Doc. Marytė Rastenytė
Ekonomikos mokslų daktarė
Viena iš pagrindinių teisių, priskiriamų valstybei, yra valstybės pajamų suformavimas ir jų padidinimas mokesčiais. Kyla klausimas, ar didelės korporacijos, veikiančios įvairiose pasaulio šalyse, savo gamybos struktūros kontrole nesilpnina šios tradiciškai išimtinės valstybių galios?
Didelės korporacijos gali išvengti ne tik valstybės mokesčių rinkimo galios, bet ir pačios padidinti savo pajamas dėka kaštų, traktuojamų kaip mokesčių įstatymais pripažįstamų jų pačių operacijų išlaidų.
Valstybėms ne visada pavyksta tenkinti savo pačių nustatytus tikslus, tačiau jos dar neatsižadėjo pinigų tvarkytojo vaidmens, nors palaipsniui tenka su tuo sutikti, kad dėl veikiančių valiutų zonų, o ypatingai dėl Euro įvedimo, ši valstybės funkcija deformuosis labai žymiai.
Nestabilios kreditų sistemos įkaitai – žmonės
Devintajame dešimtmetyje Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutų fondas globojo Struktūrinių reformų programą, pagal kurią besivystančioms ir Rytų Europos šalims skolino gerokai perdaug, pernelyg lengvai ir visai nesusimąstydami apie padarinius pirmoje eilėje valstybėms skolininkėms.
Skolininkai su kreditoriais buvo silpni derybininkai ir todėl jie smarkiausiai savo kailiu patyrė reformų kainas – mažesni atlyginimai, sumažintos subsidijos, apribotas importas.
Lietuvai šių problemų rezultatas -prarastas dešimtmetis. Jo metu pajamos vienam gyventojui augo labai lėtai. Kapitalas, užuot plaukęs iš turtingų šalių į Lietuvą, pasuko kaip upė prieš savo tėkmę – priešinga kryptimi.
Prasiskolinusi šalis žymią dalį savo metinių pajamų pervesdavo ir perveda dabar savo kreditorėms, o žmonės pasijuto paversti šios iš prigimties neteisingos ir nestabilios kreditų sistemos įkaitais.
Dar geriau – kai kurie skolininkai, sudarę sutartis, sugebėjo pabėgti į užsienį su visais pinigais, palikdami Vyriausybei savo skolas – kad ši už juos atsiskaitytų.
Tarptautinių bankininkų reikalavimus teko apmokėti mokesčių mokėtojams, o ne skraidantiems reaktyviniais lėktuvais sukčiams.
Naujų galimybių ši krizė suteikė ir Tarptautinio valiutos fondo pareigūnams. Šios institucijos, siekusios palaikyti vienodas monetarinės politikos valdymo taisykles, noriai ėmėsi dvigubos funkcijos: primesti skolininkams tam tikrą discipliną ir stebėti, kaip šių taisyklių laikomasi, o iš kitos pusės buvo aktyviai padedama skolą pertvarkyti ir atlikti brangią ekspertizę, tapusią labai pelningu užsiėmimu.
Kodėl kreditai iššaukė tokią ekonominę būklę ir gyventojų pragyvenimo lygio kritimą?
Kreditų atsipirkimas ekonomiškai pagrįstas būna tada, kai jie panaudojami gamybinio sektoriaus vystymui, o ne paslaugų bei valdymo sferoms plėsti. Juk paslaugų sfera nekuria naujos pridėtinės vertės ir yra pati save atsiperkanti, todėl Pasaulio banko kreditai ne visiškai tiksline paskirtimi buvo panaudoti.
Kodėl investuotojai pasirinko ne technologines firmas, o komunalinį ūkį, kurį sėkmingai valdyti galėtų ir savo šalies verslininkai?
Komunaliniame ūkyje arba vidaus rinkoje veikia monopolinė politika, reglamentuojamos kainos ir tarifai, ir yra realesnis jų išieškojimo pagrindas, esant įsiskolinimui. Be to, labai svarbus momentas – tai pastovus vartotojas.
Ūkio vystymas – neperspektyvus
Užsienio firmų atėjimas sąlygotas jų pačių interesais, rinkų plėtimu, tikėjimu didesnio investicijų pelningumo, vengimu muito mokesčių ir ekonominio apskritai pelningumo siekimu.
Įsigijus užsienio investuotojams dalį gamybinių ir negamybinių fondų, Lietuva neteko nuosavybės į tą turto dalį, kurią buvo sukūrusi anksčiau, prarado įmonės rinkas, kurių produkciją įsiveža investuotojas iš savo šalies; darbo jėga ir kiti ištekliai eksploatuojami pigiai ir gamtosaugine prasme kenksmingai, sunaikinant vietinę tos šakos gamybą, išstumiant į bedarbių rinką aukštos kvalifikacijos specialistus.
