Kai praūžia rinkimų šou, normaliai dirbančios partijos pradeda analizuoti klaidas ir ruoštis kitiems rinkimams.
Tačiau vienoje iš nelaimėjusių pirmosios vietos partijų – vis dar rinkiminės nuotaikos. O į rinkimus ta partija ėjo su arogancijos vėliava. Ne, šį kartą nekalbu apie DK, kuriai irgi arogancijos netrūksta.
Kai vakar per TV parodė kone grasinantį civilinės bylos dėl Vainatrakio kaimo (Kauno rajone) žemių ieškovams Kauno miesto merą Andrių Kupčinską („kad jie siekia asmeninės naudos – tą galiu pasakyti“), pagalvojau – dievulėliau, gerai atsiduso per rinkiminę agitaciją vienas kontroversiškas Seimo narys P.Gražulis: „Na, konservatorių jaunimas, na, šito tai tikrai nesitikėjau“.
Įdomu, ar pats meras (jeigu turėtų ūkininkavimui skirtą sklypą kaime ir verstųsi vien žemės ūkio veikla) džiūgautų, jeigu jo net neatsiklausus – kaip kad padarė valdžios įstaigos – į jo žemės sklypo registro išrašą būtų prieš jo valią įrašyti apribojimai žemės ūkio veiklai dėl greta atsirasiančių kapinių? O gal jis augintų daržoves, vestų ganyti karves ir reklamose parašytų: „Žemės ūkio produkcija nuo kapinių tvoros“?
Taigi, paprastas pavyzdys, kai konservatorių partija ir toliau trykšta arogancija ir visišku nesiskaitymu su paprastais piliečiais.
Beje, Andriaus Kupčinsko pateiktuose dokumentuose teismui atspindėta ta pati arogantiška laikysena – jokių kompensacijų už prievartinius apribojimus savivaldybė nemokės, nes nėra pinigų. Nors LR Konstitucija garantuoja, jog jokia nuosavybė be savininko žinios negali būti paimta (o apribojimas versti žemės ūkio veikla yra ir dalinis nuosavybės apribojimas, už kurį turi būti teisingai atlyginama), už ją neatlyginant.
Tačiau merui šios nuostatos, matyt, „nežinomos“. Savivaldybės Taryba sugebėjo ūkininkų pasiūlymų – sumokėti po 20 000 litų už hektarą – net nesvarstyti. Tokią sumą kai kurie vadina kone plėšikiška – nors įdomumo dėlei galiu pasakyti, jog Vainatrakio apylinkėse žemė pardavinėjama arais, o vieno aro kaina jau labai seniai siekia nuo 1 iki 6 tūkstančių litų. Akivaizdu, jog „kuo kitus tepi, tuo pats kvepi“ – savivaldybės užmojai vaizdingose Vainatrakio apylinkėse įrengti kapines kaip tik dirbtinai sumažino aukštą žemės kainą, o ne ūkininkai neva norėjo pasipelnyti.
Ir nors kitas savivaldybės narys jau viešai grasina savininkams „prokuratūra“ (o žemės „biznyje“ policijos ir prokuratūros pajungimas Kaune ir Kauno rajone – sena „praktika“), norėtųsi vis tik atkreipti dėmesį, jog konservatoriai nieko nepasimoko iš savo klaidų.
Tiesa, Andrius Kupčinskas nesijaudina, nes jis turbūt mano, jog jo rinkėjas – ne Kauno rajono ūkininkas. Tačiau jo rinkėjas ir miestiškos, neseniai buvusios kaimiškos (ir vis dar gyvenančios kaimo gyvensena), Kauno dalies gyventojas, turintis ir žemės sklypų Vainatrakyje…
Taigi, vakar per TV A.Kupčinskas, gana nepakančiai kalbėdamas, jog ūkininkai neva nepagrįstai prašo kompensacijos už būsimus ūkinės veiklos apribojimus – o tokios žemės jau tikrai niekas nebepirks, kraštovaizdį sugadins kapinių vaizdas – gali būti, susigadino savo būsimus rinkiminius dividendus.
Ir šitokias klaidas konservatorių partija daro kas dieną. Belieka stebėtis, kaip konservatoriai sugebėjo surinkti tiek daug balsų šiuose rinkimuose – juk pačioje partijoje vyko peštynės ir tarpusavio kovos. Kaip teigė man vienas Seimo narys, jis būtų laimėjęs rinkimuose, jeigu jo paties partija nebūtų visais įmanomais būdais jam trukdžiusi…
Kalbame apie tą pačią partiją…
O ta arogancija, kai kalbama apie „kilmę“? Šioje partijoje yra nuolat akcentuojama „aš tremtinys, mano tėvai tremtiniai“ – ir, suprask – jau tu savaime „geresnis“ žmogus už kitus. Bet tremtinių yra ir socialdemokratų partijoje! Ir visose kitose partijose. Tačiau konservatyvūs tremtiniai yra kažkuo „geresni“ ir tiek.
