Po organizuotų išpuolių spaudoje, per radiją ir televiziją ( rašėme apie tai KK straipsnyje “Kaip policininkai nėščią katę spardo”), “Karštas komentaras” aplankė mūsų autorę, rašytoją, Kovo 11-osios signatarę Vidmantę Jasukaitytę ir rado ją skaitančią romano “Kai mes buvome vilkai” maketą. (Romanas didelis, apie 600 psl., netrukus turi pasiekti skaitytojus.) Knietėjo vis tik sužinoti, ką rašytoja pati mano, – kas vis tik užsakė šmeižto kampaniją ir už ką. Juk nebūna, kad šiaip sau kas nors imtų ir taip pultų nuo sunkios ligos besigydantį žmogų – čia jau reikia labai kam nors sumaišyti planus, pereiti kelią, pakenkti, arba… tiesiog parašyti straipsnį, kuris nuplėšia kaukę nuo blogio veido ir visi pamato, kas yra kas. Juo labiau, kad rašytoja neprašo tautos nei pinigų “sumesti” gydymui, nei išsiųsti kur nors į užsienį – pasitiki gydytojais, kurie vadovauja jos gydymui, ir savo organizmo rezervais. Kalbant apie organizmą, atrodo, kad ji moka su juo “pasišnekėti” ir dažnai “šnekasi”. Tačiau apie tai ji rašo naują knygą, kurios išdavė tik pavadinimą – “Visas laikas mano”, ir kuri, kaip supratome, taip pat greitai bus baigta.
Rašytoja, nors ir neseniai po operacijos, buvo žvali, gerai nusiteikusi, darbinga. Ant darbo stalo gulėjo keletas lapų, kuriuos ji sudėjo paeiliui ir ištiesė mums.
-Visa tiesa apie Kolumbą, – nusijuokė ji.
Perskaičius, KK nusprendė suteikti žodį jai pačiai.
Pagal išspinduliuojamos tamsos intensyvumą
Vidmantė Jasukaitytė
Kad sieksiu nubausti šmeižikus, iš karto buvo aišku, tačiau pirmiausia nusprendžiau paaiškinti visuomenei, kaip yra iš tikrųjų, todėl parašiau keletą eilučių ir kreipiausi į “Lietuvos rytą”, prašydama patalpinti. Paaiškėjo, kad pagal laikraščio vidaus taisykles už tas eilutes turiu užmokėti gerokai virš dviejų tūkstančių litų…
Nemokėsiu.
Jeigu kas yra toks kvailas ir galvoja, kad mes, turėdami tiek turto, kaip rašoma tuose niekinguose straipsniuose, po sunkios ligos ir operacijų kankintume save, laipiodami į seno aukštomis lubomis namo šeštą aukštą (ypač mano vyras, kuris turi judėjimo sutrikimų), tegul galvoja, kad mes tą ir darome. Juk yra žmonių, kurie tiesiog gyvena paskalomis ir kurie nori tikėti melu. Jie iš tiesos ir melo visada pasirinks melą, nes melas, kuris yra juose, tiesą jiems padaro nemalonią ir neįtikimą… Tad tokiems ir nenoriu nieko įrodyti.
Tegul sau tiki.
Tačiau, pasinaudojusi proga, tą kreipimąsi vis tik išspausdinsiu “Karštame komentare”. Štai jis:
Dienraščiui “Lietuvos rytas”
Vidmantės Jasukaitytės
Prašymas
Prašau Jūsų laikraštyje išspausdinti tokio turinio pareiškimą:
“P a r e i š k i m a s
Šių m. spalio 8 d. laikraštyje “Kauno diena” buvo išspausdintas straipsnis “Signatarė prarado saiką”. Po poros dienų tą patį pakartojo “Vakaro žinios”. Straipsnio pagrindu mane įžeidė “Dviračio žynios”, nekalbant apie Delfio komentarus, dalis kurių buvo rašoma tyčia.
Pareiškiu, kad ekskaluojama informacija apie mane ir mano šeimos materialinę padėtį yra visiškas sąmoningai platinamas melas, kuriuo siekiama šantžuoti Vilniaus miesto Tarybą ir įtakoti jos sprendimus.
Mano įsitikinimu, tame dalyvauja ir atsakingi savivaldybės darbuotojai, nes Registrų centro pažymos, kurias pateikiau, yra nuslėptos, o vadinami “faktai” laužti iš piršto.
Šis melas daro didelę skriaudą ne tik man ir mano vyrui, tačiau Lietuvos žmonių akivaizdoje be pagrindo diskredituoja signataro ir kultūros bei proto darbininko vardą, kursto žemiausias aistras, nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų.
Dėl tiesos atstatymo bei mums padarytos žalos, kreipsimės į teismą.
