Konstitucinis Teismas savo žodį tarė. Kaip ir daugelis Lietuvos piliečių, netikėjau, kad gali būti kitaip, bet gilumoje kažkoks kirminėlis graužė. Neatmečiau ir kitokių sprendimų galimybės. Dabar jau aišku, kad Konstitucinis Teismas pasirinko optimaliausią – „Avis sveika ir vilkas nealkanas“ – variantą. Kaip elgsis Jos Ekscelencija? Toliau kovos ar tiesiog pasitrauks ir viską stebės iš šalies?
Kai kas mano, kad Prezidentės elgesys yra iššauktas noru paremti antroje vietoje atsidūrusius konservatorius. Kad jai patogiau dirbti su šia partija, kuri beveik nuolankiai vykdė visus jos paliepimus. Gali būti, kad tai – tiesa. Aišku, Prezidentė – žmogus ir jai nėra svetimas padėkos jausmas, tačiau radikali pozicija DP atžvilgiu nėra vien D.Grybauskaitės užgaida ar moteriškas kerštas už kokį nors Viktoro nepraustaburnišką pasisakymą jos atžvilgiu. Iki šiol Jos Ekscelencija neleido suabejoti savo nuoširdžia tarnyste Lietuvai, nemanau, kad šis politinis pasistumdymas gali būti traktuojamas kitaip. Tada, kas lemia tokį radikalų viešą pareiškimą? Aišku, tai tik mano spėjimas. Tikrąsias priežastis galėtų įvardinti pati Prezidentė, bet tokiame poste ne viską galima atvirai išsakyti. Pradėkime iš toliau.
Tarptautinė energetikos agentūra skelbia, kad artimiausiais metais kris naftos kainos. Esą tai įvyks dėl sunkios pasaulinės ekonomikos būklės.
„Pagrindinė priežastis, aišku, pasaulinės ekonomikos lėtėjimas. Kiekvieną dieną gauname naujų pranešimų. Viena, kai kalbama apie Graikiją ir Ispaniją, kita, kai pradedama kalbėti apie Vokietiją – pagrindinį ES ekonomikos lokomotyvą. Paskutiniai duomenys leidžia tvirtinti, kad vokiečių pramonės gamyba nuėjo į minusą. Kinija taipogi lėtina augimo tempus. Krinta energetinių išteklių poreikis, o tai – visų kainų pamatas“.
Europos Komisija paskelbė, kad ES nepasiseks 2013 metais susitvarkyti su ja apėmusia finansine krize. Tada kyla loginis klausimas: kiek dar reikės laiko? Atskiri ekonomistai ir politologai prognozuoja, kad visa tai gali tęstis apie du dešimtmečius. Pranešime „Krizė Europoje gali tęstis 20 metų“ įvardijamas toks laikotarpis ir siūlomi jau girdėti vaistai: darbo vietų atkūrimas, deficito mažinimas ir ryžtingas posūkis federalizmo link.
Tuo pačiu rašoma apie tai, kad padėtis finansiniame sektoriuje lyg ir stabilizavosi. Pasirodo, tam tereikėjo vieno, vienintelio sprendimo: EB pažado „neribotai“ supirkti valstybių obligacijas (įsiskolinimų vertybinius popierius). Ypač antrinėje rinkoje.
Tačiau, kaip rodo ekonomikos rodikliai, dar niekada per pastaruosius trejus metus vidutinis ir smulkusis verslas nepatyrė tokio smukimo, kaip paskutiniais mėnesiais. Vokietija stengėsi išvengti tokio sprendimo, nes puikiai suprato, kad konsoliduota visų valstybių skola sunkia našta guls ant jos pečių. Deja, ES, pirmiausiai A.Merkel, mūšį su bankiniu kapitalu pralaimėjo.
Dalis ekonomistų tokį EB ir didžiųjų valstybių priverstinį žingsnį sveikina. Kita dalis prognozuoja niūrią ateitį. Ypač politinėje plotmėje.
Net paskelbus Europos bankų federalizmo strategiją, liko daug neatsakytų klausimų: bankų kontrolės ribos, būtinasis visuotinis depozitų draudimas, kuris pareikalaus milžiniškų lėšų ir t.t. Pasirinktas kelias – labai rizikingas. Prisiimti įsipareigojimai ateičiai reikalauja biudžetų korekcijos ir didina vidinę devalvaciją. Ypač periferinėse valstybėse.
