Vidmantė Jasukaitytė
I
Kultūros ministrų turėjome įvairiausių. Buvo ir tokių, kurie ploja po kiekvienos muzikinio kūrinio dalies, užsilipa į sceną dėkoti artistams po vieno spektaklio veiksmo, nepažįsta Donato Banionio… Na, kaip jau pažinsi tuos aktorius, jei jaunystėje į teatrus nevaikščiojai, spektaklių nelankei, o į ministrus nukritai kaip naujagimis į kopūstų darržą – tiesiog politinis gandras, nešiojantis naujus partijos narius, pražiojo snapą ir bumptelėjai žemėn, nesusivokdamas, kur pataikei. Buvo ir ministrų beveik eurodisidentų, kurie savo multikultūrinę savišvietą pradėjo pirmiausia kuo geriau išstudijuodami Europos turgaviečių rinkos poreikius, kainas ir saugiausius maršrutus. Negalima sakyti, kad nebuvo ir tikrų kultūros žmonių, menininkų profesionalų – buvo vienas! Bet sėkmingai dirbti jam sutrukdė tai, kad leido pasiimti teisėtai uždirbtą atlygį už koncertą žmonai ir dukrai – garsioms menininkėms, o svarbiausia – nepažinojo anūkės, kurios motina augo su daugiau nei prieš dvidešimt metų buvusia oficialia minstro žmona. Tai ir buvo, Seimo nuomone, labai netikusi kultūros strategija.
Kai kultūros ministru tapo Remigijus Vilkaitis, kurį visa Lietuva pažįsta kaip talentingą aktorių, suprantama, duonos ir reginių ištroškusi publika tikėjosi išvysti naują vaidmenį. Juk Prisikėlimo partija jau iš anksto pažadėjo: jei nieko naujo ir nesukursime, bet bus linksmiau – pažadame! O Remigijui Vilkaičiui ypač gerai sekasi komedijos žanre. Linksmiau tapo, bet ne Vilkaičio dėka.
Šį kartą ministras pasitaikė ne tik aktorius, bet ir tvarkingas, nuosekliai mąstantis suvalkietis. Iš vidaus gerai pažinodamas kultūros ir kultūrininkų bėdas, nesigarsindamas, nevaidindamas ėmėsi darbo.
Kad ministras papuolė į pačią peklą, atrodo, turėjo susivokti visi. VEKS’o projektas buvo paverstas pinigų skalbykla, E. Bajorinienė, kuri vadovavo projektui, buvo paversta atpirkimo ožiu, skalbėjai dingo su visa išplauta “medžiaga”, o apdairiai sukurta projekto nesėkmė kažkaip pradėjo sietis su naujuoju ministru. Šiam nespėjus apšilti kojų, prasidėjo Prisikėlimo partijoje skilimas, atskilo grupė Seimo narių, vadovaujama L.Diniaus ir A. Sacharuko. Nuvilnijo gandas, kad “Vilkaitis nesusitvarko su kultūra, neturi strategijos”. Naujai atskilusi grupuotė, ko gero, kaip ir pridera atėjusiems į valdžią ne dėl darbo valstybės labui o, kaip, aiškiai matyti, dėl visai kitokių išskaičiavimų ar ambicijų, tuojau pradėjo dairytis, prie ko čia kuo naudingiau prisiglaudus ir gavus kokį ministro portfeliuką. Kaip žinia, ministro portfeliukas… na, kaip pažiūrėsi… Gali kartais ir labai apčiuopiamos naudos duoti. Kokį portfeliuką lengviausiai “pakeltų” buvę Prisikėlimo partijos nariai? Kur nereikia nei rimtų mokslų turėti, nei specifinės patirties? Nagi aišku – Kultūros! Kultūros neapčiupinėsi, ji nekvepia, neturi skonio… Ji neslepiama seifuose – radus tuščią seifą, niekas neapkaltins, jog ji pavogta. Jei ten bus nerasta keliasdešimt ar kelių šimtų milijonų – jie išleisti kultūrai, kurios veido niekas nepažįsta.
Taip tikriausiai manė atskilėliai, nes, nutekėjus gandams, kad kultūros ministro postą “pasiims” L.Dinius, iš karto pasiliejo svarbūs kaltinimai naujajam ministrui, kad šis “neturi kultūros strategijos” (mat L. Dinius strategiją turi!).
