Vidmantė Jasukaitytė
Kadaise, gal prieš dvidešimt metų, skaitydama Ramačaraką perskaičiau įdomų įnduistinį požiūrį į žmogaus sandarą. Šalia realiai egzistuojančio fizinio kūno ten buvo minimas ir astralinis, ir energetinis ir metalinis kūnas, ir siela. Esu skaičiusi daugybę bandymų apibūdinti žmogų, tačiau iki šiol nepamiršau to, ką šis autorius rašo apie žmogaus mentalinę dalį arba kūną. Pagal šį garsų jogą, kiekvieno žmogaus mentalą sudaro trejopa – tarsi trijų kokybių ar trijų dalių – sąmonė arba protas: loginis – instinktyvusis arba gyvulinis, intelektualusis arba žinojimo ir dvasinis-intuityvusis. Dvasinis protas, beje, įvardijamas kaip aukščiausia proto kokybė arba rūšis, kuris pasireiškia kaip žinojimas be motyvų, ir be žinių perdavimo šaltinio. Vakariečiai, kažką panašaus vadina intuicija. Tos trys proto rūšys arba kokybės atitinka universalų filosofinį Pasaulio medžio modelį – šaknys, kamienas, vainikas – su visais toms trims dalims būdingais simboliais ir reikšmėmis. Kadangi minėtos trys proto rūšys ar kokybės yra netolygios, natūralu, kad viename žmoguje dominuoja loginis arba instinktyvusis protas, o kitame – priešingai. Tai štai, loginis protas dažniausiai vyrauja vyruose, intuityvusis arba dvasinis – moteryse. Iki šiol tokia klasifikacija tikriausiai nieko labai nenustebino ir neįžeidė, nes kažkodėl priimta manyti, kad loginis protas yra tas‚ „gerasis“ arba „teisingasis“ protas. Deja, skaitant garbųjį jogą man pasirodė nebūtinai taip.
Pasirodo, kad dažniausiai vyruose dominuojantis loginis arba instinktyvusis, arba gyvulinis protas atsako už žmogaus veiklą instinktų apibrėžtose ribose (tik jau prašau nesuprasti, jog vyras tapatinamas su gyvuliu), tai, kaip žinia, – giminės pratęsimas, aprūpinimas būstu, maistu, saugumo užtikrinimas ir t.t. Grubiam materijos pasauliui reikia pakankamai grubaus proto visa tai tvarkyti (štai dėl ko vyras – šeimos galva), atsakomybė už palikuonis išugdė jame dažnai gana bekompromisinio proto dominavimą. Jei toks asmuo nėra pakankamai lavinamas, jei neturi galimybių susidurti su abstraktesniu, labiau apibendrinančiu ar meniniu mąstymu, daugiaparasmiškumu, jei neugdoma intuicija, toks žmogus tampa labai kategoriškas. Mes visi esame nors kartą gyvenime susidūrę su žmogumi, kuris nežino, jog ko nors nežino ir, prisipažinkime, jog susitikimas buvo ne iš maloniausių. Jei toks žmogus pasiekia aukštesnės valdžios, jis, kaip taisyklė, yra despotiškas, nepakenčia kitaip manančių, neturi tolerancijos, kitus verčia paklusti. Toks yra žmogus, kuriame smarkiai dominuoja vadinamasis loginis protas. Atrodytų, jog tai, ką kasdieninėje kalboje vadiname logiką galima gerbti tik iki tam tikro laipsnio…
Jei žmoguje dominuoja intelektualioji proto kokybė, toks žmogus yra „žinių žmogus“. Šis protas gilinsi į žinojimo sferas, jis žino, ką žino, ko nežino, ką jam reikėtų žinoti, ko geriau nežinoti ir t.t. Tai žmogus, kuris valdo savo intelektą, jį plečia, numato visuomeninio gyvenimo kryptis, kur galima jo žinias pritaikyti. Jei jame dar neblogai išvystyta intuicija, tokie žmonės sukuria hipotezes, kurios vėliau pasitvirtina, jie eina žmonijos žinojimo priekyje.
