Vidmantė Jasukaitytė
Žvelgiant į mūsų kraštą Jean Boudillard simuliakrų aspektu, iš tiesų – galima parašyti dar įspūdingesnę studija apie simuliakrišką realybę. Gyvenimiški pavyzdžiai, panaudoti ir apibendrinti talentingo menininko mąstytojo, tikrai galėtų jam garantuoti populiarumą bent jau Europoje. Tokia knyga be abejonės būtų naudojama postkomunistinių šalių postkomunistinių deformacijų studijoms ir smarkiai praplėstų Jeane Boudillard simuliakrų įvairovę, ne mažiau pritrenkdama negu aprašytieji. Visa bėda, kad simuliakriškoji realybė – neegzistuojanti.
Iš tikrųjų – tai tarsi vaiduokliškasis pasaulis, kur netikri žmonės kuria netikrą realybę, kuri nieko kito nereiškia, kaip išdidintą pačių kūrėjų sąmonės anomalijų teatrą, į kurį įtraukiama viskas, kas pasitaiko simuliakriškojo spektaklio vyksmo erdvėje.
Neegzistuojančios, bešaknės idėjos, gimusios „sapnuojančioje“ sąmonėje, reikalauja savo realizacijos, kuriami įstatymai, jų vykdymo mechanizmai, simuliakriškiems siekiams įgyvendinti reikalingi simuliakriški svertai, simuliakriškoji globalizacija kaip tornado straublys pastvėrusi grupę lietuviškų genų kareivėlių gali akimirksniu nublokšti juos į dykumą ar tėkšti į svetimus, niekada nematytus Afganistano kalnus, o pusę milijono darbingų, subrendusių lietuvių kaip cunamis nuplauna ir išmeta kurti Airijos bei Anglijos ekonomikos, tokią dalią palikdama ir lietuviškiems jų palikuonims.
Tačiau tai ne viskas. Simuliakriškų idėjų apsėsti, lietuvaičiai švaistosi (įsivaizduoja, kad švaistosi) pasaulyje, jie išgyvena didžiosios politikos simuliaciją ir simuliakriškomis priemonėmis siekia simuliakriškų procesų, veiksmų ir, be abejonės, rezultatai taip pat bus simuliakriški. Jie skirsto pasaulį į gerą ir blogą, valstybes – į teisias ir neteisias, jie kovoja su teroristais pasaulyje, bando įvesti ten savo tvarką, o iš tikrųjų – jie, neegzistuojantys tiesos pasaulyje, bando atkartoti tai, kas sudaro jų prigimtį.
Žavus Boudillard pavyzdys apie kalėjimo sistemą, sukurtą visuomenės, kaip savo pačios iliustraciją kelia šiurpias aliuzijas… Arba apie bandymams auginamus gyvulius.
Fiktyvi realybė neišvengiamai veda prie globalinės katastrofos, tačiau simuliakriškoji realybė negali išnykti, – jos išnykimas, deja, bus simuliakriškas.
„O Viešpatie!..Mes mindome gyvus…“, – rašo tūla poetė… Tačiau simuliakriškoje realybėje niekas nieko nemindo, viskas turi simuliakriškai aukštesnį tikslą, viskas daroma simuliakriškoms ekonominėms idėjoms, ateities vizijoms, viskas pagrįsta turiniu žodžių-vaiduoklių, kurie plėtojasi ir vystosi, peraugdami mūsų iki šiol pažintą pasaulį. Pasaulis kažkaip paklūsta tiems vaiduokliškiems škvalams – negalima sakyti, kad jie neišjudina materijos, – jie tiesiog varto jos luitus ir niekingai menkos beatrodo kadaise parodytos per televiziją žūtbūtinės kaimo moters pastangos ištrūkti iš kas naktį ateinančio pasantykiauti su ja vaiduoklio.