Lietuva – mažas kraštas, visi noriai dalyvauja politikoje, pradedant susiglamžiusiomis žmogystomis, besiverčiančiomis kažkokiu amatu aplink šiukšliadėžes, baigiant basais policininkais, kurie į mitingus “versti negeros valdžios” kažkodėl panoro eiti be batų. Daugelio dalyvavimas pasireiškia tiražuojant ir platinant nuogirdas, atplaišas ar tyčia paleistas “antis”, taigi vienu metu gana plačiai buvo iširažuotas visai rimtas kaltinimas – Remigijus Vilkaitis neturi kultūros strategijos. Girdėjau, jog praėjusią vasarą atskilėlių būrelis net derėjosi su viena besikuriančia partija: mes jus remsime ir jūs iš karto turėsite frakciją Seime, o jūs mums duosite kultūros ministro portfelį. Ir šių eilučių autorė iš besikuriančios partijos kūrėjų taip pat išgirdo susirūpinimą mūsų kultūros reikalais:
-Vidmante, bet kokia šio ministro strategija?..
Paskui politinis vėjelis atrito dar ne vieną gandą apie betaikančius į Kultūros ministro portfelį. Po Diniaus kandidatūros buvo kalbama, kad šio posto neatsisakytų ir gerbiamas Artūras Zuokas, ir net garsioji Donalda… Dar skambėjo Dainos Bilevičiūtės pavardė…
Niekas dabar nesusigaudys, kur teisybė, o kur gandai ir kiek tų pasiryžėlių, trokštančių “išgelbėti “ valstybės kultūrą, tačiau iš eskaluojamų pavardžių “vaizdialis labai nikuoks”… Darosi aišku, kad kultūrą pernelyg daug kas įsivaizduoja kaip kokį vaiduoklį, kurio gaudymui metamos didžiulės lėšos, tačiau už kurio pagavimą ar nepagavimą nebus jokios atsakomybės, o kultūros ministras atrodo kaip koks “oro tresto direktorius”.
Tačiau – laikas eina, strategijos klausimas tebekabo, ministras ruošiasi ją kažkaip pateikti Prezidentei, Vyriausybei ir visuomenei, bet, pasirodo, kad prie Prezidentūros susibūrusi veikėjų grupelė irgi rašo strategiją.
Negana to, neperseniausiai buvo paskelbta, kad Prezidentūroje kultūros padėtimi susirūpinę “inteligentijos atstovai” susitinka su Prezidente…
Pasidomėjau – kas tie “atstovai”, kas juos delegavo, įgaliojo ir kas nubrėžė aiškų brūkšnelį tarp inteligento ir ne visai inteligento, ar pusiau inteligento. Atsakymą gavau…
Drauge su atsakymu, kilo ir elementarus klausimas: o ką gali “inteligentijos atsovai” nuveikti kultūros labui be Kultūros Ministro? Kodėl pirmiausia bėgama “kur aukščiau”? Gal “jei pirmas nubėgsiu, gal ką nors duos”? Gal vyksta lenktynės prie kokių nors lėšų? Gal aplenksiu net pačią ministeriją ir užimsiu jos vietą? Turime Kultūros kongresą, o atvirai – ką duoda tas kongresas Lietuvos kultūrai? Atrodo, kad pernai net dalyviams pakvietimai į suvažiavimą laiku nebuvo išspausdinti, tad ko tikėtis iš Kongreso, kuris dirba tik tam, kad tarpusavyje būtų išsakytos gana lokalios mintys, neaprėpiant visumos? Ir vėl gi – ką Kongresas gali be Ministro?
Tad kodėl neinama pas Ministrą?
Ne, einama pas Ministrą. Einama… Tik ne su idėjomis, o su kuoka rankoje.
Tenka apgailestauti, kad Seimo dauguma savo darbą pradėjo gąsdindama krize, iš visų jėgų pūsdama krizės baubą. Kai kam tas patiko – darbdaviai tuojau sumažino darbuotojams atlyginimus (gal kad reikėtų mažesnes mokėti išeitines pašalpas), ir ėmė atleidinėti darbuotojus. Nors niekas nevertė to daryti, atrodo. Girdėjome apie taupymą, bet ne apie žmonių atleidimą iš darbo. Tačiau taupoma būent taip – atleidžiant žmones, neišmokant jiems uždirbtų pinigų, nors daugybėje šeimų tiesiog badauja vaikai. Labiausiai per atlyginimus kertama patiems patiems mažutėliams, bet jokiu būdu ne administracijai. Mokėjimas vokeliais tapo masiniu reiškiniu. Kaip visi puikiai žinome, naktinių posėdžių rezultatas – nukarpytos pensijos, ir apskritai – lėšos biudžetinėms struktūroms. Savaime suprantama, nukentėjo ir bibliotekos. Ministras tikrai negali kultūros darbuotojams iš savo kišenės kompensuoti tai, ką valstybė laikinai atėmė. Tačiau kaltinimai Ministrui nesiliauja, jis pjudomas žiniasklaida.