Intuityvusis arba dvasinis protas vadinamas aukščiausia proto rūšimi. Tai, kaip minėjau – žinojimas be motyvų, pagrindo, bet visada pasitvirtinantis. Tai, vadinamsis „širdies žinojimas“ ir tokio intuityviojo proto saugyklos dažniausiai yra moterys, jose dažniausiai dominuoja būtent ši proto kokybė. Todėl jos didesnės telepatės, todėl jos nujaučia artimo žmogaus sėkmes ar nesėkmes, o kartais – ne vien artimo žmogaus. Jos tiesiog „žino“ ir viskas. Deja, itin dominuojant šiai proto kokybei, žmogus sunku susitvarkyti su aplinka, buitimi, materija, pinigais… Būna dar liūdniau – jei jis nesuvokia, kaip smarkiai skiriasi iš kitų ir neišmoksta slėpti savęs, neatsiverti, aplinka, kurioje vis tik labai daug instinktyviojo proto, ir kuri nežino, jog ko nors nežino, tokiam žmogui jau yra pavojinga. Todėl tokie asmenys privalo lavinti savo loginį mąstymą, gilintis į žinojimo sferą, – bent jau dėl to, kad kaip galima geriau išmoktų jį supančio pasaulio kalbą, ženklus ir galėtų pakankamai pagrįstai save tame pasaulyje reprezentuoti. Jei jiems tai pasiseka – iškyla didžiulės, asmenybės, kiek mįslingos, bet darančios teisingas įžvalgas, daug naudos duodančios visuomenei.
Atrodo, moterys turi gerus šansus. Tačiau joms pakanka ir problemų, kurių niekas, net jos pačios dažnai nesugeba įvardyti. Jų savastis yra jų našta. Be aiškios dvasinės programos, be autonomijos, be galimybių „grįžti į save“ atsikvėpti, jos išbarsto savo didžiuosius šansus, neįgyvendina savo prigimtinių užduočių, kurios toki gražu ne vien motinystė, ar „židinio sergėtoja“. Jas sunaikina grubi aplinka, nesuvokianti mentalinės įvairovės svarbos. Dominuojantis instinktyvusis arba gyvulinis protas, ypač kad jis priklauso fiziškai stipresnei žmonijos pusei – vyrams, jas tiesiog sunaikina arba adaptuoja. (Apie moters savasties, išlikimo moterimi dramą nuostabiai rašo filosofė, kantadorė Klarisė Pinkolė Estes savo fundamentaliame darbe „Bėgančiosios su vilkais“, Vilnius, „Alma littera“, 2005.).
Pavyzdžių netrūksta. Štai, žinome, kad žmogaus smegenys sudėtos iš dviejų pusrutulių – kairiojo ir dešiniojo. Taip pat žinome, kad žmogus priimti signalams iš aplinkos naudoja tarsi dvi „sistemas“. Pirmoji – visiems žinomi penki pojūčiai, o antroji… (Vakariečiai to nežino, bet senas ir paslaptingas rytų mokslas liauką Glandula pinealis įvardija kaip pagrindinį telepatijos organą, kuri moteryse visada esanti labiau išsivysčiusi nei vyruose, ir kuri vaikuose visada didesnė nei suaugusiuose). Nežinau, ką mokslas įvardija kaip antrosios „sistemos“ organus, bet visi suvokiame, kad nuo mažens, tiek mergaitės, tiek berniukai, mokomi gerbti tik tai, kas patikrinama penkiais pojūčiais, o ko negalime patikrinti, nors ir jaučiame, kad tai egzistuoja, esame verčiami ignoruoti. Štai čia ir prasideda grubesnio proto taisyklių primetimas subtilesniam. Bėda tame, jog grubus protas beveik nepripažįsta to, ko negali patikrinti savo penkiais pojūčiais, – ko neregi, negirdi, neuodžia, negali