Europos Parlamento narių tarpe yra žmonių, turinčių klausos, regos, judėjimo negalią. Sunkiai aprėpiamuose trijų pagrindinių EP pastatų parlamento koridorių labirintuose Briuselyje neretai sutinku kolegą vežimėlyje, matau atvykusius į parlamentą lankytojus su negalia. O praeitą savaitę tokių svečių EP buvo ypač daug. Daugiau kaip 400 delegatų, atstovaujančių neįgaliųjų organizacijas Europos Sąjungos šalyse, susitiko savo trečiajame europiniame forume.
Neįgalūs arba kenčiantys nuo ilgalaikių sveikatos problemų sudaro 16 proc. Europos Sąjungos dirbančio amžiaus žmonių. Šiems 80 milijonų ypač reikalinga pagalba, dėmesys ir … politiniai sprendimai. Negalia, socialinė atskirtis ir skurdas surišti į sunkiai atnarpliojamą mazgą. Tad pagrindinė šio forumo žinia: krizės įveikimas, sugrįžimas į finansinį ir ekonominį stabilumą jokiu būdu neturėtų pabloginti ir šiaip nelengvą neįgaliųjų padėtį.
Europos Sąjungoje dar prieš tris dešimtmečius atkreiptas dėmesys į neįgaliųjų problemas. 2008 metais Europos Parlamento iniciatyva į ES biudžetą net dvylikoje biudžeto sričių įtrauktos pastabos ir pakeitimai darant nuorodą į negalią ir skiriant tam papildomai lėšų. Viena iš gausiausių ir svarbiausių tarpfrakcijinių Europos Parlamento grupių –„Neįgaliųjų palaikymo grupė“. Joje daugiau nei šimtas narių, o pirmininkas – europarlamentaras iš Vengrijos Adamas Kosa, pats turintis negalią. Būtent šios grupės iniciatyva Parlamento nariai priėmė rašytinę deklaraciją, skatinančią įvesti savanorišką ženklinimo sistemą Brailio raštu ant įvairiausių pakuočių. Net 483 parlamentarai – rekordinis skaičius – pasirašė deklaraciją dėl „skubiosios pagalbos numerio 112“ prieinamumo. Ji ragina kurti programą, kuri leistų klausos negalią turintiems žmonėms kuo greičiau prisišaukti ypatingais atvejais pagalbą.
Keli europarlamentarai iš Lietuvos – Vilija Blinkevičiūtė, Leonidas Donskis, Vytautas Landsbergis, Radvilė Morkūnaitė ir aš – susitikome su Lietuvos delegacija, atvykusią į trečiąjį Europos neįgaliųjų forumą. Populiariausia buvo, žinoma, Vilija, dar iš savo darbo Socialinių reikalų ministerijoje laikų pažinojusi beveik visus atvykusius EP svečius ir susilaukusi šilto dėmesio. Jos pažįstami, įriedėję į susitikimo salę vežimėliais, pasakojo apie savo nuotykius Briuselyje. Jie išbandę „Europos sostinės“ gatvių, aikščių, šaligatvių ir įstaigų prieinamumą neįgaliesiems ir toli gražu ne viskuo buvo sužavėti.
Svečiai iš Lietuvos minėjo, kad pagal oficialią statistiką 9 proc. Lietuvos piliečių gyvena su negalia. Tačiau ar iš tikrųjų yra taip? Tarkim, Kaune, skaičiuojant proporcingai pagal gyventojų skaičių, žmonių su negale esą yra tris kartus daugiau negu Vilniuje! „Kaunas yra Kaunas“ – konstatavo svečiai, komentuodami piktnaudžiavimų paplitimą. Lietuvoje dar neatstatytos sumažintos išmokos neįgaliesiems. Nors pensininkams tai jau padaryta. Geras išsilavinimas – geriausias vaistas išbristi iš skurdo, kurį patirti neįgalusis ir jo šeimos nariai turi 21 proc. tikimybę. Tuo tarpu įgalūs žmonės turi tik 15 proc. tikimybės patirti skurdą. Lietuvos mokyklos labai neprieinamos neįgaliesiems (kaip ir sveikatos priežiūros įstaigos). Kalbame ne tik apie fizinės aplinkos pritaikymą. Kaip rimtą problemą svečiai įvardijo tai, kad daugelis šeimų, kuriose auga ir gyvena neįgalieji, neišmano, kaip galima jiems padėti. Pajutę europinio forumo dvasią jie pageidavo, kad visuomenė Lietuvoje daugiau kvėpuotų į nugarą ir Seimui, ir vyriausybei, priverstų šias institucijas daugiau rūpintis neįgaliaisiais. Vilija pateikė audringai palaikytą pasiūlymą, kurį su kolegų pagalba pažadėjo ir įgyvendinti: ministrui pirmininkui derėtų turėti specialų patarėją, gal ir neapmokamą, kuris rūpintųsi neįgaliųjų problemomis.
Aš prisiminiau vieną darbščiausių ir mylimiausių Seimo narių – Edvardą Žakarį. Kai žiniasklaida paskelbė, kad jis praeitoje kadencijoje pateikė daugiausiai įstatymų projektų, kai žinai, su kokiu didžiuliu šiauliečių palaikymu jis buvo tiesiogiai išrinktas į Seimą, tai tiesiog sunku patikėti, kad jis turi negalę. Jis galingas savo sąžiningumu, dėmesiu žmonėms ir troškimu matyti geresnę, šviesesnę Lietuvą, dirbti jai. Edvardas ne vienas toks. Pažįstu nemaža stiprios valios ir puikios širdies žmonių, kurie užsispyrusiu darbu įveikė savo negalią ir duoda aplinkiniams daugiau, negu iš jų gauna. Bet daugumai reikia padėti.
Visai neseniai lankiausi Panevėžio aklųjų bibliotekoje, kurią, deja, dėl lėšų stokos ruošiamasi uždaryti. O pabuvojęs tame pačiame mieste klausos negalią turinčių mokykloje niekad nepamiršiu jaudinančio koncertuko, kurį suruošė mokyklos auklėtiniai, jų dainų – taip, taip, dainų. Pakviečiau keletą kartu su auklėtojomis apsilankyti Briuselyje. Važiavo jie 50 žmonių grupėje ir buvo apgaubti neįkyraus dėmesio. Man pasakojo, kad tų dviejų vaikinų iš Panevėžio dalyvavimas kelionėje per Europą sukūrė ypatingą draugiškumo ir jaukumo atmosferą ir autobuse, ir ekskursijose, ir poilsio valandėlėmis.
Jau septintus metus ypatingas ryšys mane sieja su Telšių vaikų su negale centru, kuriai vadovauja tikrai pasišventusi savo darbui Stasė Giedrienė. Ne kartą ten lankiausi kartu su Telšių meru Vytautu Kleiva, kartu su artimais man žmonėmis. Ir visad tokių susitikimų metu apima sunkiai nusakomas jausmas: juk mes visi turim būti arčiau vieni kitų, daugiau remti vieni kitus.
Tačiau labdara, be abejo – tik pagalbinė priemonė. Valstybė privalo pasirūpinti silpnesniaisiais. Solidarumas, beje, yra vienas iš trijų pagrindinių socialdemokratų principų. Kiekvienos valstybės žmogiškumas, jos civilizuotumo galia nustatytina ir pagal dėmesį neįgaliesiems.
Justas Vincas Paleckis