Tačiau Vilkaitis nebūtų Vilkaitis. Žinodamas, kuo baigėsi vienam ministrui vienas interviu, kai žurnalistė po apsiausto skvernu paslėpusi atvedė į jo kabinetą mergaitę, kuri, pasirodė, seniai iširusios šeimos atžala, ir tuo ministrą padarė beveik nusikaltėliu (tarsi ministrų tarpe nėra nė vieno išsiskyrusio), jis smarkiai sugriežtino patekimo į ministeriją sąlygas. Išgirdęs, kad kažkas kaltina viceministrą, jog jis neva atėjo į darbą girtas, ministras iškviečia viešosios tvarkos pareigūnus su alkotesteriu ir visi testuojami. Girtų nėra, neprikibsi. Tačiau tada spauda juokiasi iš ministro, kad jis alkotesteriu testuoja savo darbuotojus… Akivaizdu – ruošiamasi ministro sudorojimui, – kažkam reikia jo portfelio. Kam? Pagalvokime. Atsakymas visai čia pat.
Besiblaškant bohemiškajam Karaliui po užsienius, o principingajam Sacharukui besikreipiant į teismą dėl krištolinės garbės įžeidimo, staiga paaiškėja dar vienas kriminalas, – ir kultūros ministrui gresia apkalta!
Kodėl? Juk nei jis pas transvestitus važiavo, nei balsavo svetima kortele, – kodėl apkalta?
Niekas nieko nežino. Aišku tik, kad kažkas renka parašus.
Netikėtai patekus į vienos Seimo frakcijos malonią draugiją paaiškėja, kad ir šios frakcijos vienas iš lyderių pageidautų kultūros ministro vietos, “kai užimsime valdžią”.
Sutapimai seka vienas po kito – prieš kelias dienas televizijoje pasirodo pono Mazuronio veidas, o taip pat ir jaunesnių politikų. P. Mazuronis visai ramiai, pats tikėdamas tuo, ką šneka, visai Lietuvai aiškina, kad „gali būti labai talentingas profesionalas (suprask – artistas), bet gali nesugebėti vadovauti ministerijai“ ir „jeigu bus surinkti parašai apkaltai – svarstysime“.
Pasidarė labai įdomu, nes domėtis ministrų darbu šių eilučių autorei jau beveik hobi. Turiu ir medžiagos palyginimams. Taigi, prieš rašydama šį straipsnį, pasiskambinu maloniam linksmosios partijos autoritetui ir šviesiai tiesiai paklausiau:
-Ką po galais sugalvojote tam ministrui daryti? Už ką ta apkalta?
-O kultūra, žinote, jau mūsų vidaus reikalas! Mes jau čia patys kaip nors susitvarkysime, – per pusę sekundės atkirto garsus seimūnas
Su-pra-taaaauu…
Mūsų kultūra – vienos partijos vidaus reikalas!
Taip taip! Visų mūsų kultūra – visai ne mūsų reikalas. Kultūra – kaip absoliuti visuma, savo pačiais įvairialypiškiausiais procesais įtakojanti mus, kaip žmones, kaip piliečius, kaip savo tautos atstovus, su visa pasaulėžiūra, pasaulėjauta, besivystančios minties raida, santykius su aplinka reguliuojančiomis tradicijomis, kuo platesnėmis pozityviomis asmenybės vystymosi galimybėmis ir t.t. – mūsų neturi dominti!
Daugybė kultūros veidų pavidalų ir apraiškų, pradedant pačiomis aiškiausiomis – dvasios kultūra, mąstymo kultūra, kūno kultūra, politine kultūra, menine kultūra, šeimos bei visuomenės santykių kultūra, gamybos kultūra ir t.t., mums neleista bandyti suvokti ir apvaldyti, bandyti integruotis į tai ir dalyvauti visuose šiuose procesuose, įdedant savo žmogiškąjį „aš“. Tą, pasirodo, sprendžia partija, kurios ministras vadovauja kultūros miniserijai! Nieko saaauu…
Vargu, ar patys šie gerai nesuvoktų apkaltų rengėjai įsivaizduoja, kas yra kultūra ir kokią įtaką ji turi, kad ir labai išskirtiniu save laikančiam Seimo nariui.
