Vidmantė Jasukaitytė
Sausrą pakeitė liūtis, atšalo jūroje vanduo, bet niekas labai dėl to nepergyvena. Visiems atsibodo į šiaurę pasislinkęs Egiptas. Suprantu, kodėl jis čia slenkasi – per ilgai laukė, kol sugrįšiu ir, nesulaukęs, ryžosi priminti apie save. Deja, tik vienas sinoptikas buvo tikslus ir paskelbė tikrąją sausros kilmę: karštis iš Šiaurės Egipto slenkasi į šiaurę.
Tačiau šią vasarą apie Egiptą nebuvo kada net pagalvoti, o juo labiau planuoti naujų susitikimų, kuriuos visada prižadu paskutinį vakarą prieš atsisveikinant su bekrašte dykuma, žiūrėdama į avietiniu dangumi milijono metų barka besiiriančią saulę. Porą kartų šmėstelėjo atminty siaurutės Kairo gatvelės ir mėlyni šešėliai kaip Sarojano paveiksluose, ir viskas. Mano žmogus sirgo, ir karštis trukdė jam kvėpuoti, o man melstis, kad jam pakaktų oro, kad iš jo žvilgsnio mirtis neišimtų šio pasaulio, krašto, miesto, kurio gatvėmis kažkas mato kartais praeinančius ir mane , mano sūnus, mano dukrą.
Mano žmogus tebesigydo.
Skausmas, kurio pasidalinau su jumis savo straipsnyje, neviltis, į kurią mano šalies medicinos būklė panardino ne tik mane, bet kurioje kasdien priverčia maudytis tūkstančius šio krašto žmonių, neįtikėtinu, beveik stebuklingu būdu mestelėjo grįžtamąjį rezultatą. „Karšto komentaro“ pavidalu ši neviltis kažkokiu būdu nusėdo ant ligoninės, kurioje mano ligonis jau seniai kovoja su sepsiu, vyriausiojo gydytojo stalo, – taip bent man kažkas pašnibždomis pakuždėjo – ir aš, lygiai taip, kaip vieną naktį Pelenė, pasijutau, kad ir mano pusėn kažkas mostelėjo stebuklinga lazdele. Tačiau apie tai rašysiu tikriausiai kitą ar dar kitą ketvirtadienį. O šiandien…
Šiandien galiu tik konstatuoti, kad mirtis vis tik išima mus iš mūsų gyvenimo šaligatvių, šalikelių, akligatvių… Nes daugeliui iš mūsų skirti ar pasirinkti gyvenimo takeliai neapšviesti vieningos bendro būvio šiame pasaulyje žibintų šviesos. Mirtis išima mus grubiai ir brutaliai, beveik visada prieš mūsų norą ir gana dažnai – priverstinai, tarsi vyktų kokia deportacija anapus. Mirti artimųjų apsuptyje dar spėjant palaiminti ir palinkėti, kad išsipildytų kiekvieno karščiausia svajonė, kaip tai sugebėjo padaryti prieš užgesdama mano prosenelė Vitauskienė iš Abrynų, šiandien daugeliui yra svajonė, gyvenimo pabaigos idealas, kuriuo net sunku patikėti. Ligoninių reanimacijos pilnos dar gyvų žmonių, kurių gyvenime įvyko nelaukta katastrofa – liga, avarija, nelaimingas atsitikimas, komplikacija po operacijos ar niekingo žmogžudžio spyris į galvą. Šie žmonės guli prijungti vamzdeliais prie negyvų aparatų, kurie kažką fiksuoja pumpuoja, matuoja, užrašinėja, tačiau pasisekė tik tiems, kurie nematomais žmogiškumo ryšiais prisirišę prie kito žmogaus. O, kokia laimė, jei tas žmogus – lemtingą naktį operacinėje budintis gydytojas arba sąžininga medicinos sesuo!..
Tiems, kurie turi budinčių artimųjų, pasisekė kur kas mažiau, nes į operacinę niekas artimo žmogaus neįleidžia. Kartais lankymui skirta tik viena valanda per parą…
Žinoma, galima pasiteisinti, kad artimieji personalui trukdo slaugyti ligonį, tačiau dažnai jie trukdo… nekreipti jokio dėmesio į gulintį bejėgį, pasliką žmogų. Savo slaugymo epopėjoje mačiau kaip ką tik po operacijos į reanimacijos palatą atvežtas ligonis nevalingai bando pakelti galvą. Seselė pastebėjusius konvulsiškus, nevalingus judesius garsiai šaukia (supraskite, kad ligonis girdėtų):
-Gulėt! Nejudėt! Gulėt, sakau!