Tai tiesiogiai liečia ir mus, lietuvius. Toliau tęsiant vidinės devalvacijos procesą ,kurį paleido tik į valdžią atėję konservatoriai, mes neišvengiamai susidursime su dar didesniais sunkumais. Kainos neišvengiamai ir toliau kils, o ženkliai padidinti darbo užmokesčio minimumą, nors kiek sumažinti bedarbystę ar spaudimą SODRAI, mums nepavyks.
Štai tokioje visos ES ir mūsų pačių ekonominėje būsenoje Lietuvoje praėjo rinkimai. Jiems pasibaigus, kilusios politinės batalijos galimai yra tampriai surištos su skirtingu Lietuvos perspektyvos vertinimu ir prognozuojamais naujos vyriausybės veiksmais. Ypač, kai LSDP lyderis nedviprasmiškai skelbia atsisakysiąs tolimesnių atominės elektrinės statybos planų ir ieškosiąs kitokių galimybių. Jis nesukonkretina, kokios tai galimybės, bet leidžia suprasti, kad konservatorių pradėtas projektas jam nėra priimtinas.
Aišku, visos tos konservatorių propagandinės kalbos apie nepriklausomą energetiką ar, įvykdžius numatytus projektus, mažėsiančias kainas yra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kainos tikrai nemažės, o atskirais atvejais – tik didės. Kitaip nebus ir negali būti. Kadangi realiai visa tai mes pajusime tik statyboms pasibaigus, tai šiandien viešai apie tai galima ir nekalbėti.
Visuotiniame ES recesijos fone milžiniškos statybos Lietuvoje gali tapti tuo laikinu išsigelbėjimo ratu, kuris bent penketą – šešetą metų formaliai išlaikys, jei ne ženkliai kylantį, tai bent jau nekrintanti į minusą BVP rodiklį. Kasmetinės dviejų ar daugiau milijardų investicijos į atominę elektrinę ir kitus objektus, nepriklausomai, iš kokių šaltinių jos bus, sukurs 2 – 2,5 procentų kasmetinį BVP prieaugį. Tai leis išlaikyti beveik stabilią pinigų masę vidinėje rinkoje. Kita vertus, jos padidins mūsų užsienio įsiskolinimą ir tų skolų aptarnavimo kasmetinius poreikius. Valstybė neišvengiamai bus priversta imtis reformų, kurių pagrindinis tikslas: mažinti valstybės išlaidas kultūroje, švietime, sveikatos apsaugoje ir socialinėje srityje, perkeliant jų kaštus ant gyventojų pečių.
Tikrumoje valstybės ekonominiai rodikliai atrodys pakenčiamai, bet gyventojų pragyvenimo lygmuo neišvengiamai smuks. Nors užsienio investuotojams gal Lietuva ir taps įdomesne, bet vidinė politinė įtampa tik didės. Vienintelė viltis – per tą laiką padėtis ES pasikeis, o mums gal pavyks „užkariauti“ papildomas rinkas ir padidinti savos produkcijos eksportą. Jei prie viso to dar pridėtume liberalų iliuzijas, kad piliečiai, atsidūrę ties realaus bankroto riba, imsis individualios iniciatyvos ir taip išgelbės save ir tuo pačiu valstybę, galima suprasti pasirinkto kelio svarbą. Tik viltis dažnai būna kvailių motina.
Toks arba panašus yra dabartinės valdančiosios daugumos požiūris. Galimai tokią išeitį mato ir Jos Ekscelencija, jei nėra dar rimtesnių priežasčių, apie kurias mes pakalbėsime pabaigoje.
