Vidmantė Jasukaitytė
Kadaise, Rašytojų kūrybos namuose Nidoje, rašydama populiariausią savo romaną “Po mūsų nebebus mūsų”,”kūrybinėje” pertraukoje perskaičiau keistą, intriguojančią ir labai įdomią knygą. Knyga buvo apdriskusi, sena, pirmą kartą išleista gal kokiam septynioliktam amžiuje ir kur kas storesnė už mano romanus. Iš ilgo jos pavadinimo atmintyje išliko tik pirmieji du žodžiai – “Raganų kūjis….”
Ta knyga – tikrų tikriausias liudininkas apie tai, kiek žmonės gali išprotėti, kokias jie susikuria taisykles, kurdami išprotėjusių gyvenimą ir pasaulį, arba – dar tiksliau – kokio apsėstumo ar šėtono užvaldymo laipsnis gali visiškai adaptuotis į bendruomenės, krašto, šalies, valstybės gyvenimą, paversdamas visus iki vieno savo šėtoniškumo įkaitais.
Ko tik nebuvo toje knygoje, – ir kaip kankinti, ir kaip kaulus laužyti, ir kaip skandinti tardant įtariamas raganas bei velnius, tačiau mane labai sudomino kur kas paprastesnis skyrius, kuriame aprašoma, kuo skiriasi neapsėstas žmogus nuo apsėsto arba kaip atskirti ne raganą ir ne velnią nuo raganos ir velnio.
Detalioje instrukcijoje atradau vieną svarbų nurodymą: ragana arba velniu niekada negali būti tas, kuris pats medžioja, tardo ir kankina raganas bei velnius. Šis punktelis man įsiminė ilgam, ir šiandien matau – ne be reikalo. Kokia savisauga prasmuko į tokią svarbią ir reikšmingą knygą! Ir kaip knygos leidėjai ar kokia Šventosios liustracijos komisija nesusigaudė, kad čia gudriausias būdas pasislėpti raganai ir velniui – tiesiog į pagrindinę inkvizicijos instrukciją imti ir įrašyti patiems sau naudingą punktą, kuris suteikia galimybę imti ir apkaltinti, kas pasipainioja akyse, įskųsti Šventai liustracijai, o paskui, atitempus vargšą žmogėną ar žmogėnę – dažniausiai nukentėdavo žmogėnės – laužyti kaulus, deginti, sodinti ant kuolo ir taip toliau – čia neberibojama fantazija – išlikti be įtarimų šešėlio.
Gal ir tais laikais gyvavo korupcija, kada ragana ar velnias už tam tikrą pinigų sumą per kokį nors aukštą inkvizitorių galėjo į knygą įtraukti specialų punktą ir taip per “Raganų kūjį” garanuoti savo saugumą. Kuo daugiau ištampyta žarnų pusgyvei aukai, tuo gaudytojas atrodydavo šventesnis ir, be abejo, raganos ir velniai tuo naudojosi, žiauriai pasityčiodami iš Dievo malonėmis apdovanotų žmonių.
Dar iki šiol inkvizicijos aukų muziejuje Lenkijoje tebesaugomi baidykliški įtaisai, dar tebėra rašytiniai paliudijimai apie moterį, kuri, kankinama neįmanomais būdais, neprisipažino esanti ragana. Tačiau kai ją užsodino ant metalinės, įšaštrintomis briaunomis pirmidės taip, kad skustuvo aštrumo kraštai per lytinus organus skverbtųsi į moters kūną, o prie kojų prikabino sunkius svarsčius, kurie ją milimetras po milimetro traukė žemyn, ši neišlaikiusi kančių prisipažino ir galų gale buvo nužudyta. Jos kančias užbaigė mirtis, bet ne aplinkos sveikas protas.
