Kai mes buvome vilkai

Vidmantė Jasukaitytė

Skiriu rašytojams:

Broniui Radzevičiui, Vidui Marcinkevičiui, Algirdui Verbai, Vytautui Rubavičiui, Juditai Vaičiūnaitei,Vytautui Bložei, Gintarui Patackui, Petrui Dirgėlai ir visiems, kurie tada neprisitaikė…

trumpos meilės romanas, kuriam niekada nebebus prototipų,
kuris sugrąžins atmintį, kurį išgyvenome kiekvienas savaip – visi, kurie buvome ten, neišardomoje laisvų Tarybinių respublikų sąjungoje (ištraukos)

 

——————————————————————————————————————————————————————————————————————–

Ir pajutau, kad man gelia širdį, nes iš jos einantį siūlą kažkas tempia, tempia ir jei aš liksiu vietoje, jis nutrūks išplėšdamas gabalą gyvo kūno. Ir supratau, kaip labai vienas kitą mylėjome. Nes tik taip mylintieji išsiskiria dėl vėjo šuoro, debesies šešėlio, praskrendančio vabzdžio, kuris sudrumsčia idealiąją meilės tylą. O nemylintys gyvena drauge ir nesiskiria, nors ir ekskavatorius juos traiškytų.

Laikas bėgo, laikas bėgo, bėgo… Jis buvo perpildytas kančios.

Kiek jo prabėgo nuo tos kvailos nakties, kai negalėjau atleisti dar nepadarytos nuodėmės. Dėl ko išsiskyrėme? Dėl vėjo šuoro, dėl uodo praskridimo pro šalį, dėl šapo, dulkės, garso… Ar tai priežastys?

Daugiau nebegalėjau… Supratau, kad tebesu moteris, kuri gali mylimam vyrui plauti kojas. Man reikėjo tų kojų. Daugiau nieko – tik jų… Nedelsiant. Tuojau.

Pati nežinau, kaip atsidūriau Rygoje.

Nemaniau, kad turėsiu jėgų ten atsidurti, tačiau po beprasmiško kelių dienų šlaistymosi po miestą atsikvošėjau besėdinti vakariniame autobuse į Rygą. Tada ir supratau, kad man visų geriausia – artėti į jį. Važiuoti, skristi, o jei ne – tai bent eiti laukais, tačiau tik į tą pusę, kur yra jis. Prisiglaudžiau autobuse prie šalto lango stiklo ir laukiau. Laukiau, kol kelias baigsis, kol praplauks viskas, kas skiria mane nuo jo.

Viskas, ką dariau paskutinius mėnesius, pasirodė pamišimas – tikriausias pamišimas, ir pamišusi buvau aš, tik aš… Kiek blaškymosi, daužymosi, nevilties, protesto, neigimo, ignoravimo, apsimetinėjimo ir tobulos vaidybos… Ir visoje toje makalynėje viriau tada, kai reikėjo tik vieno – mylėti ir džiaugtis tuo, ką turiu – jo balsą, jo nors retus, bet realius, išlauktus, nuoširdžius prisilietimus, jo vienišą, uždarą, paslapties sklidiną kūną, jo ramią išmintį, – jo realybę, kuri ne sugalvota, o tikrai tikrai egzistuojanti drauge su juo – brangiausiu iš visų pasaulio žmonių. Jame gyveno ir tyliai savo lemtį kentėjo seniai, dar prieš mums išvystant vienas kitą, nuo manęs atskirtas mano vyras, išmintingais žodžiais slaptąsias reikšmes aiškino mano tėvas, ugdydamas mano atsargumą ir stengdamasis apsaugoti nuo gyvenimo pavojų, savo sugebėjimu atkreipti dėmesį į neįprastus dalykus ir apšviesti jų esmę, šalia manęs budėjo mokytojas, tuo pačiu metu drauge su manimi kentėjo antroji mano sielos pusė – jis, Gunaras, latvis – išsilavinęs, inteligentiškas, drauge paprastas ir vyriškas mylimasis. Su didžiausiu kartėliu suvokiau, kad esu pamišusi, kad sergu didybe, kad sugebu niekinti svetimus likimus, sukauptą patirtį ir nuo manęs nepriklausančias aplinkybes, o drauge save sugebu iškelti aukščiau realybės, reikalaudama ir versdama kitus žmones ją keisti pagal mano užgaidas ir supratimą, visiškai neatsižvelgdama, kiek jiems tai kainuotų…

Su baisiausiu skausmu suvokiau, kad šią akimirką turiu pasveikti nuo savo pamišimo – pasveikti nedelsiant, tuojau pat, kad niekada daugiau negali būti jokio recidyvo. Ir aš tą padarysiu! Aš atsirasiu prie jo, šalia jo. Atsistosiu po jo langu, po raudonlapiu klevu, ir kai jame užsidegs šviesa… Kai aš pamatysiu jo siluetą…

Jis pajus mane. Gal jis pats prieis, atidarys langą ir žvelgs į tamsą, ir aš tada išeisiu iš šešėlio, pakelsiu į jį akis, ir jis supras, kad aš ne šiaip sau atėjau atsiprašyti, kad atsiprašau visomis savo ląstelėmis, eritrocitais, begimstančiais kaulų čiulpuose… Aš atsiprašau tavęs, mylimas, mylimas, mylimas…

Ir bus taip, kaip būna tik sentimentaliuose grafomanų romanuose arba gyvenime… Tas susitikimas bus kaip paveikslas su saulėlydžiu prie jūros – paveiksle banalus, o realybėje – vienintelis toks ir nepakartojamas per milijardus metų. Tada nebeveiks meninės tikrovės dėsniai, – ten veiks gyvenimo dėsniai, o rašytojai dar nemoka rašyti knygų gyvenimo dėsnių kalba. Pabandę taip daryti, jie tuoj „nusiliurlina“. Jie nušluoja didžiulį gyvenimo plotą, iš visko, ką ten randa, išrenka būdingiausias detales ir iš jų stato savo kūrinių sienas. Jie dar nemoka atrasti meninės naudos kiekviename gyvenimo šape. Kad tą sugebėtum, turi būti išmestas iš visur ir panardintas į gyvenimo skausmą kaip į sieros rūgštį. Kada išnyksta tavo oda, kai pamatai, iš ko esi sudarytas, ir nuogais nervais bei kraujuojančiais raumenimis lietiesi su tave naikinančia išgyvenimo rūgštimi, tada staiga – šuolis!.. Tai prilygsta šuoliui iš vienuolikto aukšto arba iš lėktuvo, arba nuo Didžiojo kanjono, kurį mačiau tik „National Geographic“ žurnalo nuotraukose bibliotekoje specfonduose. Tada akimirksniu turi įsitikinti, kad esi nenugalimas ir nemirštantis, nes kaulai, raumenys ir oda – visai ne tu. Tu – tai, kas šoka be parašiuto ir išlieka. Jei to neišdrįsi suprasti – galas.

Mielasis – aš supratau. Nesvarbu daugiau niekas. Gyvensime sieros rūgštyje, skirtingose kolbose, bet mūsų sielos kalbėsis kas rytą pusę devynių, sakys viena kitai amžiniausius žodžius ir jie, ufonautai, nieko negalės mums padaryti.

Nepajutau, nei kaip įvažiavau į Rygą, nei kaip išlipau. Atsikvošėjau prie paminklo Tėvynei ir Laisvei, ir pajutau kalant aritmiją – išsigandau, kad nerasiu jo namo, o adreso, kur jis gyvena, niekada neatėjo į galvą paklausti. Šiurpi nuojauta apėmė mane, jutau, kaip aštrūs lakuoti nagai skverbiasi per mano odą širdies link. Ieškojau jo namo pasikliaudama nematomais ženklais, tiesiog jutimais ir netikėtai visai netrukus atsidūriau nedidelėje gatvelėje, kuri buvo pačiame centre, bet visiškai rami. Gatvelėje nebuvo nė gyvos dvasios. Štai ir jo klevas… Įėjau į kiemą nesijaudindama ir nebijodama, kad darau ką nors ne visai tinkamo. Žinojau, kad atsistosiu priešais jo langą ir jis būtinai mane pamatys. Neįmanoma, kad jis nepajustų, jog reikia prieiti prie lango. Ką jis veikia dabar? Pirmiausia reikėjo jo langą susirasti.

Atsisėdau ant suolelio po klevu ir pradėjau ieškoti jo lango. Net neprisiminiau, kuriame jis aukšte… Tačiau, sprendžiant iš interjero, kurį gerai atsiminiau, jo langas negalėjo būti nė vienas iš degančių. Jo langas galėjo būti iš dviejų nedegančių trečiame aukšte. Kadangi už vieno tamsaus stiklo buvo matyti prašmatnios užuolaidos, jo langas galėjo būti… Jis buvo tamsus.

Pradėjau laukti. Pro šalį pravažiuodavo tai viena, tai kita mašina… Pralėkė su žalia ugnele tuščias taksi… Pėsčiųjų nebuvo…

Pradėjau laukti įtempusi visą savo kūną, regėjimą, klausą… Man atrodė, kad girdžiu tolimiausius garsus…

Tolimas klegesys, juokas vis garsėjo, pro šalį išdykaudami praėjo keli jaunuoliai su merginomis.

Važiavo lengvoji mašina, bet ne taip ramiai, kaip važiuoja jis, ji ties posūkiu į kiemą visai nesulėtino greičio, taigi supratau, kad tai ne jis…

O gal jis dabar taip pat kaip aš – kažkur po mano langu – sėdi automobilyje ir rūko, įsmeigęs akis į devynaukštį, kuriame mano balkonas taip pat tamsus?..

Vėl išgirdau mašiną. Lengvai, kaip juodoji gulbė įplaukė į kiemą naujutėlė juoda „Volga“ ir iš jos išlipo… Kas tai galėtų būti? Tai buvo neaukšta, tvirta, raumeninga moteris juodais trumpais garbiniuotais plaukais, vyriškis, kur kas už ją vyresnis, žilas, labai pasitempęs, ir mergina su jaunuoliu. Jie pažvelgė į mane, vyriškis netgi labai atidžiai ir visi kalbėdamiesi apie Ibseno „Pero Giunto“ spektaklį Rainio teatre, įėjo į vidų. Apsimečiau, kad žiūriu į laikrodį, kurio neturėjau.

Tai buvo jie…

Tai buvo Gunaro šeima, tačiau be jo.

Įsitikinau, kai pamačiau jo lange užsidegant šviesą.

Paėjau atgal, prie pat tvoros į gretimą sklypą, pritūpiau už paruošto remontui zaporožiuko ir žiūrėjau. Taip! Tai buvo Gunaro kambarys, tačiau ten stovėjo neišpakuotų baldų dėžės, o įėjusieji kažką apžiūrinėjo.

Siaubingas nujautimas vėl sukaustė mane ir nebepaleido. Negalėjau patikėti, kad Gunaras galėjo apsispręsti ir išmesti savo senus, tėvų sodyboje rastus baldus. Negalėjau tuo patikėti…

Pradėjau jausti – tarsi būtų prabėgę koks dešimt metų nuo mūsų paskutinio buvimo kartu ir supratau, kiek aš daug nežinau, kas galėjo atsitikti per tą laiką…

Staiga, kai iš namo pasirodė grįžtąs žilasis vyriškis, vairuotojas iššoko iš mašinos ir greitai atidarė jam dureles. Ir tik išvažiuojant mašinai pro vartus supratau, kad tokie numeriai galėjo būti tiktai valstybiniai, ir ta antena ant mašinos stogo… Ta antena ant mašinos stogo… Tokiose mašinose atvažiuoja į stadioną žiūrėti futbolo Valstybės saugumo komiteto neeiliniai darbuotojai ir visos mūsų namo mamos savo vaikus seniai prigrasiusios – šiukštu net nesiartinti prie tokių mašinų, nes už vieną šonan sulenktą anteną, kurią gretimo namo berniukas vaikėziškai pagadino, tėvai turėjo sumokėti didžiausius pinigus. Ir kiek dar buvo nemalonumų – tardymų, ir taip toliau…

Taip, ta šeima turėjo „ryšių“, bet kur jis?..

Panorau apsimetusi paklydėle pakilti į trečią aukštą, paskambinti į duris ir žvilgtelėti į atidariusios moters ranką – gal ten to žiedo ant piršto nėra?..

Po tokios minties supratau, kad išprotėjimo recidyvas ūmėja nesustabdomai. Turėjau sutramdyti pati save. Sustabdžiau. Atsisėdau ant suoliuko ir susikėlusi kojas jas apsikabinau. Padėjau ant kelių galvą… Langai po vieną užgeso… Klausiausi garsų ir žingsnių… Jo nebuvo. Langai po vieną pradėjo užsideginėti. Aušo. Į kiemą su stumiama platforma ant ratukų įėjo du žmogeliai – vyras ir moteris, – jie nustūmė tuos ratukus su platforma pro namą tolyn. Ak… Ten buvo šiukšlių konteineriai… O prie jų stovėjo suverstas į krūvą kažkoks laužas… Jie ėmė krauti.

Pala pala… Akimirksniu atsidūriau prie jų.

– Čto vy zdiesj dielajete? – paklausiau rusiškai, nes latviškai nemokėjau taip gerai, kad galėčiau susikalbėti.

– My… My zabirajem eto vsio… Nam razrešili… – paaiškino su latvišku akcentu žmogelis. Jis buvo gerokai apspuręs ir jam Gunaro kambario baldai, matyt, buvo didelė paspirtis…

– A gdie choziajin? – paklausiau aš. – Vam razrešil choziajin?

– Nam razrešila choziajka, choziajina my ne videli, – atsakė moteris. – My ničevo plochovo nedielajem…

Ir jie paėmę odinį senovišką, kadaise perrėžtą krėslą, matyt, ieškant paslėptų pinigų, pagarbiai statė ant platformos. Krėslas buvo sunkus, padarytas iš gero medžio… Jame Gunaras matydavo sėdint mane…

– Kur dabar aš besėdėsiu? – tokia mintis apėmė jau einant atgal, pro didžiulį klevą gatvės link…

– Kur dabar aš beateisiu? – kaip pasakoje apie vaiduoklius, galvojau eidama vos švintančio miesto gatvėmis.

Ir žinojau, kad dabar ateisiu ir ateisiu, grįšiu ir grįšiu į jo kambarį. Ir – keista – nebeįsivaizdavau, kad jis ten gyvena. Žinojau, jog ir mintimis rasiu jį tuščią…

Autobusų stotis ruošėsi pirmiesiems reisams. Man nereikėjo net nueiti iki maršrutų tvarkaraščio – į stotį įvažiavo gražuolis tarptautinis autobusas Talinas–Vilnius, vykstantis pro Rygą. Įlipau ir paprašiau, kad leistų atsisėsti pačiame priekyje, vienoje iš vietų, skirtų konduktoriams… Norėjau matyti tik kelią – daugiau nieko. Kelią, kuriuo jis važiuodavo pas mane ir kuriuo grįždavo… Važiuodama namo net negalvojau, kas jam atsitiko – jutau, kad jo ten niekada nebebus, kad jį praradau, pamečiau, išdaviau, sunaikinau ir kad galėčiau dabar dėl jo padaryti viską, tačiau… Jutau, kad nieko nepavyks padaryti – jo nebėra. Širdis buvo apmirusi, savęs nebejaučiau, – įsivaizduoju, kad taip galėtų jaustis dvasia, po kelių šimtų metų grįžusi į pasaulį, kuriame gyveno. Viskas buvo ne taip. Viskas buvo kitaip.

Sunkiausia – gyventi taip, kaip jau nebegalėjau ir nebemokėjau. Sunkiausia – gyventi taip, lyg pasaulis nebūtų pasikeitęs. Tai buvo beveik neįmanoma. Pasijutau esanti čia laikinai. Visa mano esybė buvo nutirpusi, bet sielos gilumoje nesutikau su tuo, kas įvyko ir ko nežinojau. Nesutikau, ir viskas. Pasaulis turėjo netikėtai susiūbuoti, sudrebėti ir Gunaras vėl turėjo atsirasti jame, koks buvo.

Išlipusi iš autobuso, tuojau pasukau prie automato ir paskambinau į darbovietę. Jo telefonas ilgai neatsakė. Paskui atsiliepė vyriškas balsas ir paklausė, kas teiraujasi. Kas teiraujasi – aš iš žemės ūkio laikraščio, rašome apie vieną garsų kolūkio pirmininką ir norime kartu paklausinėti ir jo mokslinio darbo oponentų, kurių, pasirodo, vienas jau miręs. Tad dabar ieškome antrojo…

– Ne, deja, jums padėti nieko negaliu – jis čia nebedirba.

– Nebedirba? – teiravausi nepažindama savo balso, – o kur galėčiau jį dabar rasti?

– Bijau, dabar jo nerasite… Tiesiog čia jo neberasite – pasitaisė balsas, – daugiau suteikti informacijos jums negaliu.

———————————————————————————————————————————————————————————————————–

Nuvažiavau į Rašytojų sąjungą ir patraukiau tiesiai į kavinę.

– Man – smarkiai pagerintos kavos, – paprašiau „bardamos“, kaip vadindavome bufetininkę Birutę, ji žinodavo, kad taip vadinasi kava, kurios didesnį procentą sudaro konjakas.