Daugelis investuotojų nereinvestuoja pelno tiek į savo šakos bei kitų šakų įmones Lietuvoje ir nesuperka vietinių gamintojų žaliavų. Ūkio vystymas vykdomas vienpusiai, ne kompleksiškai ir neperspektyviai.
Tiesioginės užsienio investicijos – neapribotos
Tam, kad būtų užtikrintas derinimas tarptautinių ir nacionalinių interesų, siekiant kiekvienos valstybės kompleksinio išvystymo ir jos turimų išteklių, profesinio pasirengimo bei sukaupto patyrimo panaudojimo, ūkio struktūros keitimas turi būti labai kruopščiai tiriamas ir perspektyviai administruojamas.
Dėl šių ir kitų motyvų daugelis valstybių apriboja tiesiogines užsienio investicijas, kas nebuvo daroma Lietuvoje.
Kai kuriose valstybėse vietiniai investuotojai turi didžiąją daugumą akcijų, užsieniečiai sudaro su vietos gamintojais bendras įmones, dideli apribojimai daromi investuotojams į energetikos ūkį.
Kitas apribojimas yra siejamas su pelno reinvestavimu arba privalomu dalies žaliavų bei medžiagų supirkimu iš vietinių gamintojų. Daugeliu atvejų grynosios kapitalo investicijos, tai yra skirtumas tarp įplaukų ir išplaukų, buvo neigiamos, kas byloja, jog investuotojai, pasinaudoję pigiais ištekliais ir išvengę mokėjimų į biudžetą, didino savo pelnus ir ardė tas pasaulinio ūkio struktūras, kurios ateityje atvers jiems jų produkcijai realizuoti dar didesnes rinkas.
Buhalterinis išradingumas – ne valstybės naudai
Dėl buhalterinio išradingumo, kada mokestinės pajamos išskaičiuojamos tik pagal pinigų leidimo būdus (arba iš rezervų fondų), korporacijos, veikiančios tam tikrose pasaulio ekonomikos sektoriuose, labai sėkmingai išvengia valstybių mokestinės galios. Ypatingai tarptautinės kompanijos, veikiančios mūsų šalyje, daro labai dideles sąnaudas, kurių žymi dalis patenka į savų valstybių biudžetus. Tai pasakytina apie šilumos, vandens, dujų, naftos, telekomunikacijų ir kitų bendrų su užsienio partneriais įmonių išlaidas.
Daug lėšų skiriama gamyklų apsaugai ir reklamai, rinkos tyrimams, mokslui, mokymui, savo prabangos, šlovės ir meno mecenavimui bei kitoms paslaugoms, kurias teikia jų šalių firmos, neskaičiuojant to, kad visa įranga ir žaliavos įsigyjamos irgi ne iš mūsų šalies gamintojų. Norint tuo įsitikinti nesunku palyginti sąnaudų santykį vienetui užsienio ir vietinių įmonių.
Tiek užsienio kompanijų investicijos, tiek ES lėšos, ateinančios į Lietuvą, pagrindinai tarnauja kitose valstybėse sukurtai produkcijai realizuoti mūsų šalyje. Tai prisideda ne prie ekonominio mūsų šalies kėlimo lygio, o prie jos skurdinimo ir turėto ūkio vystymo pagrindų sunaikinimo. Gyventojai, netekę savo turto dalies gamybiniame ir komerciniame sektoriuose, privatizavimo pasekmėje dabar artėja prie praradimo nuosavybės į žemę, o ateityje ir žymios dalies būsto per kredituojamas gyvenamųjų namų gerinimo programas.
Bankų priežiūra – politinė
Bankų priežiūros problema yra politinė, o ne techninė.
Kiekvienai pagrindinei finansinės struktūros šaliai jų bankai yra svarbūs “nematomo” eksporto tiekėjai, galintys sėkmingai prisidėti prie nacionalinio mokėjimų balanso.
Jeigu valstybė nesuvokia arba pavėluotai suvokia pavojus, slypinčius nereguliuojamose valiutų rinkose, bijo uždėti savo bankams ir finansinėms rinkoms bankinių taisyklių ir apribojimų naštą, galinčią paveikti konkurenciją dėl verslo, žinoma, neišvengia mokėjimų disbalanso.
Pasaulinė projektavimo, gamybos ir pardavimo strategija vis daugiau įmonių įtraukia į šią sistemą. Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių ribotus vidinius išteklius, bet išplėtotus ofšorinius ryšius. Kadangi ofšorinės kompanijos nevykdo komercinės veiklos, o tik turi pajamas toje valstybėje, kurioje ji įregistruojama, jų savininkai gali laisvai disponuoti turtu už savo šalies ribų.