Mūsų simuliakrų valstybėje simuliakriška valdžia visiškai realiai praktikuoja tokius masinius santykius su visuomene, įsivaizduodama, kad jie, kaip ir pridera valdžiai, naudojasi runkeliais ar kokiomis kitomis daržovėmis.
Ne tik mūsų valstybėje.
Atrodo, kad siaubo filmai apie virtualias technikas ir dirbtinius žmones negimė iš nieko. Nuolat ir nuolat kuriamos sistemos savo egzistavimo pateisinimui reikalauja erdvės ir statistų. Ką čia mes matėme per Vilniaus forumą? Didžiojo simuliakro, kuris vadinasi keturiomis didžiosiomis raidėmis, impulsas netikėtai sumirgėjo mūsų padangėje ir akimirkai praslydo pro vietinį… Jo gravitacijos laukas bematant įsiurbė mūsiškį ir dar apšvitino keletą „regioninių“, ir su neįtikėtina jėga bei fiktyvia teisybe iš tribūnos pasigirdo žodžiai-vaiduokliai, žodžiai-vorai, žodžiai-amfibijos ir purkštelėjo retorinė ardomoji jėga į viena stipriausių, pagrindinių Europos sąjungos valstybių su kritika.
Didysis simuliakras mažesniam kėlė metasimuliakrišką pagarbą. Tai buvo momento tiesa. Simuliakriškai tiesai sukurti bei iliustruoti reikalinga antitiesa, o momento tiesa kaip tik tokia ir būna. Ir ji tampa ateities politikos pagrindu. Plitikai, nepripažindami emocijų, nevalingos simuliacijos viršūnėje elgiasi nenuspėjamai, kaip ir per nevalingą erekciją.
Tačiau, vis tik…
Tiems, kurie po simuliakrais, simuliakruose, kuriais naudojamasi reprezentuojant fiktyvų pasaulį kaip virtualia medžiaga gali būti nežinomas Boudillard ir jie nieku gyvu nesutiks, jog jų gyvenimas fiktyvus. Vis tiktai esame žmonės ir kad įsitikintume ar tikrai gyvename ne amnezijoje, įsižnybkime sau į šoną… Ir pagalvokime – jei skauda mūsų šoną, kodėl mums neskauda kai kažkas žnaibo kito šoną. Kai anihiliuojamas iš valstybės gyvenimo Prezidentas, kai metasimuliakriška galia staiga iššluostė žiniasklaidos etiką ir žurnalistų moralę, paversdama juos vampyrais, kurie iltimis, visokiais prietaisais, vamzdeliais, ylomis, dviašmeniais kirvukais smagračiais ir krumpliaračiais traiškė vienos šeimos likimą, įtraukiant net vaikus ir vertė visą tautą stebėti sadosimuliakrišką egzekuciją.
Kai nenuspėjamasis simuliakriškasis fenomenas virto visiškai realiu kompiuterių virusu, akimirksniu nušluodamas iki tol ekrane buvusį balsavimų rezultatą. Kai, siekiant sukompromituoti Kultūros ministrą, pasinaudota paaugle mergaite, fiktyviu švirkštu suleidžiant labai realų ir nefiktyvų nereikalingumo, atstumties, nemeilės nuodą į vaiko sielą… Arba tą patį ministrą pastatant prieš dilemą – vardan simuliakriškos etikos nuskriausti, pažeminti ne tik dvi moteris žmoną ir dukterį bet ir dvi talentingas menininkes, nepasirašant jų koncertinių kelionių apmokėjimo. Iš tikro – kultūra jau sukompromituota, labiau nei ministras.
Simuliakriškosios įstatimdavystės, etikos bei moralės vaisiai sunkiai nuspėjami. Netrukus iš simuliakriškos lygių galimybių institucijos galime sužinoti, kad homoseksualų šeima ir yra tikroji mūsų valstybės ląstelė ir būtent jai, o ne tradicinei vyro-moters šeimai reikalinga visokeriopa, o ypač materialinė parama.