Atsisėdau ir lėtai gėriau, tiesiog siurbčiojau.

Paskui pakartojau.

Jaučiausi, kaip apimta amnezijos.

Kavinė buvo pilna jaunųjų ir senųjų, – senieji pietavo, jaunieji jau būrėsi už vieno stalelio, vis prisistatydami naujų kėdžių, rūkė, valgė duoną, kurios ant stalo buvo kiek nori ir nemokamos, gėrė arbatą. Naujai prisėdantysis atnešdavo kelias taureles degtinės.

Už to stalelio balsai jau darėsi garsūs, visoje salėje buvo galima girdėti, ką kas šneka, buvo ir kas klausėsi. Tai mąsliai sėdintys pora vyrų, kurie žvelgė į taurelę, retkarčiais pakeldami ją prie lūpų, tačiau taurelės turinys nemažėjo. Iš pradžių kalba sukosi apie Džoisą ir Borchesą, kurių į lietuvių kalbą išversta nebuvo… Supratau, kas čia vyksta. Kažkas paminėjo beveik draudžiamą pavardę – Heidegerį… O tai jau buvo medžiaga „donosui“. Vyrukai uždarbiavo…

Paskui prasidėjo:

– Tu ne genijus! Aš genijus!

– Šūdas tu, o ne genijus! Štai jis – tikras genijus!

Nupirkau jiems butelį degtinės ir padėjau ant stalelio.

Greitai buvau pavadinta neišvengiama klasike, vienintele iš visų.

Pamačiau, kaip kavinės tarpduryje atsirado matytas tipas. Jis susikaupęs dairėsi ir pamatęs mane šyptelėjo. Viešpatie… Tai buvo Gintaras, ką tik išėjęs iš „psichuškės“… Jis buvo išpurtęs, dvigubai storesnis ir kažkoks… sustingęs, tarsi iš vieno kaulo. Supratau, kad jis nepasuka kaklo, norėdamas pažvelgti į šoną, sukdavosi visu kūnu. Mostelėjau ir pašokusi priėjau prie jo.

– Gintarai… Kokia laimė, kad tave išleido…

Gintaras droviai, nebūdingai jam nusijuokė.

– Išgyvenau… Tas vamzdis… padėjo išgyventi.

Nežinojau, ką sakyti.

– Lemiamu momentu pagalbą atsiunčia kosmosas, – sunkiai kalbėjo Gintaras, – jie iš ten nuleidžia tokį vamzdį – per viršugalvį, stuburą ir žemiau, iki Žemės centro. Kai insulinas atjungia protą arba kai po to prasideda „lomkė“ – vamzdis išlaiko gyvybę, – neleidžia jai išsklisti į šonus. Turi tą žinoti.

– Nujaučiu, – beveik pritariau jam.

– Žinai… Tu irgi turi tą vamzdį, – aš matau. Bet jie nemato. Nuo „ufonautų“ tai paslėpta, užtat jiems ne taip paprasta su mumis.

Krosas pristatė kėdę prie superstalelio ir Gintaras atsisėdo.

Prie mano staliuko jau sėdėjo pliktelėjęs tipas. Kažkur mačiau jį – šmėkštelėjo mintis.

Tipas kažką paistė, kaip paisto visi saugumiečiai, kurie „verbuoja“ lovai arba „donosui“.

Gėriau savo „pagerintą“ kavą ir man buvo tas pat.

– Atsimenu, matydavau jus su jūsų draugu senamiestyje, – supurtė sakinys, – gaila, kad taip išėjo iš gyvenimo… Didelis rašytojas buvo, – užjaučiamai žvelgė į mane tipelis.

– Jūs – apie ką? Apie kurį mano draugą, išėjusį iš gyvenimo? Kurio labiausiai gailitės?– paklausiau atžagariai.

– Na, apie geriausią jūsų draugą, – tipelis užjaučiamai žvelgė į mane, – apie Bronių.

„Pagerinta“ kava veikė jau gana neblogai, tačiau blaiva tapau akimirksniu… Pala, pala… Čia pat buvo paslapties raktas… Ar tik ne… Taip! Vido laidotuvės…

– Pažinojot? – paklausiau įsitempusi ir budri.

– Taip… – tipelis tragiška mina lingavo plinkančią galvikę, – pažinojau… Buvome draugai. Tą rytą paskambinau dešimtą valandą, kaip buvome susitarę susitikti, o jo jau nebėra…

– Susitikti? – perklausiau.

– Taip, mes buvome susitarę vienoje vietoje susitikti… Jo nesulaukęs paskambinau… Ir žmona pasakė… Pastaruoju metu mes labai dažnai bendraudavome.

Atsistojau, pakėliau „pagerintos“ kavos puodelį ir pyliau jam į veidą. Jis pašoko iš netikėtumo ir visas drebėdamas svarstė, ką dabar daryti. Kad ir einant „tarnybines pareigas“, taip viešai susimauti buvo nepatogu. Pajutau, kad turiu jį pribaigti. Moraliai. Kad niekada čia nebebūtų jo net kojos. Aš tarsi taikingai pasitampiau sijoną, tarsi nusipurčiau trupinius, jausdama, kaip visa kavinė nuščiuvusi stebi, kas gi bus toliau, lėtai pasisukau šonu ir užsimojusi, kaip užsimoja disko metikai, žaibišku judesiu skėliau šlykštynei į žandą. Jis nučiuožė tolyn, savo kūnu išstumdydamas ir išvartydamas kėdes.

Jis pašoko ir neapykantos perkreiptu veidu atsistojo priešais mane per keliolika centimetrų. Jo akys prisimerkė, lūpos pradėjo drebėti, buvo aišku, kad tik jo instrukcijos neleidžia vožti profesionaliu judesiu man atgal.

Kolegos nuo triukšmingo stalelio pašoko taip pat, – jie pajuto grėsmę. Antanas A. priėjo ir šypsodamasis paėmė jį už alkūnės.

– Matote, – aiškino jis tipui, – kai dama viešoje vietoje jums skelia antausį – ji visada teisi…

Tipas tuojau pat persiorientavo.

– Tikrai… Atsiprašau… Suprantu jus, Benedikta, jums tai – skaudama vieta… Tikrai, vyrai, gal geriau išgeriam… Aš statau.

– Bronius tau – vieta? Miręs rašytojas, tavo nuvarytas į kapus – tau tik vieta? – stipriai artikuliuodama žodžius beveik skandavau.

– Aš žinau, kas tu? – ištariau griežtai. – Tu – Klemensas Donėla?

Ir staiga apšvietė nauja mintis.

– Tai tu deklamuodavai mano eilėraščius per telefoną atmintinai?

– Taip, aš, Benedikta… Aš… Aš seniai tavimi susižavėjęs… Ir Broniumi… Čia nesusipratimas…

– Tylėk, šunie, – vos iškošiau… – Jei tu nebūtum juo „susižavėjęs“, jis būtų gyvas dabar… Išgama tu…

Jis suprato, apie ką kalbu, todėl su malonumu nuskubėjo paskui Antaną A. prie baro – jis juk buvo pažadėjęs „statyti“. Tačiau vos tik šis „pastatė“, po akimirkos jo nebeliko, sėdo į stovintį už lango taksi ir dingo.

Antrasis „mąstytojas“ tebesėdėjo nesikišdamas.

– Benedikta, tu pilna neapykantos, tokios dar nemačiau, – stebėjosi vienas iš kolegų. – Sakyk, ar tu mūsų taip pat nekenti? Išgerk… Primušei žmogų…

– Nekenčiu sušiktų „mąstytojų“, kurie už saugumo pinigus pasistato taurelę ir klausosi, ką mes kalbame… – iš manęs liejosi pasišlykštėjimas, privalėjau juos paniekinti taip, kaip jie savo rate niekina mus, – nuo to klausymosi jie tampa impotentai, jų ausys susisuka vamzdeliais, bet jomis jie negali patirti to paties malonumo. Tada jie užsiima visomis iškrypimo formomis, tarp jų ir mūsų žudymu per atstumą. Jie prievartauja mūsų telefonų membranas ir priverčia jas pasirašyti sutartį, kad pranešinės, ką kalbame… Mūsų telefonai dejuoja nuo prievartos, o aparatai inkščia, spragsi ir alsuoja išprievartauti kaip berniukai kapitalistiniuose kraštuose, nes pas mus nėra nei pedofilų, nei saugumiečių, tik „mąstytojai“, „ufonautai“ ir „literatūros mylėtojai“, ir kai vienam pili kava su konjaku į snukį, netrukus pasirodo dar du, štai, pažiūrėkite – parodžiau į kavinę įeinančius dar du matytus „inteligentus“.

– Tu pylei jam konjaką su kava? Beprotė! – aiktelėjo vienas iš kolegų.

– Benedikta, ar negalėtum ir ant manęs užpilti konjako su kava? Nors porą puodelių, – šypsodamasis dejavo Antanas A., ką tik įrodęs saugumiečiui, kad esu teisi.

– Šikt! – suriko atsimerkęs mano draugas Algis. – Šikt! „Mąstytojas“ nuo žodžio – „mastitas“! Besekant poetes jiems išauga pieno liaukos ir jie suserga mastitu… Gerai sugalvojau – nuo mastito!

– Kaip ir „lakūnas“ nuo žodžio „lakti“, – kažkas pridėjo.

– Ką?! – riktelėjo Algis pašokdamas iš vietos. – Mes – lakūnai?! Mergaite, išgerk! Būsi lakūnė! Cha cha cha!!!

Bičiuliai juokėsi, klegėjo ir paistė nesąmones.

Aš gėriau.

Netrukus, išstūmusi vieną „mąstytoją“ iš vietos, stovėjau ant jo stalelio salės kampe prie balto senovinio židinio ir deklamavau:

– Ja volkom by vygryz biurokratizm! K mandatam počtienija nietu…

Majakovskio mokėjau atmintinai galybę. Kaip ir Pasternako, Bloko, Cvetajevos, Achmatovos… Kaip ir Brazdžionio.

– Eina vakaras per dangų tarsi kilimų pirklys, – prabilau pridėjusi ranką prie širdies…

– Aš Brazdžionis, tu Brazdžionė, tas – prie durų kaip beždžionė, – Algis mostelėjo ranka į mano išstumtą „mąstytoją“.

– Drauge Benedikta, nulipkite nuo stalo, – šalia stovėjo Leopoldas Minkevičius – atsakingasis sekretorius – tikrasis mūsų visų sekėjas ir pranešinėtojas saugumui, kiek mes geriame, su kuo miegame, ką šnekame ir ką keikiame, – jūsų vyras skambino, teiravosi, ar jūsų čia nėra.

– Vyras? – nustebau tebestovėdama ant stalo. – Jūs pažįstate mano vyrą? Kurį?

– Nesupratau? – pakėlė antakius Minkevičius. – Jūsų vyras labai išmintingas žmogus ir jį daug kas pažįsta.

– Išminčiai negimdo jokios išminties, tiktai mato, kas vyksta nuo amžių, tiktai konstatuoja balsu. Aš aklas, aš aklas drugelis už lango esu, aš – balsas užkliuvęs už penklinės tako. Suskilus nata. Jau ketvirtis garso – tik tiek. Toli nuo harmonijos – muzika, – vieškelis angelo. O jei pamatei – paimki ant delno kaip anglį, jog tai buvęs medis, jog buvus ugnis – netikėk… Purvyne ne stebulės gieda, o žvyras tik tiek… O penklinės takas – žaibuojantis vieškelis angelo… Draugas Minkevičiau, o jūs – stebulė ar žvyras? Jeigu pažįstate mano vyrą – tikriausiai esate stebulė. Bet matote, dabar aš esu žvyras ir giedosiu, kiek man patinka. Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, lakštingala negali negirgždėti, nors mūsų akys klaikios ir negyvos, nors vieškeliai išmalti ir duobėti, ir mes juose… seniai suvažinėti – netikėtai pati sau užbaigiau išdarkyta Salomėja Nėrimi.

– Benedikta, prašau jūsų… – Minkevičius trypinėjo aplinkui ir aš niekaip nesupratau, kodėl jis toks mandagus – nejau tikrai dėl to, kad pažįsta Bernardą?.. Bet apie jį nenorėjau galvoti.

– Drauge Minkevičiau, noriu jums padeklamuoti vieną vienintelį eilėraštį, kurį sudaro vienas vienintelis sakinys… Yra tokių poetų, kurie sukuria tik vieną sakinį, o paskui iššoka iš vienuolikto aukšto, – kalbėjau nuo savo stalo, o jo pakaušis buvo žemiau mano kelio.

Supratau, kaip atrodo „niže koliena“ praktiškai…

– Drauge Minkevičiau, kadangi jūsų intuicija taip ištobulinta, kad tikrą poetą pajuntate iš tolo ir viską padarote, kad jis iškeltų baltą vėliavą, aš šį eilėraštį skiriu jums. Jis beveik nelegalus – niekur neužrašytas. Ir poeto nebėra – jis iššoko iš vienuolikto aukšto. Tą eilėraštį jis deklamavo tik Broniui, kai jie susitiko Vasaros gatvėje, o dabar, kai nebėra ir Broniaus, aš vienintelė šio eilėraščio paveldėtoja, – variau žodžių isteriją tiesiai Minkevičiui į veidą. Jo akys lakstė, – jis jautė, jog iškrėsiu kažką, ko jis negali kontroliuoti.

– Bičiuliai… – sušukau garsiai, – Gintaras Pigaga! Eilėraštis vadinasi „V krajnem slučaje…“ Pradedu:

– V krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniatj belyj flag, – o mano rankų mostai reiškė, kad „etot dom“ yra Rašytojų sąjunga. – Pakelkime tostą už jo šuolį iš vienuolikto aukšto, – už jo „belyj flag“.

– Drauge Benedikta, jūsų vyras… – išgirdau mekenantį Minkevičiaus balsą… – jis prašė paskambinti ir pasakyti…

– Šikt ant žirnių, šikt ant pupų, šikt ant ufonautų lūpų, – garsiai paskelbė Algis, eidamas pro duris priekyje klegančio būrio.

– Mano vyras, mano vynas, mano ropė, mano kmynas… – paslaptingai padeklamavau Minkevičiui nesąmonę ir padavusi ranką Jonui K., kuris suprato, kad reikia mane pavogti iš atsakingojo sekretoriaus, nušokau nuo staliuko.

– Benedikta, kas tau atsitiko? Tu skiriesi su vyru? – paklausė pasilenkęs prie ausies Jonas K. – Tokios tavęs dar nemačiau…

– Aš skiriuosi? Ne…. Aš nesiskiriu. Aš nebesiskiriu nuo nieko. Aš nebesiskiriu net nuo kirmėlės… Ir skiriuosi su visais… – Drauge Minkevičiau, perduokite mano vyrui, kad aš skiriuosi su jumis!….išeinu, – jūra jūra man sunkuuuu…. – uždainavau lietuviškos tarybinės estrados eilutę.

Netrukus „Literatai“ kilnojosi nuo triukšmo ir šurmulio.

Bet mane apėmė kosminis graudulys. Pajutau, kad atsidūriau nespalvotame kine – kaip ir visa TSRS. Pajutau, kad sapnas, iš kurio pusę devynių rytą mane pažadindavo mylimas balsas, buvo gal užpraėjusiame gyvenime ir šiame jau niekada nepasikartos. Mano žodžiai staiga sukietėjo kaip derva, jie tapo neskanūs, juos jaučiau tarp dantų, ant liežuvio, prilipusius prie gomurio ir nebenorėjau jų tarti, – nė vieno. Ir nebenorėjau gerti nei vyno, nei degtinės. Žiūrėjau, kaip siautėja rašytojai – „ateities ideologinis frontas“, kaip kartą buvome pavadinti per suvažiavimą, ir buvo visiškai aišku, kad tas džiaugsmas – užsimiršimo džiaugsmas, amnezijos apimto proto džiaugsmas, kad tai saviapgaulė, sąmonės masturbacija. Ką tik išgerti „pagerintos“ kavos puodukai nebeveikė ir tuo džiaugiausi. Nieko nenorėjau labiau, kaip balto, šalto, švaraus proto, ir žinojau, kad jis šiuo metu pas man net neužsuktų į svečius.

Užtat pasirodė Bernardas. Su kažkokiu vyru. Jie įėjo, net nesidairydami nuėjo prie baro ir atsisėdo. Neapgausi manęs – ten priešais – veidrodis, atspindintis įvairiomis spalvomis žėrinčių butelių bateriją, pro kurios viršų žiūrėk į salę nepasukdamas galvos atgal, kiek nori. Jis, be abejo, tą ir darys. Tarsi būtų koks nors saugumietis… Pasijutau absoliučiai supančiota. Minkevičius tikriausiai suuodė, kur nuklegėjo margas mūsų būrys, bet iš kur jie pažįstami?.. Narsčiau visokias jų susipažinimo galimybes ir nesuradau nė vienos… Tačiau, kad jis čia pasirodė dėl manęs – neabejojau. Norėjau išardyti save į molekules ir akimirksniu susirinkti kitur, kažkur ten, kur nereikia atsikelti ir išeiti pro šias duris. Nebuvau pasiruošusi su Bernardu žengti nė dviejų žingsnių. Visai nebuvau pasiruošusi…

Netrukus gerokai pagėręs Viktoras atsistojęs pradėjo skaityti savo apsakymą. Niekas jo nesiklausė. Jis pradėdavo vėl iš naujo, bet jo niekas nesiklausė. Netoliese įsitaisęs tipas rūsčiai kaltino rašytojus:

– Jūs tylite! Jūs kaip sąmokslininkai tylite, kai kažkas žengia per bortą į niekieno vandenis tikėdamasis ten atrasti laisvę. Jį sugrąžina, sudaužo, įkalina… Pasaulis protestuoja, visos radijo stotys kalba, o jūs tylite.

