Vidmantė Jasukaitytė
Visiems žinomas “Trijų muškietininkų" autorius A.Diuma lieka nemirtingas. Ne tik įspūdingai aprašęs savo laikmečio Prancūzijos karališkųjų rūmų aktualijas bei atskleidęs jų viduje sumaniai verdamas nuodingas intrigas, tačiau ir sukūręs visų intrigų autoriaus kardinolo Rišelje literatūrinį portretą, jis visiems laikams padarė atvirus, matomus ir prieinamus piliečių vertinimui korumpuotuosius valstybinius asmenis, kurių yra visais laikais ir, ko gero, kiekvienoje valstybėje.
Ir Lietuva šiame kontekste, žinoma, ne išimtis. Atvirkščiai – net galėtų laimėti konkursą pagal “pilkųjų kardinolų” rezgamų intrigų įvairovę bei ypatumus.
Karališkojo Prancūzijos aprašytojo dvaro intrigų sukamoji ašis buvo kardinolo ir karalienės santykiai. Kardinolas neapkentė karalienės ir ruošdavo kaskart vis skaudesnius smūgius, kad ją paniekintų. Už abiejų jų buvo politinės jėgos, jie jas simbolizavo.Tačiau buvo tais laikais trys šaunūs vyrai, muškietininkai, kurie, rizikuodami savo gyvybe, neleisdavo karalienei likti paniekintai.
Įdomu stebėti šių dienų Lietuvos politiką pagal Diuma karališkojo dvaro įvykių scenarijaus schemą – net juokas paima, kai ir dabar pamatai, kad politikai nieko naujo neišranda – karalienė ir “kardinolai”… Amžinai ta pati kova tarp to, kas įkūnija etiką, estetiką, pareigą, atsidavimą, tvarką, ir tarp to, už ko slepiasi korupcija, grobuoniškumas, totaliniai visų piliečių apiplėšimai, intrigos, iškrypimai ir žmogžudystės su savo Adamsų šeimynėlės įstatymais pagrįstais teismais.
Prunkštelėjau iš juoko perskaičiusi, kad Lietuvoje Prezidentė jau nebegalės nueiti į spektaklį, koncertą, oriai laikydamasi, kaip Prezidentei pridera, protokolo, o turės įslinkti kaip kokia Šnipiškių gyventoja, apsimuturiavusi suglamžyta skara, apsiavusi suplyšusiais kaliošais ir užsidėjusi kažkieno užpernai pamestus akinius su vienu iškritusiu stikleliu, kad būtų neatpažįstama.
Prezidentė puolama, kad panoro pažiūrėti modernaus meno kūrinio.
Nuostabu!
Gali būti, kad kas nors pradės rinkti parašus ir kokiai nors apkaltai dėl to. Arba pasiūlys pataisą, kuri Prezidentei draus įžengti į teatrą, į koncerto salę, o bus leidžiamas tik dalyvavmas mugėse ir Žemės ūkio produkcijos parodose…
Pastebima aiški tendencija: paniekinti Prezidentę, sumaniai važnyčiojamai tautos sąmonei įteigti, kad ji verta pajuokos, o kad žingsniai, kuriuos ji daro vardan valstybės ir kuriems reikia tikrai neeilinės drąsos ir valios, – totalitarizmas, antidemokratija ir taip toliau toliau toliau.
Negana to – siekiama, kad iš Prezidentės būtų juokiamasi, šaipomasi. Kažkas moka tą daryti – jau pasiekta, kad kiekvienas, jokios knygos neperskaitęs piemuo, gali tyčiotis iš prof. V. Landsbergio, dvidešimt metų trypiama pirmoji Lietuvos Premjerė, nekalbu apie buvusį prezidentą Algirdą Brazauską, kuris padarytas vos ne asmeniniu visų trėmėju į Sibirą. Pasiekta, kad bet kuris retai išsipagiriojantis kvailys gali leisti sau tyčiotis iš Valstybės Seimo institucijos. Žinoma, kai tauta nevilties juoku springsta iš Seimo ir Prezidentės, kai geras tonas – tyčiotis iš savo valstybės,“kardinolai” išlieka švarūs kaip patys angelai ir ima kurti visuomeninius judėjimus, kurių galingas bangavimas juos nešte įneštų į tą patį Seimą ir į tą pačią Prezidentūrą.