Stebint su nauju įkarščiu atnaujintas “Šatrijos” gaudynes, aš asmeniškai nė kiek neabejoju, kad daugelis ir mūsų atitinkamų dabartinių valstybės institucijų yra sukurtos tam, kad jose užsimaskavę veiktų tikrieji velniai ir raganos.Nes kur gi jie būtų radę saugesnę slėptuvę, jei ne pas “šventuosius”. Matyt, kai mes kūrėme savo nepriklausomą valstybę, kai kurie net neįsivaizduodami, jog juodukų pasaulis taip pritaikys mūsų naivumą savo sėkmingai adaptacijai naujomis sąlygomis, iš tikrųjų kažkas iš pragaro derybininkų patyliukais prišliaužė prie mūsų Aukščiausios Tarybos pačių pačių pačių aukščiausiųjų ir tol tupėjo ant peties, kol juridiškai nebuvo įtvirtintos palankios jiems sąlygos visose valstybinio gyvenimo sferose. Žinoma, tai padaryti nebuvo sunku, nes Vytautą Lansbergį supančiųjų artimiausiame ratelyje buvo vien pragaro Aukštieji. Šie, pagal rangą – natūralu – prisipažino tik pačiam aukščiausiajam, o aukščiausiasis su aukštaisiais tikriausiai susitarė nesupažindindamas eilinių tarybos narių apie susitarimo sąlygas. Žinoma… Be abejo…
Susitarime tikrai turėjo būti koks nors pasižadėjimas daugiau nebendradarbiauti su pragaru bei su raganų taryba, tikrai turėjo būti ir formalus apgailestavimas, kad raguotieji ir raganos buvo suklaidinti tamsiosios realybės, bet štai, patekėjus Laisvės šviesai, jie atsikvošėjo ir pamatė, jog labai klysta…
Tikriausiai taip ir buvo, tačiau raguotieji ir liks raguotieji – jais niekada pasikliauti negalima – jie tai darė žodžiu ir savo kanopos neprispaudė po nuoširdžios išpažinties tekstu. O paskui burtų keliu viskas dingo iš atminties, juolab, kad apgailestavimo ir prisipažinimų liudininkų beveik nebuvo.
Štai taip…
Tačiau, kadangi aukštieji velniai bei raganos iki tol savo pragaro vyriausybėms dirbo išsijuosę, natūralu, kad iš jų katilo stebuklo būdu ištrūkę paprasti mirtingieji, nieko nežinantys apie jiems slapta suteiktas indulgencijas, galėjo vis tik vieną kitą iš jų atpažinti. Taigi reikėjo pradėti raganų medžioklę, reikėjo medžioklės mechanizmo.
Mieli mano skaitytojai, patikėkite – tikrai nesu Kazimierai Prunskienei pasižadėjusi kurti jos įvaizdį, tarnauti iki mirties ar dar kaip nors kitaip gelbėti gelbėti ir gelbėti nuo siautėjančių užsimaskavusių šiuolaikinių velnių bei raganų. Bet – patikėkite – taip šlykštu žiūrėti, kaip dvidešimt metų seni pirdylos velniai daužo kanopomis talentingą moterį apdujusiai tautai stebint ir netgi pritariant.
Žinoma, tai atrodytų labai nekrikščioniška, bet kur ima veikti tas velniškasis -raganiškasis visuomeninės nuomonės formavimo aparatas, jokios krikščionybės neieškok.
Pati esu perėjusi tą baisią mano ir mano šeimos naikinimo ugnį ir šiandien esu tokia, kokia esu tik savo gyvenimiškosios filosofijos dėka, kuri leido kiekvieną dieną atlikti teisingą pasirinkimą: gyventi su nuoskauda, žmogiškoje kančioje, neapykantoje, trokštant žūt būt įrodyti, kad nesu dramblys nei kupranugaris – ar palikti viską visuotiniam Teisybės dėsniui ir kurti literatūrą, gyvenimą, gražius santykius, puoselėti vertybes, kurios nepažįstamos apdujusiai miniai. Skaityti knygas! Skaityti knygas… Kurias rašė taurūs senovės žmonės, neleidę sau švaistyti brangaus laiko neapykantai, griovimui, kito žmogaus naikinimui.