– Per bortą? – naiviai klausinėjo Antanas A. – Ką jūs sakote? Matote, mes nesiklausome to užsienio, viską sužinom pavėluotai.

– Jis apie Simą Kudirką, kuris bėgo iš sovietų laivo į amerikiečių, – kažkaip laiku ir vietoje įsiterpė Viktoras ir toliau skaitė apsakymą.

– Viktorai, nei skaityk, nei ką, vis tiek niekas nesiklauso, – pabrėžtinai seseriškai patarė jam Alma.

– Saugumiečiai klausosi! – sušuko Viktoras.

Pajutau Bernardo žvilgsnį, pro baro veidrodžio stiklo peršovusį mane.

– Ar parašėte kuris nors apie Kalantą, kuris protestuodamas prieš nelaisvę susidegino gyvas… Šikniai jūs… – provokavo apsiseilėjęs tipas.

Staiga priešais tipą lėtai iš už stalelio kilo Rubo figūra – jis nė žodžio nesakęs viena ranka paėmė tipą už atlapų, o antrąja vožė jam į marmūzę ir, neleisdamas nukristi žemėn, išvilkęs pro duris išmetė.

– Čia kažkoks antitarybinis, – pasakė durininkui mirktelėjęs, – perduokite jį milicijai. Kokią jis propagandą varo?..

Veidrodinis Bernardo žvilgsnis tebesiridinėjo mano veidu.

Akimis pasišaukiau padavėją Marytę, seno prieškarinio dainininko Šabaniausko žmoną, – ji visada duodavo poetams bargan, o ir šiaip galėjai jos paprašyti ko nors labai asmeniško. Ji buvo visiškai sava.

– Brangioji, prie baro sėdi mano vyras, – pasakiau jai tyliai ir pamačiau, kaip jos akys išsiplėtė, – tas štai, pražilusiais smilkiniais…

– Fainas… – sušnabždėjo Marytė.

– Fainas tai fainas, bet padaryk ką nors, kad jis nežiūrėtų pro tą veidrodį į mane, užimk jį kaip nors… Noriu išeiti…

– Pasiruošk. Dings elektra minutei…

Man tos minutės pakako.

***

Sėdėjau oro uosto restorane prie dviviečio staliuko ir žiūrėjau pro langą į atskrendančius ir išskrendančius lėktuvus. Restoranas dirbo iki dvyliktos… Kas toliau?..

Prisiminiau, kaip skubėjau pasitikti iš Kijevo atskrendantį lėktuvą…

Prisiminiau kiekvieną žodį, kurį jis sakė tą vakarą ir visus kitus vakarus.

– Devuška, možno prisest? – priešais stovėjo labai gražus gruzinas su storu auksiniu žiedu ant piršto ir auksiniu laikrodžiu ant rankos. – Ty skučaješ?

– Prastite, ja vstrečaju samaliot iz Kijeva – ožidaju muža…

– Izvinite , – gruzinas mandagiai pasišalino.

Kad neatrodyčiau kaip klientų laukianti mergina, užsisakiau Kijevo kotletą, salotų, taurę vyno, kavos ir pyragaitį.

Lėtai valgiau. Laikas irgi slinko lėtai – tarsi pro šalį. Salė buvo pilnoka, vakarieniavo lakūnai, už vieno stalelio gėrė konjaką aukšto rango kariškiai. Buvo kelios poros…

Garsiakalbis nuolatos skelbdavo apie kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, keleivių registracijos pradžią ir pabaigą. Iš tiesų tikrovė darėsi iliuzinė, pasijutau, tarsi būčiau išsviesta už savo gyvenimo ribų. Lėktuvai kilo ir leidosi, kilo ir leidosi… Jaučiau, kad kiekviename jų gali būti kažkas, kas išgyvena savąją dramą panašiai kaip aš… Gėriau vyną. Kavą. Dar porą kartų kažkas pabandė prisėsti, tačiau paaiškindavau, kad laukiu atskrendančio vyro. Artėjo dvylikta ir restoranas pradėjo tuštėti. Paprašiau padavėjo maršrutų tvarkaraščio. Pasižiūrėjusi išsirinkau lėktuvą, kurio lauksiu, nusileidau į salę ir atsisėdau tarp keleivių. Čia, kur keitėsi žmonės, maršrutai, kur kryžiavosi arba skyrėsi keliai, likimai, – sėdėjau beveik stiklinėmis iš nuovargio akimis ir nebegalvojau, kas galėjo atsitikti Gunarui. Priėmiau save vieną, be jo, visada be jo, niekada su juo, visada vieną… Jutau, kad jo neberasiu. Bet man ir nebereikėjo. Tiek, kiek jo turėjau – žinojau – užteks visam gyvenimui, iki mirties. Su manimi amžinai liks visi jo žodžiai, kiekvienas prisilietimas, jo rankų forma, lūpos, rūkančios „Zolotoje runo“, jo gelsvai pilkos akys, tabako prisigėrusių jo drabužių ir jo kūno kvapas. Šito niekas iš manęs neatims. Budo ir augo pasitikėjimas juo – jis taip pat turės mane, kad ir kur būtų… Užmigau. Pabudau jau išaušus. Tualete nusiprausiau. Šalia manęs prausėsi ir persirenginėjo neaiški kekšė, nuo kurios dvokė šlapimu. Sumauta baltė… Prausiuosi kriauklėje, kurioje galbūt plaukioja blyškioji spirocheta…

Išbėgau tekina, nes pradėjo pykinti. Norėjau pasikeisti. Norėjau būti visiškai kita. Norėjau kitaip atrodyti, apsirengti kitais drabužiais. Bet pirmiausia reikėjo pasikeisti odą… Paskui – kvėpuoti kitu oru. Tai buvo neįmanoma…

Buvo dar labai anksti. Įsėdau į išklerusį autobusą ir nuvažiavau į centrą. Lėtai ėjau Lenino gatve iki knygyno, paskui sukau kairėn, ir dar kartą kairėn. Ten, prie „Operos“ kavinės, dirbo mano gelbėtoja. Kirpykla jau turėjo būti atidaryta. Žinojau, ko iš jos noriu.

– Mane šį kartą – plikai. Plikai, kaip po šiltinės, – pasakiau. – Paskui, jei galite, nudažykite visą nuskustą plaukų odą žaliai. Ir dar norėčiau… Jei galite, – dešinę kaukuolės pusę papuošti piešinėliu.

Ji žiūrėjo į mane nebesistebėdama. Žiūrėjo į pačias akis, tarsi būčiau pasiruošusi jomis ką nors papasakoti…

– Ar galėsite? – paklausiau.

– Ką? Ką jūs sakėte? Piešinėlį? – tikriausiai apsimetė nelabai išgirdusi mano supratingoji fėja.

– Taip, tokį nediduką. Norėčiau imituoti skylutę galvoje. Kruviną. Tokią apkrešėjusią, bet skoningą. Norėčiau šiandien eiti per gyvenimą aukštai iškėlusi peršautą galvą – suprantate? Kas ten rašė tą knygą „Mirusieji lieka jauni“?.. Zegers kažkokia. Pavadinimas geras.

Ji tebežiūrėjo į mane.

– Galiu sėstis? – jos tyla be veiksmo man buvo per ilga.

– Galite, brangioji, galite… Nežinau, kaip išeis su tuo piešinėliu… Ar ne geriau palaukti nesikirpus, kol pagimdysite?.. Kirptis plaukus tokiu metu nėra labai gerai – tai atėjo iš gilios senovės, iš labai toli…

– Kaip? Nesupratau… Jūs – apie mane?

– Žinoma, apie jus. Argi dar nežinote, kad laukiatės?

– Aš?!!!

– Brangioji, negi aš? Žinoma, jūs. Ir gims mergaitė… Aš iš karto pastebėjau. Nėščiąsias atskiriu iš karto, – kalbėjo man fėja įprastu tonu, bet akyse pamačiau…

Ji buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuri mane jau užjautė ir intuityviai šį tą suprato…

– Gal po devynių mėnesių jūs norėsite kitokio piešinėlio… – tyliai ištarė ji.

– Norėsiu kitokio… – pasakiau jai, pastovėjau ir išėjau pro duris.

Įkvėpiau rytmečio oro. Įkvėpiau upės, kuri buvo matyti nuo Operos teatro laiptų, įkvėpiau debesų, dangaus ir supratau, kad jau esu kitokia. Visiškai kitokia.

Tas gurkšnis rytmečio oro turėjo prisiminimų kvapo, bet tai nebuvo prisiminimai. Aš iš tikro buvau kitokia.

Nuėjau pėsčia į savo butą, nusiprausiau, pasiklojau baltą patalą ir atsiguliau.

Kai netrukus atėjo Bernardas, nieko jam nesakiau, mes kalbėjomės, tarsi tarp mūsų viskas būtų aišku. Tačiau – tarsi nebūtume vyras ir žmona, o geri pažįstami.

—————————————————————————————————————————————————————————————————————

Atvykus svečiams iš Maskvos, jie atvirai kalbėdavo apie įvykius Lietuvoje. Buvo galima justi, kad juose taip pat gyvena laisvės ir demokratijos ilgesys, tačiau mes jiems kaip buvome, taip ir likome užsienis, – jiems atrodė, kad geležinė sistemos ranka mūsų nepasiekia. Jų nuomone, Rusijoje tai nebūtų įmanoma. Dažniausiai atvažiuodavo du. Vienas pagyvenęs, mažakalbis, ištisai rūkantis, – su tuo Bernardas ilgai kalbėdavosi dviese. Šitas gerdavo nedaug – tik pusę stiklinės grynos degtinės prieš vakarienę. Jis apie įvykius Lietuvoje klausydavosi santūriai. Klausydavosi ir rūkydavo. Kitas – nedidukas, panašus į kurdą ar iranietį, vardu Valerijus, dirbo su technologijomis, kurios buvo reikalingos kelioms strateginėms žinyboms, tarp jų ir kosminių skrydžių valdymo institucijoms. Valerijus mėgo išgerti ir daug plepėti. Jis buvo puikus programuotojas, turėjo mokslų daktaro laipsnį, tačiau aš Bernardui ir jam draugijos nepalaikydavau vien dėl to, kad būdavo neįdomu stebėti žmogaus girtėjimą ir virtimą paaugliu. Tada jis plepėdavo ir perpasakodavo kiekvieną savo darbo dieną, santykius su visais kolegomis, pokalbius su draugais ir taip toliau, ir taip be galo… Man tai buvo nepakeliamas krūvis – sekti visus tuos įvykius, nesupainioti vardų su tėvavardžiais ir dar dalyvauti pokalbyje. Bernardas gerai žinojo, kad tokie dalykai man neįdomūs, todėl būdavau atleista net nuo šeimininkavimo prie stalo.

Tačiau vieną kartą…

Nugirdau šį tą labai įdomaus.

Išvedusi iš vonios prieš miegą nupraustą Baltę ir nespėjusi uždaryti kambario durų, išgirdau, tarsi Valerijus verktų.

Įsiklausiau.

Jis iš tikrųjų verkė.

– Bernardas, ty ponimaješ… On so mnoi nezdarovajetsia boljše, – verkė Valerijus, – a on že mne učitelj… Načialnik… Razve mne neboljno?

– Uspakoisia, Valerij, – ramino jį Bernardas, – eto ničevo serjoznavo… Možet ne uvidel tebia, možet ozabočenyj byl…

– Net, Bernardas… Eto iz za mojevo izobretenija… Iz za lampočki…

– Nuuu… ne možet bytj… – sududeno Bernardas.

– Iz za lampočki… Ja čustvuju… – nesiliovė Valerijus. – No panimaješj, kak vsio bylo… Pojavilasj novaja gipoteza po radiaciji i po informaciji o nosiaščich volnach… Ja podumal, podumal – pravdopodobno… Rešil provieritj… I prišla v golovu ideja. Jiesli tak – to očenj prosto v specialnoi situaciji: vošol, skažem, v gostijničnuju komnatu, vkrutil lampočku i vsio… Infarkt ili čto to neponiatnoje… I ponimaješj, Bernardas, – ja emu skazal ob etom, – on ni odnovo slova nie proznios protiv. Ja zaregistriroval izobretenije… I vot, kogda podpisali na specproizvodstvo – on ne zdorovujetsia so mnoi… Čto – my čiužyje?

Valerijus užsivertė taurelę degtinės, vėl įsipylė pats ir dar kartą išgėrė.

– Liubliu vodočku, Bernardas. Pri chorošei zakuske… – paaiškino Bernardui, bet savo išradimo pamiršti nepajėgė. Jis didžiavosi juo.

– A eto vsevo – obiknovennaja lampočka… Nikto nie otličit… Chočeš tak smotri, chočeš tak… Da nikomu i v golovu ne pridiot. Možet tebe nužno…

– Net Valerij, my poka ne poljzuemsia etim… – išgirdau Bernardą.

– A kakaja u tebia forma sekretnosti? – staiga paklausė Valerijus Bernardo.

Man irgi tapo įdomu. Apie kokias nors slaptumo formas nieko nežinojau. Net į galvą neatėjo, kad mokslininkai turi slaptumo laipsnius.

– Čto vtoraja jestj – eto poniatno… No dumaju, čto u tebia pervaja… U menia – pervaja…

– U kavo pervaja – nikto ne možet znatj, – ramiai atsakė Bernardas.

– Pravda… ty prav, – ir Valerijus vėl išgėrė.

– A meždu pročim, ty nie otvietil…

Uždariau duris ir atsisėdau ant Baltės lovos.

– Mamyte, pasakėlė bus? – iškišo iš po antklodės ranką dukrytė ir paplekšnojo į petį.

– Ne, dukryte, šiandien nebus – matai, svečias yra…

– Kodėėėl? – papūtė lūpas mergaitė.

Aš vos galėjau nusėdėt… Kilo noras „išnešti“ svečią su lango rėmais. Tuojau. Nedelsiant. Akimirksniu…

Tačiau ramus Bernardo tonas…

Jis, be abejo, viską supranta, bet, matyt, taip reikia… Gal jis nori dar daugiau sužinoti…

Keletą kartų giliai įkvėpiau. Susitvardžiau.

Ir apskritai – reikia dažniau palikti neuždarytas duris, – šmėstelėjo išdavikiška mintis.

Pirmą kartą susidomėjau Bernardo darbu. Kuo vis tik užsiima fizikai… Gal jiems svarbu tik užsakymas, gal jiems visai neįdomu, kas dedasi Rusijoje. Gal jie patys čia prikuria visokių… pagal užsakymus, o kur tai panaudojama, jiems visai nerūpi?

Vidinis balsas pašnabždėjo, kad išmintingiausia – niekam nieko nesakyti, tik klausytis. Kada nors, kai būsime laisvi, pasirodys įdomus romanas. Jei tiesa tai, kas man atrodo… Juk ne kiekvienam pasiseka iš pirmų lūpų išgirsti žudiko sriūbavimus, kad jam nebepaduoda rankos. Ir išpažintį…

——————————————————————————————————————————————————————————————————————–

Atėjo Naujieji metai. Pirmi laisvi Naujieji metai po penkiasdešimties metų okupacijos.

Buvo liūdna.

Apsivilkau kostiumėlį, kurį įsigijau neįvykusiam susitikimui su Gunaru, ir nuėjau į Aukščiausiąją Tarybą. Taryba posėdžiavo iki vėlumos. Beveik pusę dvyliktos Tėtušis pasveikino visus su artėjančiais pirmaisiais laisvės metais, kurių Lietuvai nebeskelbs Kremliaus kurantai. Visi deputatai atsistojo ir sugiedojo himną. Po to buvo pakviesti į fojė, kur buvo paruoštas švediškas stalas. Ten, kas norėjo, galėjo pasivaišinti šampanu ar kuo nors stipresniu. Tačiau visų veidai buvo pavargę, žvilgsniai liūdni, tautos išrinktieji kalbėjosi tarpusavyje tik akimis. Prie manęs priėjo Bernardas ir apkabino. Po minutės pradėjo mušti dvyliktą. Jo apkabinimas buvo netikėtas. Tačiau nenuėmiau jo rankos nuo pečių. Aštrus skausmas pervėrė ir sustingdė. Stovėjome du – svetimi, nutolę, ir vienintelis mus jungiantis dalykas buvo tai, jog abu buvome žmonės, kuriems skirta ne tiek jau daug laiko. Jog abu turime vieną tėvynę. Turime savo užduotį, pašaukimą, savo viltis, savo kančią… Deja, supratau, kad aš nieko nežinau apie jo viltis, jo kančią ir egzistencinę paskirtį. Tai buvo šiek tiek pažįstamas vyras, su kuriuo gyvenau ne vienerius metus. Ar žino jis apie mane daugiau nei parodau? Tačiau mes buvome du žmonės, sudėtingu istoriniu momentu galintys atsistoti greta… Kaip gaila, kad laikas, kuris galėjo mus suartinti, nutolino vieną nuo kito. Ar jam tai svarbu?