Laikau, kad asmenys, užsakę šią akciją, yra žemiausios moralės visuomenės priešai, kurie ją apgaudinėja, turėdami savų mums nežinomų tikslų.
Rašytoja, Nepriklausomybės Akto signatarė
Vidmantė Jasukaitytė ”
Parašiau dar Vilniaus miesto Merui p.J.Imbrasui bei Miesto Tarybos nariams. Jiems dar neįteikiau ką parašiusi, nes ruošiu paketėlį su visomis registrų centro pažymomis, kurias renkuosi iš naujo. Mat – labai gaila – negalėjau sužinoti, ar mano byloje tebėra registrų pažymos apie realiai egzistuojančią mano nuosavybę.
Taigi, kol nesu susirinkusi absoliučiai visų dokumentų, paskelbsiu visuomenei, ką parašiau tarybos nariams, – anksčiau ar vėliau šis mano kreipimasis pasieks juos labai materialiai, kaip dokumentas.
Štai ir jis:
Miesto Merui p. Juozui Imbrasui, Vilniaus miesto Tarybai,
Rašytojos Vidmantės Jasukaitytės
Pareiškimas
Pareiškiu, kad šių m. spalio 8 d. laikraštyje “Kauno diena” išplatintas ir vėliau bulvariniame laikraštyje “Vakaro žinios” perspausdintas straipsnis “Signatarė prarado saiką” visiškai neatspindi tikrovės. Tai yra tendencingas melas, sąmoningai išplatintas net per spaudos agentūras, nuslepiant tikrąją padėtį ir klastojant dokumentus.
Šio straipsnio užsakovai siekia šantažuoti Vilniaus miesto Tarybą, įtakoti jos daromus sprendimus, sukeldami Delfyje rašančių nekultūringų piliečių reakciją ir ja naudodamiesi.
Tačiau Delfio komentatoriai toli gražu negali atspindėti visuomeninės moralės bei visuomenės pažiūrų, ir tikiu, kad tą puikiai supranta ir Vilniaus miesto Taryba.
Deja, šis Tarybos šantažas nevyksta nedalyvaujant atsakingiems Savivaldybės darbuotojams, o atvirkščiai – yra palaikomas bei skatinamas. Taip sprendžiu iš to, jog akivaizdžiai yra nuslėptos Registrų centro pažymos, liudijančios mano tikrąją materialinę buklę, o žurnalistams pateiktos suklastotos, be jas išdavusių atsakingų darbuotojų parašų, kokias jau esu kartą mačiusi p. K.Karoso rankose. Socialinio būsto skyriaus vedėja nuo šių m. spalio 1 d. yra p. Stankevičienė, tad ji ir turėtų atsakyti į klausimą, iš kur žurnalistus pasiekė tokia suklastota informacija.
Yra nuslėptas Šiaulių rajono Savivaldybės seniūnijos seniūno raštas apie tai, kad mano tėviškėje stovintis namas yra negyvenamos būklės (be grindų, krosnies ir vidinių sienų), o žemės valda dalintina man ir dar dviem mano seserims pagal paveldėjimo teisę.
Taip pat buvau pateikusi dokumentą, išduotą Klaipėdos Registrų centro, kur aiškiai buvo galima suprasti, jog dėl man neva priklausančios “žemės valdos bei statinių” Užkanavės gatvėje yra įsivėlusi techninė klaida – iš tikrųjų nedisponuoju Palangoje Užkanavės gatvėje nei žeme, nei statiniais.
Vilniaus mieste Gedimino prospekte gyvenau prieš kelioliką metų, ir vyras turėjo kūrybines dirbtuves, taip pat turėjo plotą sūnus, tačiau tikriausiai nėra šeimos, kuri per savo gyvenimą nebūtų keitusi gyvenamos vietos arba nebūtų kitusi materialinė padėtis.
Gedkanto gatvės Vilniuje nesu net girdėjusi, o Žemynos bei Paribio gatvėje jokio buto neturiu. Tai yra sąmoningas melas.
Vyrui priklausantis vasarnamis Šventojoje Miško take yra 1913 metų statybos, be pamatų ir beveik nekūrenamas – tinkamas gyventi tik vasarą, jį sudarė vienas kambarys. Mes šiek tiek jį paremontavome, pristatėme verandą ir įrengėme galimybę miegoti palėpėje, tačiau nemanau, kad Vilniaus miesto Tarybos uždavinys būtų iškeldinti mus į mišką, į nekūrenamą plotą. Juo labiau, žinant, kad Savivaldybė yra ta institucija, kuri ne vien privalo rūpintis stambiaisiais koncernais, tačiau – būtinai – privalo padėti išspręsti eilinių piliečių problemas.
