajai partijai Lietuvoje – SLF – sukanka trys metai. 2009 m. gruodžio 19 d. Vilniuje į Socialistinį Liaudies Frontą susijungė „Frontas“ ir “Lietuvos Socialistų Partija“). SLF tikslas, kurio neturi jokia kita partija – žmogaus eksploatacijos žmogumi panaikinimas, dirbančiųjų (daugumos) valdžia ir gerovė. Moksliškai tariant, socializmas. Skirtingai nuo daugelio populistinių partijų, svajojančių apie abstrakčią demokratiją, SLF sako, kad dirbantieji pasieks gerovę tik patys ateidami į valdžią, tik kardinaliai apriboję stambiąją privačią nuosavybę, ją suvalstybindami ir priversdami tarnauti ne turčių mažumai, o gyventojų daugumai.
SLF aiškiai ir nedviprasmiškai stoja samdomųjų dirbančiųjų, bedarbių, mažas pensijas ir pašalpas gaunančijų pusėn. Kitaip tariant – darbo klasės pusėn. Gyventojų daugumos pusėn. O mūsų artimiausi sąjungininkai – smulkūs verslininkai, kurie turi tą patį priešininką kaip ir mes – stambųjį kapitalą, monopolijas ir visą jas aptarnaujantį biurokratinį aparatą.
Kas padaryta ir ko nepadaryta per šiuos tris darbo metus? Svarbiausia užduotis buvo, dirbant kapitalo reakcijos, represijų ir revanšizmo sąlygomis, išsilaikyti, nesudrebėti, įsišaknyti, pakloti partijos pamatus. Ši kertinė užduotis buvo įvykdyta. Mes išsilaikėme – nors mus bandė ir uždrausti kaip partiją (ikiteisminis tyrimas pradėtas, bet nutrauktas), ir įbauginti mūsų narius teismais, ir atimti patalpas, ir prispausti baudomis (negaunant nė lito iš biudžeto), ir demoralizuoti šmeižtu, ir blokuoti žiniasklaidoje, ir suskaldyti iš vidaus, ir pakeisti mūsų ideologiją.
Išsilaikėmė. Šie išbandymai mus sustiprino. Apie teismus prieš mus daug rašyta ir daug analizuota, tad kartotis neverta. Pažymėtina tik tai, kad režimo užsakyti teismai prieš mus tik dar kartą įrodo, kad mes einame teisingu keliu. Stambaus kapitalo režimas priima, prijaukina, priglosto visas tas partijas, kurios nesikėsina į jo pamatus, kurios pasiruošusios vienaip ar kitap patarnauti kapitalui. Režimas visada persekios tas partijas, kurios esminiais klausimais neina į kompromisus su stambiuoju kapitalu dėl pamatinių ekonominių klausimų, kurie sudaro bet kurios sistemos pagrindą. Jis taip pat persekios tas partijas, kurios atvirai kalba apie šito režimo nusikalstamą pradžią, kuri dabar apipinti įvairiausiais mitais, skirtais pridengti pirminio kapitalo kaupimo fazėje padarytus nusikaltimus.
Verta apsistoti ties ta idėjine kova, kuri virė partijos viduje per šiuos tris metus. Partijoje buvo dešinysis ir kairysis nukrypimai. Dešinieji norėjo grąžinti mus į kapitalistinę vagą, padaryti iš mūsų dar vieną socialdemokratinę partiją, apsiribojančia kosmetinėmis sistemos reformomis. Kadangi veikiame kapitalistinėje aplinkoje, kurioje yra ne tik klasė, vardan kurios susikūrė SLF – samdomieji dirbantieji – bet ir kitos klasės – smulkieji verslininkai, stambioji buržuazija – šios klasės neišvengiamai perteikia savo ideologiją daliai svyruojančių SLF narių. Bet tokių SLF vadovybėje buvo mažuma, ir jie patys mus paliko. Tai įvyko 2011-ųjų pradžioje.