paliesti, negali atsikasti ir pajusti skonio. Tiesa, šiam protui vis tik autoritetas yra mokslas, tarsi mokslas atstovautų vienpusį protą, jei jis žino, jog tai „įrodyta mokslo“, jis priima be sąlygų net tai, ko neregi ir negali paliesti. Toks žmogus niekada neatras mokslo klaidos ir nebus rimtas mokslininkas, nes jam už to kas „žinoma“, nebėra nieko, ką būtų verta atrasti. Visuomenėje įvyksta tragedijos vien dėl to, jog vienokio proto aprėpiamos pasaulio suvokimo ribos visą laiką primetamos kitam. Pažeista vyriško ir moteriško mentaliteto pusiausvyra. Kaip tik dėl to, taip smarkiai keičiantis pasauliui, vienas dalykas nesikeičia ir išlieka beveik toks pat, kaip prieš tūkstančius metu, – tai žmonių žudymasis kariaujant. Skirtumas nebent technikoje. Visa kita – grubiojo, „vyriškojo“ proto prioritetai, interesai, moralė. Negalima sakyti, kad ši proto kokybė tik griauna. Štai kalėjimuose arba armijoje tiek daug „kūrybos“! Nusikaltėlių pasaulyje, tardymų bei kankinimų kamerose – kiek kūrybos! Tačiau ta „kūryba“, neapšviesta dvasios šviesos, net šiandien daro pasaulį barbarišku. Tačiau instinktyviajam arba gyvuliniam protui to nepakanka. Jis siekia dominuoti. Jis sėkmingai pavergia intelektualujį protą, užsakydamas kurti sau reikalingas priemones, „adaptuoja“ „moteriškojo“ mentaliteto platybes, išmoningai jas susiaurindamas, padarydamas moterį priklausomą nuo savo diktuojamų sąlygų: išgyvenimo, statuso visuomenėje, pripažinimo, suteikimo daugiau laisvių. Tarp kitko, tokios „adaptacijos“ rezultatas yra ir agresyvusis feminizmas, kuriuo pasižymi kai kurios feministės. Kritikuodamos ir neigdamos vyrų sukurtą pasaulį, jos deklaruoja savo žūtbūtinį troškimą būti lygiomis su vyrais. Čia joms tikrai praverstų daugiau vyrams būdingo loginio proto, – užuot troškusios suvienodėti su lytimi, kuri sukūrė, „blogą“ pasaulį, kur joms per maža erdvės, jos turėtų be jokios neapykantos vyrams siekti, jog pasaulis taptų toks, kuriame moteris patogiai jaustųsi tokia, kokia ji yra, – turėtų galimybes pilnai išreikšti savo galias bei prigimtį. Be to, biseksualumas, abortų laivė, lezbianizmas, ko siekia daugelis feminisčių – atributai to pasaulio, kuriame vyrauja pati grubiausia sąmonė ar protas ir tai visiškai nebūdinga Pirmapradei, Tai, kuri žino, Pasaulio motinai.
Garsioji lietuvė Marija Gimbutienė (kurią, beje K.P.Estes cituoja ir remiasi) įrodė, jog prieš VI-VIII tūkstančius metų Europos dievų panteone didesnę vietą užėmė deivės, o amerikiečių psichiatrė ir psichologė J.Bolen savo knygoje „Goddesses in everything“ („Deivės kasdien“), remdamosi psichoanalitiko-jungisto E.Newan darbais moterų charakterio tipams apibendrinti naudoja antikinių deivių galeriją. Naudodamosi šiuo principu, kiekvienoje moteryje atranda vienos ar kelių antikos deivių charakterio modelį (analogišką knyga ji parašė ir apie vyrus). Klarisė Pinkolė Estes žymiai giliau žvelgia į moterį, į pirmą vietą iškeldama joje glūdinčias gamtiškąsias pirmaprades galias, jų saviraiškos