Ministras, skirtingai nei kokios nors partijos partietis ar net vyriausias partietis, deja, privalo tą suvokti. Ministras privalo apčiuopti visą kultūrinių procesų visumą, nori nenori, privalo be pagražinimų išvysti grubiai iškasinėtas žvyrduobes mūsų kultūros kūne ir konstatuoti: per dvidešimt metų patys sudarkėme savo kultūros veidą.
Tad dabar norėčiau, kad ir chunta suprastų.
II
Nežinau, kas stovi už tų pretendentų „išgelbėti“ kultūrą, bet kad valstybei pavojaus nekelia nei kairieji, nei dešinieji, nei valdančioji dauguma, nei opozicija, aišku jau daug kam. Pagrindinis valstybės priešas šiuo metu yra nepaprastai sustiprėjusi ir visą Nepriklausomos Lietuvos audinį peraugusi chunta, kuri planingai išsidėsčiusi visose tiek valstybės, tiek privačiose struktūrose, siekia užvaldyti kiek įmanoma daugiau Europos pinigų ir perpumpuoti juos tiems, kas juos remia, palaiko, kas finansavo ir kas vadovauja.
Ši chunta glaudžiai susijusi su teisėsaugos bei teisėvarkos struktūromis, su teismais, prokuratūra, ji valdo Finansinių nusikaltimų tyrimo sistemą, STT, neabejoju, kad jai pavaldi mažiausiai pusė Valstybės saugumo departamento, manau, kad ji kontroliuoja valstybės sienų apsaugą, muitines, valdo kalėjimus ir t.t.
Chuntai nebūtinai visi priklauso savo noru – dalis tikrai yra laikomi prievarta, šantažo būdu, nuolatos spaudant baimės mechanizmą, o kas gi bus, jei visuomenė sužinos kas yra kas ir koks yra koks. Kaip kreivų veidrodžių karalystėje ten įkalinti tie, kas nufilmuotas imant nemažą kyšį, kas užfiksuotas tvirkinant nepilnametį berniuką ir t.t. Ir tais asmenimis naudojamasi, jais užpildomos „tuštumos“ valstybės aparate ir struktūrose ten, kur dar nebuvo chuntos žmonių.
Šiuo metu chunta siautėja, nes pedofilijos byla su įsivėlusiais prokurorais drebina žemę po kojomis, jie pedofilijos bylos tyrimą vilkino ir deformavo, kaip tik galėjo, tačiau laikas eina, Drąsiaus Kedžio gyvo tikrai niekas nebesulauks, o liudininkų, kurie matė žudynių faktą ir niekaip ten neatpažino Kedžio, tiesiog per daug, kad būtų galima visus iš eilės pašalinti.
Sakoma, kad tamsa labiausiai sutirštėja prieš aušrą. Chunta skuba, nervinasi, nes Prezidentės veiksmai kol kas nerodo, kad ji galėtų būti chuntos valdoma. Be abejonės, vyksta baisiausia povandeninė kova dėl Generalinio prokuroro kandidatūros. Chunta visais įmanomais būdais stengsis apšmeižti ir sukompromituoti tą, kuris jai nepriklauso, kam ji neturi įtakos ir kas pavojingas jos egzistencijai.
Be abejo, bus šantažuojama ir Prezidentė.
Bus atrasti neįtinamiausi kompromatai, leidžiamos antys, iš žiniasklaidos jau ir dabar matome, kad šis procesas prasidėjo. Sąmonės valdymas Lietuvoje jau turi tradicijas ir išbandytus mechanizmus. Prezidentė turėtų išstudijuoti R.Pakso apkaltos procesą, nes išpuolių mechanizmai prieš ją nedaug kuo skirsis, jei ji sieks išlikti savarankiška ir paskirti nepriklausantį Chuntai Generalinį prokurorą.
Tačiau chunta savo veiksmus šiandien dubliuoja. Ji stengiasi veikti kuo plačiau. Paraleliai ji įgyvendina mažiusiai dar vieną schemą – formuoja naują Seimo daugumą, kad naujoji galėtų balsuoti už ištikimą chuntai „savo“ prokurorą. Taigi besiformuojanti naujoji dauguma persidalija portfeliais, pamažu siekia ministrų kėdžių, plečia įtakos sferas, didina politinės įtakos erdvę, o iš tikrųjų tai visai kita erdvė, kurioje siekiama įgyti jėgos persvarą, savo tiksluose neturint nieko bendra su valstybės gerove.