Aš stebiu pro širmos tarpą nelaimėlį ir nebūdama medikė suprantu, tiesiog pajuntu, kad tai ne ligonio noras atsikelti, o kažkas iš pačios gyvybės esmės – organizmas besąmonėje būsenoje bando pakeisti kūno padėtį, kad gyvybei nebebūtų pavojaus.
Mano akyse ligonis ima rausti. Paskui pasidaro kaip burokėlis, o dar vėliau jo oda tampa panaši į mėlynosios vynuogės uogą.
-Sesele, jis miršta!- surinku. – Darykit ką nors!
Ji išplėtusi akis prišoka ir pirmiausia, ką padaro, – pakelia kiek aukštyn galvą ir pakreipia ją į šoną… Ligonis ima vemti.
Tikriausiai supratote, ką reiškia šalia bejėgio žmogaus atsidūręs bejausmis žmogus…
Apie jausmus…
Jausmingas žmogus šiais laikais mūsų kultūroje patiria nuolatinį pasityčiojimą. Jis gyvena tarsi rizikos zonoje, kur bet kokiam žmogiškam teiginiui, išvadai, nuostatai nukertama galva:
-Čia emocijos! Eikime prie reikalo.
Visi reikalai mūsuose sprendžiami atribojant tai, kas nuo amžių buvo vadinama širdimi. Tačiau žinomas filosofas, pedagogas, daugybėje šalių vadinamas Mokytoju, Omraamas, Mikhaelis Aivanovas sako, jog netgi tobuliausiai idėjai lemta žlugti, jei ji pirmiausia nepažadins proto, o protas neįskels minties ir nesukels jausmų. Nes tik jausmai yra visų arčiausiai idėjos materializavimo. Kitaip sakant – jausmai arčiausiai kūno.
Simuliakrų pasaulis jausmais nesivadovauja. Simuliakriškas laikas su bedvasiais dėsniais artina globalinę katastrofą. Milijonuose žmonių jau yra įvykę milijonai katastrofų – jie tapo bedvasiais ir beširdžiais, o be šių dviejų žmogiškumo komponenų jie tampa bepročiais.
Mūsų dienų valstybiniai simuliakrai pilni šitokių kentaurų. Būtent jie ir yra mirties įrankiai, griovimo bei mirties gyvosios mašinos, kurių pirmieji šėtoniški gyvuliažmogiški pavidalai pasiekė mus iš kino ekranų. Pasiekė ir okupavo. Bet kokia Lietuvos televizija bent keletą kartų per savaitę parodo siaubo, karo, žudymo, muštynių, galvų spardymo ar daužymo, moterų prievartavimo vaizdelių, tuo nuimdama, panaikindama žiūrovo sąmonės barjerus tarp to, kas žmogiška, ir to, kas akivaizdžiai šėtoniška.
Kiek pasaulyje puikių kūrinių apie didžias asmenybes, apie kitų kraštų storiją ir jos žymiausius veikėjus, kūrinių, kurie galėtų plėsti mūsų žinojimą, lavintų ir ugdytų, tačiau sprendžiant iš to, ką mes ir mūsų vaikai priversti žiūrėti, šiems dalykams vadovauja kažkoks bedvasių ir beširdžių koncernas, kuris užsidirba milžiniškus pinigus naikindamas mūsų žmogiškąjį identitetą.