Padavėjas atnešė padėklą su gėrimais. Susidaužėme šampano taurėmis, truputį nugėrėme ir pajutau, kaip jis mane priglaudė.

– Ir tave su Naujaisiais, – pasakiau…

– Neišsiskirkim niekada, – kažkodėl pasakė jis man į ausį, – būkim drauge…

Jaučiausi sumišusi.

Tai buvo visai nepanašu į mano pažįstamą Bernardą,– kas jam atsitiko?

– Tu ką nors nujauti? – paklausiau.

Jis neatsakė.

– Manai, prasidės puolimas? Mus išskirs? Sušaudys? Aš tikiu, atsiras, kas šaudo, tačiau to negalima leisti. Pradėkite derybas su kariškiais dėl sėkmingo pasitraukimo. Pradėkite derybas… Suteikite jiems garantijas, kad galės čia likti, jeigu norės. Kad kitataučiai niekada neturės mažesnių teisių negu mes… Juk jie irgi nenori važiuoti į taigą ar už poliarinio rato… Derėkitės. Neprileiskite Škurlecko su savo agresija, tokius klausimus reikia spręsti protingai… Reikia vengti provokacijų…

Bernardas ilgai neatsakė.

Grojo kamerinis kvartetas…

Tėtušis, išėjęs į minią, sakė tautai sveikinimo kalbą. Į jį švietė prožektoriai, filmavo televizija. Kalba buvo sutikta entuziastingais šūksniais, – žmonės jį sutapatino su laisve ir nepriklausomybe. Atrodė iškilmingai, tačiau tai neatspindėjo tikrosios padėties ir kėlė liūdesį.

– Palydėti tave? – paklausė Bernardas, bet aš papurčiau galvą.

Supratau, jaučiau, kad šiandien jis irgi nori būti paprasčiausiu žmogumi. Tad kodėl gi negali juo būti? Supratau, kad mums reikia kalbėtis, ilgai kalbėtis, tačiau tam niekada nėra laiko. Nėra ir nereikia.

Išėjau namo viena. Jis liko dirbti.

Ryte pabudau nuo skanaus valgio kvapo. Bernardas buvo grįžęs ir paruošė tikrą šventinį stalą… pusryčiams. Naujieji metai mums pavėlavo lygiai septynias valandas.

– Tikriausiai norėtum, kad aš viena visą dieną sėdėčiau prie šio stalo ir nesirodyčiau ten, kur ruošiatės grąžinti laisvę atgal…

– Norėčiau, kad nebūtum ten, kur vis daugiau pavojų, – jis pažiūrėjo į mane švelniai, kaip į vaiką.

Tas žvilgsnis išsakė daug daugiau negu reiškė žodžiai. Kodėl? Jis pažvelgė taip, tarsi žinotų kažką, ko nežinau aš, ir tas „kažkas“ man pasirodė gana tragiškas. Be abejo, jis ir žinojo daugiau… Pala… Gal jis taip atsisveikina?

– Ką turi galvoje sakydamas „vis daugiau pavojų“? Jei jie puls mus, – manai, aš sėdėsiu prie skanumynais apkrauto stalo ir žiūrėsiu pro langą? Kaip tankai traiško žmones? – pajutau begalinį skausmą, tarsi jau būčiau netekusi visko, – net šio pasaulio.

– O ką darysi?

– O tu ką darysi?– žiūrėjau jam į akis.

– Būsiu su saviškiais.

– Ir aš būsiu su saviškiais. Ar būsime kartu?

Supratau, kad persistengiau. Mano žodžiai reiškė nepasitikėjimą juo. Kas mane patraukė už liežuvio…

Jis žiūrėjo, žiūrėjo taip keistai, bet nepasakė nė žodžio. Staiga puoliau prie jo, prisiglaudžiau prie krūtinės ir pasikūkčiodama pravirkau. Jis glostė pečius, ko seniai nebuvo daręs… Kūkčiojau ir neprieštaravau. Tiesiog reikėjo žmogaus, ant kurio krūtinės galiu išsiverkti. Dabar pajutau, kad galėčiau jam pasakyti viską, – apie Gunarą, apie save, apie beribį vienišumą, apie tai, kad aš seniai nebesu aš ir nebegaliu būti, kol jis nežino tiesos. Pajutau, kad galiu viską jam iškloti, ir tas pirmas laisvės rytmetis tikrai gali būti mano laisvės pradžia, atskaitos taškas… Bet… Nebuvo laiko. Jam paskambino ir pranešė, jog kariškiai užėmė Spaudos rūmus.

————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Buvau išvargusi ir sėdėdama prie mašinėlės „atsijungiau“. Užmigau keistai. Pirmiausia pajutau, jog man reikia informacijos, kuo daugiau tikslios informacijos, kad būtų galima užbėgti įvykiams už akių, o paskui tapau didelė didelė, nebetilpau į kambarį. Supratau, jog mano atomai retėja ir tuoj tuoj kaip reta nematoma substancija išplisiu per namo sienas į miestą. Veikė informacijos poreikis, jis plėtė, didino mane, kol pasijutau aprėpianti visą Vilnių. Supratau, kad svarbiausia vieta – Šiaurės miestelis, tačiau niekaip negalėjau susikaupti prie jo. Galinga jėga traukė į vakarus ir aš priešinausi iš visų jėgų. Tačiau atsispirti darėsi sunku. Tada išgirdau kažką pulsuojant. Visas eteris aplinkui mane pulsavo žmogaus širdies ritmu. Apėmė jausmas, tarsi girdėčiau garsiai plakant kažkieno širdį. Širdis plakė neramiai, ritmas buvo sutrikęs, jame buvo siaubas, neviltis ir begalinės pastangos išlikti. Tai sukrėtė, tarsi stebėčiau žiaurią egzekuciją, ir aš pasidaviau traukiančiai jėgai. Mano širdis pradėjo plakti tuo pačiu ritmu, maniau – aš sustiprinsiu tą, iškankintąją, padėsiu jai… Atsidūriau Lazdynuose ir išvydau neįmanomą dalyką – televizijos bokštas, nenutrūkdamas nuo savo pagrindo, sukosi aplinkui kaip vaikiškas vilkelis, – sukosi, lingavo į visas puses, tai beveik horizontaliai atsidurdamas ant žemės, tai vėl šaudamas į viršų ir tučtuojau griūdamas į priešingą pusę – tarsi būtų guminis. Jį kratė baisi jėga – kratė, mėtė, drebino ir sukiojo, – iš jo sklido kančia ir smelkdamasi su fiziniu skausmu ardė kiekvieną, kas turėjo ryšį su bokštu… O viduje… Jo viduje irgi plakė širdis. Neaprėpiama, transcedentinė, visuotinė žmogaus širdis.

Atsimerkiau sukrėsta, šrdis daužėsi, krūtinę plėšė skausmas. Jutau, jog tai ne sapnas. Tai – ženklas. Norėjau informacijos ir gavau informaciją… Bet ką tai reiškia? Kodėl televizijos bokštas?

Pasiėmiau paketą, užsiuvau į drobės maišą ir išėjau pas Rubą. Miestas buvo kaip išmiręs. Tik prie Parlamento rūmų šurmuliavo minia. Šimtai plakatų… Vieno turinys visiškai skyrėsi: „Bratja litovcy, vaša svoboda – naša svoboda…“ Aplink jį būriavosi grupė rusiškai kalbančių žmonių, – jie atvažiavo pradėti kovą už savo laisvę. Pradėti nuo čia… Mes buvome išdrįsęs išsilaisvinti lopinėlis…

Ėjau namų pasieniais, kad per daug nekrisčiau į akis pravažiuojančioms mašinoms. Šaliką buvau užsisupusi ant veido, apsiavusi senais žieminiais batais, apsivilkusi sena Bernardo striuke. Pro šalį pravažiavo kariškas „gazikas“, šalia vairuotojo sėdintis karininkas pažvelgė į mane ir nusisuko. Pamačiusi kitą suspėjau pasislėpti tarpuvartės šešėlyje. Šį kartą drobiniame maiše buvo vertingas TSRS užmačių įrodymas – žemėlapis ekonominės blokados, kuri turėjo būti vykdoma kontroliuojant armijai.

————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Rubas palydėjo iki laiptinės ir mes atsisveikinome. Buvau įsitempusi, susijaudinusi, tačiau emocijos buvo paskutinis lašas, kuris perpildė nuovargį. Vos užlipau laiptais, tyliai atsirakinau duris ir įėjau į butą. Iš karto supratau, kad namuose yra Bernardas, tai nudžiugino, nes norėjau pasikalbėti su juo žmogiškai. Žinojau, kad mūsų požiūris į veiksmų strategiją nesutaps, tačiau vis dėlto… Vis dėlto mes drauge gyvenome kažkiek metų ir nežinia, ar gyvensime toliau, ar iš viso gyvensime – yra toks šansas – supratau – ir negyventi.

Tačiau Bernardas buvo ne vienas. Užplūdo pažįstamas jausmas – svečiai, rūkė taip siaubingai, kad dūmų kvapas jautėsi net svetainėje. Rusijos demokratai – šmėstelėjo mintis – jis slapta su jais aptaria, ką daryti…

Pravėriau balkoną, užtraukiau ant pravirų durų sunkią užuolaidą ir susisupusi į pledą prasmegau giliame minkštame krėsle. Tikėjausi numigti, kol demokratai išsivaikščios, o tada ruošiausi pasakyti Bernardui, kad vaidenasi Valerijus. Tačiau nuovargis buvo toks, kad nebeužmigau. Sėdėjau krėsle, pajudėti jėgų nebeturėjau, tačiau mintys buvo itin ryškios, jų šuoliai buvo staigoki, tačiau visos buvo aiškios ir netikėtai klostėsi viena su kita. Demokratai susigrupavo su Valerijumi, kuris kažkodėl nesirodo, tačiau yra netoliese, Gunaro choras ir baimė pasirodyti jam visai kitokia, negu buvau tada, kai išsiskyrėme, Baltės sakinys Bernardui apie filmą, kur jis šaudo žmones, detektyvinė istorija, kad jis slaptas agentas… Kas, kas?!

Slaptas agentas?!

Nuovargis ir miegai išlakstė akimirksniu. Viešpatie… Žinoma, to negali būti, to nėra ir niekada nebuvo, bet – o Didysis Vakuume!– juk tai galėtų būti! Tai galėtų būti. Visiškai…

Pro pravertą balkoną buvo girdėti rusiškai kalbantys balsai, tarp kurių retkarčiais pasigirsdavo Bernardo balsas. Atrodė, kažką pataiso, patikslina. Aš žaibiškai atsidūriau tarp užuolaidos ir pravertų balkono durų. Jo kambario langas buvo atviras ir klausydamasi galėjau suprasti kiekvieną žodį. Jie kalbėjosi… Jie kalbėjo rimtai. Jie kalbėjo apie mūsų ekonominių įstatymų priėmimo seką. Apie privatizacijos įstatymus. Apie sudarymą sąlygų, kad strateginius mūsų ūkio objektus galėtų privatizuoti užsienio kompanijos, kuriose suktųsi rusiški pinigai ir kurių pagrindiniai akcininkai būtų Rusijos struktūros. Kokios struktūros – supratau iš to, kad jie vadino jas „naši liudi“ ir „naši struktury“ . Jie turėjo įsitraukti mūsų privatizacijos procesą kaip austrai, kaip šveicarai, kaip amerikiečiai, britai, švedai ar italai… Jie jau įsitraukė – neseniai priimtas privatizacijos įstatymas tai leido.

– Eto – krainij slučai… Krainij… Jiesli kakije nibudj obstojateljstva pomiešajut našemu planu, – išgirdau pažįstamą balsą… To, kuris pas mus atvažiavęs mažai kalbėdavo ir daug negerdavo, – eto, v krajniem… V etom slučaje nami podgotovlena sistema v gluboko ešelonyrovannych uslovijach raboty na dolgije desiatilietija. A kogda my svojo sdielaem, budet podgotovlena zamiena. Globalizacija neizbežna i ejo proces v etom geografičeskom meste my dolžny kontrolirovatj. Plan deistvija vy znajete. Vy – opornaja figura – nie v kojem slučaje nie dalžny bytj v podozreniji. Vaša zadača – strategičeski važneišaja dolžnostj. Žalko, čto ne stali predsedatelem Verchovnovo Sovieta… No eto v buduščem… Vy vybrali miesto zamiestitelia – eto tože chorošo…

– Eto, požalui, daže lučše, – sududeno kažkoks nepažįstamas balsas, – a na Papašu brosim podozrenije. Profesor… Eto ne složno. U nevo jiestj slabyje miesta, kotorych možno ispoljzovatj.

– Na tot post kandidat byl Sajudisom podtverždion , – išgirdau Bernardą.

– Chorošo. Togda – vy viečnyj zamiestitielj ili prezident v buduščem… Ili ministr oborony. Ili načalnik specslužb… Vaša vlijatielnostj – očenj važna. Na otvietstvenyje posty, takije kak rukovodstvo silovych struktur, nami budut vam priedostavlieny kandidatūry, kotoryje vy budete protalkivatj. Tak že i s ministrami… Jiesli kto to načniot vas podozrevatj, ob etoi persone soobščite. Sami – ne prinimajete nikakich mer, povtoriaju – vy vsegda čist… Vaša supruga – v samom pravom krylie. Čto by ejo političeskoje položenije byla eščio odnoi kryšoi dlia vas. Nemiedlenno obnovliajutsia vsie buržuaznyje partiji, o vo glavach vsech partij – tože naši… S kagiebistami bolše ne sviazivajties – eti sapožniki obosralisj po uši. Toljko s FSB ili GRU .

– Eto v krajniem, kak vy skazali, – pasigirdo ramus Bernardo balsas, – visiškai ramus. – A jiesli ruslo vozmut oboronnyje sily i vsio budet pastavleno na svoji mesta – što togda? Ja by nie chotiel semju potieriatj…

– Vy ničevo ne potieriajete…– prabilo kažkuris kitas man nepažįstamas, – vy prosto ujedete za granicu, tam tože nužny budut osvoboditeli ot nas… A semju zabieriote ili ostavite zdiesj, – kak vy rešite sami… Dolžno bytj tak, kak polučilosj s cerkvju, – ksendzy ne opasny, oni v našich rukach – opasny verujuščije. Zdies – točno takže dolžno bytj. Gorbačiova skoro ne stanet, on razvalil Sojuz.

Moteriškas instinktas pakuždėjo, kad reikia žaibiškai smukti į krėslą ir susivynioti į pledą. Ne, prieš tai reikia išgerti alkoholio. Staigiai nusliuogiau prie spintelės, kur buvo atsargos, ir ištraukiau kažkokį atkimštą butelį, užsiverčiau ir išgėriau. Jeigu kas – išgėrusi miegu – lengviau bus apsimesti ir įtikinamiau. Alkoholio skonio nejutau, nurijau kelis didelius gurkšnius kaip vandenį ir tylutėliai pastačiau atgal. Judesiai buvo tokie tikslūs, tarsi tai būčiau dariusi kasdien, – neskambtelėjo joks stiklelis.

Plačiau pravėriau balkono duris ir susirangiau krėsle, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio, ir po minutės išgirdau Bernardo žingsnius.

– Benedikta! Ką čia veiki? – pasilenkė jis prie manęs.

Supratau, kad ramiai alsuoti nepavyks, tad sujudėjau, susivyniojau dar stipriau ir suniurnėjusi įsikniaubiau į minkštą krėslo atlošą.

– Benedikta, Benedikta, – jis atsargiai palietė mano petį, – kodėl tu čia miegi? Mes garsiai kalbame, tau trukdome… Tu – išgėrusi?

Aš vėl pasirangiau ir įsikniaubiau į krėslą.

– Na, siurprizas… Nemačiau tavęs nepaeinančios…

Bernardas stovėjo visai šalia, jaučiau, kaip jis žiūri tamsoje į mane, jo žvilgsnis ilgokai šokinėjo pledu, jis kažką galvojo. Jutau, kaip jo mintys šuoliuoja galvoje. Jam buvo sunkiausia nuspręsti – aš girdėjau ką nors ar ne… Paskui patyliukais, matyt, apraminęs save, ištempė krėslą, paklojo patalynę ir ruošėsi nunešti mane ten… Ne, šito leisti negalėjau, nes iš širdies plakimo jis būtų supratęs, kad nemiegojau. Vėl ėmiau muistytis, paskui pabandžiau atsistoti, – suvaidinau svirduliuojančią – ir jo prilaikoma nuslinkusi iki patalo plojausi į jį vėl susivyniodama net galvą.

Jis uždarė balkono duris ir paėmęs iš baro butelį gėrimo išėjo į savo kambarį pas Rusijos „demokratus“.

Susivyniojusi ir jutau, kad guliu ant vienintelio sveiko pasaulio lopinėlio, kad įvyko katastrofa, žemės drebėjimas, kad visas pagrindas, kuris mane laikė – suaižytas plyšių – vienas netikslus judesys, ir manęs nebebus.

