Vidmantė Jasukaitytė
Aplinkybės ilgai neleido rašyti, tačiau “Karšto komentaro” skaitomiausi straipsniai rodo, kad mano skaitytojai niekur nedingo.
Taigi su jais ir norėčiau pasidalinti mintimis, kurios šiaip jau seniai seniai gyvena savo gyvenimą minčių pasaulyje, verda, maišosi, bando susirikiuoti tam tikrais sluoksniais, kurie ieško tarpusavio ryšio ir darnos tarp priežasčių bei jų, atsirandančių ir nebegalinčių išnykti.
Seku, kas vyksta aplinkui. Tiesą sakant, nelabai ir norėčiau sekti, tačiau aplinkui mūsų, t.y. žmonių, lietuvių, pasaulyje ne taip jau retai atsitinka kažkas, kas sukrečia visam laikui ir niekaip nenustoju stebėjusis, – kodėl gi vienus sukrečia net žinia apie aiškią žmonių gyvenimo anomaliją – negirdėtą ir neįsivaizduojamą, o kitiems – visiškai nieko… Atvirkščiai, tos anomalijos neįmanomos be žmonių įsikišimo, be jų pastangų. Susidaro įspūdis, kad yra mūsuose kažkokie gyvenimo darnos sprogdintojai, kažkokie padegėjai diversantai, kažkokie… Kažkokie neišaiškinti, nenustatyti, – tarsi būtų ufonautai ar kas nors kitas, ko neįmanoma pagauti, nufotografuoti, sulaikyti… Anomalijų specialistai, žmogaus gyvenimo ir valstybės kelio užminuotojai…
Taigi…
Prasidėjo Kiesų nužudymo byla.
Vyksta teismai.
Kaip skaičiau – atsiranda naujų pavardžių.
Apie tai ir mano mintys, kuriomis dalinuosi su jumis.
Praėjusią vasarą pajūryje įsišnekėjau su vienu šauniu pagyvenusiu žmogumi. Žmogus buvo žvejys, buvo agronomas… Dabar jis ūkininkauja ir daugybę metų bando atgauti savo žemę. Geria degtinę, pats melžia karves, dengia daržinės stogą, remontuojasi namą, dirba laukus… Su juo irgi šnekėjomės – kokie skirtingi žmonės gyvena pasaulyje, tačiau ateina teisybės metas ir prieš ją pasirodo visi lygūs. Aš sakau – gal vis tik neateina tas metas, o jis man sako – ateina, ponia, visiems ateina…
Ir papasakojo man štai ką:
Gal prieš šimtą ar kiek mažiau metų Latvijos pasienyje, Papėje, gyveno žmogus pavarde Maiga. Tas Maiga gyveno greta mano pašnekovo dėdės, taigi žmogus žinojo, ką pasakoja. Tas Papės Maiga turėjęs sūnų Janį, kurį visi ir vadindavo – Maigas Janis (latv.).
Maigų Janis užaugo, sumito, atėjo jam laikas ženytis. Susirado Janis ir porą. Padavė užsakus vestuvėms, bet neturi gerų batų, o be batų – kaip ženysies? Didelis rūpestis Maigų Janiui buvo tie batai, niekaip nedavė ramybės. Geri batai brangūs, pinigų tiek nėra… Ir nužiūrėjo Maigų Janis kromą benešiojantį žydą. Žydo batai buvo geri, auliniai, geros odos…
Palaukė vieną vasaros naktį Maigų Janis žydo, užstojo kelią ir ėmė už gerklės. Tačiau nors Maigų Janis buvo ir tvirtas, bet žmones užmušinėti nebuvo įpratęs, o žmogus, kaip žinia, ne viščiukas koks ir ne tarakonas – taip paprastai, to amato neišmokęs, kulnu neprispausi… Muša, muša Janis žydą, ir taip muša, ir kitaip, o žydas gyvas ir tiek.
-Maigas Janyti, už ką tu mane muši? – klausia kruvinas žydas.
-Man tavo batų reik, – atšovė Janis, tampydamas žydą.
-Janyti, pasiimk mano batus, palik mane gyvą, – vos begali prašyti žydas, springdamas krauju.
-Cha!- nesismulkino Janis, – kam man tave palikti gyvą, jei tu po to sugrįši pas mane ir atsiimsi batus?
