Vidmantė Jasukaitytė
Taip šaukė minia, susirinkusi pretoriumo aikštėje prieš du tūkstančius metų, kai Romos prokuratorius Pontijus Pilotas, neradęs Jėzaus kaltės, dar sykį kreipėsi į minią:
-Tai kurį jums paleisti? Plėšiką, žmogžudį Barabą ar šį, kuris yra jūsų karalius?
-Barabą. Paleiskite mums Barabą, – stūgavo jaunu vynu prigirdyta minia. Kol Prokuratorius buvo laikinai palikęs Pretorumą, Hananijas pasiunė jaunas merginas ir moteris nešioti miniai vyną ir barstė smulkius pinigėlius: „Ant kryžiaus jį. Jeigu tu neišspręsi šios bylos teisingai ir sugadinsi mums šventę, – mes skųsimės Imperatoriui“.
-Ant kryžiaus jį. Ant kryžiaus jį, – girdėjosi apduję balsai.
-Gerai, – nusileido Pilotas, – tada patys atsakysite už jį, – atneškite man vandens, – paliepė, – nusiplaunu rankas.
-Tekrinta jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų galvų, – skandavo minia, kai pilotas mazgojosi švariu vandeniu, – Ant kryžiaus jį.
Maždaug taip vystėsi tragedija, kuri turėjo tapti amžinu pasaulio moralės testu. Tragedija tarp kaltės ir nekaltumo, tarp tiesos ir neteisybės. Tarp fiziškai pažeidžiamo, neapsaugo nekalto žmogaus ir melagingų įstatymų vykdytojų.
Tada, kaip matome, įstatymai irgi buvo tokie, kad juos visad būtų galima panaudoti apsaugant stipriųjų interesus ir pašalinti jiems iš kelio teisiuosius.
Kai kur ši tragedija tapo pamoka. Keitėsi pasaulio moralės normos, oficialioji tiesos vertė buvo iškelta ir įvertinta filosofų. Tačiau tie, kas nūnai mūsų krašte kuria įstatymus, nei filosofijos, nei amžinosios klasiko kūrinio nėra skaitę, o jei ir skaitė, – nepasivargino permąstyti, kame vis tik minios tragedija ir ką reiškia dviveidiškas rankų nusiplovimas. Juo labiau neįvertino, kad tokia auka turi pasaulį keičiančią galią.
Nūnai prieš aukščiausius teisėjus mūsų valstybės Pretoriume stovi maža mergaitė, kurios tėvas, visais įmanomais legaliais būdais stengęsis apsaugoti jos vaikystę nuo iškrypėlių gviešimosi, jau nužudytas. Negana to, jos tėvas, kaip ir kadaise Jėzus, apkaltintas pačiomis baisiausiomis nuodėmėmis. Dabar reikia pašalinti mergaitę, kad kada nors, kai dėdė pedofilas bus koks nors teisingumo ministras, neatvažiuotų iš kokios nors Barselonos, Paryžiaus ar Monako puiki, išsilavinusi moteris ir nepasakytų:
-Reikalauju iškelti bylą šiam ministrui, kuris mane mažą niekino, prievartavo, kuris nužudė mano tėvą, vienintelį mano gynėją.
Reikia tą vaiką pašalinti kuo skubiau ir nėra geresnio būdo, kaip atiduoti ją pardavinėjusiai motinai, kad jos būtų išvežtos iš Lietuvos „pagal liudininkų apsaugos programą“, t.y., kad jos dingtų iš viso – neva būtų pakeistos pavardės, asmenybę liudijantys duomenys, neskelbiama gyvenamoji vieta.
Žinome arba nujaučiame, ką tai reiškia. Tik pasakykite, susimildami, su kokia valstybe sudarėte susitarimą dėl motinos ir jos dukters apsaugos? Į kurią pusę ruošiatės vežti? Atrodo, kad tokios pusės kaip ir nėra?..
Fariziejai, įstatymų „sergėtojai“, barsto smulkias monetas – jas pagriebia vienas kitas žurnalistas, ropomis šliaužiodami renka politikai – Seimo nariai, o kai kurie „Hananijo klano“ palaimintieji šaukia – ant kryžiaus ją, ant kryžiaus, tą žmogžudžio dukterį.
Mergaitės kryžius, kurį ji neš visą gyvenimą, – neatsakinga jos motina, pasiklydusi vertybėse, kuri, mutavusi pagal mažų smegenėlių iškreiptą rinkos dėsnį, pardavė už pinigus brangiausia, ką žmogus pasaulyje gali turėti, – savo dukrelės vaikystę ir savo vyro, jos tėvo gyvybę.