Neužmigau visą naktį. Mane krėtė šaltis ir mušė karštis. Kūnas virpėjo, juo lakstė elektra, srovė, įtampa… Vaidinau eidama į tualetą, įkišusi pirštą į gerklę bandžiau net vemti, jeigu kas… Pavyko nugirsti:

– Po pervomu variantu novym premjerom vybirajete vot etu kandidatu, emu – zielionyj sviet, jevo poddierživajete vo vsiech voprosach. Dlia naroda on ostanetsa premjerom, kotorovo vybrali vy, – demokratičeski izbran parlament, značit svoji. Vicepremjer – na nieskoljko časov, – jievo zamienim… Eto dolžno proizaiti do glavnovo momenta, – premjer dolžen byt izbran vami. On ostajotsa, – narod jiemu budet dovieriatj, izbiežim složnostei. Vy ostajotiesj litovskim rezistentom v podpoljie ili v zagranice, rukovodite procesu osvoboždenija – po obstojateljstvam… Esli obstojateljstva nepredvidenno izmieniatsa – vy stremitesj v samyje vysšije dolžnosti – do prezidentskoi dolžnosti.

Ką sakė Bernardas – nebeišgirdau, – su kiekvienu žodžiu vis labiau tvinkčiojo ausyse, atrodė, širdis persikėlė į galvą. Pradėjo trūkti oro. Karštligiškai šuoliavo mintys – ką turiu daryti? Kam turiu paskelbti? Gal ko nors nesuprantu? Gal Bernardas apsimeta? Pajutau, kad į mane persikėlė mano bičiulio mintys – kad ir kur nueičiau – visur galiu susidurti su Bernardo parinktais žmonėmis, o tada… O tada aš paprasčiausiai dingsiu. Baltė manęs niekada nebematys. Ir niekada niekas nieko nebesužinos… Dar išgirdau:

– Nado podgotovitj takuju bankovskuju sietj, kotoraja ruchnula by. Dengi nado vysosatj. Ekonomičeskaja reforma puskai nekončiatsia dolgo, poka budet čto nas interesujet. Stragegičeskije objekty…

Auštant rytui balsai nutilo.

Girdėjau, kaip Bernardas atidarinėja langus – vėdina prirūkytą kambarį ir prieškambarį. Girdėjau, kaip nuėjo į virtuvę – tikriausiai ką valgė. Paskui kelias minutes pastovėjo už mano kambario durų, lėtai jas atidarė, bet į vidų nežengė. Įsivaizdavau jo veidą – kažkas jam sukėlė abejonių… Po to lėtai duris uždarė ir nuėjo į savo kambarį.

Laikas slinko lėtai. Žinojau, kad turiu miegoti neapsimetinėdama, – jokių pasivaikščiojimų. Atsikelti ir susitikti Bernardą bijojau, – supratau, kad tobulai nesuvaidinsiu nieko nežinančios. Laukiau ir galų gale sulaukiau, kai pasigirdo užtrenkiamų durų garsas, kiek palengvėjo, nes jau galėjau keltis ir ką nors veikti. Veikti? Pirmiausia priėjau prie Bernardo kambario durų, bet pajutau, kad bijau liesti rankeną, – namai buvo nebe tie, atrodė, nematomos akys stebi kiekvieną mano judesį, šiurpas skverbėsi iš sienų apmušalų, iš užuolaidų… Ką jie paliko po savęs, o siaube… Vis dėlto paėmiau rankeną ir stumtelėjau duris, turėjau patekti ten, jaučiau, kad jo kambaryje gali būti tas, kas paaiškins viską plačiau – gal aš ko nesuprantu, gal jis apsimeta su tais, kurie visą laiką vaidina Rusijos demokratus. „Gluboko ešelonyrovannysh uslovijach…“ Įžūlėliai… „Podgotovleny rabotatj v gluboko ešelonyrovannych uslovijach…“ Kad jūsų lėktuvas nukristų… Bet gal jie ir neskraido, gal jie įsitaisę kažkur čia kaip kurmiai… Naujininkuose – ten juk net sraigtasparniai gali leistis, paruošta specialiai jiems – ir kasasi po mūsų gyvenimu…

Bernardo durys buvo užrakintos.

Apgailėtina kvailė, apakusi kvaiša, išprotėjusi bobšė – skambini, ieškai žmogaus, kurio ir pėdsakai išnykę, o nežinai, kas dedasi tavo namuose. Baltė… Sumauta kvaiša, o ne baltė. Net nežinai, ar jis seniai savo kambario duris rakina… Idiotė…

Duris turėjau atidaryti, bet tai buvo ne mano jėgoms.

Išbėgau ir tekina pasileidau į redakciją.

– Dėl Dievo… Atrodo, palikau įjungtą lygintuvą kambary, o raktą vyras išsinešė į Parlamentą, – melavau redaktoriui visa drebėdama, tik melas galėjo paslėpti mano susijaudinimo priežastį.

Meistras atsirado, redaktoriaus vairuotojas parvežė namo ir netrukus durys buvo atrakintos, negana to, gavau net pritaikytą raktą… O Didysis Vakuume, nejaučiu dabar tavęs, nėra jokios begalybės virš mano galvos, nėra tylos, nėra tylaus alsavimo, kai kvėpuoji mūsų likimais ir aplinkybėmis, bet žinau, žinau, kad tai tu atidarei man to kambario duris, to prakeikto kambario duris, kurios visada lieka užrakintos, kambario, į kuri visada draudžiama įeiti, kai slibinas išskrenda paskrajoti ir palieka savo žmoną vieną. Įeisiu ten, nors jis neleido. Įeisiu ten. Jei neįeisiu – niekada nežinosiu, kas esu ir kas manęs laukia…

Padėkojau meistrui, įdėjau į kišenę kelis rublius ir, užrakinusi lauko duris iš vidaus ir neišėmusi rakto, įžengiau į vyro kambarį nustėrusi ir visa virpėdama.

Nuo vėdinimo kambarys buvo atšalęs, tačiau dūmų kvapas dar buvo juntamas. Ir dar kažkas – šlykštus ir nematomas tvyrojo ore, kaip visada tvyro ten, kur buvo per naktį gerta, kortuota arba poruotasi… Apsidairiau aplinkui – tikėjausi ką nors aptikti… Kokį atsakymą, paaiškinimą… Kas padėtų suprasti, sustatytų viską į savas vietas, kad aš nebesijusčiau atskirta, atkirsta nuo didžiojo virsmo proceso, nieko nesuvokianti, nesuprantanti, nebesijausčiau nereikalinga, amžinai papuolanti ne ten, padaranti ne tą, pasakanti ar parašanti ne taip. Norėjau atrasti ir jaučiau, kad tame kambaryje gali slypėti idėjinė takoskyra, skirianti mane ir Bernardą, bet – kur?.. Privalau ją atrasti…

Prie sienos stovėjo didžiulė knygų spinta su atviromis, įstiklintomis ir net visiškai uždaromis knygų lentynomis. Mane traukė ten. Karštligiškai perbėgau akimis Bernardo knygas ir supratau, kad jei noriu ką nors atrasti, turiu nuosekliai, iš eilės peržiūrėti aplankus, segtuvus, didžiulius išsipūtusius vokus… Tai buvo baisi rizika – kuo toliau, tuo geriau supratau, kas laukia žmogaus, kuris girdėjo naktinį pokalbį šiame kambaryje. Beveik neabejojau, kad ir manęs laukia, nepaisant kad aš… Kas – aš? Aš esu žmogus, kuris išgirdo… Esu gal būt vienintelė jiems svetima, kuri žino, ką jie sumanė. Kas tie jie? Kas jie yra? Kas yra Bernardas? Širdyje jau žinojau viską, tačiau turėjau rasti įrodymų. Kad daugiau niekada gyvenime nesuabejočiau dėl to, ką padarysiu. Ką padarysiu? Ką aš padarysiu?

Darinėjau dureles, varsčiau stalčius – visur tas pat – vokai, aplankalai, segtuvai, bloknotai, knygos, mokslinės ataskaitos, brėžiniai, – siaube – neįtariau, kad jo lentynos tokios netvarkingos… Privalau atrasti, tikrai kažkas turėtų būti, kas paliudytų jo apsimetimą… O Didysis Vakuume! O Didysis Vakuume!!! Kaip tu leidai?.. Kaip tu leidai, kad aš papulčiau į šitą… Į šitą… O siaube… Turiu tai pamatyti, bet – kur? Į kurią pusę pasukti galvą? Į kurią lentyną, aplanką, segtuvą ar voką įbesti akis? O Didysis Vakuume! Kiek kartų man įrodei, jog esi ir egzistuoji, jog girdi mane ir skaitai mano mintis, o gal jas pats užrašinėji, kaip laiškus, kad mano sąmonė, širdis, protas atrastų ir perskaitytų… Tu gali mano pirštus padaryti ilgus ir švytinčius kaip aštrūs ploni peiliai iš geltono rūko, tu leidi man atrasti, pačiupti ir ištraukti tą – seną, geliančią, džiovinančią, kuri gyvybę paverčia dulkėmis… Tu leidai man atrasti ir išgremžti piktąją, tu pasiuntei į mane šaldančią kaip mėtų aliejus virpančių dalelių srovę, ji nutekėjo į degančią gimdyvės krūtį ir pasileido balto pieno srovė… O Didysis Vakuume!.. Aš padarysiu ką baisaus, tikrai jam padarysiu, tik tu atleisk man – aš sustabdysiu jį, – karštligiškai virė mintys, o pirštai čiupinėjo dokumentus. Atidariau dureles, už kurių buvo senos, rudo nutrinto kartono bešempančios, keistu, nemaloniu kvapu atsiduodančios bylos… Violetiniu rašalu užrašyti numeriai… Tos bylos… Tos bylos traukė prie savęs, kalbėjo… Jos buvo kažkokios… šlykščios. Jų buvo ne viena. Juste pajutau, kad tai šį tą reiškia…

Atverčiau vieną iš jų – pirmą pasitaikiusią – ir supratau, jog reikia ne vienos valandos, kad išstudijuotum nors vieną tokią, o jų buvo keliolika, gal net keliasdešimt. Ši lentyna buvo jų prigrūsta, tačiau ir kitose mačiau po kelias ar po vieną. Paėmiau pirmą, kuri buvo viršuje, ir atverčiau. Sustingau: ten buvo nuotrauka… Matyta… Labai pažįstama… Raudonasis pavojus… Bronius… Kažkokia jauna liekna ilgaplaukė mergina… Aš?! Tai buvau aš! Vido laidotuvės! Kitoje nuotraukoje mes su Broniumi geležinkelio stotyje – viena diena prieš Broniaus mirtį!.. Dar… Ir dar… O Viešpatie! Didysis Vakuume… – mes su Gunaru stovime balkone, net neįtardami, kad kažkas mus fotografuoja… Vėl mes su Gunaru – nuotrauka daryta pro langą su optiniu… kaip jis vadinasi… Kita nuotrauka – pro užuolaidos plyšį – matyti mūsų kūnai, mūsų mylintys ir meilės trokštantys kūnai. Ir aiškiai galima spėti, kad jiems glaustis prie vienas kito netrukdo nė vienas apdaro siūlas…

Mane ruošėsi verbuoti!..

Tačiau ne tai buvo svarbiausia tą akimirką.

Šios nuotraukos man buvo brangios, – akimirksniu išlėkiau su byla į virtuvę ir įgrūdau ją į rankinę, su kuria visada eidavau į parduotuvę apsipirkti. Dabar joje buvo du tušti aliejaus buteliai… Ant viršaus užmečiau rezginėlę su keliomis bulvėmis. Grįžau atgal.

Nors ir kas atsitiktų, Bernardas iš karto nepastebės, kad jos nėra, ir ji atsidurs pas Rubą…

Čiupau dar vieną – Jeronimas Kraujelis, Jeronimas Kraujelis, Jeronimas Kraujelis – maišėsi rusiškai parašytas vardas ir pavardė. Stop – Bernardas Takas! Kas, kas? Bernardas Takas? Pala… Takas… Varčiau bylą, ji buvo stora, popierius geltonas, negrabus violetinis rankraščio šriftas, raidės lipo viena ant kitos. Kai kur plunksnakotis drėskė popierių ir liejosi rašalas… Kai kur – ant išplėštų aritmetikos sąsiuvinio lapų. „…zadaču vypolnil, vrag naroda bandit Kraujalis byl uničtožen… žena Bernardasa Takasa Ulijona… data samoubijstva…“ Atverčiau įsegtą pluoštą geltonų lapų smulkiu šriftu. Ne, čia rašė ne saugumietis. Mačiau! Mačiau tokius lapus! Pluoštą! Kai jis sėdėjo prie savo stalo fotelyje po toršeru ir skaitė. Ne per seniausiai. Tą rytą, kai įėjau, supratusi, jog turiu sutarti geruoju su juo… Jis juos padėjo ant žemės tada, tarp fotelio ir radiatoriaus… Gal pridengė ilgos naktinės užuolaidos kraštu… O paskui?

„…užvakar, 1952 m. kovo 25 d., girdėjau turguj šnekant, kad Kraujelį matė Kryžkelinėj. Buvo užėjęs duonos nusipirkt… girdėjau žmones šnekant, kad Kraujelis sutikęs visą būrį strebitelių juos iššaudė…“ Toliau – „donosų“ turinys keitėsi. „…išeit į ryšį sunku, nuo savęs nepaleidžia, ginklo neduoda… būt gerai kokį revolverį turėt…“ Toliau – dar baisiau: „…su juo merga, jo pati, slapta šliūbą paėmė…“

Uždariau lentyną. Atsisėdau į fotelį ir pabandžiau įsivaizduoti, kur, jei būčiau Bernardas, padėčiau, jei būčiau užkluptas skaitant, ką nors tokio, ko niekam nenoriu parodyti… Intuicija sakė, kad jis prisiliečia prie tų prirašytų puslapių retai, bet jie ypač svarbūs. Juk juos ir pamačiau Bernardo rankose, kai mūsų požiūriai į valstybės pamatų statybą galutinai išsiskyrė… Kai tapo aišku, kad išsiskyrė… Jutau, kad jis laiko ta pluoštą popierių kažkur po ranka… Jie panašūs į tuos… iš rudų kartoninių bylų…

Rašomojo stalo stalčius!.. Apatinis… Tolimiausiame kampe…

Ištiesiau ranką – durelės buvo užrakintos.

Užrakintos?.. Tuojau!.. Tuojau aš atrakinsiu tave, nelaiminga slėptuve! Tuojau tu būsi atvira kaip Škurlecko gerklė! Virš manęs virpėjo, pulsavo Didžioji Tuštuma, ji leidosi į šį kambarį kaip į piltuvą ir to piltuvo smaigalys buvo virš mano galvos. Savęs nebejaučiau. O Didysis Vakuume, – dabar jau nepasiduosim! Didysis Vakuume!..

Galinga jėga pakėlė mane ir, kaip sulėtintam filme, dideliais, užtikrintais judesiais ne nuėjau, o nuplaukiau – prie Bernardo drabužių spintos. Atidariau. Ten kabėjo keli kostiumai, švarkai, kailinukai, paltas – striukės – niekai! Man reikėjo švarko, oranžinio riešutų sviesto atpalvio švarko, kurį jis pirko užsienyje ir kurio niekada čia nebuvo apsivilkęs. Man reikėjo jo vidinės kišenės, kurioje buvo dar viena kišenaitė. Ten!..

Visa žinanti moteris, amžina ir stipri, kuriai nebėra paslapčių, mano rankomis ištraukė kelių raktų ryšulį. Nežinojau, ką rakina tie raktai, bet kad vienas tiks nelaimingam stalčiui – neabejojau. Atsisėdau į fotelį ir pradėjau taikyti… Ketvirtas raktukas strigdamas atrakino. Pradėjau nuo viršutinio stalčiaus, tačiau akivaizdžiai nerasdama nieko, kas iš karto patrauktų dėmesį, artėjau prie paties apatinio… Ištraukiau…

Taiiiip… Ginklas…

Suvyniotas tik į perlenktą skepetą pūpsojo… Tas, iš kurio gal ir mane… Neišdegs! Atidengiau. Šalia buvo nedidelė dėžutė. Ta, kuri žino, pasakė man, kad ten šoviniai.

Širdis daužėsi taip, kad galima buvo ją pajusti gatvėje. Bet tai nebebuvo mano širdis.

Paėmiau metalinį niekšą su įspausta penkiakampe žvaigždute ratuke ant rankenų. Rankena nebebuvo visiškai nauja, pistoletas buvo naudotas, – suspaudžiau jį ir akimirksniu supratau, kad puikiai žinau, kaip su juo elgtis, – vis dėlto lankiau karinę mediciną, kur išmokti elgtis su ginklu buvo privaloma – tai buvo kadaise universitete per karinės medicinos paskaitas, mačiau, kaip tai turėtų būti daroma. Atsiminiau viską iš karto. Žinojau – kai jis rankoje – mano ranka tvirta, sprendimai ryžtingi, aš pavojinga. Jei jis prie smilkinio – svarbiausia, kad nenusprūstų nuo atatrankos spaudžiant gaiduką. Aš pavojinga jam, šitam… net žodžių nebuvo apibūdinti žmogų, su kuriuo gyvenau tiek metų… Aš pavojinga visaip, kad ir kaip šaučiau, – į jį ar į save. Bet manęs tas nebejaudino. Staiga nebebijojau, kad jis įeis ir mane atras čia… Dar geriau būtų, jei dabar pareitų – priversčiau pasakyti viską, visiškai viską, – apie Bernardą Taką, jo tėvą, apie Jeronimą Kraujelį… Apie Jeronimą, kuris tebegyvena mano tėvo atminty ir kuris tebeauga moliniame vazone mano namuose… O jei kas… Ta, kuri žino, kada paspausti gaiduką – neapsiriks. Pistoletas užtaisytas. Ko jis laukė? Buvo pasiruošęs? Kam?