Kairuoliai partijoje buvo dviejų rūšių. Pirmieji buvo anarchistinio tipo, nepripažinę partinės disciplinos, programos bei veikę individualiai. Jie netrukus išėjo arba buvo pašalinti. Kiti gi buvo kairuoliai, susižavėję revoliucinėmis frazėmis, bet visiškai nesusižavėję praktiniu juodu darbu. Iš jų neatimsi nuoširdaus jų idealizmo ir susirūpinimo partijos reikalais, tačiau to nepakanka. Dalis jų kvietė boikotuoti Seimo rinkimus, esą „mes nieko nelaimėsime“. Jeigu laimėjimą suprasti siaurai, tik kaip patekimą į Seimą, tai – taip, partijos dauguma suvokė, kad tai dar sunkus mums uždavinys. Tačiau kairuoliai nesuvokė paprastos dialektikos – reakcijos sąlygomis jau pats SLF dalyvavimas rinkimuose, ir tuo labiau ne pats blogiausias rezultatas lyginant su kitomis partijomis, jau yra nemažas laimėjimas, jau nekalbant apie tai, kad rinkimai yra gera proga propaguoti partijos idėjas visuomenėje, per televizijos debatus ir panašiai, kas ir buvo atlikta. Iš kitos pusės, jei būtume boikotavę rinkimus, ką būtume laimėję? Rinkimai vis tiek vyktų. Ir kiek kitų rinkimų dar reikėtų boikotuoti? Minėti kairuoliai taip pat pasižymėjo dideliu pesimizmu, jie netikėjo savo jėgomis, netikėjo, kad šiame reakcijos etape partija gali išauginti savo įtaką. Šis netikėjimas greičiausiai buvo sąlygotas tos aplinkybės, kad šie žmonės buvo iš inteligentų, o nemaža dalis inteligentijos – ir tai pastebėjo dar klasikai – dėl savo materialinės padėties visuomenėje (ši padėtis individualizuota, trapi, nes priklausoma nuo valdančiųjų malonės) dažnai pasiduoda pesimizmui.
Strateginis SLF tikslas yra dirbančiųjų valdžia ir gerovė, suvisuomeninant strategines ūkio šakas, atgaivinant gamybą. Taktika – aktyvi mūsų idėjų propaganda tarp dirbančiųjų ir visoje visuomenėje, kadrų paieška ir paruošimas, kiekvieno nario asmeninis mokymasis, socializmo kaip mokslo studijavimas bei – dirbančiųjų organizavimas į klasę, kuri kovoja už sistemos kaitą. Jeigu propagandoje mes šį tą pasiekėme (daug kur pralaužta informacinė blokada, veikia portalas, leidžiamas laikraštis, veikiame socialiniuose tinkluose ir pan.), tai dirbančiųjų organizavime į klasę mes praktiškai nieko per šiuos metus nepasiekėme, ir tai natūralu. Šie pirmieji metai buvo partijos savivokos ir saviroganizacijos metai.
Aštriausia partijos problema dabar – idėjinių ir aktyviai dirbančiųjų kadrų stoka. Galima ieškoti daug objektyvių šios padėties priežasčių, ir jos labai rimtos (du dešimtmečiai anti-socialistinės reakcijos ir propagandos), bet faktas lieka faktu – trūksta paruoštų, idėjinių, dirbančių kadrų. Bet mes juos rasime. Juk mes išprendėme svarbiausią pirmųjų trijų mūsų darbo metų uždavinį – įsišaknyti, sutvirtėti viduje. Išspręsime ir kadrų klausimą.
Yra toks posakis: nori išmokti plaukti – plauk. Sieki surasti idėjinių ir dirbančių žmonių? Ieškok. Visur. Ir rasi. Jie yra. Kapitalizmo barbarybė kasdien gimdo savo duobkasius. Ir atitinkamai – toliau: nori išmokti organizuoti dirbančiuosius į kovojančią klasę – eik ir organizuok. Eik į darbo kolektyvus, į profesinės sąjungas ir dirbk, arba pats kurk kovojančias profsąjungas (niša čia yra). O pavyks tai tik tuo atveju, jeigu tu geriau už bet ką kitą žinosi dirbančiųjų problemas, jų elementarius interesus, jų rūpesčius – ir kovosi už juos geriau nei kiti.
Algirdas Paleckis