Ką galima priešpastatyti bedvasių ir beširdžių, mėgstančių ir sugebančių skaičiuoti pinigus, veiklos rezultatams? Juk net vaikiški kompiuteriniai žaidimai taškus jau pavertė gyvybėmis. Dešimt gyvybių, penkiasdešimt gyvybių… Tiems, kurie platina šį satanistinį virusą, pavojinga dvasia, jie intuityviai jaučia dvasingus žmones, kuriančius, plėtojančius žmogišką kultūrą. (Sakydama “žmogišką”, turiu galvoje tobulą žmogų, atkartojantį Kūrėjo atvaizdą, gyvenantį ir veikiantį pagal laisves ir galimybes Kosminio Žmogaus, kuris tikrai yra idėjų sferose ir laukia, kol mes sutapsime su juo tolimoje, neįžvelgiamoje ateityje). Jiems pavojinga vertybes teigianti kūryba ir jos kūrėjai. Juodasis pasaulis išima tokius sau pavojingus žmones dažnai pačiu brutaliausiu būdu. Juodasis žmogiškų aistrų (neseniai būtume sakę – nuodėmių) pasaulis naikina tokius žmones nuo pat vaikystės. Juodasis pasaulis savo galiai išlaikyti ir įtvirtinti susikuria simuliakrinius darinius, susiburia į sistemas, įkuria ministerijas (arba “perkvalifikuoja” savaip), išsirenka ministrus. Juodasis pasaulis infiltruojasi į valstybės gyvenimą atnešdamas jau paruoštas taisykles, kurios, jei teoriškai ir nėra pavojingos žmogiškumui bei kultūrai, tačiau realiai tikrai veikia prieš žmogų, jo gyvenimo darną ir dorą.
Gal būt kai ką papiktinsiu kitu sakiniu, tačiau užuot davatkiškai purkštavus, siūlau rimtai pagalvoti, ir jei esate vienos iš šių sistemų varžtelis, atsiribokite nuo neigiamosios šios sistemos pusės. Sąmoningas pasirinkimas – svarbiausias žmogiškas faktorius, lemiantis žmogaus kokybę. Taigi: tokios sistemos, balansuojančios ant ašmenų tarp savo teigiamos reišmės ir bedvasiškumo mūsuose yra Sveikatos apsaugos sistema, Švietimo sistema ir Vidaus reikalų sistema, kuri akivaizdžiai seniai peržengė visas nepavojingumo ribas. Apie šią sistemą galėčiau parašyti romaną – prieš trisdešimt metų teko išvysti Vidaus reikalų sistemos bendrabutyje gyvenančių kalėjimo prižiūrėtojų vieną iš populiariausių pasilinksminimų: bendroje virtuvėje pasigavus katę, priverti ją tarp durų ir spardyti “kerzavais” batais iš abiejų pusių, – ypač puiku, jei katė būdavo nėščia ir iš gerklės kartu su žarnomis iškrisdavo koks kačiukas…
Šiandiena katėmis nebeužsiimama.
Neseniai iš mūsų tarpo buvo “paimtas” mokslininkas religijotyrininkas, rašytojas, pedagogas Gintaras Beresnevičius. Jau rašiau ir pasikartosiu dar kartą: netikiu, netikiu ir netikiu, kad jis mirė nuo širdies smūgio. Juodieji simuliakrai turi ir savo žmogžudžius, ir savo patanatomus, ir medikus ekspertus. Jie turi savo tardytojus, teisėjus ir net auščiausius teisėjus, jie turi savo prokuratūrą – argi ne tai įrodo poeto kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas, palaidojimas, ekshumacija? Nežinau, ar siaubingą tiesą sugebės atskleisti ir įrodyti tyrimo organai, tačiau kiekvienam, kas pažinojo Gintarą Beresnevičių, aišku, kad jis nemirė nuo jokio širdies smūgio. Kažkas turėtų įrodyti, ką reiškia baisi kraujosrūva vienoje galvos ir veido pusėje, nustatyti, kas ją ir kokio dydžio batu ar kumščiu padarė. Kažkas turėtų tą įrodyti bet kokia kaina. Vardan to, kad būtų patvirtinta, jog mūsų gyvenimo erdvė ir saugios būties taisyklės joje vis tik priklauso ne jiems, kurie nūnai važinėja nebe “voronokais”, tačiau lygiai taip pat neapkenčia žmogaus, kurį turėtų saugoti.
Beje, šios tragedijos kaina mes ir pamatysime, kiek Vidaus reikalų simuliakras su savo “viešosios tvarkos” padaliniu įleidęs metastazus į valstybės kūną ir kiek mūsų valstybė pati tapo priklausoma nuo šio darinio. Pamatysime, ką dengs Prezidentui patikimi generolai šiuo atveju. Jei bus nustatyta, jog Gintaras Beresnevičius apie pusantros valandos pabuvojęs policijos mašinoje mirė nuo širdies smūgio, – akivaizdžiai visa valdžia, esanti aukščiau eilinio policininko, aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruos savo pasirinkimą – simuliakrišką gyvenimą viename juodžiausių simuliakrų.