Po pistoletu buvo senas vokas, prikimštas, nučiupinėtas… Širdis suplakė dar smarkiau.

„Mano sūnui Bernardui Takui – tėvas Bernardas Takas…“ Paėmiau voką, atidariau – keli pageltę primarginti rašalu puslapiai su užlenktais galais netilpo į voką… Kur tas laiškas gulėjo? Byloje? Ar jis spėjo perskaityti tėvo laišką, ar išsiėmė iš paskutinio Lietuvos partizano bylos dabar? – kam jau kam, o Bernardui Takui, Nepriklausomos Lietuvos Parlamento Pirmininko pavaduotojui, kelias į atvertus KGB archyvus tikrai buvo laisvas…

Kambarys buvo nuodingas, mano gyvenimas buvo nuodingas, bet nuodų geluonį dabar turėjau rankoje, puikiai suprasdama, kad esu kalta pati. Tiktai kretinė, idiotė, debilė, kurios neišsivysčiusios smegenys kolibrio smegenėlių dydžio – tik tokia, visiškai nemąstanti, pasidavusi jausmams, praskydusi, pratrydusi emocijomis, visiškai nesugebanti tvardytis, kaip paskutinė kekšė atstūmė normalų žmogų dėl „kas bus, jeigu bus“ ir ištekėjo – įsivaizduokit! – ištekėjo, susiejo savo likimą su… – su kuo? – su saugumiečiu… Gerai būtų, kad su saugumiečiu… Bet šiuo atveju – nežinia su kuo – gal su GRUšniku, gal su naušniku ar zaušniku… O siaube! Sujaukta viskas! Sujaukta visutėliai viskas!.. Kaip aš galėjau…

Pasišlykštėjimas savimi buvo toks didelis, kad to atsikratyti nebebus įmanoma niekada. Pasišlykštėjimas savimi užgožė viską. Žinojau, kad dabar svarbi kiekviena valanda ir kiekviena minutė, jog turiu ką nors sugalvoti, tačiau galvoti nebegalėjau. Jaučiausi kaip pervažiuota kalė – sumaitota, supurvinta – tiesiog šlykšti, nebeveiksni, beveik dvesianti būtybė, kuri privalo rasti jėgų atsikelti, atsistoti, nusipurtyti purviną kailį ir slinkti iš purvyno prie tako, kuris kur nors nuves.

Mechaniškai ištiesiau ranką ir paėmusi dar vieną segtuvą varčiau nebesugebėdama suvokti, ką matau priešais save. Staiga akys sustojo pačios, keliolika kartų prabėgo aukštyn žemyn paprastu popieriaus lapeliu… Protas buvo perpildytas. „…aš, Škurleckas Antanas, pasižadu…“ – ant paprasto aritmetikos sąsiuvinio lapo buvo garsiausio disidento pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB, aš žiūrėjau į tuos žodžius, skaičiau juos ir supratau…

Supratau, kad prie kitų bylų bijau prisiliesti. Bijau sužinoti. Supratau, kad tose bylose galiu rasti – Parlamento narius, ministrus, net Tėtušį. Ten visi, kuriuos Bernardas laiko už gerklės, kuriuos dusina šiomis bylomis, ten įkaitai, amžini įkaitai, kol patys neišdrįs būti savimi ir neatskleis apie save tiesos. Apie tai kalbėjau Bernardui ir šią akimirką tapo aišku, kodėl jis negirdėjo manęs. Jis išdavikas – senas, prityręs išdavikas. Ir kiti – taip pat. Jų daug… O aš dar niekingesnė už bet kurį jų, – miegojau su išdaviku, gyvenau su juo, papasakojau jam viską, išskyrus Gunarą ir savo senojo užsimaskavusio balto abejones. Štai man užmokestis už nenuoširdumą, savo pačios išdavystę.

Laišką užsikišau už liemenėlės, užstūmiau stalčių, užrakinau dureles, išėjau iš kambario, į kurį – žinojau – daugiau nebeįeisiu niekada.

Didysis Vakuumas pulsavo virš manęs ir jei ne jis… Turėjau su kuo nors pasitarti, ką daryti toliau. Iš to, kas paaiškėjo šią naktį, padėtis kontroliuojama jų, šitų …ušnikų. Kuo galima pasitikėti? Turėjau kažką daryti, tačiau tokia, kokią staiga save pamačiau… Ne, tokia moteris negalėjo padaryti nieko – nebent tą metalinį nuodingą daikčiuką prispausti prie smilkinio ir… pirštu spustelėti gaiduką. Čia nebegalėjau net būti.

Pasiėmiau tris iš saugumo pavogtas bylas, – Bernardo tėvo, Škurlecko ir mano sekimo bylą, storą Bernardo Tako laišką Bernardui Takui antrajam, pistoletą su šoviniais, viską susigrūdau į rankinę ir kruopščiai užrakinusi išėjau iš namų.

———————————————————————————————————————————————————————————————————–

Bernardas sėdėjo prie stalo, bet jo galva pasisuko į mane tą pačią sekundę, kai durys buvo atvertos. Žiūrėjau į jį sustingusi beveik tarpduryje ir su siaubu pajutau, kad nebegaliu ištarti nė žodžio, – visi jie susigrūdo gerklėje ir norėjo išlėkti vienu metu ir visi jie buvo baisūs – aštrūs ir mirtini, bet nebegalėjau nuspręsti, kuris turi būti pirmas. Mane dusino tai, ką jaučiau. Vienintelė išeitis – tik šūvis į nuosavą smilkinį, bet prieš tai jis turėjo sužinoti kodėl. Turėjau jam pasakyti, kas jis yra, bet tai buvo beveik neįmanoma.

Bernardas atsilošė ir visu liemeniu atsigręžė į mane. Jo akys žiūrėjo man į kaktą, jutau, kaip žvilgsnis skerbiasi iki pat smegenų centro – pažįstu tokį žvilgsnį. Tas žvilgsnis išlaisvino mano žodžius:

– Duodu tau kelias sekundes… – beveik švokščiau – Duodu tau kelias sekundes ir tu man prisipažinsi, kas esi. Aš sau nedovanosiu…

– Benedikta… – jo balsas atrodė visiškai ramus, tačiau žinojau, kad taip nėra, – jis paprasčiausiai nenutuokė, kas dar žino mano atėjimo priežastį, – Benedikta… Pirmiausia paaiškink…

– Tau paaiškinti? Paaiškinti? Kas tie Rusijos demokratai? Kieno bylos tavo stalčiuose ir kas tu pats? Ir kas nakvoja mano bute? Paaiškinti tau, kas tas Valerijus? Ir ką jis čia daro? Ir kokie tavo ryšiai su juo?

Savo balso nepažinau.

– Tu to paprasčiausiai neįstengsi padaryti. Tik susižeisi… – Išgirdau Bernardo balse geležinę gaidą.

Tai buvo ambrazūra, o už jos slėpėsi žmogus, tačiau tas žmogus buvo niekšas. Ne, ne niekšas, o priešas.

– Nesudėtinga! Būk visiškai ramus… Netikrink manęs… Niekada sau neatleisiu, kad gyvenau su išdaviku! Prisipažink, kas esi, turiu išgirsti iš tavęs!..

Jo veidas nesuvirpėjo, bet mačiau, kaip kažkas pasikeitė. Plykstelėjo, ištryško fontanai, ėmė virsti dūmai… Ten virė ir burbuliavo, ir iš gelmės tarsi magmos kilo į paviršių. Viskas vyko akimirksniu, bet laikas išsitempė ir aš aiškiai mačiau kiekvieną virsmą. Jis neabejojo, kad tą padarysiu.

– Gerai… Gerai, pasakysiu tau, – jis ištiesė ranką prie cigarečių ir įtariu, kad tuo metu paspaudė ant stalo esantį mygtuką… Durys už nugaros užsitrenkė, – čia, kad niekas neįeitų… – su palengvėjimu balse ištarė Bernardas.

– Kalbėk! Tu jiems tarnavai? Jie tave infiltravo? Tu tam ir atsiųstas? Pasitarnauti jiems, jeigu kas?.. Tu – okupantas? O tavo tėvas… – staiga atsiminiau, ką turėjo galvoje mano senasis užsislaptinęs baltas, kai pasakojo apie Jeronimą… – Kas esi? Turėk drąsos vieną kartą prisipažinti! Melo kamuolys!..

– Aš esu tas, kuris žino, kokiame beprotnamyje tavo Gunaras.

Ką? Ką jis pasakė?.. Apsimetėlis! Meta paskutinę kortą? Va bank?

Jis žiūrėjo į mane visiškai ramiai, bet tos magmos… Jų atsirado tiek, jog jau sėmė jį patį. Jos grūdosi paviršiuje, o jis niro po jomis. Tik ranka… Ji rami gulėjo ant stalo – jis laikėsi įsikabinęs į šią akimirką ir į šį sakinį. Jis nemelavo.

Mintys lėkė karštligiškai. Jos akimirksniu nunešė į kitą realybę. Iš kažkur akimirksniu tarsi stichinė nelaimė, cunamis, potvynis, užgriuvo dar viena pareiga. Nubausti save dėl beprotiško kvailumo – per menka… Turiu sužinoti viską.

Tačiau iš kur jis žino apie Gunarą? Jis žinojo? Jis visada žinojo? Triskart prakeiktas… Jis visada žinojo!

– Tuuu?.. Tu – žinojai? Tu – žinai?

Tai buvo netikėta, tai buvo taip netikėta… Tai buvo vis dėl to taip netikėta, kad viską pamiršau, – net pirštą ant gaiduko, net tai, kad reikės labai stipriai jį paspausti ir dar stipriau įremti vamzdį į smilkinį, kad nenusprūstų, palikdamas tik įbrėžimą kiauše, ant kurio kadaise taip trūko kruvinos meniškos skylutės. Pamiršau, jog ką tik norėjau mirti, čia pat, ant lakuoto Parlamento parketo, prieš tą… Tą… Komedija! Būčiau iškrėtusi kvailiausią komediją!..

Nebuvo žodžių, kaip galėčiau tai apibūdinti. Pamiršau, kad yra tankai, kad yra tėvynė ir jos išdavikai, kad yra gyvenimas, kuris skirtas ir man…

Baltės veidas išplaukė prieš akis iš staiga užliejusios miglos ir visomis savo įaudrintomis lastelėmis pajutau, kad aš esu ji ir kad ji – yra aš, kad aš ir ji – vienas ir tas pats ir kad ji – mergaitė geltonomis akimis iš vilkų giminės – laiko aglėbusi mane su Gunaru, kurie taip pat esame iš vilkų giminės. Ir kad mūsų yra mažai, tiek mažai, kad net „Raudonoji knyga“ yra per daug populiari mums, kurie esame viena, – su vilkais, eglynų tamsa, spyglių kvapu ir skoniu, su tais, kurių kraujas gėrėsi į tą apledėjusiais spygliais nuklotą sušalusią žemę, prie kurios jie glaudėsi, kad nenukristų aukštyn, kur jų nebelaiko žemės trauka, kibdamiesi stingstančiais pirštais į sušalusią samaną… Jeronimas… Bronius, Vidas… Daugybė bevardžių, bet jų vardai įrašyti žemės, samanos, dangaus atmintyje, kurią moka skaityti vilkai…

– Viską. Nuo pradžios. Girdėjau visus tavo telefoninius pokalbius su juo, viskas buvo įrašinėjama, – atplaukė dabar jau visai nereikalingas Bernardo atsakymas į mano kadaise iššvokštą klausimą, – išgirdau Bernardo balsą.

– Šunie!.. Ką bendro su tuo turi? Kiek metų ir kiek žmonių šnipinėji? – silpnai ištariau, bet jis galėjo nieko nebeatsakyti, o ir man staiga viskas tapo nereikšminga.

Kas jie prieš mus, kurių šaknys siekia žemės vidurį? Kas jie prieš mus, virš kurių atsiveria Didysis Vakuumas? Mes mokėjome kalbėtis su saule ir mėnesiu, mes vienas kitam švelniausius žodžius išsakydavome dainomis, mūsų širdys dainuodavo broleliams ir sesutėms, žirgeliams ir rūtoms… Mūsų sapnuose banguodavo dunojai, jais plaukdavo gulbės, nešančios vainiką, o dugne gulėdavo karys, teberašantis laišką ant žirgo kamanų… Kas tas Molotovas ir Ribentropas, tas Stalinas ir Hitleris, kurie bandė pasidalyti mus, mažuosius?.. Jie nežinojo, kokie mes aukšti, – mūsų motina Saulė… Nors ir kokie tvirti jaustųsi jie, patamsių padarai, žvaigždžių šnipinėtojai, – jie išnyks, o mes liksime, nes mūsų pramotė – Gamta. Mes – baltai.

Pasaulis nebevertas to, kas jame dedasi, ir niekada nebebus ko nors vertas, ir niekas nebeturi jokios reikšmės ir niekada nebeturės, nes šis pasaulis nebėra žmonių. Žmonių vardas – tik iš senų tradicijų, iš raštų, iš papirusų. Tos Dievo, tos Didžiojo Vakuumo sukurtos būtybės seniausiai mutavo ir tie, kurie šiuo metu vadinasi žmonėmis, nebėra žmonės. Ir aš gyvenu su vienu iš ne žmonių, o vienas, reliktinis, toks pat kaip aš su savo mergyte – kankinasi kažkur… Kiek metų?.. Visi KGB, FSB, GRU ir dar pasislėpę po visokiausiais didžiųjų raidžių deriniais yra niekis, niekis, visiškas niekis prieš kelis išlikusius, – reliktinius, senuosius – kurie atsimena, kaip jie buvo vilkais, elniais, žuvėdromis, delfinais…

Belyj buivol i sinij oriol, i forelj zolotaja…

– Jo žmona – tokia pat kaip aš, tik buvo aukštesnė laipsniu. Tai vieninga sistema. Kai jis nutarė į tą vienuolyną – iš visų vienuolynų mums viską praneša – jį uždarė, o aš turėjau prižiūrėti tave, kad nekeltum triukšmo. Ji, jo žmona, turėjo likti nepriekaištingos reputacijos. Dabar ji jau pasiprašiusi politinio prieglobsčio vienoje Europos šalių. Sakau tau tiesą… O dabar sėsk ir pasikalbėkim, – šnekėjo Bernardas, jo balsas bandė vyniotis ant manęs tarsi kokia pupa, kuria jis norėtų lipti į dangų, bet nieko iš to neišėjo ir pupa vis nusvirdavo man po kojomis su visomis balso virkščiomis.

– Ar supranti, kad padarysiu taip, kaip privalau? – paklausiau beveik ūkiškai. – Supranti, kad tu jau išryškintas? – pasakiau paprastai, jusdama nuovargį.

– Tylėsi. Dėl mergaitės. Tu niekada neleisi, kad ją visą gyvenimą vadintų šnipo išpera. Čia žmonės negailestingi, pati žinai…

Jis buvo teisus… O siaube! Bet kad jam neleisiu toliau dirbti savo darbo, man buvo aišku.

– Ką darysi? Likviduosite mane su savo „demokratais“? Kada – šiąnakt? Kuris neš maišą su kūnu į upę? Aš tau vis tiek neleisiu toliau kenkti… Kad ir kas būtų… Žinok! Net jei manęs nebus – tu išryškintas! Aš neleisiu daugiau… Aš neleisiu! Nepaisysiu, kad už tavęs visa armija šnipų, perversmo teorijos ir Parlamentas, kuriame jautiesi saugus…

– Nekalbėk taip… Išeitis kitokia…

Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų, nors ir kokie būtų pasaulio virsmai, niekada netarnauk velniui. Niekada nenušausi velnio, pasiskolinęs jo šautuvą…“

Jis negalėjo atsitraukti gyvas.

„Tavo tėvas Bernardas Takas.“

– Aš negaliu atsitraukti gyvas! – šaukė jis visomis ląstelėmis, – aš negaliu atsitraukti gyvas! Aš negaliu atsitraukti gyyyyvaaass!– kartojo visa savo esybe – gerklę užgniaužė, akys prisipildė ašarų tarsi smaugiamam.

– Ar supranti?– Negaliu atsitraukti gyvas… – atsikvėpė iš pačios gilumos, kur buvo nusileidęs ir kalbėjosi su tėvu, – tėvas lyg ir buvo kažkur, gal grindyse, gal įsitaisęs odinio krėslo atloše…

– Kokia išeitis? Derybos su kariškiais! Būtinos! Ieškokit sau pritariančių. Jie nenori kraujo! Jie atsisakė vykdyti Ačialovskio įsakymą, kol negaus tiesioginio Gorbačiovo nurodymo. O žinai, kad jo nebus, – taip susitarta su Amerika! Kad nebūtų panaudotas strateginis ginklas, susitarta Reikjavike, Maltoje, – tu juk geriau žinai už mane… Tu dirbi pučistams, tu net ne Rusijai tarnauji! Tu tarnauji pučistams! Jie nori diktatūros, karinės… O tie, kurie dislokuoti čia, supranta, kuo tai kvepia. Pasaulis keičiasi – ir mums, ir jiems… Politinės jėgos persigrupuoja, vyks pasaulio persidalijimas. Jie nenori kraujo…– kalbėjau, tarsi būčiau turguje ir derėčiausi.