Kodėl taip teigiu? Todėl, kad ateinančiųjų programose nėra kategoriško siekio vieną kartą susidoroti su Lietuvą peraugusia korupcija. Todėl, kad nėra siekio pažaboti kontrabandą ir pasiekti, kad nuo įvežamų ir Lietuvoje parduotų prekių pelno būtų mokami mokesčiai. Todėl, kad Lietuvos piliečiui seniai atimta teisė į teisingą teismą. Todėl kad ir todėl, kad…
Daugybė aspektų rodo, kad vyksta tik žodinės neva būsimų ekonominių pokyčių variacijos, bet niekur nėra kategoriško „ne“ nesąžiningam verslui, paperkamam teismui, korumpuotam prokurorui. Štai todėl nieko gero valstybei neduos jokios naujos daugumos. Partijos šiuo metu su įklimpusiais, „pakabintais“ lyderiais yra tik medžiaga nematomos rankos manipuliacijai.
Juokinga, kai rinkimų barjero nepraėjusi partija perbėgėlių dėka staiga atsiduria Seime atstovaujama savarankiškos frakcijos, kuri akivaizdžiai pademonstruoja savo idėjų skurdą, pasisavindama net K.Prunskienės sukurtos partijos pavadinimmą. Dar šlykščiau, kai vieša paslaptimi tampa faktas, kad rinkimuose viena partija, nesurinkusi dviejų tūkstančių balsų, vis tik irgi atsiduria Seime.
Jokia naujoji dauguma net nežada šalinti valstybę graužiančių blogybių, nes nebėra asmenybių (bičiuliai, supraskite – NEBĖRA ASMENYBIŲ!) kurios rūpintųsi valstybe kaip savo namais, kurios suvoktų, kad valstybė ir yra jų ir jų vaikų namai. Joks žodis netinka labiau jų apibūdinimui negu rusiškas „ubogije“. Daugybė valdžios vairą laikančių žmonių atsidūrę ne savo vietoje. Jie net supratimo neturi, ko atėjo į Seimą, – neturės ir išeidami iš jo: nei ko atėjo, nei ką turėjo padaryti, nei ko nepadarė, nei ką pridarė. Matosi, kaip nepasiruošę žmonės buvo įtraukti į žaidimą, kurio pagrindinės taisyklės „atėjai dirbti valstybei ir tarnauti jos piliečiams“ net nepabandė išmokti ar perprasti. Jiems svarbu – būti daugumoje. Mutavo mąstymas. Turto trokštančios ir nesutinkančios „stop“ ženklo savo vingiuose, apskrudusios mintelės strateguoja ir nardo labai ribotame visiškai vertybių „nesužalotame“ mąstymo lauke. Gyvenimas – pirmiausiai – asmeninis – įsivaizduojamas kaip pojūčiais ir malonumais apkrautas stalas po suomiškos pirties, kur imi kyšį nuogas, kad duodantysis negalėtų paslėpti mikrofono. Ir – jokio gailesčio tautai, kuri juos išrinko, kurioje jų pačių šaknys. Ir – jokio gailesčio valstybei, kurioje liks gyventi ir jų vaikai. Savo degradavusia vertybių sistema jie išduoda viską. Jiems nebesvarbu niekas – tik pinigai, pinigai, pinigai ir įtaka, be kurios tų nešvarių pinigų nėra.
Jie – didžiausieji kolaborantai su prievarta, smurtu, kankinimų industrija. Argi ne taip vadinasi tai, ką išgyvena šimtai tūkstančių žmonių šiandien mūsų krašte. Ar jie nėra kankinami? Ar jie ne per prievartą įgrūsti į tokias kasdieninio siaubo džiungles, kur nebepateka jokia šviesesnė mintis, tik apie duonos kasnį, duonos kąsnį, duonos kąsnį.