Naujoji koalicija, puikiai suvokdama projektų svarbą vidutiniame laikotarpyje, bet vertindama negatyvius jų poveikius ilgalaikėje perspektyvoje, galbūt mato kitokią išeitį. O ji tik viena: “perkrauti“ santykius su kaimynais. Ypač su Rusija. Jei pavyktų pasinaudoti jos siekiais turėti satbilias ir nepriešiškas kaimynes apie savo sienas,susiderėti dėl mažesnių dujų kainų ir plačiau atverti rytines rinkas savo eksportui, tuo pačiu paleisti dirbti šalies elektrines ir sumažinti gaminamos produkcijos savikainą, tai leistų padidinti šalies pramonės konkurencingumą, sukurti naujų darbo vietų, perspektyvoje atsisakyti papildomo skolinimosi. Galima būtų pamąstyti apie investavimą į Baltarusijoje ar Rusijoje statomas elektrines ir tuo užsitikrinti mažesnę šios kainą ateičiai. Šitoks sprendimas sudomintų ir Rusiją, nes pagaminta perteklinė elektra galėtų būti eksportuojama būsimais tiltais su Lenkija ir Švedija į Vakarus, kaip mūsų produkcija.
Sunku pasakyti, ką tikrumoje mąsto būsimoji vyriausybė, bet toks požiūris į šalies ūkį galimas ir jis nebūtų visiškai nepriimtinas. Aišku, pasirinkus tokį kelią, iškyla daug kitokių problemų, nes Rusija – didelė valstybė ir jos didžiavalstybiški planai gali nesutapti su mūsų vizijomis į ateitį. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog bandyti reikia. Tuo labiau, kad absoliuti dauguma piliečių šiam neprieštarautų.
Taip būtų galima elgtis, jei mes tikrai būtume nepriklausomi ir galėtume nepaisyti geopolitinių NATO planų. O juose Rusija įvardijama kaip vienas iš geopolitinių priešininkų. Todėl tokia mūsų vizija į ateitį NATO partneriams gali sukelti didelį susirūpinimą. Kodėl?
Kažkada viename savo straipsnių rašiau apie galimus mūsų valdančiojo elito slaptus įsipareigojimus Vakarams. Dabartinė konservatorių skuba dujų terminalo, atominės elektrinės, elektros tiltų į Vakarus statybų darbuose, nesibaigiančios provokacijos Baltarusijos atžvilgiu, viešas šios šalies opozicijos rėmimas, nesilpstanti priešiška propaganda rusų valstybės atžvilgiu leidžia manyti, kad galimai tie vis dar tebesklindantys gandai apie mūsų neviešinamą pažadą iki 2015 metų į savo teritoriją įsileisti NATO bazę turi rimto ir realaus pagrindo. Jei tai tiesa, tai D.Grybauskaitės priešinimasis naujai koalicijai ir bandymas sukergti socialdemokratus su konservatoriais tampa suprantamu ir pateisinamu. Ji daug geriau žino padėtį ir stengiasi išlaikyti stabilumą valstybėje, nes posūkis į Rytus paprasčiausiai bus sustabdytas.
Įvykdę savo pažadą partneriams iš Vakarų, mes neišvengiamai taptume priešais ir apie rimtesnį bendradarbiavimą kalbos jau negalėtų būti. O jei iki tol mūsų santykius pavyktų „perkrauti“, tai iškiltų klausimas apie bazės tikslingumą. Tai jau geostrateginis, geopolitinis aspektas, kuriame Lietuva nevaidina jokio vaidmens.
Galimai šioje tarpusavio politinėje abra – kadabra tikrovėje slypi daug rimtesni reikalai ir rimtesnės problemos, nei mes su jumis matome ir girdime.Ar imsis naujoji koalicija keisti Lietuvos užsienio politiką? Nemanau. Ši sritis ne mūsų žinioje. Mes galime ginčytis, bartis, keiktis, bet užsienio politiką lemia kiti – daug didesni ir svarbesni partneriai. Mums lieka tik klausyti ir vykdyti. Tai supranta visos politinės jėgos, todėl didelio manevro mes neturime. Prezidentė paves A.Butkevičiui sudaryti vyriausybę. Dėl šventos ramybės paprašys pakeisti vieną ar kitą būsimo ministro kandidatūrą ir viskas tuo pasibaigs. Taip turėtų būti. Tai logiška seka veiksmų po tokio Konstitucinio Teismo sprendimo.
Tačiau tai nenuramins konservatorių. Jie įtikėjo esantys nepakeičiami ir protingiausi, todėl ramybės nebus. Galima prognozuoti, kad po kokio pusmečio ši koalicija subyrės ir šalis pateks į politinę aklavietę, kuri gali baigtis pirminiais Seimo, o galbūt ir Prezidento rinkimais.