Tarp kitko – įdomus likimas mirusio Gintaro nuotraukų, kur taip aiškiai matyti ta juodoji veido pusė, – kas ir kaip pasirūpins jomis? Ar jomis bus pasirūpinta, kad jos išliktų ir būtų išaiškinta teisybė, ar jos, paskutinės liudininkės paskutinės Gintaro realybės šiame pasaulyje, taip pat bus kažkieno pasiųstos į nebūtį?
Ir…
Pakalbėkime apie žmones: šio juodo simuliakro varžtelius, sraigtelius, plaktukus, antrankėlius ir virveles, kuriomis suveržiami įkalintųjų kaklai… Pakalbėkime apie žmones-vėzdus, kuriais trupinami kaulai, apie žmones-dujokaukes, kurios apspaudžia surakintojo veidą ir plėšia plaučius, apie žmones-kumščius, kurie apipila kraujais akis, perplėšia kepenis, atmuša inkstus arba nepalieka jokio mušimo pėdsakų. O tik paskui – apie pinigus, kuriais mokama už darbą policijoje… Liudininkų apie tardymo izoliatorių baisumus daugiau negu pakankamai, tačiau net jei tai būtų tik vienas liudininkas… Arba jei liudininkų nebūtų iš viso, o sklaidytų vien siaubingos nuogirdos ir būtų toks žemas pasitikėjimo policija reitingas, policijos sistemą reiktų pertvarkyti iš esmės.
Tačiau…
Ar mūsų valstybėje susigaudoma, kas yra esmė?
Ar rūpinamasi esme?
Ar rūpinamasi kokybe apskritai?
Girdėjau anekdotą apie du sovietinius milicininkus, kurie ieško dovanos, ruošdamiesi kolegą sveikinti su Gimimo diena.
-Davai, Vasia, kupim jiemu knigu, – po ilgu klaidžiojimų sako vienas antrajam.
-Da kniga u nievo jiestj, – razve nie pomnišj, – prošlom godu kupili, – atsako antrasis.
Taip uniformuotasis tvarkos saugotojas solenizantas rankose antros knygos ir nepalaikė.
Kadangi jie neskaito knygų, todėl nesusimąstę gali ir užmušti tą, kuris jas rašo. Nes mąstyti vis tik išmoko ir knygos – ne vien gyvenimas. Kadangi jie niekada nesigilino į amžiną mąstančio žmogaus klausimą, kas aš esu, iš kur atėjau ir kur einu, kokia mano gyvenimo paskirtis, kas yra tai, ką žmonės nuo seno vadina Dievu, koks mano ir Dievo santykis, jie filosofą ar religijų tyrinėtoją gali pritrėkšti kulnu kaip kokią kirmėliūkštę. Ypač jei jis papuola į jų “erdvėlaivį” (pilkieji ateiviai velnias žino iš kur…).
Jų viršininkai irgi panšiais klausimais niekada nesidomėjo – jie domisi tik namų-tvirtovių statyba, vilomis, prabangiomis mašinomis, suomiškomis pirtimis paežerėse, todėl tikėtina, kad čia, kur gali būti pajudinta simuliakro “garbė” arba nors kiek pabalinti juodų mundurų juodi rankogaliai, susivienys aukštos ir žemesnės grandys ir bandys nusikaltimą su Gintaru paversti neaiškios sveikatos neaiškaus tipelio kūne išdaiga. Panašiai kaip juokais paverstas Seimo nario Rimanto Ruzo našlės reikalavimas užmokėti jai didelę kompensaciją už vyro gyvybę (jis, beje, buvo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys ir pretendavo užimti komiteto pirmininko p. Alvydo Sadecko vietą; tačiau netikėtai žuvo autoavarijoje.). R. Ruzo našlės abejonės – ir, atrodo, gana motyvuotos, – kad mirtis ištiko ne vien nuo avarijos pasekmių, sprendžiant iš daugelio požymių, nebuvo rimtai ištirtos. Tačiau spaudoje ir televizijoje pasirodė nedviprasmiškai aiškūs komentarai apie našlės godumą ir troškimą pasipelnyti iš vyro mirties. Šiuos komentarus pavadinčiau tendencingais ir užsakytais, nes našlė turi teisę tokios kompensacijos reikalauti.