Dėl Vilniaus gatvės – tai ir yra objektas, dėl kurio lankiausi pas buvusį Merą A. Zuoką, ir kas jau kas, o jis tikrai privalo atsiminti, su kuo teko kovoti šio namo gyventojams, deja – nesėkmingai. Kelerius metus vyko teismai ne dėl mano kaltės, o dėl glaudaus nusikalstamų struktūrų bendadarbiavimo su bankais bei teismais. Įdomu, kad šio namo gyventojų peripetijose ginant savo teises, savivaldybės teisės skyriaus palaikė užgrobėjų ir šantažuotojų pusę. Gal jie atstovavo ką nors iš Savivaldybės? Mano teismų dėl šio objekto byla buvo nagrinėjama Vilniaus Universiteto Teisės falukteto studentams kaip didžiausias Lietuvos teisinis nonsensas – neapskundžiamai laimėjusi Aukščiausiajame Teisme, aš namus praradau vis tiek, ir šią skriaudą palieku atlyginti Aukščiausiam Teisybės šaltiniui, tikėdama, kad jo papirkti neįmanoma.
Ši teismų epopėja paliko mane su skolomis, kurias padengiau paskola, paimta iš banko, užstačius sklypą Džiaugsmo gatvėje – todėl mano garantuotos realios mėnesinės pajamos pajamos ir nesiekia net tūkstančio litų per mėnesį.
Gerbiami Tarybos nariai – man negėda apie tai kalbėti, – mano gyvenimo žaizdos padarytos Lietuvoje esančios korupcijos dantimis. Nežiūrint to, mes savo šeimoje išlaikėme vertybių subordinaciją ir gerbiame visuomenę, ugdomajį darbą, kurį dirbame visuomenės labui, – aš rašau žmogiškąsias, universalias vertybes teigiančias knygas, o mano vyras – studiją apie sakralinę geometriją. To tikriausiai nevertina tie, kas neskaito knygų, tačiau nereiškia, kad pasaulio progresas kuriamas tik ką nors skriaudžiant ir klastojant tiesą.
Dėl to ir prašau Jūsų, gerbiama Taryba, teigiamai išspręsti gyvybiškai svabų mūsų gyvenimo sąlygų pagerinimo klausimą, pakeičiant municipalinį butą 6-ame aukšte Subačiaus g.49-21 į mums pasiūlytą butą 2-ame aukšte Mickevičiaus gatvėje, kuris, beje, irgi reikalauja nemažo remonto.
Šiuo metu abu su vyru esame onkologiniai ligoniai – jis po sudėtingos operacijos turi didelį nedarbingumo kioeficientą, prilygintiną I-ai invalidumo grupei (pažyma buvo pridėta prie prašymo), o man invalidumas dar nenustatytas, kadangi esu ką tik po operacijos (III-a vėžio stadija) ir dabartinė būklė žymima 2B (reikalingas tolimesnis gydymas).
Šis melas, išplatintas per masinės informacijos priemones, mums padarė didelę moralinę žalą, įžeidė mus kaip asmenybes, paniekino mūsų žmogiškąjį orumą ir dėl to kreipsimės į Teismą. Tuos, kas organizavo šią niekingą akciją, laikau dvasios ligoniais, nes sveiki žmonės negalėtų taip elgtis.
Tikiuosi, kad Vilniaus miesto Taryba pasirūpins išsiaiškinti, kur dingo Registrų centro pažymos, kurias įteikiau p. K.Karosui, ir kaip spaudoje atsirdo adresai nekilnojamo turto objektų, kuriais nedisponuojame.
Tikiuosi, kad bus pasistengta atitaisyti mums padarytą skriaudą nors dalinai, ir kad Savivaldybė priemonių tam atras. Klaipėdos registrų centras šiuo metu aiškinasi klaidos atitaisymo galimybes ir tikiuosi gauti artimiausiu metu tikrovę atitinkantį dokumentą, kad Palangoje turto neturiu.
Jus gerbianti Vidmantė Jasukaitytė”
Taip pat pateiksiu ištraukas iš laiško, rašyto Žurnalistinės etikos inspektoriui p. Romui Gudaičiui. Čia apie tai, ką laikau neteisingu ir kas buvo išspausdinta „Kauno dienoje“ ir „Vakaro žiniose“.
Neteisinga informacija laikau šiuos žodžius arba teiginius“
1.Signatarė Vidmantė Jasukaitytė, iš valstybės gavusi du žemės sklypus Vilniuje ir valdanti nemažai nekilnojamo turto, tvirtina skurstanti ir prašo socialinio būsto prestižiniame sostinės rajone.……….. signatarė jau yra apdovanota dviem žemės sklypais.... ( sklypai buvo parduoti įstatymo leidžiamomis kainomis, jie nebuvo „gauti“. Prašiau pakeisti socialinio būsto adresą, nurodydama svarias priežastis, o galimo pakeitimo adresą pasiūlė pati Savivaldybė).