– Jei jau matei bylas mano kambary, kai kurias perskaityk. Ir tėvo laišką. Tavo butas, beje, laisvas. Išeik ten. Nedelsdama…

– Ar supranti?– Negaliu atsitraukti gyvas…

Jis pajudino ramiai ant stalo gulinčios rankos pirštus ir durys už mano nugaros trakštelėjo, – supratau, kad išėjimas laisvas. Iš kišenės išsiėmė dėžutę, iš jos – vienintelę tabletę, kurią įsidėjo į burną.

Jam pasirodė, kad tėvas stovi už jos. Tėvas iš tikro stovėjo už jos. Už tos moters… Už jo moters… Už niekada nebuvusios jo moterimi…

– Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų, nors ir kokie būtų pasaulio virsmai, niekada netarnauk velniui…

– Ar supranti?– Negaliu atsitraukti gyvas…

– Dabar gali… Dabar ta proga… Gali. Dabar… Tu žinai kaip… Gali…– kapojo jį tėvas be gailesčio. – Gali… Dabar…

Jis norėjo išnykti. Gulėti ant žemės. Žemėje. Paskui atsikelti – ir… kad viskas būtų pasibaigę… Kad vėl pareitų pas ją… Mergaitė pribėgtų… Jokių tankų, jokių derybų… Nieko.

Tik ji.

Ta, kuri buvo arčiausiai jo.

Už kurią artimesnio vis dėlto neturėjo niekada, – nė vieno žmogaus…

– Negaliu atsitraukti gyvas…

Tuo metu pro duris įėjo Patieka. Pistoletą spėjau įsidėti didelėn palto kišenėn. Ne, niekur neisiu, turiu matyti ir girdėti. Turiu žinoti, apie ką jie kalbasi. Gal Patieka ir yra tas, kuris lieps kažkam atidaryti duris iš vidaus, jei prisiartins tankai?..

Atsisėdau į odinį krėslą pasienyje po palme.

Patieka ištiesė Bernardui dokumentus.

– Atjungti vandens šlangus nuo benzino bako!.. Skubiai! Jokių Pilėnų… Jokių! – Bernardas viena ranka nušlavė dokumentus nuo stalo, – o kita laikėsi už krūtinės. – Derybos! Derybos su 107-ąja! Nedelsiant! Išeikit į derybas…

– Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų…

– Pabandysiu, tėve…

– Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų, ir nors kokie būtų pasaulio virsmai, niekada netarnauk velniui…

– Nekartok to paties…

– Dabar ta proga… Gali. Dabar… Tu žinai, kaip…

Jis žinojo, kaip… Bet kartu žinojo, kad jokie bandymai nepavyks. Jis negalės atsitraukti gyvas, tačiau bandys…

– Kas jums? Kas jums? – Patieka stengėsi prilaikyti svyrantį Bernardą.

– Derybos su 107-ąja… Jokių provokacijų… Atšaukti specdalinį… – dar išgirdau gargaliuojantį Bernardo balsą.

Subėgo apsauga. Pradėjo lakstyti gydytojai.

Netikėk jais.

Niekada netikėk jais.

Jiems žmogus ir jo gyvybė nereiškia nieko.

– Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų, ir nors kokie būtų pasaulio virsmai, niekada netarnauk velniui…

– Žinau… Todėl ir sakau, kad negaliu atsitraukti gyvas…

Nuo žemės, nuo guminių kažkokios mašinos padangų pakėlė veidą moteris… Lūpa buvo sumušta, papurtusi… Veide ryškėjo kraujosrūva. Auliniai batai ir pilko kareiviško apsiausto kraštas užstojo ją. Ji stengėsi pasukti galvą ir pamatyti jį, pagauti žvilgsnį. Ji kalbėjo jam be žodžių, – bandyk…

Motinos veidas įgijo jos, Benediktos, bruožus…

Pilėnų imitacijos? Nebus? Ką jie buvo sumanę? Apie nieką kita nebegalėjau galvoti. Štai kam tie Molotovo kokteiliai… Ką?! Šlangą nuo benzino bako? Atjungti?

– Suleiskite vaistų žmonai, jai šokas! – išgirdau Patiekos balsą. – Jūsų vyrui infarktas, – atsisuko jis į mane.

Jis buvo sumišęs, to paslėpti negalėjo – buvo suglumęs.

– O jūs dar ir daktaras? – mūsų akys susitiko ir žvilgsniai smarkiai trenkėsi vienas į kitą.

– Jums šokas, ponia, duokite ranką, pamatuosime kraujo spaudimą, – prie manęs lenkėsi gydytoja.

– Joks šokas! Taip – man šokas!.. Norėčiau eiti per gyvenimą aukštai iškėlusi peršautą galvą, – pakilau iš krėslo ir pasukau durų link, – ir liepsnodama kaip fakelas, apsikabinti vyrą… Kai jis pakils iš to savo infarkto. Kur tas benzino bakas?

– Ponia, palaukite, mes jūsų negalime tokios išleisti, – kvarksėjo baltachalatė.

– Negalima! Jokiu būdu! Reikia suleisti vaistų, – Patieka jau kalbėjo ne man, o mėlynakiui pusamžiam daktarui, kuris priklaupęs ant kelių su fonendoskopu rankoje įsikūrė tarp Bernardo, Patiekos balso ir neritmingų šnipo širdies dūžių.

Ant grindų paguldytam Bernardui pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą.

– Ar supranti?– Negaliu atsitraukti gyvas…

– Negaliu atsitraukti gyvas…

– Negaliu gyvas…

Nejaugi – tai ne bandymas? – toli horizonte prašuoliavo mintis.

Garsiai pralėkė…

Nejaugi – tai ne bandymas, nejaugi apgavo jį?

Horizontas smarkiai pritemo… Čia pat buvo dangus, bet reikėjo pasistengti, sukaupti jėgas ir praplėšti sutemas. Ten – šviesu – jis jautė…

Išėjau su pistoletu kišenėje, bet neketinau ko nors nušauti ar nusišauti. Galvoje suskambo Okudžavos žodžiai. Arbato poetas tyliai dainavo mano balsu lipant laiptais į pirmą Parlamento aukštą. …belyj buivol i sinij oriol, i forelj zolotaja… Prakeikti šnipai amžinai turi paruošę ką nors, kas išmuša iš vėžių tokius moliuskus kaip aš. Neabejojau, kad tai triukas su tablete. …belyj buivol i sinij oriol, i forelj zolotaja… Žengiau per guminius šlangus, kurių buvo priraizgyta fojė. Parlamento gynėjai savanoriai buvo pasiruošę vandeniu ir didelėmis atmosferomis sutikti besibraunančius į vidų priešus. Vandeniu? Apie kokį benzino baką jis šnekėjo Patiekai. Patiekai? Kam tas karininkas parašė raportą, jog Parlamento rūmų planai vežami į Maskvą? Ar ne Patiekai jis pranešė? Supratau… Šaltai fiksavau ir lyginau faktus, kurie dėjosi į vieną mozaiką. Jeigu staiga kas nors iš Parlamento paleistų benziną ant į vidų besibraunančių provokatorių arba ant kareivių – kas būtų?! Du nukvakėliai šauktų pro garsiakalbius pulti Parlamentą – jie būtų „liaudies balsas“. O tada…

Ką daro Tėtušis? Jis skambina pasauliui, jis rašo kreipimusis, jis sako patriotines prakalbas, už nugaros viską palikęs tiems… Inteligentas! Tas žodis buvo jau kaip keiksmažodis. Gal jis pats toks? Pasyvusis, kuris paskui ilgai ir nuobodžiai vaduos Lietuvą reziduodamas užsienyje…

Viskas maišėsi. Čia viskas buvo įtikėtina, išskyrus paprastų žmonių ryžtą. Tuo ryžtu Parlamentas buvo apsuptas, pripildytas ir perpildytas.

Gynėjai buvo neginkluoti. Vienas iš jų nešėsi nunčiakus. Kitas į laiptų marmurą bandė smailinti virbą iš armatūros. …belyj buivol i sinij oriol, i forelj zolotaja… Dvokė prakaitu. Kampe jaunas kunigas klausėsi išpažinties, eilutėje stovėjo keli kariai. Į valgyklą du savanoriai tempė gyvulio skerdeną – matyt, iš kaimo kas atvežė papjautą gyvulį pamaitinti gynėjams…

Žmonių knibždėjo, bet visi buvo beginkliai. Ir jie vis tiek buvo čia.

Pakviesti ir uždaryti, kad žūtų, – pralėkė mintis, kai pamačiau, kad prie visų vartų pastatyta sargyba niekam neleidžia išeiti, – tada pasaulis spaus Gorbačiovą, o mes turėsim savų didvyrių.

Mane išleido, kai parodžiau žurnalistės pažymėjimą. Kažkam buvo ruošiamasi. Ne vien gynybai.

Viską galėjau papsakoti tik Rubui… Paskambinau, kad pareitų namo su tuo, ką jam neseniai palikau saugoti, tačiau atsidūrus pas jį pasijutau visai kitaip.

Sėdėjau belangėje virtuvėje, apsikabinusi rankinę su trimis bylomis ir laišku, apmūturiuota senu megztiniu, bandžiau pasakoti viską iš eilės, bet nesugebėjau. Labai šalo rankos, šildžiausi jas apsikabinusi žaliosios arbatos puodelį. Drebėjo žandikaulis – tiesiog kalenau dantimis. Bičiulis atnešė termometrą, bet temperatūros nebuvo – atvirkščiai, termometras siekė vos trisdešimt penkis.

– Klausyk, ar tu tikra, kad jie tau nieko nesuleido? – kelintą kartą klausinėjo Rubas. – O tu negėrei ten nieko? Arbatos ar valerijonų… Yra toks dalykas – šunvyšnė – atropinas. Pasišalina iš organizmo greitai. Arbatytės išgeri ir miršti nuo infarkto… Klasika… Ir niekas nieko nesuranda. Parodyk vyzdžius… Jiems dabar pavojingiausi liudytojai. Ypač jei liudytojas žurnalistas arba rašytojas.

Kai jo senutėlis kraujospūdžo matuoklis parodė 70/50 gyvsidabrio stulpelio, jis iškvietė greitąją.

– Nervinis šokas, – išgirdau lyg per sapną, – šiandien ne jūs pirmutinė tokia…

Apie ligoninę negalėjo būti ir kalbos, sutikau, kad suleistų vaistų ir atsibudau Rubo darbo krėsle. Degė lempelė, ant manęs buvo užmestas pledas, gretimame kambaryje kalė rašomoji mašinėlė. Aš pasilenkiau ir iš pastalės išsitraukiau rankinę. Pasiėmiau iš voko tuos geltonus popieriaus lapus. Raidės buvo kampuotos, didelės, atrodė, rašančiojo ranka turėjo drebėti.

——————————————————————————————————————————————————————————————————————–

Sūnau,

Perrašau tą laišką kas keli metai, noriu pasakyti, kaip viskas buvo, ir bijau, kad nejėgsiu paaiškinti. Mano laikas baigiasi. Guliu ligoninėje. Vyras, kuris guli su manim palatoje, pažadėjo ateiti į pakasynas ir, jei ten pamatys mano sūnų, perduoti tą laišką. Jis tiki Dievą, tai ir aš tikiu juo.

Pasakysiu tau tiesiai.

Tu nebuvai tarybinio žmogaus sūnus.

Jie mane padarė kolchozo pirmininku, jie padarė, kad nesurinkčiau valdžiai pyliavų, jie nuteisė mane už pyliavų sabotažą, jie pasodino į kalėjimą dešimčiai metų, jie pranešė, jie tave paėmė į vaikų namus, o tavo motiną laikė kalėjime ir tardė.

Tada jie man davė pasirinkti. Turėjau arba įgyti Jeronimo Kraujelio pasitikėjimą, arba palikti tave augti jų valdžios namuose. Jeronimas buvo likęs vienas ir jie niekaip negalėjo jo pagauti, jis buvo mandresnis už juos visus ir jam padėjo Dievas.

Aš sutikau.

Jie mane paguldė į ligoninę ir pristatė du kareiviukus saugoti. Jie paliko išvietės langelį neužkaltą, aš pabėgau, kareiviukus nuteisė sušaudyti, man slapstytis padėjo žmonės. Jie sekė visus, kas mane priėmė slėptis. Aš visiems sakiau, kad noriu eiti į mišką pas Jeronimą, bet Jeronimas neprisileido manęs pusantrų metų. Jis mane irgi sekė – kas aš toks.

Kai Jeronimas galų gale mane prisileido, jis buvo jau su moterim. Man nedavė ginklo. Kūčių naktį pasimeldėme, sulaužėme plotkelį, jie sugulė bunkeryje, o mane paliko saugoti. Aš paprašiau, kad nors ginklą duotų, ir jis davė, bet šovinį davė tik vieną. Aš meldžiausi visą naktį ir galvojau apie tavo motiną ir tave. Aš žinojau, ką darau, todėl Dievas man neatleis. Norėčiau, kad jo nebūtų, bet žinau, kad jis yra.

Kai pamačiau, kad ji padėjo galvą jam ant krūtinės ir jis net nesujudėjo, aš juos vienu šūviu… Jį pribaigiau kitaip.

Tada nuėjau į miestelį ir pasakiau: „Jeronimo nebėr, atiduokit mano žmoną ir vaiką.“

Daugybė mašinų važiavo bunkerio link, o aš rodžiau kelią. Jie važiavo ir šaudė iš automatų į orą. Jeronimą jau negyvą suvarpė kulkomis ir pametė turguje. Ją – taip pat…

Paskelbė, kad nušautas paskutinis tų kraštų banditas.

Aš sakiau: „Atiduokit mano pačią ir sūnų, kaip žadėjot.“

Man pasakė, kad jie „proveli besedu“ su tavo motina ir pranešė jai, kad aš esu tikras tarybinis žmogus ir padėjau likviduoti liaudies priešą, o tavo motina buvo buržuazinių pažiūrų ir išprotėjusi įšoko į šulinį.

Tada aš sakiau jiems: „Atiduokit man ją, noriu palaidoti. Ir atiduokit mano sūnų.“ Jie pasakė, kad tokios kalės neverta laidoti, kad jie ją užkasė su kitais nepatikimais likviduotais elementais.

Ir jie pasakė tada:

– Bet mes didžiuojamės tavimi, nes tu įrodei, jog esi tikras tarybinis žmogus. Ir mes tavo sūnų taip pat išauklėsim tikru tarybiniu žmogumi. Jis žinos apie tėvo žygdarbį.

Jie išvežė tave kažinkur į Rasiejų, pamačiau tave pirmą kartą, kai tau buvo septyniolika.

Tu buvai mokytas, tu didžiavaisi manim, bet aš negalėjau tau papasakoti nieko. Bijojau šnekėtis su tavim. Visą gyvenimą pradirbau Kaune siuvykloje ir niekada nebepasirodžiau ten, kur gyvenau, kur tu gimei, kur nušoviau Jeronimą ir jo moterį.

Netikėk jais.

Niekada netikėk jais.

Jiems žmogus ir jo gyvybė nereiškia nieko.

Jų miestai ant kaulų.

Jie žaidžia velnio žaidimus.

Jei gali, kaip nors atsitrauk nuo jų.

Žinok, kad nesi tarybinio žmogaus tarybinis sūnus. Esi nelaimingų kankinių sūnus, pavogtas ir išaugintas velnio. Esu silpnas vargšas, padarytas žmogžudžiu ir to nepamiršau nė vieną savo gyvenimo minutę. Mane pjauna vėžys, ką tik buvo kraujoplūdis, laukiu, kad būtų dar kartą ir kad viskas mano kraujas ištekėtų iš manęs.

Jei gali, sūnau, atsitrauk nuo jų, ir nors kokie būtų pasaulio susimaišymai, niekada netarnauk velniui. Velnio užmokestis baisus, tai mirtis.

Tavo tėvas Bernardas Takas.

Epilogas

Šio trumpo meilės romano epilogas visai ne toks, kokio tikisi skaitytojas.

Visiškai ne toks.

Taip, aš kirtau pervažą, parėjau namo ir atsirakinau duris paėmusi raktą iš man žinomos slaptavietės. Ta diena buvo kupina meilės – manęs sulaukė du seni žmonės ir maža mergaitė. Mano mylimiausi žmonės. Ir mano senas, užsimaskavęs baltas užpildė visas nežinojimo spragas apie Jeronimą…

Mano vieta čia, apsisprendžiau. Mano vieta čia, ir Gunaro – taip pat… Aš nebijojau ateities su juo.