Gyvename realybėje, kuri gali akimirksniu įsiveržti į mūsų gyvenimo sakralią erdvę ir sudaryti simuliakriškas, dirbtines sąlygas, kad toji erdvė virstų ilgalaikiu pasipiktinusių aptarinėjimų kalėjimu, kur paprastas žmogaus gyvenimas su natūraliais poelgiais pagal aplinkybes amžinai bus išdidinamas ir iškeliamas kaip moralinio nuosmukio ir nesąžiningumo etalonas… Kur teisėjas pardavęs nusikaltėlių grupuotei žmogaus ar šeimos likimą iš simuliakriško olimpo šypsosi simuliakriška šypsena aplink blausiai švytint tvarkingai apkirptai baltai barzdelei, o intrigų mezgėjas, siuvinėtojas, juvelyras, teturintis pasitikėjimą tik nusivylusių moterėlių ir šnipų tarpe, nešte įnešamas į vieną aukščiausių valstybės postų. Kur niekas neklausys išminčiaus, filosofo ar dvasininko, tačiau kur akimirksniu susiburs partija, jos priekyje pasirodžius amoraliam milijonieriui. Kur benamis, praradęs būsta per fiktyvios realybės siautėjimo piką, naujai iškepto simuliakriškosios televizijos elito viešai vadinamas valkata. Kur tvirtą savo nuomonę turintis ir besinaudojantis simuliakrišku spaudos bei žodžio laisvės įstatymu pilietis sekamas tarnybų, žinybų, sekybų kaip visiškai svetimos tarnybos agentas.
Be abejo…
Vaiduokliams žmogiškoji realybė svetima taip, kaip ir pastarajai – vaiduokliškoji. Šios dvi realybes kalba skirtingomis kalbomis. Taip kaip simuliakriškoji valdžia ir didžioji tautos dalis, kuri net neįtaria, apie simuliakrų fenomeną.
Taigi pravartu labai atidžiai stebėti pasaulį, – netikėtai gali įvykti masiniai atsivėrimai ir jūs pamatysite reiškinių esmes. Nekikenkite per anekdotų šou – visi anekdotai apie jus ir didysis kvatojimosi laužas – jums – jame sudegs jūsų gyvenimai, nespėsite net mirktelėti. Parodykite nors krislelį užuojautos vargšei senai čigonei, kurios lentinę trobelę viduržiemyje stiprūs vyrai išdraskė aštriais įnagiais, – ar tik nebus taip naikinami narkotikų rinkoje konkurentai, kad kvaišalų kaina pakiltų keliolika procentų…
Santūriai elkitės, kai verčia baisuoklį merą – būkite tikri, kad taip sau valo vietą dar baisesnis. Neskubėkite balsuoti per rinkimus už didžiausią reformų šalininką – visos reformos bus įgyvendintos tiek, kiek jos bus reikalingos jam pačiam. Neatjos Šventas Georgijus su ietimi rankoje ant balto žirgo – nebent tik simuliakras, kad galutinai įsmeigtų ietį į gerklę tautos pataikavimo ir nusižeminimo šliužui, – taip sau, dėl viso ko, kad jūs nepradėtumėte kitam pataikauti. Turėkite savo orumą ir savo Dešimtį Dievo įsakymų. Ir, gink Dieve, nesižavėkite, kai mažos mergaitės aprengtos praėjusi šimtmečio pradžios kabareto šokėjų rūbeliais kilnoja kvarbatkuotus sijonėlius ir kraipo kojeles kažkurį penktadienį tarp Kučinsko ir Riaubiškytės. Tai jūsų anūkės ir dukterėlės pratinamos prie aukcionų, kur ant paauksuotų pagalvėlių besivolioja ir skelbia kainą gražūs, pagyvenę, turtingi arabai, kur jas nuveš jų klasės draugai arba pažįstami. Ir nepavydėkite vadinamų elitinių “tūsų”.