2….prašo jos šeimai kuo ilgesniam laikotarpiui skirti trijų kambarių butą su nedideliu sodu...(prašau išnuomoti, o ne skirti, visos teritorijos aplink namą kiekviena pėda, nekalbant apie butams priklausančius sandėliukus, jau seniausiai gyventojų pasidalinta, tad apie jokį sodą negali būti nei kalbos – lieka tik bendro naudojimo takelis).
3….pridėjo metinių pajamų deklaraciją, kurios…….tesudaro 14-15 tūkstančių litų…….gaunama renta siekia du tūkst. litų. Per metus susidaro 50 tūkst. litų suma (aš pateikiau informaciją apie pajamas, kuriomis galiu naudotis realiai, nes tebemoku skolas, kurias paliko neteisingi, mano nuomone, korumpuoti teismai, užtrukę ar ne aštuonerius metus. Ne aš sukūriau ir įtvirtinau korpupciją valstybėje, kur ranka rankon gali dirbti teismai, bankų klerkai, antstoliai ir nusikalstamos grupuotės. Tai nėra jokia paslaptis, apie tai rašo laikraščiai ir tą žino visi Lietuvos piliečiai. Aš taip pat esu nuo to nukentėjusi).
4.Apie tai, kiek galėjo kainuoti mano išpirktas žemės sklypas Džiaugsmo gatvėje iš viso neetiški svarstymai ir neturi jokio ryšio net su „gvildenama tema“.
5.V.Jasukaitytei priklauso žemės sklypas su statiniais F.Gedkanto gatvėje….(nežinau, kur yra tokia gatvė ir jokio turto ten neturiu)….
6…..taip pat Palangoje Užkanavės gatvėje…..(kai kur minimi jau du adresai Užkanavės gatvėje – jokio turto ten neturiu, dokumentuose atsiradusi ne dėl mano kaltės techninė klaida, kuri aiškiausiai matoma iš pateiktos pažymos ir kuri šiuo metu taisoma)….
7….Šiaulių rajone Pumpučių kaime (tai mano tėviškė ir Savivaldybės Energetikos ir būsto skyriaus vadovui p. Karosui seniūnas atsiuntė raštą, kur paliudyta, kad namas negyvenamas, be vidinių sienų bei krosnies, žemė yra bendroje nuosavybėje su dviem seserimis).
8.Vilniaus gatvės 21 name jai priklauso 1,3,4,5 ir 27 butai.Prestižiniame Gedimno prospekto 45 name V.Jasukaitytė turi 6 butą, jos vyro vardu įregistruotas greta esantis 6a butas, bei kitas butas Gedimino 62 name (cha cha cha ! – ne vienas iš minėtų butų nėra mano, deja…).
9.Valdomų statinių skiltyje V. Jasukaitytė nurodė Palangoje minėtoje Užkanavės gatvėje 97 ir 56 sklypuose esančius statinius (dideliam žurnalistės nusivylimui – nėra ten jokių mano statinių, jau kalbėjau apie techninę klaidą esančia tik dokumentuose.Ir iš Klaipėdos registrų centro pristačiau pažymą apie tikrąją padėtį, kurioje matosi, kodėl tie „statiniai“ figūruoja mano vardu, be to, aš niekam nenurodžiau šiuo adresu savo turto, kadangi jo ten neturiu).
10….vyras V.Dineika turi du butus Vilniuje – vieną Paribio, kitą – Žemynos gatvėje (Paribio gatvėje yra garažas, o Žemynos gatvėje mums priklausė garažas prieš keliolika metų – koks nepasotinamas noras apžmeižti, apmeluoti, nuskriausti, naikinti…stebiuosi žurnalistės etika).
1913 m statytas ir kiek paremontuotas namelis Šventojoje Miško take yra laikytinas tik vasarnamiu, nes yra neapšiltintas, beveik nekūrenamas, o be to, nemanau, kad visi sergantys turi būti ištremti iš Vilniaus į sugriuvusias tėviškes arba į nekūrenamus namelius, Savivaldybei nepadedant pašalinti susidariusių problemų, – juk Savivaldybė ir yra tam, kad remtų ne vien stambiuosius koncernus, tačiau kad ir pasirūpintų savo piliečiais, jei jiems atsitiko nelaimė.
Na, atrodo, patenkinau visus, – ir tuos, kurie minta paskalomis, svetimų gyvenimų nuotrupomis, nelaimėmis, ir tuos, kurie iš tikro pergyvena, kodėl tiek ilgai neatsikertu, nepaaiškinu, neapsiginu.