Tai – besiformuojanti naujoji dauguma ar naujosios daugumos (mat jos dar ir tarpusavyje neišsitenka, varžosi, kunkuliuoja). Jiems reikia daugumos, pastovios ir stabilios, kad toliau galėtų murkdyti savo tautiečius skurde ir amoralume. Taip po karo, prisišlieję prie raudonosios valdžios, kai kurie lietuviai vežė į Sibirą savo kaimynus – jiems tiesiog saugiau buvo „daugumoje“, nes dauguma jie laikė priešą. Dabartiniai, besiekiantys būti daugumiečiais, laikys priešais visus, kol patys neužims visos politinės erdvės ir kol nesijaus laisvi daryti tik savo klanui naudingus sprendimus. Jie ministrų postus dalijasi visai ne dėl to, kad nori atnešti savo idėją, tobulinti esamą padėtį. Ne, jie užima erdvę kaip gerai žinomi gyvuliukai – ženklindami. Jiems svarbu pakelti koją ir pasiženklinti vieną po kitos ministerijas – čia jau mūsų, darysime, ką norėsime.
Bet gal geriau likti teisingoje mažumoje? Ar nepagalvojate, bėgikai?
Kai manipuliuojate visokiais pseudopolitiniais šablonais, kuriuos išmokote, tačiau suteikiate jiems visai ne tą reikšmę, ar nepagalvojate, kad istorijos veidrodis atspindės jus ir jūsų tikruosius pavidalus, ir jie visai nebus panašūs nei į simpatišką Donaldą, kuri, papusčiusi padus, bėga nesuprasdama kur ir ko, nei į aktyvistą Dinių, nei į p. Gediminą su pypkele inteligentiškoje rankoje, nei į daktarą su peteliške po kaklu. (Ar ne jis pasakė, jog siekia daugumą „išvesti iš proto“. Labas, daktare, – ar tai jūs?..)
Nesuprantate, ką noriu pasakyti, labai jau toli nušokau nuo Kultūros ministro iki…?
Gerai, būsiu aiški: vienintelė teisinga ir teisėta politika šiandien yra ta, kuri žūtbūtinai siekia pažaboti korupciją, cigarečių, narkotikų ir kt. kontrabandą bei valiutos padirbinėjimą masiniais kiekiais (taip žlugdoma ekonomika privedė tautą iki neregėtos depresijos, o visą laiką buvo svaidomasi pseudokaltinimais, kad tauta nesuprastų, jog ten, pogrindyje, gerai sutariate). ŠIUO METU TOKIĄ POLITIKĄ VYKDO ESANTI SEIMO DAUGUMA DRAUGE SU PREZIDENTE. Visi turi palaikyti šią politiką, o išnykstantys šešėliniai pelnai persijos visas stovyklas ir atsijos visus, kas dirba valstybei ir kas dirba tik sau.
ŠIANDIEN VISI, KAS PASIRAŠO UŽ PRIEŠLAIKINIUS SEIMO RINKIMUS, PASIRAŠO UŽ KORUPCIJĄ IR KONTRABANDĄ, nes jei chunta nebūtų pajutusi, kaip pradėjo degti žemė po kontrabandinius krovinius vežančiais treileriais, nebūtų jokių priešlaikinių rinkimų idėjos.
III
Tačiau – grįžkime atgal, prie Remigijaus Vilkaičio asmenybės. Tai labai ryškus pavyzdys, kaip kuriama nauja dauguma, kaip plečiamos įtakos zonos. Ar jau spėjo naujieji pakelti koją prie Kultūros ministerijos? Ar bus leista tą padaryti?
Ar gresia kokia nors apkalta ministrui, kuris iškyla kaip nuosekli figūra, visiškai nežadanti su kuo nors pasidalinti kultūrinėms reikmėms skirtų pinigų? Negana to, – kuris mąsto, ką daryti, kad jų pakaktų bent jau teisingai atlyginti už darbą išliekamąją meninę, estetinę vertę turinčio kultūros produkto kūrėjams. Kuris galvoja, kaip įkurti Pabaltijo agentūrą, kuri leistų geriau pažinti ir suartėti greta gyvenančių tautų kultūroms, platinti ir skleisti ją tolimesnio užsienio kraštuose. Kuris dirba, kad ir Lietuvoje atsirastų kultūros bei aktyvių jos kūrėjų apsauga, kuris siekia, kad milijonierius, statantis miesto centre dangoraižį, keliasdešimt procentų nuo sąmatinės vertės skirtų kultūrai ir meno žmonėms remti. O taip jau yra Baltarusijoje! Baltarusijoje, kurią mes, kaimynai, iki šiol bandėme vaizduoti kaip sąstingio bastioną! Taip seniai yra Lenkijoje. Taip yra visoje Europoje! Pastatą statanti įmonė vienaip ar kitaip apsaugo ir kultūros kūrėją, – ar skirdama lėšas, ar tiesiog užsakydama ir apmokėdama darbus interjero specialistams, skulptoriams, dizaineriams. Laikmenas perkantis asmuo tam tikrą skaičių centų skiria atlyginti už darbą tiems, be kurių tos laikmenos būtų tuščios, tie centai tiesiog įraukiami į kainą. Ne, čia visai ne tas pats, ką reikštų apmokestinti moksleivių sąsiuvinius, kaip atrodo tūlam straipsnių autoriui iš Palangos. Mokinukas sąsiuvinyje mokosi rašyti raideles, o laikmena saugo išliekamąją vertę turintį kūrinį, kuris dalyvauja kultūros gyvenime ir turtina jos procesus (juk neimsime tvirtinti, kad visos laikmenos – tik destruktyvaus turinio).