Jos tėvas, tiksliai kaip niekas kitas, vienareikšmiškai įvardijo, kas yra tie žmonės. „Tai velniai. Jie yra velniai“, – konstatavo tėvas įsikūnijusį juodžiausią blogį, koks tik įmanomas, – jie yra velniai. Tiksliai išreikštas mitinės ir mistinės būtybės įsikūnijimas žmoguje, – jie yra velniai.
Garsioji regėtoja Ona Kotryna Emerych irgi rašė, kad Kristaus persekiojime ir nukryžiavime dalyvavo žemiausių aistrų pasaulio jėgos. Šiandieną matome jų dalyvavimą labai jau šiuolaikišku pavidalu – jos, pasirodo, niekur nedingo, jos visada randa kur susisukti savo gūžtą ir dažniausiai tai yra įstatymus leidžiančių, įtakojančių ir turinčių galią jų vykdymui valstybinių, politinių asmenų galvos. Bedvasės, pinigų šlamėjimu arba naudos artumu apspinduliuotos galvos.
Kas tie žmonės, kuriuos išrinko tauta, bet kurie šiandien visiškai pamina tautos valią ir pataikauja klanams, chuntai, oligarchams? Ypač dabar, kai žmonės savo kūnais gina mažą mergaitę, o jie, pasinaudodami tų pačių žmonių jiems suteikta tribūna, ne tik stengiasi ją atiduoti į neatsakingos motinos rankas, kuri, beje, jau visiškai nebevaldo situacijos, – apie tai liudija nuolatinė prie jos budinti apsauga… Motina yra saugoma, kad neišlaikius nervams, neprabiltų, ką žino…
Fariziejai…
Socialdemokratai, kurie visą laiką demonstravo savo gailestingumą dabartinės valdančiosios daugumos „nustekentai“ tautai, kurie skelbia neva aukščiausius tautos palaikymo reitingus, staiga ima pulti Prezidentę, neva ji kapojanti galvas teisėtvarkai, neleidžianti savarankiškai dirbti teismams, kurie akivaizdžiai šiandien yra įtakojami įtakingų valstybinių pedofilų klano labiau negu bet kas bet kada buvo įtakotas. Negana to, ponas Juozas Olekas visiškai nedviprasmiškai pasisako, kad mergaitė turi būti nedelsiant atiduota motinai, nes to reikalaujantis įstatymas.
Ponas Olekai, yra liudininkai, aktyvūs, sąmoningi, profesionalūs liudininkai, kurie dalyvavo tiriant bylą jūsų autoįvykio, kuris nusinešė žmonių gyvybes… Ar jūs ir dabar dar nežinote, koks „guminis“ tampa įstatymas, kai juo naudojasi suinteresuoti valdžios vyrai? Negi reikia priminti?
O ponas Šimašius, Teisingumo ministras, savo spaudimu atiduoti mergaitę motinai, kad ji kuo greičiau būtų išdanginta iš Lietuvos, kada net neprofesionalo akimis matosi bylos tyrimo spragos, kuriose ne tik uodai gali snapą įkišti, bet ir visas nutukęs pedofilas pralįsti, akivaizdžiai pademonstravo, kad yra profesiškai ir moraliai nesubrendęs dirbti tokiame poste ir užimti Teisingumo ministro pareigas.
O ponas Premjeras? Ką kalba ponas premjeras? Gal tikisi taip sumažinsiąs opozicijos rūstybę ir šiuo korumpuotu susitarimu prailginsiąs savo, kaip valdančios daugumos Premjero, būtį, jeigu teigia, kad mergaitė turi būti atiduota Stankūnaitei, „jei mes gyvename teisinėje valstybėje“?
Ne, ponas Kubiliau. Ne… Mes, deja negyvename teisinėje valstybėje. Ir pats tą gerai suprantate, jei vyksta jums gerai žinomi slapti susitarimai tarp įtakingų valstybės asmenų ir, pvz., Olimpyc Casino arba, kad ir Gazpromo. Tai ne teisinė valstybė – Lietuva šiandien yra nusikaltėlių chuntos valdoma policinė valstybė, kurioje vyrauja prievartos mentalitetas, ir jūs tą gerai žinote. Padarykite ką nors – skubiai, nedelsiant, kad mūsų visų, o ne vien „jūsų“ Valstybė taptų teisine, – skubiai priimkite antikorupcinių įstatymų paketą, skubiai svarstykite S.Stomos pateiktą pataisą dėl laiko, išdirbto prokuratūros sistemoje, skiriant Generalinį prokurorą. Ir atriškite rankas Prezidentei rinktis iš jaunesnių, europinio išsilavinimo ir universalios vertybių sistemos suformuoto mentaliteto teisininkų. Skubiai pakeiskite ką nors taip, kad ši byla būtų peržiūrėta iš naujo naujos galvosenos ir kitokios profesinės atsakomybės specialistų, nes šioje byloje yra nuslėpti faktai, be jokių abejonių galintys pakeisti bylos tyrimo išvadas. Nuslėptos telefoninių pokalbių išklotinės ir, svarbiausia, nuslėpta, kad mergaite buvo operuota. Jei šis faktas nebūtų nuslėptas, neišvengiamai Stankūnaitė atsidurtų kaltinamųjų tarpe.