Elitas normalioje visuomenėje yra tas, kas įamžina savo vardą kurdamas aiškų ir sąmoningą gėri. Tas „elitinis“ milijonierius, kuris apsiims globoti vieno rajono moksleivius ir pasirūpins, kad dešimt metų jie matytų geriausius Lietuvos teatrų pastatymus, tobuliausius atlikėjus, girdėtų koncertus ir lankytųsi parodose – kuris meno ir kultūros pagalba išugdys dvasingą kartą – tas bus elitas. Jei tokio elito atsirastų keliasdešimt – Lietuva taptų kitokia per keliolika metų.
Simuliakriškos realybės apraiškos leidžiasi žemyn iš savo tarptautinių, globalinių padangių. Tie žmonės, kurie jau ne vieneri metai prie valstybės vairo ar netoli jo, neturi atsakomybės jausmo. Jie neatsako nė už vieną jūsų gyvenimo valandą, jie dėl jūsų problemų nepaaukos ne vienos nakties miego, būkite ramūs – jie net neišklausys jūsų, jei jūsų bėda bus sudėtinga klaidžiai susipynusi ir reikalaus atidumo. Jūs jiems nereikalingi. Tai simuliakraų realybė. Jūs tik suteikiate jiems savo energijos, jūs esate jiems jėgos ir galios donorai, be jūsų įsisukimo į jų fantasmagoriškus verpetus, jie nublykštų kaip pernykštis šienas. Jūs suteikiate jiems iliuzorinę galią svajoti. Jie pasijunta turį svajonių ir tuo jie tampa panašesni į žmones. Vienas svajoja – apie dujų privatizavimą, kitas apie naftą, kitas…
Globalinis grobuoniškumas… Jų moterų grobuoniškumas persmelkia cinizmu jų eiseną, jų kalbos manierą, jų balso tembrą, kartais nupiešia ant jų veidų kiek sarkastišką šypsenėlę… „…aš esu jaunas vyras…“ sako simuliakras, kai jo paklausia apie amoraliąją gyvenimo pusę… Be abejo, politinio veikėjo supratimas irgi pasiekia elitines aukštumas, kaip prieš pusantro šimtmečio garsių Sibiro pirklių, kurie grįžę iš kelionės po užsienį, viešai nusivyniodavo nuo prakaituotų kojų prancūziško šilko autus, tuo demonstruodami savo turtingumą. Dabartiniam simuliakrui politikui meilužė. prostitutė ar jauna išlaikoma kurtizanė – maždaug tas pats kaip prancūziško šilko autai ant išplerusio pirklio kojų…
Keistas,beje, nelauktas ir keistas naujojo Seimo pirmininko Viktoro Muntiano atsakymas: taip dviguba moralė kenkia partijos prestižui. Iki šiol dar niekas neišdrįso garsiai prabilti, kad egzistuoja dviguba moralė valdžios vyrų gyvenime. Keistas pasakymas…
Negi šis vyras realus? Ar gali būti, kad jis ne simuliakras? O jei ne simuliakras – ar neišrinks jo į molekules juodųjų galaktikų šiurpą keliantis vėjas? Norisi prieiti ir timptelti jį už rankovės. Pabandykite kas nors. Juk reikia kaip nors įsitikinti. Jei atsigręš ir pamatysite ironišką šypsenėlę – lengviau atsidusite – o Viešpatie, – jis ne simuliakras. Kuris dar – tikras?
Jaučiu, kad gali prasidėti kova – vaiduoklių ir žmonių moralės. Jei nors vienas realus – viršūnėje, jam reikės dar vieno. Ir dar vieno… Ir dar, ir dar…
Kas jį palaikys? Į simuliakro petį neatsiremsi, lemiamu momentu jis išnyks.
(bus daugiau)
2006 05 11