Minimo projekto esmė – sudaryti sąlygas autoriams, atlikėjams ir kitiems intelektinės nuosavybės teisių turėtojams gauti kompensacinį atlyginimą už jų kūrinių kopijavimą. Atlyginimą siūloma mokėti nuo laikmenų, į kurias galima įrašyti kūrinius, ir nuo įrašymui naudojamų įrenginių didmeninio pardavimo kainos. Pasiūlymas pagrįstas kitose Europos Sąjungos valstybėse taikoma tokio atlyginimo surinkimo ir mokėjimo sistema. 25 procentus surinkto atlyginimo siūloma skirti meno kūrėjų socialinės paramos programai.
Kaip jau girdėjote, projektui nepritaria informacinių technologijų verslo atstovai. Norėdami sukompromituoti teikiamą Kultūros ministerijos pasiūlymą, atlyginimo mokėjimo naštą siūlo perkelti mažmeninei prekybai, o tai suduotų skaudų smūgį smulkiajam verslui. Taip pat buvo kritikuojama ir siūloma meno kūrėjų socialinės paramos programa.
Kaip supratau, ministras kultūrą supranta ne kaip vos apsiplunksnavusių bernelių pasišokinėjimus su gitara kokioje nors aikštėje ir ne užsienio estrados žvaigždės pakvietimą už milijonus. Šeima, mokykla ir aukštoji mokykla – tai terpė, kuri ruošia žmogų, pilietį, intelektualą, karį, žemdirbį, būsimą Seimo narį. Štai kodėl siekiama bendrų projektų su Švietimo ministerija, su Žemės ūkio ministerija… Vystomos idėjos, kaip pritraukti didžiuosius verslininkus, kad jie, pagal vieningą programą, imtųsi ugdyti moksleivius nuo pirmos klasės iki paskutinės. Reiktų visai nedaug – kad vienas ar du verslininkai susitartų globoti po rajoną ir suteiktų galimybę to rajono moksleiviams pamatyti kas metai po porą spektaklių, rimtos muzikos koncertų, dailės parodų, kartais nuvežtų į operą. Prieš tai ar po to gal galima būtų padėti mokiniams susitikti su tos meno srities žinovais, teoretikais, pasikalbėti, paaiškinti. Sąmoningai suvoktas grožis išlieka ilgam, ir veikia stipriai. Su Žemės ūkio miniserija jau toks susitarimas pasirašytas… Po dešimties metų galima būtų padaryti išvadas ir išvysti rezultatą. Tie, kas rėmė šį projektą savo verslo lėšomis, liktų nusipelnę kaip tautos kultūros gaivintojai tikriausiai ne mažiau, nei Motiejus Valančius carinės priespaudos metais. Ateitų karta, kuri darytų neabejotinai mažiau nusikaltimų, būtų atsparesnė gyvenimo negandoms, turėtų kitą vertybių sistemą, kurioje patirtas grožis ir gėris jau būtų išleidę savo daigus jauno žmogaus sąmonėje.