Tačiau ar tikrai mūsų valstybės viršūnėse sėdi ne tokie patys kaip ir policijos struktūrose, mes labai greitai sužinosime. Tai štai, gerbiamieji ponai: atėjo laikas nedelsiant įdiegti mūsų vidaus reikalų sistemoje kurią nors iš pažangiausių intelekto koeficiento bei asmenybės testavimo ir psichinės buklės įvertinimo sistemų. Kiekvienas policininkas reguliariai turi būti patikrintas, ar neturi asmenybės pokyčių, ar neserga psichoneurologinėmis ligomis, ar nėra itin žemo intelekto. Policininkai, kuriems tokia bėda atsitiko nuo tarnybos krūvio ar sąlygų, turi būti gydomi valstybės sąskaita specialiose reabilitacijos centruose ne atostogų metu. Ir toks policininkas niekada nebeturi grįžti į buvusias pareigas dėl galimo recidyvo.
Lietuva pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi, tačiau policijos darbuotojų savižudybės tikriausiai užimtų vieną iš pirmaujančių vietų palyginti su kitais visuomenės sluoksnių savižudžiais. Ar tai normalu? Ar tyrė kas nors šį reiškinį? O jei netyrė – kodėl? Kyla klausimas – ar tai iš tikro savižudybės? Gal tai vadinasi “visus galus į vandenį”?
Taigi, ponai, kas ryšis pirmas suabejoti mūsų policijos sveikata?
Kol kas suabejota tik išvadomis dėl Gintaro Beresnevičiaus mirties priežasties – kad jis mirė dėl nesveikos širdies. Ir suabejojo naujasis įtartiniausios ministerijos ministras p. Raimundas Šukys.
Šių eilučių autorė, kaip ir daugybė Gintarą asmeniškai ar vien iš darbų pažinojusių asmenų, sveikina ir reiškia pagarbą kultūrinėms, žmogiškosioms bei profesinėms ministro ambicijoms. Gal būt iš tikrųjų atėjo laikas, kai kažkas sugebės pakeisti visų – nukentėjusiojo, nusikaltėlio, teistėvarkos sargo, suimtojo ir tardomojo padėtį, kai tardymo izoliatoriuose dirbs nebe žlėgtainių gamintojai, o kalėjimų daktarai, išėję iš vienutės ir keliolika minučių pastoviniavę už durų, nebeims šaukti, kad kalinys pasikorė (skaičiau apie tai laikraštyje), kai bus sudaryta pačių kvalifikuočiausių ir nekorumpuotų teisininkų komisija peržiūrėti ir ištirti visas bylas, kuriose ilgiems metams nuteistieji yra pareiškę, kad prisipažinimai dėl padaryto nusikaltimo išgauti žiauriai kankinant.
Ar tikrai toks laikas atėjo?
Jei kas nors iš Vyriausybės ir Seimo taip mano, tegu pasirūpina, kad žemiausio policijos sraigtelio ir aukščiausio policijos stogo šulo atlyginimas nesiskirtų 12 -14 kartų (žemiausias, mano ne itin tiksliomis žiniomis, sudaro apie 600-700 litų, o aukščiausias – virš 8000 litų). Be jokios abejonės, policininkas, dirbantis už tokį atlyginimą, netiesiogiai skatinamas “užsidirbti iš šalies”. Tą žinodami aukštesnieji pareigūnai toleruoja tokį užsidirbinėjimą.
Užsidirbinėjimui paruošta sistema tobulai. Štai bet kokio baro ar kavinės apsauga bet kada gali bet kuriam iš lankytojų iškviesti policiją. Kad ir pusė promilės kraujyje jau garantuoja, kad niekada niekas nesiaiškins, kaip ten buvo iš tikrųjų, – reikėjo tos policijos ar tai tik apsaugos vyrukų savo socialinio pranašumo demonstravimas, ar kuo nors kaltas tas, kuriam iškviesta policija, ar yra ir kaltesnių… Kitos civilizacijos erdvėlaivis atsiranda bematant, o jau tada… Tada įvykiai priklauso nuo to, kaip susitarsi, ar “lėkštėje” būsi vienas ar ne, ar bus šalia nors vienas visiškai be promilės, kurio nebūtų galima apkaltinti veiksmais dėl girtumo. O nuovadoje… Netiesiogiai teko stebėti… Šaunus vyrukas, nuo apsaugininkų priekabiavimo gynęs savo įkaušusį draugą, apsimetė “durneliu”, o rytą budinčiajam po kojomis lyg netyčia nustūmė 200 litų banknotą. Nukritusių pinigų niekas “nepastebėjo”, o vaikinas, kuris beveik niekada nesikeikia, atsipirko įspėjimu už necenzūrinių žodžių vartojimą. Kad bus suteikta bešališka galimybė įrdyti savo nekaltumą, nereikia net galvoti… Tai vienas iš nekalčiausių pavyzdžių. Kiti “užsidirbinėjimo” būdai gali siekti ryšių su nusikaltėlių grupuotėmis įtvirtinimą ir, žinoma, gali būti žymiai pelningesni.