Ir pribaiginėja žydą.
-Janyti, tau bus labai sunku gyventi, užmušus žmogų, – sugargaliavo žydas.
-Cha!- apsidairė Janis aplinkui ir nusispjovė, – niekas nepaliudys…
-Mėnulis paliudys, – dar ištarė žydas…
Janis savo darbą užbaigė, nutraukė nuo žydo kojų batus, pasiėmė kai ką iš jo kromo ir nuėjo į miestelį per debesų šešėliais mėnesienos išmargintas pievas.
Naktis buvo šviesi, kruvinus batus nuplovė pelkės pakrašty, pakišo daržinės kampe po šienu, paslėpė, kas iš kromo, ir turgaus dieną grįžo iš Liepojos su batais.
Apsiženijo Maigų Janis ir ilgai, laimingai gyveno. Mylėjo savo pačią, porą kartų per metus vis atrasdavo progą ir padovanodavo jai ką nors – tai šukas, tai skarelę… Susilaukė trijų sūnų… Turėjo gerus namus, daug dirbo, netrūko nieko.
Praėjo trisdešimt metų. Vaikai sukūrė savo šeimas, pasistatė savo namus…
Vieną vakarą, skaisčiai šviečiant už lango mėnuliui, sėdi Maigų Janis už stalo prie lango ir laukia, kol pati vakarienę paduos.
Pažvelgė pro langą į mėnulį, prisiminė, ką jam sakė žydas, gargaliuodamas krauju, prieš išleisdamas paskutinį kvapą, ir juokas jį paėmė.
-Mėnulis paliudys… Ir durnas tas žydas. Tebeliudija tau mėnulis, o aš apsiavęs tavo batais apsiženijau ir jau vaikus užauginau…- smagiai mąstė Janis.
Ir nusišypsojo Janis, sėdėdamas už stalo, o galų gale toks juokas jį paėmė…
Trisdešimt metų praėjo! Ne, dabar jau tikrai niekas nebepaliudys! Ir Maigų Janis nusijuokė garsiai.
-Jani, ko juokies?- atsisuko nuo krosnies žmona pildama viralą.
Maigų Janiui toks liksmas pasirodė žmonos nustebimas, kad jis nusijuokė dar smagiau.
-Jani, ar galvoj negerai? Kas pasidarė, ko juokies vienas pats?- ne juokais susirūpino pati.
Janis jau kvatojosi iš viso pilvo, taip netikėtai ją sugluminęs.
-Janyti, kas pasidarė, – palikusi bliūdą viralo ant priekrosio, moteriškė puolė prie jo. – Janyti, gal karštis pakilo, – ištiesė ranką prie kaktos.
-Ar atsimeni, kaip mes ženijomės, – linksmai atsisuko į ją Janis, – ar atmeni?
-Atmenu, kaip neatsiminsiu… Prieš trisdešimt metų, – susigraudino žmona, kaip neatsiminsiu, Janyti…
-Ar atsimeni, kokiais gražiais batais ant šliūbo ėjau?
-Atsimenu, Janyti… Kiek ilgai išdėvėjai… Gal dar ir dabar tebėra ant aukšto. Aulus gal dar galima nupjauti, galvas naujas pridėti, dar patarnautų…
-Tai žinai, aš juos nuo žydo numoviau. Žydas gargaliuoja kraujais ir sako, – nemušk tu manęs, mėnulis paliudys… Va, liudija mėnulis jau trisdešimt metų, – ar kam paliudijo? O jis man – mėnulis paliudys… Durnius! Iš pradžių dar bijojau… Dabar nieko nebebijau. Va, mėnulis, kaip tada, – ar jis paliudys? O mūsų jau ir vaikai užaugo…
-Jani! Jani, ką tu šneki?- už galvos susiėmė žmona, – Ką tu šneki?! Kaip tu galėjai – dėl batų žmogų užmušti?!
-Užmušiau ir tiek!- šauniai tebesilaikė Janis, – ir niekas nepaliudijo, ot!
-Kaip tu galėjai? Dėl batų! Žmogžudy! Kaip aš gyvenau tiek metų su žmogžudžiu!- puolė pro duris iš namų žmona.