Taigi – ko siekiate, ponai fariziejai – nukryžiuoti mergaitę? Tą ir darote. Tačiau pagalvokite apie savo vaikus ir anūkus pedofilų valstybėje, kurią jūs nūnai toleruojate ir kurioje paliksite savo palikuonis gyventi. Jeigu save laikote kitokiais, negu apie jus manome, inicijuokite, kad šalia užsienio ekspertų, kurie pakviesti dar kartą tirti mergaitės tėvo mirties priežastis, būtų pakviesti ir geriausi panašių bylų tyrimo ekspertai. Tikrai nepriklausomi ir tikrai iš svetur. To nepadarysite, nes patys žinote arba nujaučiate, kaip įklimptų kuris nors jus dengti suinteresuotas prokuroras. Byla turėtų būti iškelta jiems – totalinė byla.
Didžią mįslę įminė ir ponas Čilinskas, akivaizdžiai atskleisdamas, ką remia jo įkurtas Jungtinis demokratinis judėjimas. Iki šiol šis judėjimas, atrodo, „kovojo“ už teisybę ir būtinai – prieš oligarchus. „Oligarchai“ – tai numestas kaulas pavargusiai ir nuskurdintai miniai, kurią tikimasi paruošti „didžiajai spalio socialistinei revoliucijai“, kurios barkikadų užnugaryje už valstybės valdymo stalo susės tie patys, kurie iki šiol tą valstybę skurdino pusiau legaliai. Dabar jie tikisi tapti legalūs.
Tačiau tikrai ne oligarchai prievartauja mažametes, iki trejų metukų, mergytes, kurias jiems į griežtai konspiruotas vietas atveža pasamdytos auklės, kada tėveliai ir nesapnuoja, kur atsiduria jų kūdikėliai, išėję su tokia auklyte pasivažinėti po gryną orą… Ir kas naudojama vietoje žinduko…
Seimo nariai, kurių tik penketas (A.Stancikienė, S.Stoma, K.Uoka, G.Songaila, R.Kupčinskas) sugebėjo kreiptis į aukščiausią valstybės asmenį – Prezidentę, kad mergaitė būtų apsaugota nuo jai gręsiančių akivaizdžių pavojų – vieninteliais gali vadintis tikrai vykdančiais tautos valią. Visi kiti – Erodo laikų arba okupacijos pradžios Lietuvoje laikų fariziejai, galintys parašyti „donosą“ ant savo kaimyno, galintys pasirašyti po išvežimo į Sibirą protokolu, galintys slapta išduoti, pasmerkti, net nužudyti. Simuliakrinė struktūra su judančiais simuliakriukais – štai kas tie dabartinės „teisinės valstybės“ šaukliai.
Nuo pat šios baisios istorijos pradžios širdimi ir žodžiu aktyviai esu mergaitės ir jos tėvo Tiesos pusėje. Todėl, kad pati esu nukentėjusi nuo nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos, todėl, kad iš arti mačiau ir A. Paulausko, ir G.Jasaičio, ir A.Valantino, ir V.Greičiaus, ir kitų garsių „teisininkų“ požiūrį į Teisingumą bei Įstatymą.
Todėl šiandiena didžiausios mano pagarbos nusipelno Profesorius Vytautas Landsbergis, kuris niekada nesuabejojo, kad šiame bylos tyrime yra paslėpta daug juodų siūlų, kuris visada buvo už tai, kad maža mergaitė būtų apsaugota ir pats dalyvavo inicijuojant jos apsaugą. Kuris, tikėtina, savo autoritetu dar gali prisidėti, kad jo įkurtos partijos vertybės nebūtų amžinai drumzlinos, ir kurio paties autoritetą šiandien stengiamasi sumenkinti. Tačiau negalima paslėpti Tiesos bei Išminties. Pakanka perskaityti Profesoriaus straipsnį, ir buki interneto komentarai lieka nykstamai mažos reikšmės.