Žinoma, aš seniai atleidau Vytautui Lansbergiui, kurio dėka minios – tamsios, nemąstančios minios neapykanta nuodijo ne vienerius mano gyvenimo metus. Su jo tyliu (o gal ne tik) pritarimu lietuvis būtų su didžiuliu pasitenkinimu siuntęs į Sibirą lietuvį drauge su mirštančia motina ar iš lovos vidurnaktį išplėštais vaikais, neleidus jiems apauti batelių, tik Sibiras mums nepriklausė. Aš visiškai nebepykstu ant Profesoriaus, nes suprantu, kad jam buvo irgi labai sunku sukurti nuosavas taisykles, kaip elgtis su tais aplinkui jį knibždančiais pragariniais. Jie kapojo mūsų galvas ir nešė jas Profesoriui prie kojų, kad išsaugotų savo šiltas vietas naujoje santvarkoje. Apie žmogiškumą niekas negalvojo tada… Apie pavyzdį, kurį mato augančioji tauta. Gal būt ir aš iki šios dienos būčiau turėjusi valytis man primestą purvą, jei ne vienas laiku ir viešoje vietoje skeltas antausis kolegai, narpliojančiai KGB voratinklius. Tai mane išgelbėjo, kadangi įžūlumas ir didžiulis troškimas suklastoti kieno nors gyvenimą buvo sustabdytas.Tada artimiausias visuotinės ideologinės pergalės pavyzdys vis tik buvo Didžioji Spalio socialistinė revoliucija (paradoksas!), ir mokiniai buvo linkę praaugti mokytojus ta prasme, kad mokytojai mus naikino būdami mums svetimi, o mokiniai buvo ir tebėra pasiruošę naikinti savus, padarydami juos svetimais.
Pragariniai ir jų mokiniai šiandien mus dvasiškai tremia iš tėvynės, kuri mūsų labiau nei jų. Tačiau šiandien būtent Profesorius kalba apie sužlugdytas vertybes mūsų tautoje, šeimose, mokykloje. Šiandien jis žvelgia iš vertybių aukštumos tiek, kad net savo partijai, kaip suprantu, tampa vis svetimesnis. Šiandien ir pragariniams jis nebėra įdomus. Raganos ir velniai pasitraukė pas jo palikuonis, kurie jau veikia visiškai pagal pragarišką progamą.
Brangieji mano, Lietuvoje – prievartos mentalitetas. Šitie raganos ir velniai daugelį metų mokė mus sekti vienas kitą, įdavinėti, išdavinėti ir dėl to, kad kai kurie iš mūsų tobulai mokėsi, šiandien turime tokią valdžią, kokią turime, ir esame visuomenė, kokia esame – pilna pavydo, klastos, be brolybės, kilnumo ženklų tarpusavio santykiuose.
Todėl daugelis iš mūsų, kurie negalėjo žinoti visų Kazimieros Prunskienės pjudymo motyvų, su didžiuliu entuziazmu kartoja šiandien: ant laužo ją!..
Prievartos mentalitetas neleidžia ramiai ir gražiai gyventi, miniai nuolatos reikia aukos, reikia žmogaus kančios ir kraujo, ji nori stebėti inkviziciją, ešafotą, klausytis agonijos dejonių. Žmonės negali užmigti, drauge su dvyračio žyniomis nepasityčioję iš ko nors, neapdergę prezidentinės bei Seimo institucijos. Minią ypač siutina, kad atsirado moteris, kuri per dvidešimt metų nežlugo ir dar turi ambicijų tapti šalies Prezidente, – reiškia, jų neapykanta nepasiekė tikslo.