Lėkė moteriškė per miestelį klykdama iš nevilties. Trisdešimt metų ji gyveno su žmogžudžiu, kuris dėl batų…
Vėrėsi namų durys, atsirado vaikai, giminės… Moteriškės skausmui nebuvo ribų. Jos kančia buvo neišmatuojama. Ta mėnesėta naktis sukrėtė visą Papę.
Prisipažinsiu, mane ta senovinė žmogžudystė ir jos motyvai sukrėtė taip pat.
-Matai ponia, mėnulis ir po trisdešimt metų paliudijo, – užbaigė pašnekovas, – žmogus prarado viską – ir šeimą, ir vaikai nusigręžė, – ir dar padainavo latviškai baladę apie žydo mirtį ir jo batus, kur minimas ir Maigas Janis, – turiu ją užsirašiusi.
Kaip baigėsi Maigų Janiui ta istorija su mėnuliu sužinojau labai greitai, visai iš kitų šaltinių. Pasirodo, tai labai plačiai nuskambėjo,ir man ją papasakojo mano bičiulė ūkininkė iš Šiaulių, kuri buvo apie tai grdėjusi, – Maigų Janį vis dėlto nuteisė.
Dabar, skaitydama kaip vyksta Kiesų byla, galvoju, kad tos nakties įvykius irgi paliudys mėnulis. Paliudys ir kankinamųjų žodžius, ir kaip pirmutinis buvo nužudytas vairuotojas, – jam teko mažiausia kentėti, nes jis buvo nužudytas, be abejo, kaip pavyzdys tėvui ir sūnui Kiesams, kad su jais nebus juokaujama. Ir kaip atrodė vairuotojo kruvina, žemėmis aplipusi galva, kuri nusirito į iškastą duobę, ir kas ją iškėlė iš ten, kas idėjo į juodą celofaninį maišą, ir padavė Vertelkai… Ir, kaip tas nuvežė užsakovui. Ir – kur nuvežė. Paliudys, tikriausiai, ir kur galvos ištirpo…
Arba naktis išryškins savo tamsos video. Visą sumanymą nuo pat pradžių.
Gal kas nors pakoreguos ir tuometinio ministro mirties priežastį… Arba Seimo nario lemtingas autoavarijos aplinkybes, nes jis rytojaus dieną turėjo būti išrinktas vieno Seimo komiteto pirmininku. Gal pamatysime įtakingų valdžios vyrų medžioklę, kur netiesiogiai šis nusikaltimas buvo pradėtas… Gal išryškės ir stambūs planai su pažįstamais garsių politikų ir verslininkų veidais…
Ar išgirsime kurio nors iš jų pilną kančios žmonos klyksmą – Viešpatie, su kuo aš gyvenau?! Ar yra dar jų, nuoširdžių, kaip Maigų Janio pati, neįtariančių, kuo užsiima jų vyrai?
Jeigu tai įvyks, jeigu mėnulis paliudys, prasidės tikrasis Lietuvos atgimimas – prieš Tiesą visi lygūs.
Jeigu tai įvyks, – o aš kažkodėl esu visiškai tikra, kad įvyks, ir labai greitai, – niekada daugiau joks autoritetas Lietuvoje – partinis, politinis, valdžios ar turto – nebus aukščiau Tiesos, ir tą visi žinos. Niekada partijos nebegalės taip ciniškai manipuliuoti žmonių balsais per rinkimus. Visi pasijusime oresni. Žinosime, kad ir Lietuva nėra tokia beviltiškai pamiršta Tiesos, kurią kai kas vadina Dievu ir ji liudija mėnuliu, gamta, migla, kurią išsklaido šviesos spindulys arba tokiais nenuspėjamais dalykais, kurių kruvinos rankos nevaldo, negali padaryti jokios įtakos ir to liudijimo sustabdyti. Nes tiesa eina drauge su pasaulio evoliucija, o tai nesustabdoma nei medžioklėje, nei jėgos tarnybos būstinėje, nei kur nors kitur.
Kaip būtų kilnu, kad į mūsų valstybės šviesos istoriją patektų ir vieno kito teisėjo vardas. Kaip šviesos atstovo, o ne kaip žmogžudžių klapčiuko.
Ir kad nebereiktų porai žurnalistų kautis už mėnulį su visa teisėsauga, teisėtvarka, korumpuotomis valstybės struktūromis, kurių viršūnėse – galimi nusikaltėliai, be garso mirksint akimis užklijuota burna žiniasklaidai.