Tačiau net ir tai palyginti smulkmenos. Tai ištaisoma. Nesmulkmena tai, kad tikrai ne paties auščiausio intelekto vyrai, susibūrę į gerai organizuotą struktūrą, naudodamiesi valstybės suteikiamomis teisėmis, sukuria nepamatuotos laisvės laipsnį bet kokiems savo veiksmams, kurie prasilenkia ne tik su morale, bet ir su įstatymu. Jie susikuria savo neįstatymiškam ar antžmogiškam elgesiui demagogiškos gynybos sistemą, dangsto savo pačių nusikaltimus, kaltę perkelia nuo kaltojo nekaltam, uzurpuoja žmogaus teises bei laisves. Taip kuriamas brutalaus anžtmogio, kuriam viskas galima, dominavimo visuomenėje įvaizdis. Visuomenė užkrečiama baime tų, kurie kaip tik privalo užtikrinti saugumą ir tvarką. O visų visų svarbiausia – valstybės pamatai, kuriuos privalo atstovauti Įstatymas, jo vykdymas, teisėsauga bei teisėtvarka yra beviltiškai devalvuojami.
Ir kaip tik čia finišo tiesiojoje atsiduria beširdiškumas, žiaurumas, grubumas, brutalumas, jis persikelia į visas visuomenės sferas, jis paveikia požiūrį į seno žmogaus, vaiko ar moters teises. Jis kūrėją, menininką, mokslininką, kaip ir kiekvieną, kuris nesieja savęs su brutalia jėga, padaro antrarūšiu piliečiu, atmata, nevykėliu. O, kaip žinia, tokiam ne nuodėmė ir spirti ar kaip kitaip užtvoti į galvą. Ypač, jei dar išgėręs. Ir nesvarbu, kad girti kentaurai gana dažnai šiurpina visuomenę niekieno nesudraudžiami ar viešoje vietoje – miesto autobuso stotelėje – negyvai užmuša gydytoją. Arba namų chuliganas, terorizuojantis vaikus ir savo moterį, savo delirium tremens apogėjaus metu išleidžiamas namo tęsti pradėto darbo, vos pavežėjus už pirmo kampo.
Grubumui, žiaurumui, bukumui visada pavojingas protas, kultūra, žinios, dvasingumas. Žiaurusis dvikojis, besišvaistantis virš visuomenės imituojančiu Įstatymą vėzdu, ypač, jei dar su antpečiais ir tarnybine kepure, pavojingas kaip sunkiai atpažįstamas pirmuonis. Neapšviesta sąmonė jam diktuoja įvairiausius iškrypimo būdus, o fizinė jėga sumažina ratą galinčių pasipriešinti. Tačiau jis gajus. Jis turi išlikimą skatinančių savybių, kurių viena – intuicija, padedanti atpažinti kitokį, negu yra jis pats. Ir sunaikinti tą, kitokį.
Tačiau – pritaikykime šią taisyklę atvirkščiai, – kodėl tokia sistema egzistuoja arba kodėl egzistuojančioji yra tokia ydinga?
Ar ne todėl, kad tie, nuo kurių ji priklauso, taip pat gyvenime tėra pavartę tik vieną knygą. Kad besišvaistančius dvikojus su visais jų nepateisinamais veiksmais jie atpažįsta kaip sau nepavojingus, nekeliančius grėsmės.
Atsimenu, jog Gintaras svarbų dėmesį skyrė “atpažinimo” fenomenui. Manau, kad tie, nuo kurių šiandien priklauso visa Lietuvos Vidaus reikalų sistema, atpažįsta joje daugiau ar mažiau savęs ir todėl ji gali egzistuoti tokia, kokia yra, nes ji paranki jiems.
2006 08 18