Kartais pagalvoju, jog tam, kad padarytum nors šiokią tokią karjerą šioje partijoje, reikia atsinešti vieną protėvio kaulą iš Irkutsko, kitą – iš Laptevų jūros, tėkšti ant stalo ir sakyti: „Matote, aš iš tremtinių“. Čia juodas humoras, bet jis atspindi situaciją partijoje. Tačiau apie tai, jog represuoti žmonės patys yra susitapatinę su savo persekiotojais, ir daugelis perėmę dalį okupantų savybių – tai yra vieša paslaptis, ir tai labiau nagrinėjama psichologijos mokslo. Istorijos mokslas, politika Lietuvoje yra grįsti gryna ideologija. Ir jeigu sovietmečiu buvo „vienintelė teisinga partija“, kurioje galėjo būti tie, kurie turi „švarią liniją“ – tiek ideologinę, tiek ir šeimos, tai šioje partijoje – visiškai tas pats. Ir tai kvepia ne kuo kitu, o gryna arogancija.
Arogantiški ir dar vis valdančiųjų konservatorių pareiškimai apie atominę elektrinę. Žmonės važiavo, ėjo po 5 ir net 10 kilometrų kaimo keliukais, kad balsuotų prieš naujos atominės jėgainės statymą, o tik buvo suskaičiuoti rezultatai, jau konservatoriai toliau „varo savo“ – atominė bus, ir taškas.
Kažkelintą dieną po rinkimų darbiečiai ir socdemai atsipeikėjo ir nustojo labai daug kalbėti apie atominę. Pritilo ir konservatoriai. Ir susirinko politinius dividendus vienmandatėse apygardose.
Arogancija dvelkia ir konservatorių pasisakymai socialinės politikos klausimais. Nors ir jų tarpe yra „apkaltos“ šalininkų (na, yra tokia kliedėtojų grupė, ją sudaro įvairiausi „elementai“ iš įvairiausių partijų ir „stovyklų“ – jie gaudo kiekvieną Prezidentės žodį, „gal netyčia neatitiks Konstitucijos dvasios“), tačiau konservatoriams – nieko tokio patiems grubiai pažeidinėti Konstituciją. Prisiminkime kad ir prievartinį pensijų atėmimą, kai Konstitucinis Teismas griežtai uždraudė tą daryti. Konservatorių Vyriausybės galvai buvo „dzin“, o kai Prezidentė pareikalavo grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį, tai buvo tiek burbėjimo, kad, atrodė, jog užsikūrė sraigtasparnio sparnai ir tuoj tie burbėtojai į orą pakils.
Taigi, kai konservatoriai nesupranta, „kas čia darosi“, kad nelaimėjo rinkimų, tai dar tegul prisimena konservatorių karo ministrės pasisakymus tiek dėl oro pajėgų savivaliavimo Pociūnų orouoste, tiek ir dėl „meškiukų desanto“. Kai yra atvirai kalbama netiesa, rinkėjai tą jaučia. Ir jeigu ne A.Patacko stiklinė tiesioginiame eteryje, nežinia dar, ar R.Juknevičienė būtų taip užtikrinamai laimėjusi vienmandatėje apygardoje.
Ir pavyzdžiui, jeigu M.Čigriejienė laimėjo prieš „drąsietį“ Joną Varkalą, tai tik dėl to, jog neturi konservatoriams būdingos arogancijos – dalyvauja kartu su savo rinkėjais mišiose, dalyvauja pavasario ir rudens talkose, remia bendruomenės iniciatyvas, ir pati jose dalyvauja. Tas pats pasakytina ir apie kitą arogancija netrykštantį Seimo narį Rytą Kupčinską. Irena Degutienė, pavyzdžiui, laimėjo prieš Neringą Venckienę vien dėl to, jog ji rinkėjui atrodė palaužta dėl „slapto pasiklausymo“ skandalo. Jeigu rinkėjui ji būtų rodžiusis ta arogantiška Seimo pirmininke, kuri atsisako priimti Seimo narių pateiktus Seimo nutarimų projektus, nes jau, matai, rugsėjo mėnuo ir „nieko nebesvarstysime“ (ypač, aišku, jeigu pateikia socialdemokratai – buvo pasiūlymas priimti nutarimą dėl neįgaliųjų kolektyvinio sodo neteisėto nusavinimo veiksmų pripažinimo neteisėtais ir grąžinti žemės sklypus neįgaliesiems), tai nieko ji nebūtų pešusi, nes rinkėjui nepatinka arogantiški Seimo nariai.