Ir nepasieks! Neapykantos energija baisiai nuodinga, bet ji nepadaro žalos tam, kurio sąmonė aukštesnė, kurio dvasia švaresnė – toks dėsnis, nieko nepadarysi. Neapykanta grįžta, brangieji, atgal su baisia jėga ir naikina mūsų gyvenimus. Neapykanta yra sugadinta, neišreikšta meilė. Žmonės nebegali mylėti, didžiuotis savo stipriaisiais tautos pavyzdžiais, nesuvokia, jog jiems jau nebereikia meilės, pagarbos, mandagumo, švelnumo, atjautos, gailesčio… Vienintelis jausmas, vyraujantis jausmas – neapykanta ir tyčiojimasis – iš bet ko, kas tik aukščiau už vidutinį statistinį minios vienetą. Negi tai sutekia laimės? Negi tai žmonėmis auklėja vaikus?
Aš, kuri rinkdama medžiagą savo būsimoms knygoms, gal viena pirmųjų iš šono sužinojau Kazimieros Prunskienės pjudymo ir jos politinio naikinimo aplinkybes, (beveik chronologiškai tiksliai aprašiau tą didžiulę intrigą ir to meto situaciją savo romane „Kai mes buvome vilkai“, kad istorinė klasta būtų užfiksuota rašytiniame šaltinyje įvykių stebėtojos ir paliktų ateičiai), laikau savo žmogiška pareiga įspėti visus, kas dar gali atsikvošėti: stabtelkite valandėlei. Sustokite ir pamąstykite. Ar tikrai manote viską žinantys apie tai? Nederėtų sau leisti šitaip manyti, nes panašios klastotės ruošiamos taip įžūliai, kad eilinis pilietis net įsivaizduoti negali klastotojų įžūlumo bei cinizmo. Sukurstytas minios entuziazmas ką nors sutrypti arba iškelti gali būti pražūtingas jai pačiai. Ar šiandiena ne taip pat elgiatės, kaip elgėtės per praėjusius rinkimus, kurių rezultatai nelabai džiugina, tiesa?
Mane, kaip rinkėją, priverstų suklusti vien jau tas faktas, kad iš kelių kandidatų beveik sudievinamas vienas. Ir – paradoksas – kurį remia ir kuriam parašus renka ta Vyriausybė, kurios žmonės neapkenčia, švelniai tariant. Kaip tai gali būti?
Paslaptis ta, kad tų raguotų pirdylų bezdalai veikia taip pat, kaip šeško paleista smarvė vištidėje – vištelėms aptemsta smegenėlės ir jos – papt papt, papt ir nupuola nuo laktos. Ir tada jau šlitinėja, nebegalėdamos išleisti nė vieno savarankiško karrr. Nereikia kaltinti tų nuodingą dvoką leidžiančių padarų – jų prigimtis tokia, bet vištelės… Tos bent pasirūpintų sveiko protelio dujokaukę užsidėti. Bent jau įjungtų krikščionišką vertybių skenuotoją savo vištidėje – neįsivaizduoju kas geriau galėtų išgelbėti vištų tautelę nuo pragarinių naudojamo mokslo bei technologijų, kurias jiems slapta atveža jų gimtoji aplinka.
Grįžtant prie raganų ir velnių temos: laisvalaikiu mėgstu žaisti tokį žaidimą, – paimu kokį nors “šventąjį” lietuvį, kurio patriotizmas liejasi per akis, nosį ir kitur, ir kuris veikia pagal “Raganų kūjo” kodeksą taip, kad treška kieno nors kaulai, taškosi kraujai… Susirenku viską apie jį, kas yra kur nors skelbta ir… Ir!..
Ir ką jūs manote – beveik visada pamatau, kad jis kada nors yra buvęs raganų ar velnių kalvėje gizeliu. Kad baigęs pragaro kursus. Taip sau “išryškinau” tris žurnalistes – dvi jų ypatingai garsias – kelis žurnalistus, Seimo narius… na, žodžiu, nemažai “išryškinau”. Kai kurie jų vadovauja ir dabar, iškreipdami natūralius kultūros bei meno procesus, dirba radijuje, televizijoje, dėsto Policijos akademijoje… Na, žodžiu, daug kur jie “dirba”.