Taigi, chunta apsivelka kardinolo rūbą. Taip ir neatpažintume, jei ne talentingasis Diuma.
Tačiau norėčiau patarti: juokitės, mielieji, atsargiai. Užuot juokęsi iš paskutinės savo vilties, geriau padrąsinkite savyje susigūžusią, išsigandusią, nusivylusią muškietininko dvaselę. Ir Prezidentei, ir visiems, kurie taip pat kaunasi su chuntos įmantrybėmis ir už ydingo įstatymo mato pasislėpusį “kardinolo” interesą, reikia jūsų palaikymo.
Ir Prezidentė šiandien kaip niekada turi jausti, kad tauta su ja.
Jūs matote, kaip išgąsdinti prokurorai, kad nebeįmanoma atrasti nė vieno, kuris ateitų į aukščiausio Lietuvos prokuroro vietą.
Ar jie jūsų bijo? Ne, jie bijo chuntos, nes geriau už visus žino savo “brolių” keršto priemones ir nuodų sudėtį, kuriais gali būti nunuodyta jų gyvenimo ramybė ir žmogiškoji laimė.
Jie nebeturi vyriškų ambicijų – tarnystės savo profesijai ir savo valstybei ambicijų. Jie apsinuodiję. Vienas iš baisiausių nuodų – korumpuota žiniasklaida ir žurnalistai, kurie apmokami “kardinolų”.
Kai pilietis skaito šokiruojantį sraipsnį, pirmiausia turi pabusti klausimas – kam tai naudinga, kas užsakė? Bet dažniausiai pilietis identifikuoja save su melagingo straipsnio “tiesa” ir tiražuoja jį greičiau nei spausdinimo mašinos.
Taigi prokurorai išgąsdinti. Išsigandusi jų profesinė etika, žmogiškoji garbė ir patirtis. Jie – nebe teisėjai, advokatai, teisininkai. Jie – “aš irgi žmogus, man irgi gventi reikia”, štai kas jie. Jiems valstybė tereiškia tiek mažai, kad, kaip šiandien perskaičiau informacijoje, jau apžvelgta gal trisdešimt kandidatūrų ir jos visos … pabūgo.
Iš tiesų – Prezidentės rankos, nekorumpuoto vyriausio prokuroro beieškant, surištos. Ar tik ne A. Paulauskui būnant Seimo Pirmininku, buvo nuspręsta, kad respublikos Prokuroru gali būti asmuo, ne mažiau dešimties metų išdirbęs toje sistemoje? Na, žinoma, per dešimt metų, kai korumpuoti santykiai laikomi visai normaliais, o profesinė etika bei žmogiškoji garbė – apskritu nuliu, ir šventasis “susiteptų”.
Seimo narys S.Stoma nūnai įregistravo pataisą, naikinančią tokį cenzą (pagal galutinį pataisos variantą, leidžiančią vyriausiu valstybės Prokuroru tapti asmeniui, išdirbusiam toje sistemoje trejus metus – tada Prezidentei atsivertų visiškai kitas paieškos diapazonas). Tačiau – vėl tie “kardinolai”.
Iš visko sprendžiant, atrodo, kad p.S.Šedbaras šią pataisą blokuoja Teisės ir teisėtvarkos komitete ir ji negali būti įtraukta į Seimo darbotvarkę, kad būtų kuo greičiau dėl jos balsuojama.
Kas gali užtikrinti, kad p. S.Šedbaras tai daro netyčia? Man atrodo, kad tyčia, tyčia, būtinai tyčia, nes kas jau kas, o teisininkas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas negali nesuprasti apie teisinės padėties valstybėje sudėtingumą. Tačiau tikriausiai tyčia ruošiama, kad iki vasaros atostogų ši pataisa priiminėjama nebūtų. O tuo tarpu… Tuo tarpu du iš einamųjų pareigų pašalintieji, bet sėkmingai įsitaisę visiškai šalia, Generalinės prokuratūros “kardinolai” ir toliau “strateguoja” pučus, perversmus, priešlaikinį Seimo paleidimą ir gal būt net apkaltą Prezidentei.