būtinybę, tragediją, kada moteris negali susitapatinti savęs su savo pačios esme, to susitapatinimo modelių bei schemų ieško įvairiausių tautų pasakose bei legendose, atverdama nežinia kada susiformavusius archetipus, kuriuose ir slypi moters esmės, jos galios ir savasties paaiškinimo atšvaitai. Moteris yra išreiškusi save ir viską apie save užkoduotai pasakiusi mitologijoje. Ši nuostabi autorė atranda, jog moteris išskirta su pačia savimi, su pirmaprade, La loba, su „Ta, kuri žino“, tampa neryški, pasimetusi, aplinkai tarnaujanti būtybė, neturinti aukštesnių siekių, pavargusi ne savo pačios nuovargiu – „auka“, o ta, kuri vieną dieną pabando nusimesti jai primestus elgesio stereotipus ir grįžti „namo“, darosi didele, sunkiai besutelpa į savo aplinką. Ji gali tapti „deive“, gali tapti ir dažniausiai tampa „alfa figūra“, tačiau taip pat sėkmingai gali tapti ir „atstumtąja“ (ir tai vis tik geriau, negu nugyventi gyvenimą nesutapus su savo „vidine moterimi“). Moterys auklėja grubaus proto užvaldytą pasaulį pačios savimi, paaukodamos savo gyvenimo laiką tam, jog būtų pripažinta, įteisinta ir gerbiama mentalinė įvairovė. Ne veltui, matyt, moterims Gamta suteikė teisę auginti ir auklėti vaikus, – tam, kad vos gimęs žmogus susidurtų su pasaulio begalybe, visko vienove. Juk jei platesnę ir universalesnę pasaulėjautą turėtų vyras, Gamta neišvengiamai per milijonus metų būtų padovanojusi ir krūtis su pieno liaukomis ir menstruacijas. Tačiau vyrui Gamta pirmiausia padovanojo stipresnę kaulų sistemą ir raumenis. Kūdikis „čia“ turi būti pradėtas to, kuris stipriau vaikšto šia žeme, žemė turi būti „pakylėta“, įeiti į moterį.
Besidomintieji pasaulio religijomis nesunkiai atras, jog induistiniuose tikėjimuose kalbama apie ateinančią epochą, kuri bus paženklinta didelės Motinos ženklu. Pasaulį išgelbėti gali Pasaulio Motinos moralė. Moteris turi atverti pasaulio širdį – to laukia iš moters ateitis. Ji tą padarys atverdama vyrų ir neleisdama užsiverti vaikų širdims. Moteris, pasaulio širdies atvėrėja, privalo kovoti už savo giluminės, gamtiškiausios prigimties realizavimą, nes aplinkybės, kuriose ji gimė kol kas nepalankios būti Didžiąją Motina, kuriai svarbu tiesa ir kitos aukščiausios žmogiškosios vertybės. Joje „Ta , kuri žino“, kartais tampa tokia stipri, kad moteris, kurioje „Ta, kuri žino, atsivėrė, kuo glaudžiausiai sutampa su motinystės archetipu ir darosi savo giminės, kaimo, šalies ar net viena iš pasaulio motinų. Tai moterys didvyrės, karės, padavimų perteikėjos, stebukladarės, gydytojos žolėmis, šaknimis ir gamtos galiomis, tai išmintės, tai skaptosios haremų strategės, nužymėdavusios kelią į valdžios viršūnes savo vaikams,o per juos užtikrindavusios karalystės gyvenimą, tai ministrės, prezidentės, karalienės, partizanės, poetės, žurnalistės ir t.t. ir t.t. Tai keistosios moterys, kurios buvo deginamos laužuose dėl jų nesuprantamumo ar išskirtinumo. Tai moterys, kurios sukyla prieš sistemas, kurios demaskuoja dabartines