Man kai kas padeda sužinoti daugia, nei slepia glausta biografija..
Štai, atrodo, kad liustracijos komisijos pirmininkas kadaise dėstė Minsko aukštojoje velnių ir raganų policijos mokykloje. Po šimts raganų!- negi toje pačioje… toje garsiojoje?.. Toje raganų ir velnių kalvėje, iš kur kai kurie būdavo “nuleidžiami” į Lietuvą dirbti visai kitur, nei policijoje? Dar nesu dėl to tikra, bet vis tiek – dėstyti tokioje įstaigoje niekaip negalėjai, nebūdamas velniu ar ragana. Tais laikais – oho!.. Tai buvo didelė karjera ir jos reikėjo nusipelnyti. Paprastas velniūkštis ar ragana tik pašnipinėdavo kur nors, o jau dėstyti – tam reikėjo didelio pragaro pasitikėjimo. Ir ne bet ką dėstyti, o spec.disciplinas! Jei tai tiesa – suprantama, kad tas aršus mojavimas geležiniu kūju virš Kazimieros Prunskienės galvos tik pradžia – ateis ir adatėlių eilė, ir kaulus laužančiojo rato. Kol kas profesorius reikalauja prokuratūros, kad šioji susidomėtų teisėjais, išdrįsusiais oficialiame teismo procese paskelbti Profesorei išteisinamąjį nuosprendį – ji nebendradarbiavo su KGB. Čia jau tikrai velnio ar raganos braižas – taip Stalino laikais Rusijoje buvo visiškai priimtina susidoroti ir su į lagerius ištremtųjų vaikais bei giminėmis, – prisimenate? Bet nieko nuostabaus – juk spec.disciplinų specialistas tikriausiai turėjo puikiai išmanyti ne vien teoriją, bet ir praktiką. O gal Lietuvai tikrai reikalingas profesorius, mokantis kaip greičiausiai nunerti odą nuo žmogaus, jos nesugadinant? Juk ne veltui tampama profesoriumi, o Šventosios liustracijos pirmininkas kaip tik toks ir yra – Profesorius! Veltui lygintume jį su A.A. Šalkauskiu, Karsavinu, Eretu, Lebedžiu… Šie šviesios atminties žmonės neturėjo jokių reikalų su kitų žmonių sekimu, persekiojimu panašiomis niekšybėmis. Bet pas mus tikriausiai, norint tapti profesoriumi, būtina ką nors persekioti…
Tačiau Kazimieros Prunskienės teismo procesas buvo uždaras. Tad kodėl bylos nepaviešinti dabar, kai pretendentei į Lietuvos prezidentus svarbu, kad apie ją tauta žinotų viską? Atsinaujinęs jos puolimas tiesiog reikalauja paviešinti bylą. Jei taip įvyktų – ar atsiprašytų akiplėšos žurnalistai, vanagiškai kapoję stiprią ir profesionalią moterį taip sau, vien dėl savo Ego, vien dėl to, kad narsiau pasirodytų plėšrūnų puotoje, tautai stebint ir patiriant malonumą… Šlykštu. Ypatingai šlykštu.
Bet – galvojant apie bylos paviešinimą, galima nuspėti, kad to tikriausiai nebus, mielieji mano, nebus…
Todėl, kad šioje byloje liudijantis aukštas KGB pareigūnas paminėjo kelias pavardes tikrai bendradarbiavusiųjų su KGB. Kelias? Buvo paminėtos penkios pavardės, tačiau dvi liko bylos protokole neužprotokoluotos. Tačiau liudininkas visai neseniai patvirtino, kad buvo minimos penkios. Kas tie trys, apie kuriuos kas nors kada nors sužinos ir kas tie du, apie kuriuos niekas niekada nesužinos, kurie net išnyko iš protokolo? Štai čia jau būtų galima kelti pretenzijas mūsų teisinei sistemai, leidžiančiai klastoti liudininkų parodymus. Tačiau ir pretenzijų nebus, nes tai ĮPRASTA Lietuvos teismuose, kuriuos valdo, pradedant pačiu aukščiausiuoju, raganos ir velniai.
