Stanislovas Tomas
ES teisės tyrėjas
Paryžiaus Sorbonos universitetas
Jums neatrodo, kad Lietuvoje diskusija dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo yra šokiruojančiai skurdi? Teiginys, kad ES teisė neleidžia pratęsti šios jėgainės darbą yra apgavystė. Teisinę ir politinę atsakomybę už tokį sprendimą, o tame tarpe ir už artėjantį elektros badą, kainų kilimą ir milijardų litų pelno praradimą, turėtų prisiimti ne Briuselis, o Lietuvos Vyriausybė. Pradėkime paeiliui: iš pradžių apžvelgsime, ko mūsų elitas nepadarė, kad IAE eksploatavimas būtų pratęstas, o po to pereisime prie to, ką dar galima padaryti.
Akto dėl Lietuvos stojimo į ES sąlygų 37 str. 1 d. numato, kad, jeigu iki 2007 metų gegužės 1 d. Lietuva parengtų Europos Komisijai studiją, kurioje parodytų, kad IAE uždarymo atveju ženkliai padidės elektros kaina, bus prarasta apie 4-5 mlrd. litų, energetinės rinkos saldo taps neigiamu, o iš Visagino išvažiuos aukštos kvalifikacijos specialistai, Briuselis turėtų sutikti pratęsti elektrinės eksploatavimą. Dar daugiau, ES pirminė teisė aiškiai numato, kad, jeigu Komisija nesutiktų su tokios studijos išvadomis, Lietuva galėtų paduoti ją į Liuksemburgo Teismą. Vietoje rimtų žingsnių Briuselyje, kuriais būtų galima išvengti elektros bado, mūsų valstybės vadovai pradėjo gąsdinti Seimą, kad pastarasis jų teisiškai neįpareigotų pradėti ginti šalies interesus. Vyriausybės teiginys, kad už tokius veiksmus Lietuva gautų 300 mln. eurų baudą, skirtas labai neišsilavinusiems žmonėms.
Kita prarasta galimybė – tai finansinės paramos IAE uždarymui donorinis ir receptinis blokavimas. Kitaip tariant, pirma, Lietuva yra ES Tarybos narė – tai leidžia mūsų diplomatams iš vidaus blokuoti pinigus uždarymui. Jeigu lėšos neskiriamos, pagal Ketvirtojo Protokolo Preambulės 1, 2, 3 ir 4 konsideratus, 1 str., 2 str. 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 dalis bei 3 str. – eksploatavimas pratęsiamas. Diplomatai taip pat galėjo reikalauti, kad sprendimas skirti finansavimą uždarymui būtų priimamas pagal Liuksemburgo kompromisą – tokiu atveju, pinigų srautui užblokuoti užtektų vien Lietuvos balso. Antra, pagal Reglamentą Nr. 3906/89, Lietuva galėtų paskelbti, kad neturi galimybės įsisavinti pinigų, skirtų IAE uždarymui, ir grąžinti juos atgal į Briuselį. Ketvirtasis Protokolas nustato aiškią taisyklę: nepaėmėme pinigų – neprivalome uždaryti. Vyriausybės teiginys, kad, negavus finansinės paramos, elektrinę reikėtų uždaryti už savo sąskaitą – irgi skirtas labai neišsilavinusiems žmonėms. Tačiau prie šio klausimo tikrai verta sugrįžti sekančiais biudžetiniais metais.
Šiai dienai energetinio bado priešininkų kortos yra blogesnės, nei jos buvo prieš pusę metų, bet vis dar galima atsižaisti.
Kol kas dar yra galimybė neigti patį įsipareigojimo uždaryti IAE egzistavimą. Iš Precedento Nr. C-29/99 aiškiai seka, kad ES neturi kompetencijos Branduolinio saugumo konvencijos 6 str. rėmuose. Vienintelė įmanoma išvada iš šių ir visų kitų teisės aktų yra, kad ES neturi teisinių galių reikalauti sustabdyti atominės elektrinės veiklą. Briuselio teisinės kompetencijos šioje srityje nebuvimą patvirtina ir Europos Komisijos Pozicijos Nr. E-0073/01, Nr. P-3449/01, Nr. E-2527/02, ES Tarybos Pozicijos Nr. E-2681/00 ir Nr. P-0655/02. Šioje perspektyvoje, turėtume vertinti Ketvirtojo Protokolo 1 str. kaip rekomendaciją, kurios vykdymas neprivalomas. Kitaip tariant, ne Lietuva įsipareigojo ES uždaryti IAE, kaip klaidingai mano kai kurie, deja, atsakingi Lietuvos valdininkai, o ES įsipareigojo finansiškai padėti Lietuvai sustabdyti antrą bloką tuo atveju, jeigu mes patys to norėsime. Atidėkime zuikio baimes į šoną ir techniškai pažvelkime į teisės normų visumą.
Dar daugiau, ši neprivalomojo pobūdžio rekomendacija remiasi klaidingais faktais. Pirma, IAE saugumą nė kartą pripažino JTO Tarptautinė atominės energijos agentūra ir Pasaulinė atominių operatorių asociacija. Antra, Europos Parlamento dokumentuose rašoma, kad Ignalinoje veikia RBMK-1000 reaktorius, tuo tarpu, kad iš tikrųjų tai patobulintas RBMK-1500 tipo reaktorius. Trečia, prieš rašydamos savo rekomendacijas 1992 m., Vakarų valstybės nebuvo atlikusios jokios nuodugnios mokslinės saugumo analizės. Pirma tokio pobūdžio studija buvo užbaigta 1996 m., o ją atliko TATENA, kurios išvados buvo teigiamos. Pažvelkime tiesai į akis – Briuselis irgi daro klaidas. Ten sėdi tokie pat nekvalifikuoti žmonės kaip ir Vilniuje, todėl nereikia jų bijoti.
Ką galima daryti toliau? Vyriausybė tebegali nutarti pratęsti IAE eksploatavimą. Jeigu Europos Komisija nesutinka – ją reikia paduoti į Liuksemburgo Teismą.
Kitas variantas, kuris žymiai efektyvesnis už bylinėjimąsi – tai organizuoti Lietuvoje referendumą dėl elektrinės darbo pratęsimo. Žvelgiant sausai teisiškai ir grynai teoriškai, jeigu lietuvių tauta per referendumą apsispręstų nestabdyti eksploatavimo 2009 m., Europos Komisija galėtų apskųsti referendumo rezultatus Liuksemburgo Teismui. Tačiau praktiškai toks scenarijus neįvyktų, nes Europoje egzistuoja gili tradicija gerbti demokratiški išreikštą piliečių valią. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad Europos pirminė teisė neleidžia išmesti Lietuvą iš Sąjungos, todėl atėjo metas drąsiai naudotis mūsų teisėmis. Stodama į ES 1995 m., Švedijos Karalystė įsipareigojo įvesti eurą, tačiau surengė referendumą, atsisakė ir Komisija tai „suvalgė”.
Įdomiausias klausimas yra kodėl Lietuvos Vyriausybė nesinaudoja visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis, kad apsaugotų šalį nuo energetinio bado? Tai yra kvalifikuotų teisininkų nebuvimas ar tai yra piktybinis politinis sprendimas, tarnaujantis kažkieno neskaidriai asmeninei naudai?