Žinoma, man rūpėjo suvokti, kas galėjo taip šlykščiai pasielgti. Išsiaiškinau štai ką. „Kauno žinių“ savininkas ar tik ne p. Žiemelio sūnus… Spėkime, ką tai galėtų reikšti. Gal būt – pagal tėvo profesiją – ryšį su kažkokiomis teisėtvarkos ar teisėsaugos struktūromis. Gal čia ir teisus „Karštas komentaras“, gal iš tikrųjų „Ekskomisarų biurui“ reikia to namo, to vadinamo sodelio… Kai buvau nuėjusi pažiūrėti siūlomo socialinio būsto, gyventojai sakė, kad kieme kažkokias patalpas nusipirkęs p. Liubartas. Aš ir nesumečiau, kad „Ekskomisarų biuro“ būstinė už tvoros. Tiesiog man tai buvo visai neįdomu. Dabar galvoju – o kaip gi jis galėtų pretenduoti į visą namą ar į šį socialinį būstą – jis tikrai nėra socialiai remtinas, ligonis, o be to, esu tikra, jog yra turtingas žmogus… Sunku tuo patikėti. Jis galėtų gal tik privatizuoti, jei šis būstas būtų įtrauktas į privatizuojamo turto sąrašą… Gali taip būti – pas mus visko gali būti, – tokiu atveju visiškai suprantama, kodėl savivaldybėje kažkur pasideda mano atneštos Registrų centro pažymos, ir ima figūruoti kažkokie popieriai, ištraukti nežinia iš kur. Tai vadinasi, mieli bičiuliai, „prakalti butą“.
Tikiuosi, visi tie, kurie iš manęs tyčiojosi Delfyje, bus nieko prieš, jei savivaldybės klerkai prakals kokį butelį ir turtingesniam asmeniui nei Jasukaitytė. Aš taip pat nepavydžiu, tačiau, kad būtų išspręsta mano problema, sieksiu ir toliau. Todėl, kad man tai gyvybiškai svarbu. Svarbiau negu kam nors plėstis po kvartalą į visas keturias puses.
Dar sužinojau, kad visu šituo melo ištiražavimu rūpinosi viešųjų ryšių įmonė. Nutuokiu, kiek tai galėjo kainuoti, – tai tikrai panašu į turtingą užsakovą.
Yra ir kitokių įtarimų apie šmeižto užsakovą.
Aišku, kad tokios jėgos mestos buvo ne be reikalo – kažkam labai sutrukdžiau. Kadangi aš šiaip jau, be kūrybos, niekuo daugiau neužsiimu, reikia žvelgti atgal – ką kada parašiau.
Buvo straipsnis apie „žydruosius“, jis tikrai galėjo kam nors nepatikti.
Buvo beveik iššifruoti TSRS Ginkluotųjų pajėgų žemėlapiai, po kurių redakcija susilaukė labai didelės reakcijos iš specialiųjų sluoksnių, ne iš lietuviškųjų. Net buvo pažadėta: „jesli ona budet bolotirovatjsia v Seim, my dokažem, čto ona kagebistka“.
Sprendžiant iš to, kas vyksta Lietuvoje, Lietuvos Seimas ir Vyriausybė, mieli kariškiai, yra daugiau jūsų, negu mano, ir aš tikrai nepretenduočiau į tokį Seimą, net jei būčiau sveikesnė. Ir nieko jūs man nedokažete.
Buvo toks dar vienas straipsnelis, kuriame labai stebėjausi – kodėl gi Paulausko partijai pakaktų tik dviejų postų – Vidaus reikalų ministro jam pačiam ir Valstybės saugumo komiteto pirmininko – p. A. Sadecui… Buvo toks straipsnelis… Šis tikrai galėjo nepatikti…
Buvo ir tebėra – knyga, kurią parašiau – „Kai mes buvome vilkai“ – tas romanas, kuris jau paruoštas spaudai. Viena garbinga redaktorė taip ir pasakė: tie kurie bijo, tiksliai nežinodami apie ką parašyta, iš anksto formuoja nuomonę apie autorę, kad paskui galėtų tęsti toliau pradėtąjį darbą…
Žinau, kad yra žmonių, kurie amžinai kažko bijos, nes juos slegia praeitas gyvenimas, kada gyveno nedorai… Bet aš nedokumentuoju tokių dalykų. Man svarbi meninė tiesa, o meninė tiesa yra apibendrinanti ir todėl ji tikslesnė už tikrą. Gaila, kad kai kurie „Delfio“ „rašytojai“ neskaito mano knygų. Šioje jie atpažintų save ir suvoktų, kad jais manipuliuoja.
Yra ir dar vienas dalykas, kuris galėjo nulemti išpuolį prieš mane… „Karštas komentaras“ tą žino, bet apie jį kol kas nerašysiu. Tačiau gali būti, kad kitame numeryje skaitytojai sulauks tikros detektyvinės beprotybės, kuri susijusi su mano jau pagerbtu VSD ir asmenimis, kurie rašo „donosus“ dabartiniam VSD, patys buvę KGB bendradarbiai.
O dabar vis tik privalau aiškiai parašyti, kam mums taip labai reikia to kito socialinio būsto.