Žinokite, mielieji, kad taip sukuriamos sudėtingiausios legendos, kad tarkim paprasčiausias kadrinis saugumo karininkas, kadaise infiltruotas į laisvės kovų judėjimą, šiandien apdovanojamas aukščiausiomis regalijomis iš Prezidento rankų, kad toliau galėtų klaidinti bei kvaišinti tremtinių, politnių kalinių ir kitaip nukentėjusių nuo velnių bei raganų represijų dar pilnus praeties nuoskaudų kolegas. Taip šalyje auginama tarpusavio neapykanta kaip pavojingas pelėsinis grybas.
Arba štai, ypač nusipelniusi saugumietė, buvusi jėgos struktūros darbuotoja, šnipinėjusi ir išdavinėjusi savo specialiai jai parinktą vyrą, žiaurios nusikaltėlių grupuotės narį, vėliau, kai rezultatas pasiektas, ištekinama antrą kartą ir infiltruojama į artimą Prezidentui aplinką… Nerašysiu, kuo baigėsi Prezidentui toks neatsakingas savo aplinkos pasirinkimas…
Arba garsi žurnalistė – garsi garsi ir vertinama kaip specialistė, principinga, kaip aukščiausios prabos kultūros procesų žinovė bei galinti įtakoti juos, “pakišama” tam tikram užsieniečiui, parinkus ją tiesiog pagal jam patrauklius moters bruožus, kurie iš anksto išstudijuoti. Kai užduotis baigiasi, ji atsiranda Lietuvoje kaip visuomenėje iškili figūra. Bet – ragiukai ar plaukuotos ausytės vis tiek išlenda, – ji parašo ir paskelbia vos ne sveikinimo odę Prisikėlimo partijos vadovui, šiam patekus į Seimą. Koks ryšys tarp jų arba kas jų bendrasis vardiklis?
Arba…
Na, čia jau sunkiau rašyti ir žymiai atsakingiau… Tačiau ir žymiai svarbiau, tad parašysiu.
Ką jūs pasakytumėte, mielieji, jei sužinotumėte vieną biografiją, kurioje yra keli labai reikšmingi momentai:
Viena mergaitė išvažiuoja iš Lietuvos mokytis ekonomikos į Leningradą… Na, ji ten mokosi, dirba laborante kažkokiame fabrike… Kodėl ir ką ji ten dirba, niekas nežino… Gal jai visai nerekia “prisidurti” prie pragyvenimo lėšų, gal jos tėvai visai ne vargšai (pastudijuokite kas nors mergaitės geneologiją bent jau iki senelių)… Gal kokia stipendija…
Bet ji ten dirba.
Vėliau ta pati mergaitė atsiduria Maskvoje.
Mergaitė baisiai”mokslinga”. Ekonomikos studijos jos nebepatenkina – ji atsiduria TSKP CK Visuomeninių mokslų Akademijoje… Apsigina disertaciją…(Kas šiandien gali pasakyti, kad ta akademija ne kokia velnių ir raganų mokslo įstaiga?) Grįžta į Lietuvą… Iš karto pradeda dėstyti aukštojoje partinėje velnių ir raganų mokykloje… Toliau – darbas vyriausybėje, toliau…
Mergaitė labai gabi. Ji išvažiuoja tobulintis į užjūrį. Mergaitė įdarbinama Lietuvos ambasadoje JAV, – kaip kitaip – kaip gali būti kokia nors ambasada be velnių ar raganų mokslus baigusių asmenų? Mergaitė “tobulinasi”, “tobulinasi” ir taip “ištobulėja”, kad grižusi į Lietuvą ji patenka tiesiai į aukščiausius ekonominio Lietuvos valdymo sluoksnius. Tačiau tiek Rytuose, tiek užjūryje “ištobulintai” mergaitei Lietuva per maža. Be to, čia užtenka ir vietinio išsilavinimo velnių bei raganų… Mergaitė, tarsi stebuklingos rankos pametėta, atsiduria EEEESSSS! (Iš ten jau – arba į dangų, arba į Lietuvos prezidentus!..)