globališkiausias simuliacijas, kurių mintis atskiria realybę nuo neegzistuojančių ar neturinčių jokios teigiamos svarbos pasaulio vystymuisi dalykų. Kam pasiryžta tokios moterys? Kas jas veja, stumia, šaukia r verčia eiti pavojingiausiu keliu? Tai moters motiniškoji prigimtis. Motinystės archetipas – vienas stipriausių (gal net pats stipriausias) ir jei moteris su juo susitapatina, ji tampa tarsi daugelio moterų balsas. Tokia moteris turi „daryti tvarką“ aplink save. Pirmiausiai ji „iššluoja šiukšles“, „maitina“, „gina nuo pavojų“, o tik paskui atsigręžia į savo asmeninį šeimos židinį. Tokios moterys beveik niekada neturi „nusisekusio“ gyvenimo, jos apsuptos pavydo, neapykantos, joms kliudoma, jomis atvirai nepasitikima, nors jos gyvena ne tam, kad jaukiai jaustųsi pačios, o tam, kad jaukiai ir saugiai jaustųsi aplinka ar net pasaulis, kuriame joms skirta veikti. Jei tokia moteris ministrė – staiga spauda ima skaičiuoti, kiek pinigų ji išleidžia rūbams ir ar tie pinigai ne „valdiški“(koks naivus pasaulis, kuriame ji atsidūrė ir kurio labui dirba)! Jei tokia moteris žurnalistė – ją bet kada gali nušauti. Grubusis protas kartais tampa gyvuliniu iš tikro, jis pajunta zoologinę neapykantą tam, kas kėsinasi į jo užvaldytą materiją, kurios aukščiausia išraiška visada yra pinigai. O jo kelią pastojusi moteris – iš viso niekinga kliūtis, nes Ramačiarakos pavadintas “loginis arba instinktyvusis, arba gyvulinis” protas negali pilnai įvertinti intelekto, erudicijos, subtilesnio mentaliteto, – to, ko negali “pačiupinėti”. Jis kitą žmogų vertina pagal jo užvaldytą materiją, nesuvokdamas, kad materija jį jau seniai užvaldė ir jį patį verčia savimi. Šio proto pati lemtingiausia klaida – tikėjimas, kad jis valdo materiją, o ne materija jį.
Galina Starovoitova, nušauta Peterburge politikė, žurnalistė Ana Politkovskaja… Nekalbant jau apie tokias figūras, kaip Žaną Arkietė… Tai mterys, kurių vidinė galia verčianti jas eiti jų keliu buvo tokia stipri, kad net dominuojančio gyvulinio proto savinnkai savo neišvystyta intuicijos dalele suprato, jog šioje sandūroje moteris nepasitrauks – tai jų aplinka privalo keistis.
Tokia yra ir “Karštame komentare” spausdinta Žmogaus teisių gynėja Vera Rider, kuri gyvendama Izraelyje, rūpinasi ten gyvenančių arabų ir palestiniečių teisėmis. Banaliai mastant, galima ją laikyti savižude. Arba antimilitaristinė moterų akcija „4 moterys“… Tačiau sukrečia savo paprastumu ir įžvalgumu paprastas moteriškas mastymas: o jei įvyktų taip, kad mūsų (Izraelio – V.J.) ginkluotas pajėgas staiga užpultų epidemija ir visa aukštųjų karininkų sudėtis paprasčiausiai nepakiltų iš patalo – mus gi išpjautų per tris dienas… Paprastas žmogiškas mastymas, kylantis iš motinystės archetipo… Rūpestis jaunąja karta, užuojauta ne tik savo, bet ir „priešų“ motinoms, praradusioms savo sūnus… Visiškai beprasmiame konflikte – juk nieko nėra aukščiau žmogaus teisės gyventi.
Ne viena tokia moteris, be abejonės, yra ir Lietuvoje.