Matome, kad visam tam pasiekti reikia tarpžinybinių pastangų. Kultūra turi tapti valstybės rūpesčiu Nr. 1. Nes kultūringa visuomenė kuria kultūringą ateitį, ir jokiu būdu ne kitaip. Prezidentė suprato kultūros ministro poziciją ir laukia jo paruoštos kultūros strategijos. Tačiau, atspėkite, kur labiausiai stringa kad ir minėtas Lietuvos autorinių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos. Ogi – Vyriausybėje! Yra ten toks vicekancleris… Šį žmogų į tą postą tikriausiai atvedė koks nors tautos skriaudėjo genas… Ne, jis nepraleidžia įstatymo svarstymui Seime… Bent jau tuo metu, kai šių eilučių autorė lankėsi pas ministrą, vicekancleris dar tebedemonstravo savo klerkų kultūros visagalystę mūsų valstybės valdžios struktūrose. Tačiau ministras nenusileidžia, jis atstovauja kūrėjams, tad šis projektas toliau turėjo būti svarstomas Vyriausybės posėdyje.
Klerkų kultūra – štai kas pirmas chuntos padlaižys. Klerkų kultūra – beveidis zombiškas fenomenas, per dvidešimtį metų išsikerojęs darinys, kaip grybas peraugęs valstybės institucijų veiklą. Klerkai, mintantys iš pataikavimo, pasėjo šitą sporą ir dabar reikia mūsų visų pastangų, kad ji nustotų diktuoti visoms valstybės gyvenimo sritims. Nes už jos – chunta. Perversmininkai. Tie, kurie niekada geruoju neatsisakys pelno iš kontrabandos konteinerių.
Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis šiandien galvoja apie mus. Apie mus – tai reiškia ne vien apie mus, menininkus, tai reiškia – apie visus mus – visą Lietuvą, nes tik sužlugdžius kultūrą, dingsta visi stabdžiai, galintys sulaikyti valstybės ir jos žmonių plėšimą. Tik kultūra žmogui suteikia orumo ir padorumo, palaiko sunkiausiu momentu, įkvėpia jėgų ištverti sunkumus. Ne rinkimai viską lemia – mūsų gerovę ir ateitį, visą mūsų išlikimą lemia kultūros laipsnis.
Ar mes galvojame apie mus pačius?
Perbėgėliai, bėgikai, lakstytojai iš vieno klano į kitą – ar jūs galvojate apie mus? Apie mus, tai reiškia ir apie jus… Ar suprantate, kad šiandien svarbiausia paremti tuos, kas kerta galvas korupcijai. Kokius jausmus bebūčiau puoselėjusi konservatoriams – šiandien tą siekiamybę ir realią galią matau tik juose. Tiksliau, tik valdančiosios daugumos ir Prezidentės pozicijų suderinamume. Jei jų siekiai sutaps, pergalė bus greita ir ilgalaikė. O kur jūs tuo metu būsite? Kieno užantyje ieškosite sau šiltesnės vietelės? Ir ar iš tikro nenorite būti su progresu – su Lietuva be korupcijos?
Po šimts! – argi neturite ambicijų prisidėti prie tikrai istorinių politinių žingsnių? Ar tikrai nenorite atėję padaryti kai ką taip reikšmingo, ko nenubrauktų jokie vienadieniai komentarai, trumpalaikės inerpretacijos, – sudalyvauti išvalant Lietuvą iš šiukšlių? Juk per dvidešimtį metų to niekas nedarė. Tik strategavo, strategavo, – kaip čia kairei pusei laimėti prieš dešinę arba kaip čia dešinei laimėti prieš kairę – kol nusistrategavo visiškai. Jūsų kadencija – pirmoji, kuri gali kai ką pakeisti mūsų visų gyvenime.
Donalda, bent jau tu, kaip talentinga moteris, būk ten, kur turi būti – mūsų visų gerovės pusėje. Asta, pati irgi… Maža kas ten kokį automobilį sudaužė, – kad žinotum, kiek tie Nematomieji varo į savo kišenes, ir apie juos niekas niekur nerašo… Apie žmones sprendžiama iš jų darbų, iš pasirinkimo. Yra laikas rinktis, lemiamas laikas, tad pasirinkite teisingai, – tikiu, kad jūs galite būti sveiko proto pavyzdžiai. Esate kultūros žmonės, kartais kultūra, išgąsdinta aplinkybių, apmiršta, tačiau svarbu, kad ji nemirtų apskritai. Jumis kažkodėl tikiu labiausiai iš visų, tebeieškančių politinėje arenoje savo vietos… Pažvelkite į savo Ministrą ir – pirmyn! – už kultūrą ir prieš korupciją! Vienareikšmiškai!
Atsiminkite, kad visų valdžių valdovė yra kultūra. Kokia kultūra – toks ir valdymas. Toks ir gyvenimas…
"Karštas komentaras" (Nr.7, balandžio 2-16 d.)