Viskas puiku. Reikia Prezidentės moters ir reikia išsilavinusios! Valio!!! Yra tokia! Viena vienintelė!
Nedidelė abejonė tik – ta Visuomeninių santykių akademija Maskvoje…Vis tik kokius specialistus ji ruošia? Gal kas žinote? Ar tai tikrai nėra aukščiausia velnių ir raganų rangus aprobuojanti akademinė įstaiga? Jei kas žinote – pasvarstykim garsiai.
Ir dar…
Mergaitė – sportininkė, turi juodą karate diržą. Kur šie mergaitės pasiekimai išryškėjo? Kokie treneriai treniravo, už kokią komandą megaitė sportavo, kokias rungtynes laimėjo? Juk iš tiesų malonu būtų buvę stebėti augančios sportininkės pasiekimus, bet apie tai jos tėvynėje niekas kaip ir negirdėjo (gal būt aš klystu… Tada – atsiprašau). Juk juodas diržas, mano menkutėliu supratimu apie sportą, užsitarnaujamas ne per vienerius metus… Tiesa, dar sklando visokie pletkai apie kažkokias ypatingas seksualines orientacijas… Tačiau tai šiuo metu visiškai įprasta pasaulyje ir, paaiškėjus faktams, tikriausiai nestebins net seksualiai ribotos Lietuvos. (Aš taip pat pažįstu žurnalistę, kuri grįžusi iš velnių bei raganų aukštosios mokyklos Leningrade puikiai vairuoja ir valdo visas transporto priemones, pradedant vaikiškomis rogutėmis ir dviračiu, o baigiant lėktuvu, ir taip pat visiškai puikiai gali mylėti tiek vyrus, tiek moteris, ir tą daro).
Tačiau vis tik… Ką jūs pasakytumėte sužinoję, kad ši mergaitė – pagrindinė kandidatė į Lietuvos Prezidentus? Ir ją remia, tarkime, pagrindinė, valdančioji koalicija, o ji remia koaliciją. Ir dar kaip remia!.. Ar jūs neįtartumėte, kad ją remia valstybės struktūrose užsislaptinę velniai bei raganos?.. Aš įtarčiau ir norėčiau, kad mano įtarimus kas nors išsklaidytų. Bet kada jai iš kelio brutaliausiu būdu šalinami konkurentai, įtarimai tik stiprėja.
Manau, kad ir čia nieko nepaprasto. Lietuvai tinka bet koks Prezidentas – tuo jau įsitikinome ne kartą. Į prezidentus tauta sutiktų pakelti net buvusių aukštų pokario saugumiečių vaikus. Svarbiausia tik – susidoroti su Kazimiera Prunskiene – štai kur baubas! Ir taip tikriausiai bus – juk Paulausko partija jau jungiasi su Darbo partija. Ar ne gražu? Bendrieji vardikliai – štai kas lemia Lietuvos politiką.
Taigi, skaitytojų švietimui tokių istorijų ir palyginimų galima būtų pateikti nepaprastai daug. Kad ir dviejų aukštų ir įtakingų valstybės velniažmogių – beje ir šiandien tebeinančų svarbias pareigas valstybės valdyme – atskleidimas Anatol Lieven knygoje “Pabaltijo revoliucija”, V.1995.p 273. Kai “Lietuvos žinios” pranešė skaitytojams šį jokio susidomėjimo visuomenėje nesukėlusį faktą, net pats Profesorius apgailestavo, kam apie tai pagarsinta, nes esą jie jam išpažinę savo nuodėmes ir pažadėję daugiau nebenusidėti. Kurių velnių ta Profesorė, atsiklaupusi ant kelių prieš absurdą ir pasibarščiusi galvą velnių kanopomis ištrypta Lietuvos žemele, neprisipažįsta iki šiol?! Tam tikra tautos dalis niekaip negali sulaukti savojo orgazmo, o laukimas tęsiasi jau dvidešimt metų! Gal jau kai kas ir numirė, nepatyręs paskutinio malonumo, kurį, sako, patiria žmogžudys, žudydamas auką.