Jau rašiau apie Sveikatos apsaugos simuliakrą, kuris vos „nesudorojo“ mano vyro.
Priminsiu. Operuojant niekingą onkologinį spuogelį, kaip jis tai vadina, narkozės metu jam buvo paraližiuota diafragma, „atsisakė“ inkstai, atsivėrė vidinis kraujavimas, kūno ertmes užpildė vanduo. Žodžiu, įvyko taip, kaip niekam panašiu atveju niekada neįvyksta. Kaip jis nenumirė, gali atsakyti tik Dievas, bet nė vienas medikas. Iš ligoninės išleistas su temperatūra išvažiavo į reabilitaciją ir ten paaiškėjo, jog yra užkrėstas auksiniu stafilokoku. Antros operacijos metu, vėl gi narkozės metu, buvo pažeistas, matyt, kažkoks nervas ir viena pėda tapo nejautri. Pėda, kuri buvo sveika, nes antroji sužalota avarijos metu, kai jis be sąmonės išgulėjo penkiasdešimt dvi dienas. Tačiau nuostabiausia, ką mes patyrėme, – jauni daktarai negydė mano vyro. Jis gydymą gavo tik po to, kai iš nevilties parašiau straipsnį „Jie stebi mūsų mirtį“, ir jis kažkokiu būdu atsirado ant Klaipėdos miesto ligoninės vyriausiojo gydytojo stalo. Niekada neužmiršiu, net kitame gyvenime, tų žmonių, kurie, matydami, kad žmogus miršta, nepadėjo jam. Tebūnie jiems atlyginta pagal nuopelnus.
Esant tokiam kaip jo onkologiniam susirgimui, nedaromi dubens ar stuburo masažai, akupunktūra, – lieka tik išvaikščioti tą koją, pripratinti, išmokti.
Ar gali tą padaryti žmogus, gyvendamas šeštame aukšte, sunkiai eidamas, sienų apribotame plote? Ir dar turėdamas gerokai nesveiką širdį…Juo labiau, kad jis tikrai tokiu tapo ne gydytojo neprofesionalumo, o Sveikatos apsaugos sistemos auka…
Taigi, gal šio šmeižto užsakovai norėtų su mano vyru pasikeisti fizine sveikata? Manau, kad tai įmanoma, labai norint, – kartais tiesiog atsitinka tai, ko sieki… Gal mano vyras staiga ims gerai jaustis… Dėkotume tada už geranoriškumą, pasidalijant jėgomis…
O dabar – apie mane …
Po kiek laiko, kai įtampa šeimoje aprimo, netikėtai pajutau anksčiau nepatirtus simptomus. Nuėjau pas gydytoją iš karto, tačiau buvau gydoma antibiotikais, poliarizuota šviesa…
Kai sužinojau diagnozę, neištiko toks jau baisus šokas – gyvenimas čia niekada neatrodė nei gražus, nei labai brangus. Tačiau turiu pasakyti, kad pergalvojau, ir atsiprašiau gyvenimo už tai, kad nesidžiaugiau, jog gyvenu, kad jaučiausi kaip tremtyje ar komandiruotėje į labai nemalonią vietą pas labai neišsivysčiusius žmones. Atsiprašiau gyvenimo ir kas kartą atsiprašau iki šiol. Supratau, kad ši liga – viršūnė. Iniciacija! Po to, ką teko išgyventi, išjausti, iškentėti, ištverti, suvokti, atsisakyti, pasirinkti – liko tik tai. Tai yra viso gyvenimo patikrinimas – eiti siauru keliu tolyn nuo gyvenimo ir nuo visko, ką skausmingai pamilai. Tolyn į laukiantį siluetą. Damos su kauke – niekada nežinosi, kas ji yra – mirtis ar tik liga. Turi eiti su Dievo dvasia savyje, kurs esi žmogus. Užtikrintai. Ramiai. Turi prieiti, ištiesti ranką ir stumtelėti ją, tą ponią su kauke.
-Pasitrauk, čia dar mano teritorija. Aš čia dar gyvenu, vaikštau ir kuriu. Tu peržengei ribą ir įsibrovei į ne savo valdas.
Ir ji tada nusiims kaukę ir nusišypsos.
-Aš to ir laukiau iš tavęs, mergaite, – pasakys, – susitiksim vėliau.
Ir pamatysi, kad išplėtei savo diapazoną. Užsikariavai erdvę, kuri anksčiau žmonėms nepriklausė.
Taip rašau savo knygoje apie save, ligą ir gydymosi būdus.