Nusprendžiau nuvažiuoti į savo darbovietę ir parašyti pareiškimą, kad mane atleistų iš korespondentės pareigų. Norėjau būti laisva, kad laikas bepriklausytų tik man…

Paviešėjusi porą dienų, grįžau į redakciją…

Armija ruošėsi išvykti, – gatvėse plazdeno šventiška nuotaika ir tvyrojo artėjančios laimės pojūtis, – paprastos žmogiškos laimės… Ir tai sutapo su svarbiausiu asmeninio gyvenimo įvykiu – aš suradau Gunarą! Mes galų gale pamatėme vienas kitą. Visas laikas mūsų.

Vos įžengiau į redakciją, mane pasitiko tylintys, sumišę, sutrikę kolegos.

…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

– Daktare, juk pats puikiai žinote, kad jis negalėjo mirti nuo infarkto, – jo širdis buvo sveikutėlė. Be to, jis prieš trejetą dienų buvo su manimi drauge, – tik aš grįžau namo vėliau – užsukau į tėviškę. Jūs meluojate, – žiūrėjau daktarui į akis ir bandžiau įžvelgti jose žmogžudį, – tikrąją Bernardo mirties priežastį.

– Ponia… Kartoju: labai apgailestauju, tačiau jūsų vyras mirė nuo infarkto.

Daktaro akys buvo šaltos ir šviesiai mėlynos, lyg nudažytos. Daktaro akys melavo, – jos ir buvo nudažytos. Tokia nekalta spalva nusidažo tie, kurie žino baisias paslaptis ir nenori jų išduoti. Daktaro akys turėjo tą nekaltumo spalvą…

Supratau, kad nieko iš jo nesužinosiu.

– Ponia, turėtumėte patvirtinti, kad velionis – tikrai jūsų vyras… – pasakė man mėlynakis daktaras ir pasiėmė kažkokius popierius.

– Gerai…

Kai atsidūrėme ten… lavoninėje…

Baisus kvapas tvyrojo jau koridoriuje, o viduje… Nesu tikra, kad jis tikrai buvo, – gal jį tik jaučiau…

Nesiryžau nudengti balto uždangalo nuo negyvo žmogaus.

Tą padarė daktaras.

Bernardo veidas buvo neįžvelgiamas, jis nieko nekalbėjo… Nedidelė raukšlelė tarp antakių… Tai liudijo, kad jis išėjo su našta, kurios nenorėjo pasidalyti. Arba – kad dar tebedirba slaptą darbą, kuris jam nėra lengvas.

– Taip, tai Bernardas Takas, – pasakiau daktarui.

Jis man padavė pasirašyti kažkokį lapą, ir aš pasirašiau.

– Esate stipri moteris, ponia, – išgirdau sakant daktarą.

Pažvelgiau į jo mėlynas akis ir pamačiau… Jis žinojo daug daugiau, nei galėjo pasakyti. Tačiau jis irgi bijojo infarkto.

Neatsakiau jam nė žodžio.

 

Parėjau namo.

Peržengiau slenkstį ir sustojau. Stovėjau ilgai… Namai buvo kaip apnuodyti, spinduliavo mirtimi ir apgaule…

Paskui atsisėdau ant grindų prie batų spintelės. Sėdėjau, kol sutemo. Daug kartų skambėjo telefonas, bet nekreipiau dėmesio. Bernardo tėvo laiškas išplaukė iš pasąmonės su visa neįmanoma aprašyti realybe… Bernardo likimas atsiskleidė jo fone ir aš nesakysiu, ką jutau, galvodama apie savo buvusį vyrą… Nesakysiu. Tačiau jo tėvas buvo išgirstas, Bernardas išgirdo jo prašymą. Tą liudijo jo mirtis.

Kai tą supratau, pajutau, kaip mane kelia rankos, tvirtos, vienišos rankos, – kelia ir veda į Bernardo kambarį. Tiesiai prie jo rašomojo stalo. Prie krėslo. Prie toršero… Sekundę susimąsčiau – aišku…

Pasilenkiau ir išsukau lemputę.

Tai nebuvo mano nupirktoji, skleidžianti švelnią matinę šviesą, tai buvo „obyknoviennaja lampočka“, kaip kadaise ir sakė Valerijus…

***

Nuo to laiko praėjo penkiolika metų.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, profesorius – Tėtušis, kaip jį daugelis švelniai tebevadina, visiems laikams įėjo į TSRS išsivadavimo istoriją kaip bekompromisinis laisvės nešėjas. Jis yra ir tikriausiai visada liks garbingas tautos patriarchas, nuolatos kruopščiai ieškantis ir įžvelgiantis mažiausią rytinių kaimynų klastą. Jis šiandien bene tiksliausias seismografas, nuspėjantis politinius pokyčius. Iš kitų politikų jis skiriasi tuo, kad daugelis jų degradavo, o jis tobulėjo. Ir jo reikalavimų kartelė nenusileido nė kiek.

Bernardas po mirties apdovanotas pirmo laipsnio Vyčio kryžiumi.

Profesorė, pirmoji Lietuvos premjerė Patrė, nenuilstamos energijos ir vidinio savo tiesos variklio dėka tebedirba valstybiniuose postuose, tačiau jos idėjos, kad ir kokios jos būtų naudingos Lietuvai – blokuojamos ir menkinamos. Daugiau nei penkiolika metų ji tebėra viešai kaltinama ir smerkia, kad tą lemtingą sausio aštuntąją išlėkusi Gorbačiovui parduoti Lietuvos. Kad ji iki šiol nesužlugo, be abejo, neapsieita be Visažinės pagalbos, tik Patrė to nežino. Kaip gaila, kad jie buvo sukiršinti su Tėtušiu…

Pirmieji, paskelbę Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašę po Nepriklausomybės aktu, prilyginami vos ne grobikams, apiplėšusiems Lietuvą. Tai naudinga buvusiai nomenklatūrai, kuri šiandien prisiima Sąjūdžio iškovojimus.

Komunistų partija, kaip ir buvo numatyta Buroko ranka rašytame raštelyje, pakeitusi pavadinimą, dabar susiliejo su socialdemokratais ir veikia Europoje kaip politinė jėga, uoliausiai besirūpinanti viduriniu visuomenės sluoksniu. Ji turi Lietuvoje nemenką įtaką, nors jos lyderiai seniai nebepriklauso viduriniajam sluoksniui pagal sukaupto privataus kapitalo dydį.

Vagoneris, kadaise pakeitęs Patrę, niekuo nepagerinęs šalies ekonominės būklės, o bendrąjį vidaus produktą sumažinęs 45 procentais, kaip karo metu Vokietijoje, – yra verslininkas milijonierius, kaip ir daugybė kitų, kuriems pirmosios vyriausybės nuvertimas atvėrė priėjimą „prie lovio“. Lietuvos ūkis buvo griaunamas imituojant reformą.

Buvusi partinė nomenklatūra, jos palikuonys bei prisiplakėliai užima strateginius postus, pokarinių KGB karininkų vaikai renkami Lietuvos prezidentais, o KGB skelbia, kad jie savo garažuose slėpė – nuo ko gi? – Sąjūdžio spaudą, taigi indėlis į Lietuvos laisvę esąs neginčijamas. Jie visi tapo „partiotais“.

Gyventojų lėšos, kaip ir buvo Bernardo kambaryje numatyta Rusijos „demokratų“, dingo negrįžtamai, masiškai žlungant bankams.

Teismai tapo priklausomi ir atsidavę šešėlinėms struktūroms, kurios neatskiriamai susiliejusios su įtakingiausiais valstybės asmenimis, o įtakingiausi asmenys… Ratas užsidaro. Nėra nė vienos institucijos, kuri tartų lemiamą žodį įstatymo vardu. Teismai valstybėje, kurios nepriklausomybę užgrobė slaptųjų tarnybų mafija, yra gėdingiausia institucija. Ji padeda tašką, po kurio nusikaltimas prieš valstybę ir jos piliečius tampa teisėtu aktu.

Prezidentas… Prezidento rinkimai priklauso nuo techninių aplinkybių. Per paskutinius rinkimus, likus dviem kandidatams, netikėtai sugedo kompiuteriai, apdorojantys balsavimų duomenis ir, jiems „atsigavus“, rezultatai staiga pasikeitė, – apsivertė aukštyn kojomis.

Tikraisiais patriotais, niekada neišdavusiais tautos, save laiko Škurlecko minios atstovai, o žmonės, susirinkę iš toliausių Lietuvos kampelių savo kūnais apsaugoti Parlamento, vadinami „runkeliais“. Įsitvirtinusi valdančioji klasė niekina tautą. Visuomenės entuziazmas išblėso, iš kasdieninio gyvenimo išnykus idealams. Sąjūdžio idealistai ištremti naujų laikų karjeristų.

O baltai…

Tebėra ir vienas kitas baltas… Jie dažniausiai nepažįsta vienas kito, bet tai nesvarbu. Svarbiausia, kad jie neišnyktų. Kol yra nors keli baltai – Didysis Vakuumas su mumis. O tik Jis ir lemia, kas egzistuos ateityje, o kam lemta išnykti.

Ak, tiesa, mes dabar esame Europos Sąjungos nariai. Bet atrodo, kad Europos Sąjunga būtų patenkinta mūsų sugriauta gamyba, pramone, žemės ūkiu. Svarbiausia, kad išliktume kaip paslaugas teikianti sfera, aptarnaujanti atvykstančius turistus ekologiškomis vertybėmis.

Mes įstojome ir į NATO, – kitaip ir negalėjo būti. Mūsų jaunimas dabar „saugo nuo teroristų“ JAV kariuomenės sugriautą Iraką, „budi“ Afganistane…

Šių tautų žmonės gyvena kur kas baisiau nei mes Brežnevo laikais, ir mes prie to prisidedame. Tačiau įtariu, kad juos irgi globoja Didysis Vakuumas, kurį jie vadina Alachu ir kad vieną kartą jis atskirs gėrį nuo blogio.

 

Sena moteris, kurią žvejojančią žuvį su ant lazdyno vytelės pririšta virvele, mačiau kadaise vieną nepaprastą rytmetį prie nepaprastai gražaus ežero, tekant nepaprastai skaisčiai saulei, sugrįžo kaip mano senatvės metafora.

Gunaro aš neberadau.

Kai nuvažiavau pas jį, man paaiškino, kad jis prieš kelias dienas iškeltas giminaičio prašymu į kitus namus, uždraudus bet kam pranešti jo buvimo vietą. Atvažiavęs giminaitis, aukštas toks, truputį šlubuojantis, ir užėjęs pas vyriausiąjį gydytoją… Ten parašęs prašymą…

Išvažinėjau visą Latviją – nieko…

Mano knygų niekas nebespausdino, – aš buvau apšaukta komuniste, išdavusi, nusigręžusi nuo savo vyro – didžiausio laisvės patrioto, ir skyrybomis privedusi jį, taurų žmogų, iki infarkto. Škurlecko „megztosios beretės“ į mane spjaudydavo, sutikusios gatvėje. Kolegos rašytojai, net tie, kurie sekdavo ar skųsdavo mus, jaunus ir mėgstančius neatsargiai plepėti, saugumui, dabar tapo labai nusipelnę laisvei ir su manimi nebendravo, kad nesusiteptų. Valstybinių švenčių proga kai kurie iš jų gavo apdovanojimus iš Prezidento rankų. Pirmiausia apdovanotas buvo Rašytojų sąjungos sekretorius draugas Leopoldas Minkevičius.

Užauginau dukrą, palaidojau tėvus… Pinigų turiu tiek pat, kiek turėjau jaunystėje. Užsidirbu privačiai mokydama literatūros. Per mėnesį keturis kartus pakviečia į psichoneurologinį dispanserį, kuris įsikūręs beprotnamio papėdėje. Ten vedu užsiėmimus depresija sergantiems seniems žmonėms, – padedu jiems kurti, stengiuosi sukelti pasitikėjimą kiekviename žmoguje glūdinčiomis kūrybinėmis galiomis, analizuojame ir džiaugiamės vieni kitų eilėraščiais… Noriu, kad senatvė jiems būtų skaidresnė.

Man už tai užmoka nedidelius pinigus.

Būčiau laiminga, jei galėčiau jų atsisakyti, tačiau mažytė pensija to neleidžia.

***

O dabar papasakosiu kas atsitiko prieš šias Kalėdas…

Rubas, filosofijos mokslų daktaras, viename savo straipsnių, apžvelgiančių nueitą kelią nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki šių dienų, paminėjo keletą pavardžių, tarp jų ir mano. Ir aprašė, kuo užsiimu dabar, kur matau savo egzistencijos prasmę…

Dispanserio vyriausiajam gydytojui tai padarė įspūdį ir jis mūsų poetiniams užsiėmimams paskyrė erdvesnes, šviesias patalpas. Tik viena bėda – dabar mano senukai labai jau ilgai žiūrėdavo pro langą į vielos aptvarą, už kurio niūriai kiūtodavo, sunkiai judėdavo arba įsikibę į tvorą monotoniškai linguodavo išleisti pasivaikščioti tie, kurie su realybe bendros kalbos nebesuranda. Prisipažinsiu, ir man… Ir man buvo sunku matyti tuos žmones, gal net sunkiau negu mano „mokiniams“…

Sykį, skaitydama vieno vyriškio eilutes: „…jaunystės ir meilės veidas paženklintas vielos kvadratėliais, vaikystės kūnas perrėžtas spygliuota viela, už kurios – apsnigta sustingusi motina, senatvės veidas, apdegintas tolimos besileidžiančios saulės…“, išgirdau:

– Uuuu uu uuuuūūūūū, – uuuuuu uuu- uuuūūūūūū!..

– Uuuūūūūūū… – staugė žmogus!

Tai staugė žmogus, tik vienas žmogus galėjo taip staugti – kuris atsiminė, kad jis buvo vilkas! Ir aš žinojau, aš iš karto žinojau, kas jis, tik bijojau žinoti… Tas garsas perkirto mane, suaižė… Bet žinojau.

Perlieta karščio iš lėto pasukau galvą į langą…

– Aaaauuuuu- ūūūūū- uuuuu- hhhhh!.. Aaaaauuuuuuu!.. – naujas garsas atbangavo iki lango stiklo, atsitrenkė į jį kaip šlapia sniego gniūžtė ir sutrupėjęs nušliuožė stiklu žemyn. Paskui dar kartą… Aš iš karto pažinau…

Jis! Jis stovėjo įsitvėręs į vielą, jis žiūrėjo į linguojančias apsnigtas medžių šakas.

– Uuuu uu uuuuūūūūū! – bangavo mano kaulais, kraujagyslėmis, mano senstančio kūno ląstelėmis. – Aaaauuuuu- ūūūūū- uuuuu- hhhhh!..

Baigiau užsiėmimą greičiau nei paprastai, pasveikinau savo „mokinius“ su Kalėdomis ir pažadėjau, kad švenčių dieną ateisiu pas juos su dideliu pyragu – puotausime! – ir išėjau. Mano širdis plakė taip smarkiai…

Nuėjau per gatvę, užlipau į trečią aukštą pas vedėją ir pasiteiravau apie keistąjį ligonį…

– Aaaa… – iš karto suprato dispanserio vedėjas, – visi jį žino. Tai latvis toks, atkeltas pas mus prieš penkiolika metų… Sako, čia jį perkėlė giminaitis, sako – skubiai… Buvo suderinta su ministerijomis… Tačiau keista, niekas neprisimena, kad kas nors jį būtų aplankęs… Tam žmogui vis atrodo, kad jis vilkas, suprantate… Bet nieko apie save papasakoti jis negali.

Aš paprašiau, kad man leistų pasimatyti su juo, pasakiau, jog esu tikra, kad pažįstu jį.

– Jokių problemų, gerbiama rašytoja, jokių problemų… Čia su juo dirba profesorius Lavrentijus Mačiulis, nuo pat pradžių juo užsiima, – garsiausias specialistas… Taikė ir elektros šoką, bet nieko… Nieko nepadeda.

 

Sėdėjau laukiamajame ir laukiau vėl…

Atsidarė durys. Ir jį įvedė…

– Nieko neprisimenu, aš nieko neprisimenu, aš nieko neprisimenu, – iš karto greitakalbe pradėjo kalbėti gerai pažįstamas tik jau pavargęs ir vilties netekęs balsas, – aš neprisimenunieko neprisimenunieko neprimenuneprisimenunieko…

Aš nustėrau! – pajutau vyrišką ir žiaurią Bernardo keršto galią, – šlubo vilko kerštą… Nelaimingo vyro kerštą. Baisaus, nepraeinančio, nesibaigiančio keršto žiaurumą. Keršijo ne jis vienas. Tai buvo visų, jų visų kerštas!..

– Gunarai… Gunarai…– tegalėjau pasakyti tik tiek.

– Gunarai…

– Neprisimenunieko neprisimenu, – ir jis liovėsi.

Pakėlė akis ir įsmeigė į mane.

Paskui pribėgo, čiupo už rankos ir atgręžė į langą mano veidą.

Žinau, kad už lango buvo šalto prisnigto vakaro šviesa, už lango buvo šalto avietinio dangaus šviesa, už lango buvo seno žmogaus eilėraštis „…jaunystės ir meilės veidas, paženklintas vielos kvadratėliais“… Gunaras žiūrėjo į mano veidą. Iš taip arti.

Ašaros ritosi, – nustebau, kad jos tokios karštos, vis dar tokios karštos…

—————————————————————————————————————————————————————————————————————