Didžiausios pagarbos nusipelno ir Prezidentė, kuri šiandiena, žinodama, kaip surištos jos rankos, kaip stebimas kiekvienas jos žingsnis ir žodis, kaip aktyviai ir gudriai planuojama sukurti palankias sąlygas jos apkaltai (!!!), paskelbė savo Pareiškimą, kuris stabdo korumpuotų, nepadorių ar nuo pedofilų klano priklausomų politikų pasisakymus dėl mergaitės atidavimo jos biologinei motinai. Tačiau „karstelis“ čia slypi „teisinėse priemonėse“. Prezidentė negali kitaip išsireikšti, tačiau, be jokios abejonės, pagal visuomenės reakciją, negali nesuprasti, kad ši byla buvo tiriama naudojantis antiteisinėmis priemonėmis. Dabar reikia pasiekti, kad antiteisinės priemonės taptų akivaizdžios, o jų akivaizdumą kol kas vertina tie patys korumpuoti, pedofilus nusikaltėlius ginantys prokurorai.
Štai čia ir reikia Premjero A. Kubiliaus, Seimo pirmininkės I. Degutienės, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovo S. Šedbaro, partijų bei frakcijų vadovų pastangų, kad tyrimo kokybę kuo greičiau įvertintų nekorumpuoti specialistai.
Taigi, ponas Kubiliau ir ponia Seimo Pirmininke – jei jau manote, kad gyvename teisinėje valstybėje – pirmyn! – skubiai pateikite ir svarstykite pataisas, įgalinančias tai atlikti.
Šių eilučių autorei yra žinomi kai kurie chuntai nepaklusnios Prezidentės sukompromitavimo planai. Vienas iš jų – sukurti visuomenėje opiniją, neva Prezidentė seniai žinojusi apie D.Kedžio areštą, kurį atliko VSD tarnybos pagal kažkokį antiteroristinį modelį, ir neva Prezidentė žinojusi, jog Drąsius Kedys jau nebegyvas, kada jo kūnas dar nebuvo aptiktas. Tai rodo bręstantį bandymą padaryti Prezidentę tarsi nusikaltimo bendrininke ir taip, šantažuojant ją visą kadenciją, išsaugoti tas Prokuratūros galvas, kurios taip brangios socialdemokratams.
Tačiau – tai nepavyks!
Nepavyks ir viskas.
Todėl, kad net pokario tardymų ir kaulų laužymo kalėjimuose laikais buvo sušaudytas ne vienas sovietinis tardytojas čekistas, kai Maskvą pasiekdavo informacija apie „liaudies priešų“ tardymo būdus. Čekistinė moralė kartkartėmis nusiplaudavo savo kruviną veidą, kad okupuotų tautų arba „tarybinės liaudies“ akivaizdoje atrodytų švaresnė. Taip buvo sušaudyti Abakumovas, Frolovas ir nemažai kitų.
Šiandiena nebereikia rašyti laiškų į Maskvą – žūtbūtinis teisybės troškimas jau įsiskverbė ir į Lietuvos žmonių širdis taip giliai, kad jie jau pasiryžę aukotis. Ir jie tą daro. Jau nebepavyksta spekuliuoti laisvos, nepriklausomos Lietuvos teisėtvarka ar teisine sistema, visi gana ilgai stebėjo savo gyvenimą sudaužytų veidrodžių realybėje..
Todėl šio nusikaltimo tiek sumanytojai, tiek vykdytojai tikrai išaiškės. Jie išaiškės labai greitai. Jie tikrai išaiškės – jau dabar jie aiškūs, o kad atsiras, kas sudeda teisinius taškus, – galime neabejoti. Ir kokia apkalta bebūtų grasinama Prezidentei, jei taip įvyktų, tauta ją išrinks antrą kartą.
Ir dar…
Mieli bičiuliai, brangūs Lietuvos žmonės, kurie ginate mažą mergaitę nuo tikrų įsikūnijusio šėtono išperų – juk žinote, kad visuomeniniai judėjimai turi teisę dalyvauti rinkimuose. Eikite su mergaitės tėvelio Drąsiaus Kedžio judėjimu, su Kitokios Lietuvos judėjimu į savivaldybių rinkimus. Čia reali galimybė pačiu demokratiškiausiu būdu pakeisti Lietuvą. Laimėkite savivaldybių rinkimuose. Sėkmės! Ir tepadeda jums Dievas.
Tie kurie šiandien sąmoningai meluodami šaukia: „tekrinta mergaitės ir jos tėvo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų galvos“, – patirs tai. Nes yra Dėsniai, galingesni už iškrypėlių paslaptis ir jų tarpusavio įsipareigojimus.
2010-05-18