Taigi, išlaikiau labai sudėtingą ir ilgą chemoterapinį gydymą. Išlaikiau nuostabiai, puikiai, galingai. Sutikau nuostabių žmonių gydytojų – man tiesiog pasisekė. Mane operavo gydytojas juvelyras –p. Ostapenka… Didžiausias jo nuopelnas – mentalinis gydymas. Mentalinis gydymas yra toks, kai gydo pati asmenybė savo vidine galia, iš jo sklindančiu saugumo jausmu, pasitikėjimu, kurį, žinoma, sąlygoja didelis profesionalumas ir nuoseklus žinojimas visko apie tą konkretų ligos atveją. Man patinka gydytis. Man patinka ateiti į gydymo įstaigą ir pamatyti tiriantį gydytojos žvilgsnį. Ir pasakyti, kad jaučiuosi gerai. Man patinka gerai jaustis, priimant į save tiek nuodų! Aš gydau save taip pat – aš paruošiu save priimti nuodus ir su jais susidoroti. Aš įkalbu savo sveikąsias lasteles nepasiduoti jokiam irimui, griuvimui, destrukcijai… Aš geriu Vilcacora 2005 preparatus, kurie taip pat gydo. Esu ypač dėkinga toms Amazonės lianoms, šaknims, augalams, kad jie padeda man išlaikyti chemoterapijos sunkumus. Ir Andų medicinos centro atstovui Lietuvoje p.Robertui Balcevičiui. Gydytojos p.Asadaukienė ir p. Rutkauskienė man tarsi pusseserės… Ir žinau, kad be jų dar keli aukštos kvalifikacijos specialistai seka mano gydymosi eigą…
Ir vis tik… Nežiūrint visų įvairiapusių pastangų, krenta leukocitai po kiekvieno seanso, trūkinėja kraujagyslių sienelės, lipant į šeštą aukštą apsipila akių baltymai krauju…
Ar galima to pavydėti? Ar kas nors tikrai trokšta, kad man būtų sunkiau?
Nežinau, gal ir galima… Gal ir trokšta… Juk ligonių esama visokių. Gal susidūrėme su didesniais ligoniais, negu esame mes… Norėčiau pamatyti jų veidus. Gal jie atrodo išoriškai labai tvarkingi, reprezentatyvūs, bet šalti ir žiaurūs kaip vienas buvęs komunistas, dabar socialdemokratas ponas P., kuris, žinodamas mūsų padėtį, bandė inicijuoti mūsų iškeldinimą per teismą? Tikras raudonarmietis, kuris segančiam caraičiui prieš sušaudant caro Nikolajaus II –ojo šeimą, paprašius gerti, atnešė žibalo…
Daug nepaprastos pažinimo patirties suteikia ta liga. Atsimenu tikrą menininką profesionalą V.Luckų – jis pasakojo, kaip kažkur Rusijoje jį spardo užpuolusi gauja, o jis žvelgia savo neįprastu rakursu į žmones ir apgailestauja, kad šią akimirką negali naudotis kamera, nes kai atsikels, niekada daugiau šiuo rakursu šių žmonių nebematys….
Manau, kad mūsų liga išbandymas ne vien mums…
Žurnalistėi Laurai Čižiūtei pažadėjau atsakyti į jos raštu atsiųstus klausimus per dvi savaites – tiek laiko man reikėjo dėl to, jog supratau, kad savo atsakymus turėsiu pagrįsti pažymomis iš registrų centro, o buvau tik kelios dienos išėjusi iš ligoninės po operacijos ir vaikščiojau dar su vamzdeliais, kyšančiais iš kūno, kiekvieną dieną važiuodavau perrišimams. Tačiau straipsnis psirodė nedelsiant, sukėlė televizijos bei radijo reakciją, net ELTA išplatino (!!!). Tai ypač atsiliepė mano sergančios senutės motinos sveikatai, ji šiuo metu ligoninėje.
Mergaite, mergaite, ką aš tau galiu pasakyti… Nedelsdama griauk, ką tokioje jaunystėje statai, nes –jei kai kurie žmonės ir pritaria -Dievas nubaus…
Taigi… Iš tikro dideli išbandymai mažais pinigais.
„Delfi“, kaip ir „Dviračio žynios“, išsityčiojo net iš mano pavardės – abejoju ar kas nors Lietuvoje dar taip primityviai koliojasi. Tačiau kadangi šios laidos scenarijų Rašytojas gavo infarktą – matyt, per daug įsijautė rašydamas apie „pasirašytoją Sukaitytę“ – nebeliesiu tų „Dvyračių žinių“.
Pora sakinių apie „Delfi“… Nesinori kalbėti apie šlykščius, neetiškus ir tiesiog nežmogiškus komentarus, kur buvo linkima paties blogiausio, buvau koliojama, kur buvo tyčiojamasi iš mano profesijos, net pavardės. Pilna to žodžio prasme galiu teigti, jog buvau užpjudyta nekultūringos, nužmogėjusios minios. Dabar galima pažymėti komentarus, kuriuos laikyčiau neetiškais. Bet aš nežymėčiau. Komentuokit kaip norit. Atvirkščiai – aš pažymėčiau juos, kad būtų išsaugoti kokį šimtą metų ir kiekvienas galėtų pamatyti tarp kokių žmonių trečio tūkstantmečo pradžioje turėjo gyventi moteris rašytoja ir kokiems žmonėms ji rašė. Ir apie ką ji rašė tokiems žmonėms….
