Vilniaus mieto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu A. Ūsas išteisintas dėl visų jam pateiktų kaltinimų vaiko tvirkinimu. Teismas nustatė, kad vienintelė reali vaiko seksualinė patirtis įgyta 2008 m. lapkričio – 2009 m. rugpjūčio mėnesiais jos tėvo namuose, įkyrių, nekvalifikuotų ir neteisėtų klausinėjimų bei filmavimo metu.
Teismui perduota nagrinėti tik nedidelė dalis kaltinimų A. Ūsui ir kitiems asmenims bei versijų, kurios buvo tiriamos ikiteisminio tyrimo metu ir pripažintos nepagrįstomis dar 2010-02-26 prokuroro nutarimu. A. Ūsas buvo kaltinamas tuo, kad L. Stankūnaitės bute Kaune, M. Gimbutienės gatvėje, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio iki 2008 m. lapkričio mėn. tvirkino vaiką, laižydamas jį apsinuoginusį bei prašydamas jį patį laižyti.
Teismas iš esmės nagrinėjo tik pirmąją kaltinimo dalį, nes antroji suformuluota taip, kad neturi nusikaltimo požymių, o kaltinimo keitimas mirusiam asmeniui negalimas.
Teismo įsitikinimas A. Ūso nekaltumu pagrįstas teisinančiais įrodymais – paties A. Ūso, jo šeimos narių, L.Stankūnaitės, jos šeimos narių, liudytojų E. Bertašiūtės, R. Andrulevičiūtės, E. Bugarytės, V. Naruševičienės, O. Naruševičiūtės parodymais, ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurias lankė nukentėjusioji, auklėtojų liudijimais, nukentėjusiosios apklausos analize, telefonų išklotinių analize ir kitais duomenimis.
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. Ūsas bute, esančiame Kaune, M.Gimbutienės g., esant jame vaikui ir jo motinai, lankėsi ne daugiau kaip 2 ar 3 kartus, praleido ten trumpą laiką ir jokių tvirkinimo veiksmų neatliko.
Teismas atmetė kaltinančius duomenis.
D. Kedžio darytas vaizdo įrašas pripažintas neteisėtai gautu įrodymu, padarytu pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautinėse konvencijose įtvirtintą vaiko teisę į garbę, orumą ir asmens atvaizdą. Vieninteliu nukentėjusiosios mažametės parodymų apie jos tariamą prievartavimą ir tvirkinimo šaltiniu ir vienintele realia jos seksualine patirtimi pripažinta patirtis, įgyta nuo 2008 m. lapkričio – 2009 m. rugpjūčio mėnesiais jos tėvo namuose, įkyrių, nekvalifikuotų ir neteisėtų klausinėjimų bei filmavimo metu. Liudytojų D. Kedžio, V. A. Kedžio, L. Kedienės, N. Venckienės, O. Girdauskienės, D. Degutienės parodymai atmesti, nes pagrįsti vien nepatikimais masyvios įtaigos D. Kedžio namuose suformuotais vaiko parodymais.
Liudytojos L. Bloznelytės (Plėšnienės) parodymai apie ypatingas žymes ant kaltinamojo lytinių organų nevertinti, nes jos nurodytos aplinkybės yra už A. Ūsui pateiktų kaltinimo ribų. A. Ūsas nebuvo kaltinamas apsinuoginimu prieš nepilnametę ir lytinių organų jai demonstravimu. Todėl, pagal kaltinimų prasmę, vaikas negalėjo matyti A. Ūso lytinių organų.
Tyrimo poligrafu duomenys nevertinti, nes gauti ne įstatymo nustatyta tvarka. Nei BPK, nei kitas įstatymas nenumato tokio tyrimo veiksmo, t. y. tyrimo poligrafu. Be to, tyrimo duomenys prieštaringi, ne specialisto gali būti interpretuojami tiek kaip teisinantys, tiek kaip kaltinantys. Šių duomenų interpretacijos specialistas nepateikė, nes neturi reikiamos kvalifikacijos.
Prokuroro prašymas inicijuoti ikiteisminį tyrimą pranešant apie V. A. Kedžio, L. Bloznelytės (Plėšnienės), O. Girdauskienės galimai padarytus nusikaltimus atmestas motyvuojant, kad informacijos pateikimas prokurorui apie nagrinėjamos bylos procese padarytas veikas, turinčias nusikaltimo požymių (BPK 257 straipsnis) yra beprasmis, nes pats prokuroras dalyvavo procese ir dėl to privalo, pagal BPK 169 straipsnį, pradėti ikiteisminį tyrimą, jei nustato nusikalstamos veikos požymius.
Byla nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio paskelbimo truko 4 metus ir 1 dieną. Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.