Viena ryškiausių – mums gerai žinoma „adrenalino fanatikė“ (beje, šį „vardą“ jai davė grubesniojo proto atstovas), „Karšto komentaro“ vyr. redaktorė Giedrė Gorienė, kuri bene pirmoji viešai, švelniai tariant, suabejojo p. Busho karo Irake politika, atnešusia daugybę tragedijų, ne tik tolimo, savitos kultūros ir nesuvoktos religijos krašto žmonių bet ir JAV kareivių mirčių, sunaikinusio Irako (vietovės, kuriame buvęs bilijinis Rojus) senovės kultūros paminklų – jie, pagal pranešimus spaudoje, tiesiog buvo išgrobstyti ir išvežti muziejus kruopščiai saugant JAV kareiviams. Ji pirmoji savo laikraštyje pakėlė Juro Abramavičiaus neištirtos žūties klausimą, pirmoji priminė kadaise vyriausybės duotą pažadą išmokėti kompensaciją žuvusiojo našlei (šiandien apie tai kalbama kaip apie netolimą realybę). Dabar – informacija apie narkotikų kelią iš Afganistano į Europą, kurį, pagal kitų šalių spaudą, dengia JAV armijos daliniai… Ją galima sulyginti su tiesos ir taikos motinyste, taip pat jos alegoriją galima surasti Klarisos Pinklės Estes puikiai išaiškintoje pasakoje apie Mėlynbarzdį, tik platesne prasme. Pasakoje mergaitei, kurią Mėlynbarzdis pasiėmė į žmonas ir parsigabeno į savo pilį, neleidžiama įeiti į vieną kambarį. Tačiau, kaip žinia, ji įeina ir – o siaube! – ten atranda daugybę savo pirmtakių kaulų. Tokiu būdu ji supranta, kas jos laukia, tačiau jei nebūtų šio tabu peržengusi, niekada nebūtų supratusi, kas ji yra, kokiame pasaulyje gyvena ir kiek kainuoja sužinojimas. Mėlynbarzdis Giedrės atveju – grubaus proto ir žemo mentaliteto aplinka, kur ji gali būti pagerbta nuotaka ar išpuošta žmona, tačiau kur neturi, niekada neturi peržengti draudžiamo tabu, už kurio Mėlynbarzdis daro savo kruvinus darbus. Giedrė aiškiai žengia per tabu ir už tai jai atlyganama – ji labiau pažįsta pasaulį tokį, koks jis yra, ir gali tiksliau pasirinkti priemones, kuriomis ruošiasi tą pasaulį keisti. Joje galima būtų rasti ne vieną antikinio pasaulio deivę.
Kalbant apie dideles moteris, be jokių abejonių reikėtų turėti galvoje ir Kazimieros Prunskienės nueitą kelią. Šio metu joje vyrauja deivė Demetra, tačiau be abejonės, ji atskirus savo gyvenimo etapus yra identifikavusi ne su vienu didžiu moterišku Olimpo personažu. Ar yra kas tą tiksliai ir bešališkai įvertintų – kitas klausimas. Ir pavojus – ar ji begali šiandien grįžti „namo“, kaip rašo Klarisa Pinkolė Estes, – ar ji beturi kada pakelti akis į žvaigždes arba sumerkti rankas iki alkūnių į kubilą lietaus vandens? Ir kur stovi toks kubilas, kas pasirūpina, kad toks būtų? Jos, kaip reikšmingos moters namai – ne pora kambarių daugiabutyje. Jos, kaip kiekvienos tokio plano moters, namai – kažkur Ten, kur tautos ar net žmonijos sąmonės erdvėje susidaro jungtinė moters siela, kuri pasiunčia savo dukterį dideliam ir sunkiam darbui.
Reikėtų atskirai kalbėti apie Dalią Grybauskaitę, apie daugelį išėjusių moterų, o iš jų pirmiausiai apie Salomėją Nėrį…
Tikriausiai ši tema nepaleis manęs ilgą laiką ir skaitytojai atras svetainėje www.komentaras.lt ją žymiai išplėstą.
Tačiau vis tik šis straipsnis labiausiai dėl to, kad įvardinčiau dar vieną, niekur neįvardintą moters tipą, – tai „tarybinės moters“ fenomenas, kur moteris buvo įviliota „lygių teisių“ pažadais, tarsi užnuodytu saldainiu.