Ar mums nebūtų šiandien įdomu sužinoti, kaip buvo komentuojama Žemaitė ar Šatrijos ragana savo aplinkoje? Bus kam nors įdomu sužinoti, kokioje aplinkoje gyveno bei kūrė ir Jasukaitytė. Tegul kiekvienas palieka šiame laike savo autografą. Taigi prašau „Delfio“ išsaugoti komentarus apie mane. Arba, kaip pageidauja vienas iš komentatorių, – išleisti juos atskiru leidiniu ir išdalinti visiems Lietuvos žmonėms. Jei jau užsakovas užsako viešųjų ryšių tarnybą šiam „kilniam“ reikalui, manau, galėtų finansuoti ir kokių trijų milijonų egzempliorių tiražą. Tai man būtu tikras, niekur pasaulyje neturintis precedento tautos paminklas ir tikrai pasiliktų įstorijoje.
Ar pakenkta mano garbei ir orumui mane įžeidinėjant? Dėl garbės visai nepergyvenu, tačiau kadangi šios publikacijos yra akivaizdus melas, klaidinantis Lietuvos žmones, tad ruošiuosi kreiptis į teismą. Dėl svetimo melo, o ne dėl nuosavos garbės. Turėtų teismas išsiaiškinti ir kur miesto savivaldybėje dingo mano pateiktos Registrų centro bei kitos pažymos ir kodėl vietoj teisingos informacijos buvo pateikta klaidinga (esu priversta manyti, kad Savivaldybės darbuotojai klaidinančią informaciją žurnalistams pateikė sąmoningai).
Šios publikacijos padarė žalą daugiau ne man, o skaitytojams, kadangi mano asmuo susietas su Kovo 11-os akto signatarės bei rašytojos statusu, ir tokios publikacijos pakerta tikėjimą vertybėmis, kurias aš atstovauju. Tokiu būdu esu šmeižiama ne tik aš, tačiau ir skurdinama bei klaidinama visuomenė, brunkant jai melą vietoj tiesos, ugdant nepasitikėjimą, netoleranciją, iškreipiant realybę, didinant destrukciją. Juk priversti žmogų tikėti tuo ko nėra, yra nusikaltimas prieš jį patį, manipuliacija jo sąmone.
Kadangi mes abu su vyru tapome ligoniais netikėtai, nemanau, kad turėjau pagalbos kreiptis kur nors kitur nei į savivaldybę, ir mano kreipimęsi nėra jokio kriminalo. Matau kriminalą tokiuose užsakomuosiuose straipsniuose bei jų manipuliavimo visuomenės sąmone sukeltoje reakcijoje – tą ir demonstruoja Delfio komentarai, kurių daugelis parašyti tyčia – nesunku suprasti, kad „dirbo“ grupė vyrukų, kurie buvo gal ir gerokai įkaušę. Tad kas tas „Delfi“? Internetinė šiukšliadėžė? O kas šios šiukšliadėžės redaktoriai? Tegul patys pasako, kuo save laiko.
Beje…
Buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių. Kas tą gali daryti Lietuvoje? VSD ar „Ekskomisarų biuras“? Bet ar gali tą daryti nesankcionuotai?
Paskambinau „Karštam komentarui“ ir paprašiau trečiadieniui palikti vietos, kad galėčiau atsakyti šmeižikams.
Ir ką jūs manote – apie 23 val. vakaro pasirodo „Delfyje„ komentaras, tarsi užbėgantis už akių: trečiadienį Jasuka parašys „Karštame komentare“ straipsnį, kuriame visi bus išvadinti taip taip ir taip, o ji bus auka…
Ką tai galėtų reikšti?
Ką bereikštų, o viena reiškia būtinai: esu svarbi, ir kažką labai gąsdinu.
Neseniai skaitydama apie garsų ir taurų, daugybe talentų apdovanotą žmogų Benso Duno – Peterį Denovą – perskaičiau labai įdomų dalyką. Kartą jis kalbėjosi su kitu mokytu, šviesiu vyru apie žmonijos sąmonės lygmenis, evoliuciją. Tas asmuo paklausė Denovo:
-Sakykite, Mokytojau, pagal ką jūs sprendžiate apie žmogaus evoliucijos lygmenį?
-Pagal jo išspinduliuojamos šviesos intensyvumą, – atsakė aiškiaregis Denovas.
Apie tuos, su kuo susidūriau, šiandiena galiu spręsti tik pagal išspinduliuojamos tamsos intensyvumą.