Ir visoje šioje nusikaltimų perpildytoje realybėje Prezidentė turi nubraižyti naujus eismo kelius ir sukurti naujas valstybinio gyvenimo eismo taisykles, nepasimesti. Jos valia turi būti stipresnė už “kardinolų” gudrybes. Ji turi jausti – pro supančius korumpuotus ir ją klaidinančius patarėjus, pro gudraujančius prokurorus, teisėjus ir keliems ponams tarnaujančius advokatus,- kad tauta ją remia, ir visada, kai kreipsis į savo valstybės piliečius, didžiosios daugumos bus suprasta ir paremta.
Taigi, atgaivinkime savyje muškietininkus, kurie Diuma romane neleido, kad būtų nuplėšta karalienės garbė. Didžiuokimės, kad turime moterį Prezidentę, kad turime daugybę Seimo narių, kurie dėl mūsų gerovės kasdien kovoja su savanaudiškumu ir atvira kvailybe, įsimaišiusia tarp jų irgi “kardinolų” pastangomis ir ne be mūsų balsų balsadėžėse. Didžiuokimės, kad ieškome kelių, kad galime suglausti pečius sunkiausiame leikotarpyje.
Ir auginkime vaikus tikrais savo valstybės patriotais, kurie būtų tokie ambicingi ir tokie pasiryžę prikelti ir pakelti savo kraštą, kad įsilietų į jo gyvenimą, į partijas į naujus naujo mentaliteto ir tikrų vertybių skatinamus judėjimus kaip teisininkai, ekonomistai, politikai, pedagogai ir sutrupintų “kardinoliškų” mantijų kirvarpų suėstą brangų mūsų gyvenimo laiką.
Nauja karta atneš kitokio laiko ir kitokio gyvenimo sampratą.
Dabartiniai politikai, pirmą kartą atvirai užsimoję prieš korupcijos sistemą, yra pagrindas jų ir mūsų ateičiai savame krašte, savoje kultūroje, savuose krikščioniškos kultūros principuose, ir pirmiausia – dorumo ir artimo meilės principuose. Ir tam gaires brėžia Prezidentė. Ir čia negali būti jokio kikenimo, jokios pajuokos ar bandymo ją pažeminti.
Jei pavyktų numušti Prezidentės reitingus, kiltų pavojus pačiai Prezidento institucijai – be jokios abejonės, kuriami tolimesnės ateities planai, kaip chuntos “kardinolams” ten pasodinti savą žmogų. O kaip tai daroma – aiškiausiai parodė A. Paulauskas Prezidento R. Pakso sukurptame apkaltos procese.
O numušti Prezidentės reitingus -chunta mano – labai paprasta. “Runkeliai” gi nesupranta, ką Prezidentė daro užsienio politikoje, nemato jos darbo ženklų išklerusiose vidaus struktūrose, užat mato, kaip jos kokį žingsnį ar žodį inerpretuoja masinės komunikacijos priemonės… Paruoš po paketą juokelių visiems socialiniams sluoksniams ir – rezultatas pasiektas.
Tie, kurie eina į spekatklius, – tegul pasibaisi Prezidente, kuri, atėjusi į teatrą, baisiausiai nuskriaudė žiūrovus. Tie, kurie vaidina demokratijos (cha cha cha!!!) sargybą, tegu pašiurpsta nuo Prezidentės ištarto žodžio “liepiau” (mat chunta norėtų, kad Prezidentė “tartųsi” su jais, kad nuolatos būtų politinio pritarimo parašančios rolėje). O kas labai nusistatę prieš gėjus, – tiems paruošta nauja programėlė: “Prezidentė juos tiesiog laimina”.
Neabejoju, kad susirūpinusiems energetika irgi bus paruošta kokia nors Prezidentės “kaltė”, o labai jau neaiškia veikla užsiimančiam saugumiečių lizdeliui irgi bus pateikta, kaip Prezidentė “išdūrinėja “ Lietuvą savo pastangomis subalansuoti santykius tarp Rytų ir Vakarų. Tiksliau, gali būti, kad tas pats lizdelis ir aprūpins “programėlėmis”, ponas G.Grina nespės net susigaudyti.
Taigi, tauta turi tikėti savo Prezidente, nes greitai kito tokio drąsaus ir savarankiško nebus. Kardinolams bus žymiai sunkiau naikinti karalienę, jei ji bus apsupta ne runkelių, o muškietininkų. Tada jiems gali ir nepavykti…
2010-05-12