Pats grubiausias, tiesiog satanistiškai nusikaltamas jungtinis protas įsitvirtinęs didelėje pasaulio dalyje kaip Tarybų valdžia, klastingiausiai užsimaskavęs lygybės ir brolybės idėjomis pabandė pasisavinti moteris, taip pat ir jungtinę moters sielą. Tarybų valdžia iš tiesų suteikė moterims tam tikras teises, kurias paanalizavus ko gero paaiškėtų, jog visos tos teisės vedė į galimybę turėti pareigų. Papildomų pareigų, kurių moteriškoji savastis nebūtinai siekė. Privačiosios nuosavybės panaikinimas visiems žinomais būdais pavergė ir vyrą, pažemindamas jį iki darbinio gyvulio, dirbančiu sistemai už labai nedidelį atlyginimą. Vyras nebegalėjo būti tas „materijos tvarkytojas“, tas „giminės saugumo garantas“, nebegalėjo likti faktine šeimos galva. Šeimos galva visada yra tas, kas neša didesnę atsakomybės naštą. Savaime suprantama, kad moteris su „lygiomis teisėmis“ į sunkų, vergišką darbą (pirmiausiai), neatpalaiduota nuo buities rūpesčių turėjo tapti universaliu žmogum ir atlikti faktinės šeimos galvos vaidmenį, kada tradiciškai juo buvo laikomas vyras. Nesveika konkurencija namuose skatino neurozių audras intymiausiame ir švenčiausiame žmogaus „apgyventame“ plote – šeimoje. Kova už duonos kąsnį kortelių sistemos laikais skatino moterį lygiuotis į vyrą visu kuo (ne į vyrą apskritai, o į grubiausią agresyvų ir klastingą žinduolį, kuriuo rėmėsi Didžioji Spalio…. ir visa po to sekusi ideologija) – kalbos maniera, mastymo būdu, žodynu, pasirenkamomis vertybėmis. Moteris su juodomis laivutėmis, tamsiai mėlynu kostiumėliu, rūkanti cigaretę, kartais nusikeikianti, laisvai operuojanti partiniu, ideologiniu žargonu, griežta kalbos maniera ir – būtinai – komunistų partijos narė, – tokia moteris jau galėjo tikėtis patekti į tą valdžios piramidės prieškambarį kaip „liaudžiai vadovaujančioji kadrė“, kur apačioje jos seserys moterys tarybiniame mene buvo vaizduojamos su javų pėdais rankose greta vyriškio su iškeltomis kažkokiomis veržlėmis, o realybėje – tai buvo vargšės, užguitos, bijančios pasakyti kritikos žodį sistemai, nužemintos skurdo, išsekintos meistriškos masinės vaidybos, kad nėra bado, skurdo, utėlių, lagerių ir t.t.ir t.t.
Įvardydama „Tarybinės moters“ fenomeną tikrai turiu galvoje ne tas, kurios daug kartų sureikšmintos ir padidintos stovi ir ant mūsų žaliojo tilto, o tas, su mėlynais kostiumėliais, partkomų darbuotojas, tardytojas sadistes, atsidavusias savo „draugams“ drauges, kurios savanoriškai sutiko būti reklama vieno galingiausių moterų ir vyrų lygybės simuliakrų – tarybinių vyrų ir moterų lygybės. Simuliakrų – todėl, kad nė viena negalėjo užimti jokios reikšmingesnės vietelės tarybiniame gyvenime nepataikavusi kruvinam Tarybų valdžios simuliakrui. Kova už būvį, gyvuliška baimė dėl ateities, vyrų, sūnų saugumo, mutavo motinos Gamtos moteriai suteiktą savastį, išskirtinumą, apkarpė viską, ko negalėtų suprasti grubiausios prigimties gyvulinis arba instinktyvusis protas, neįmanomai susiaurino unikalią moters pasaulėjautą, palikdama tik penkių pojūčių realybės deklaravimą būdingos ideologijos rėmuose. Ji tapo kairiojo pusrutulio atstove. Moteris pati atsisakė pusės savęs ir užmiršo pusę savo esmės, pasikeitė iki neatpažįstamumo pačiai sau, nes tik taip buvo saugu. Tačiau kai netenkama pusės atminties, netenkama pusės pasaulio, keičiasi skaitomos knygos, keičiasi sapnai, pamirštamas kelias „namo“ į save pačią, kuri visada yra gamtiškoji, Ta, kuri žino, laukinė, pirmapradė. Tarybinė moteris – moteris monstras, netekusi genetinės ar sielos atminties, viską įvardinanti kitaip. Pataikavimas – jos rūbas, kuris tapo oda. Neapykanta, konfrontacija, priešų ieškojimas, įtemptos kovos būsena, nuolatinė hiperaktyvi veikla simuliakrų realybės šou – tai palikimas, kuris šiandiena noriai pasivadintų bet kaip, kad tik būtų valdžioje arba arčiau valdžios arba nors netoli valdžioje esančio vyro. Kaip jos eina į valdžią – „kino i nemcy“, kaip prieš penkiasdešimt metų būtų išsireiškusi kokia nors aktyviai mutuojanti komjaunuolė…
Pirmiausia jos susiranda sau tinkam lyderį. Po to – moterišką ryškų šio lyderio antipodą. Tada iš visų jėgų generuoja neapykantą lyderio antipodui, – išradingai, garsiai, kad patrauktų lyderio aplinkos dėmesį. Kai to dėmesio susilaukia – pusė darbo padaryta, pirmieji karjeros varteliai jau atverti.