Ir ne tik rinkėjui. Kaip, pavyzdžiui, konservatoriai elgėsi su žiniasklaidos priemonėmis? Vienas protegavo, kitas – niekino. Juokingiausia, jog proteguotosios atsuko nugarą, ir po pirmojo rinkimų turo nuėjo gerti šampano su darbiečiais.
O grįžtant prie ūkininkų – kaip elgėsi konservatorių žemės ūkio ministras? Atrodo, jog ir į Žemės ūkio ministeriją persimetė taupymo bacila, ir reikėjo taupyti net struktūrinių fondų paramą. Žemės ūkio ministerija pateko tarp čempionų – ši ministerija viena iš tų, kurios įsisavino mažiausiai struktūrinių fondų paramos.
Ir vis tik – koks konservatorių požiūris į labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius? Negatyvus. Nors valdant konservatoriams, pagaliau buvo ratifikuota seniausiai priimta Neįgaliųjų teisių konvencija, ji praktikoje neveikia. Teismuose, valstybinėse įstaigose iš neįgaliųjų reikalaujama dar didesnio susivokimo ir išmanymo, nei iš sveiko žmogaus. Ir tegul nerėkia „apkaltiečiai“ – ne vien tik Prezidentė reguliuoja teismų darbą. Visokias teisėjų savivaldos komisijas, tų komisijų formavimo tvarką gali pakeisti Seimas – jeigu teisėjų kontrolė faktiškai nevyksta. Tačiau konservatorių Seimas visus ketverius metus tylėjo. Tylėjo ir dėl advokatų monopolijos – kuri yra antikonstituciška ir neteisėta –naikinimo. „Viską, kaip radome, taip ir paliksime“, – tarsi savo neveikimu norėjo pasakyti.
Didžiausias konservatorių ir beje, visų kitų politinių jėgų „topas“ buvo balsavimas dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės pareiškimo atleisti ją iš pareigų. Jau taip buvo „apsidirbę“ komitetuose, kad žinojo, jog balsavimo rezultatas bus netgi magiškas – lygiai bus už, lygiai prieš, lygiai susilaikys. Ir kiek laiko reikėjo sugaišti dėl tokio farso!
Tie patys “cirkai“ dėjosi, kai reikėjo atstatydinti VRK pirmininką Zenoną Vaigauską, kuris, akivaizdu, nesusitvarko su šių rinkimų darbo organizavimu. Konservatoriai nusprendė, jog jis yra nepakeičiamas. Ir taškas.
Rinkėjai tad stebėjo, vertino, ir pasirinko.
O dabar turime, ką turime – kažkokia paklaikusi porinkiminė nuotaika, kai nežinia, ką daryti – būti toliau tokiems arogantiškiems, ar „nuleisti gazą“, susitelkti ir gelbėti valstybę. Toks įspūdis, jog konservatoriai pirmą kartą pradėjo galvoti apie antrąjį variantą.
Nes arogancija dar niekam nepadėjo pasiekti kilnių tikslų. O valstybės tinkamas valdymas yra savaime kilnus tikslas. Tik reikia ją valdyti be melo, be retušų – jeigu skrenda lėktuvėlis, tai ir reikia sakyti „skrenda“, jeigu kapinės tveriamos ūkininkų ūkiuose, reikia aiškiai įvardinti „žemės naudoti nebebus galima“, o ne mikčioti į TV ekranus ir skleisti pasakas ir mitologijas.
Jau žmonės, galų gale, ir atbuko nuo pasakų. Kiek jų sekta įvairiais Lietuvos gyvavimo laikotarpiais! Ir kiek jų sekama visu Nepriklausomybės laikotarpiu… O jeigu kas netiki pasaka – tą „paims“ prokuratūra, patąsys, ir gal patikės…
P.S. Prisimenu, kai buvo bandoma prastumti Baudžiamojo kodekso pataisas, kad žmonėms, kalbantiems negatyviai apie partizanus, kiltų baudžiamoji atsakomybė. Laimė, pasakos inkorporavimas į Baudžiamąjį kodeksą nepavyko. O kiek pasakų įtraukti į rimtus valstybės dokumentus pavyko – čia atviras klausimas…