Šiurpus tas raganų ir velnių tinklas, tobulai išmokęs vadovautis mano jau minėto “Raganų kūjo” pastraipa, kad velniu ir ragana nė už ką negali būti tas, kuris pats medžioja raganas, jas perduoda Šventosios liustracijos komisijai ir dalyvauja tardant. Tardymo būdai aprašyti iki smulkmenų. Pravartu ir mums gerai į šią knygą įsigilinti, ypač prieš įvairiausius rinkimus, kada žvėriškai suaktyvėja raganų gaudymas. Tai padėtų išlikti blaiviems bent jau tiems, kurie laiko vis tik šventvagyste rinkti į aukščiausią Valstybės postą velnią arba raganą.
Šio gruboko ir ne visai mandagaus straupsnio autorės norai patys geriausi – ir visiškai nesavanaudiški. Aš savo rašymais šiuo inkvizicijos laužų kurstymo metu siekiu tik ramybės ir kad mūsų stabmeldiškoje tėvynėje kiekvienam būtų prieinamas bent blaivus protas. Šiuo metu patiems Didiesiems inkvizitoriams reikėtų sustoti ir apsidairyti aplinkui. Jei jau Liustracijos komisija „nesuveikė“ per du dešimtmečius (dėl taip pat raganų ir velnių įtakos bei apdairumo), tai dabar kelti tokį triukšmą tiesiog neleistina ir turi tuo kas nors pasirūpinti. Jei jau pats Profesorius kadaise dalijo velniams ir raganoms indulgencijas – kokia tos komisijos prasmė šiandien? Kad apdumtų tautai akis? Kad būtų mechanizmas susidoroti su kuo nors? (Su kuo dar?..)
Kada tautoje kyla natūralūs bruzdėjimai, kai šalia to, be jokios abejonės, tų pačių raganažmogių ir velniažmogių dėka kurstomi visokie bjaurūs „proveržiai“ su automobilių deginimais, langų daužymais ir gal būt net suplanuotu vienu kitu lavonu, reikėtų jiems pagaliau suspausti savo dumples, ypač tiems, baigusiems ar dėsčiusiems aukštuosiuose velnių ir raganų kursuose. Nes jie kokio nors aiškiaregio gali būti demaskuoti ir į savo sukrautus laužus pateks patys. Visuomenės nusivylimo banga sutapatinta su Prezidento rinkimais ir pavertusi Lietuvos piliečius dar vienu tramplynu tiksliam kokios nors raganaitės šuoliui į Aukščiausią valstybės postą, neišvengiamai atvers akis vis platesniems visuomenės sluoksniams ir vieną kartą jie pasijus išspirti iš nepriklausomo rojaus laisvoje Lietuvoje. Tiesiog tikiu tuo ir viskas, kaip ir Teisybės bei Atpildo dėsniai, kurie egzistuoja.
Jei koks velniūkštis pasijuto užgautas, ar kokia raganaitė piktai sušnyptė, manau, tai praeis. Aš, asmeniškai, esu įsitikinusi, kad kelyje į individualybės išsilaisvinimą kiekvieną dieną net jiems gali įvykti didysis praregėjimas, po kurio ir Saulius tapo Pauliumi.
Ezopo kalba rašau dėl suprantamų priežasčių – tai duoda didesnę interpretacijos laisvę ir leidžia įvetinti situacijos padėtį plačiau bei vaizdingiau, taigi, ilgiau išlieka atmintyje.
2009-03-25