Labai knietėtų pavardinti tarybines moteris mūsų valdžioje, valstybinėse institucijose, partijose, tačiau to nedarysiu. Bet norėčiau, kad kai kurios iš jų vis tik būtų atsargios prieš išsišokdamos, nes galiu tą padaryti tikrai pagrįsdama. Nederėtų labai jau rimtai žvelgti į jų aukštą patriotinę prabą – viso labo tai tik geras prisitaikymo koeficientas. Įdomiausia, kad dažniausiai tomis moterimis, kaip ir sovietiniais laikais, remiasi šiuolaikinė valdžios bei partinė nomenklatūros, ir kaip tik iš to galima spręsti apie tai kokios sudėties protą ji atstovauja.
Tai šios moterys amžinai neša žagarus į didžiųjų moterų laužus. Yra labai rimto pagrindo įtarti, kad jos tam ir reikalingos vyraujančiam „loginio arba instinkyvaus, arba gyvulinio“ proto vyriškajam korumpuotam „valstybiniam“ mastymui – kad neriktų patiems rinktis žagarų, norint išsikepti pietums kokią didelę moterį, kuri, pavyzdžiui, taikosi tapti Prezidente.
„Kaip archetipas Laukinė moteris – tai neprilygstama ir nenusakoma jėga, nešina galybę idėjų, vaizdinių, savybių, kurias ji siūlo žmonijai. Archetipas būna visur, bet paprastai, kasdieniškai jo nepamatysi. (…)Gali pasirodyti, kad jo švytėjimas, balsas ir aromatas skirti būtent tam, kad priverstų mus liautis domėjusis mėšlu ant nuosavos uodegos, ir protarpiais leistis kelionėn tarp žvaigždžių“, – rašo Klarisa Pinkolė Estes. Žinoma, kad tokion kelionėn gali leistis tik žmonės, nepraradę pusės savęs, harmoningo proto, pozityvūs ir gerbiantys pasaulį, kuris juos sukūrė, be išlygų, su visa įvairove. Ir labiausiai – gerbiantys jame savo brolį žmogų.
Turiu ir atsiprašyti – tų vyrų, kurie nepagrįstai šiame straipsnyje įžvelgė save. Aš juk rašau apie žmones, o jų tarpe labai nemažai tokių, kurie nepasižymi intelektualumu ( į kurių veidus pažvelgus iš sykio matai „grynuolį“, kurio veidas nesuluošintas jokio intelekto, nei apskritai, kokio nors „meno“ ar knygų skaitymo, – jame tik valstybės valdymas ir Europos reikalai), kurie nepažįsta dvasios, nes negali jos areštuoti ar priploti guminiu „bananu“ ir uždaryti į karcerį, kurių loginis protas iš tikro pavirto (ar apsimeta) instinktyviuoju (sprendžiant iš to, kaip gerai jaučiasi prostitutės jėgos struktūrų kabinetuose) arba gyvuliniu (pagal išspinduliuojamos nevaldomos, nebepaslepiamos zoologinės neapykantos kiekį stipriai ir protingai moteriai).
Tačiau, kaip žinome, evoliucija tobulina sąmonę ir gyvuliukai už milijonų metų gali pradėti mykti ar loti poeziją. Juo labiau, kad kitas garsus žmogus Svami Vivekananda savo knygoje „Rdža joga“ jau seniai rašė: „Nesmerkite net žemiausios savo aistros, nes tai yra laiptelis, kurį paržengę jūs kylate aukštyn“.