Šiuo metu kompanijos, registruotos lengvatinio apmokestinimo zonose ar valstybėse, kontroliuoja apie 40 proc. pasaulinės finansų rinkos. Šie centrai labai patrauklūs verslininkams tų šalių, kuriose aukšti mokesčių tarifai, o taip pat tiems, kurie siekia didesnio konfidencialumo.
Ofšorinių firmų patrauklumą nulemia tai, kad steigiamos ofšorinės firmos neapmokestinamos arba apmokestinamos tik nedideliu registravimo mokesčiu (100-150 dolerių).
Firmą registruojant nurodomas tik jos pavadinimas, registravimo data ir numeris. Registravimą atlieka samdyta sekretorinė kompanija, kuri ir administruoja už gana nedidelį pirmaisiais metais metinį mokestį – 2-3 tūkst. dolerių.
Ne rezidentų įsteigtoms kompanijoms supaprastinta finansinė atsakomybė: nebūtina buhalterinė apskaita, neprivalomas auditas ir kitos reglamentacijos.
Įsteigtos kompanijos gali atidaryti sąskaitas kituose pasaulio valstybių bankuose, atlikti mokėjimus įvairia valiuta, įvežti ar išvežti savo pinigines lėšas, kaip užsienio kapitalą.
Ofšorinių kompanijų paslaugomis naudojasi ir transnacionalinės kompanijos, kurios daugelyje šalių yra įsteigusios gamybinius bei komercinius filialus ir, prireikus, operatyviai perveda pelnus į “mokesčių rojaus” šalis. Taip į užsienį pervedami procentiniai pinigai, dividendai, rentos, lizingo mokėjimai, draudimo premijos ir kt., o savose šalyse nesumokami milijardais skaičiuojami mokesčiai.
Iš “mokesčių rojaus” šalių anksčiau “nesumokėti mokesčiai” grįžta į savo šalis, kaip “užsienio kapitalai” ir investuojami dažniausia lengvatinėmis sąlygomis. Šiuo atveju valstybės iždas apgaunamas du kartus: pirmiausia pajamos išvežamos į užsienį, nesumokėjus mokesčių, o vėliau sugrąžinamos su pretenzija gauti papildomas mokesčių lengvatas.
Nelygybės didinimo priežastis – infliacijos apmokestinimas
Žinant, kad ne žmogus veda kapitalą, o kapitalas veda žmogų, todėl jis atsiduria ten, kur kapitalo upė sraunesnė ir platesnė, valstybės sugeba kapitalo slinktį padaryti tokią stiprią, kad jokia jėga jos nenuneštų.
Politine prasme pinigai pakeičia jėgą kaip priemonę ekonominiam augimui skatinti ir kolektyvinėms gėrybėms teikti.
Visuomenė, siekianti rimtai pagerinti gyvenimo standartus, dėl to turi palaikyti ekonomikos augimą, bet tuo pačiu metu išsaugoti savo politines laisves. Šių tikslų ji turi siekti plėtodama savo monetarinę sistemą ir užtikrindama tas ekonomines laisves, kurias reikšti leidžia pinigai.
Išsivysčiusios monetarinės sistemos paprastai didina nelygybę. Žmonės, sukaupę kapitalą, jį gali naudoti darbo jėgai ir jiems priklausantiems ištekliams eksploatuoti, tam naudodami kapitalo padidintą gerybinę galią. Taip jie didina skirtumą tarp turtingų ir vargšų.
Ši nelygybė paskatins vėliau ar anksčiau kelti reikalavimą plėtoti labiau išvystytą gerovės struktūrą.
Bankai, siekdami pelnų padidėjimo, prioritetus teikia sektoriams, užtikrinantiems didesnius pelnus, kaip šiuo metu dominuojantis kreditavimas nekilnojamojo turto, mažiau proteguojant gamybinį, komercinį, žinių ir paslaugų sektorius, kuriame augimas lėtėja, o ten dirba kreditus gavę žmonės, ateityje iššauksiantys ir bankų pelnų mažėjimą bei stabilumo praradimą. Tokiomis aplinkybėmis vyriausybėms, kurios nenori gadinti santykių su kitų valstybių užsienio kompanijomis, pakišama mintis apmokestinti infliaciją, tai yra didinti mokesčius gyventojams.
Išvada: Turėdami 35 proc. Europos Tarybos šalių (43 valstybėse) mokiosios gyventojų galios, turime užtikrinti ne didesnę kaip 35 proc. gyventojams mokesčių naštą, palyginus su 43 Europos valstybių gyventojų mokesčių našta vidutiniškai vienam gyventojui.
Ūkis valdomas pasaulinio ūkio kontekste, griežtai prisilaikant ir pastoviai siekiant stabilaus ir kompleksiško savo šalies ūkio vystymosi bei žmonių materialinės ir dvasinės gerovės augimo.
