Kas tupi ne savo gūžtose, ką peri ir ką užkapoja… Ar gegutė nesijaučia dalyvaujanti kriminale?
Vidmantė Jasukaitytė
Jau rašiau apie tai. Rašiau apie nevilties ir tikėjimo vasarą, apie savo gyvenimo žmogų, jo stiprybę ir ligą, apie ligonines, apie negydymą jose žmonių, apie abejingumą… Rašiau apie savo požiūrį į mediciną, kuris sutampa su daugumos Lietuvos gyventojų požiūriu – Sveikatos apsaugos sistemos simuliakras taip sunaikino gydymą, profilaktiką ir įvarė žmonėms tokį nepasitikėjimą bei nusivylimą gydymo sistema, kad serga kas antras Lietuvos žmogus ir dažnas iš jų nebesikreipia į gydytojus, o gydosi, kaip išmano. Žmonės bijo gydytojų.
Nerašiau, kad vienam ligoniui vaistams skiriama kiek daugiau nei penki litai per parą, įskaitant švirkštus, pirštines, tvarsliavą ir kitas priemones. Nerašiau apie gal tūkstantį tarakonų, kuriuos vienu metu pamačiau užklojusius valgyklos grindis, kai ėjau į šaldytuvą atnešti savo ligoniui gerti naktį ir uždegiau šviesą. Nerašiau apie nykščio didumo juodus mutantus, kurie kaip visureigiai ropoja karštomis elektrinių krosnių sienomis vienos ligoninės maisto bloke – tarsi po atominės katastrofos, – tikiu kad tokie greitai gali būti pavojingi ir budėjimo metu prisnūdusiam daktarui. Nerašiau apie slaugutes, kurių viena turi išvalyti trigubą plotą, nes labiausiai Sveikatos apsaugos ministerijai trūksta sąžinės ir slaugučių – joms mokamas tik minimalus atlyginimas. Todėl jos bėga trigubai greičiau, kad suspėtų bent neišgręžtu skuduru išterlioti visas įmanomas koridoriaus ir palatų kerteles, ir jei kur auksinio stafilokoko ar kitokios bakterijos dar nėra – būtinai pasėti ir ten. Nes negi už minimumą valydamas trigubą plotą dar turi atiduoti tai vergovei ir trigubai laiko? Ieškokite durnių… Ir ligoninės ieško. Nerašiau ir apie matytą debilumo atšvaistą vienos slaugutės veide, kuri, beje, buvo pati sąžiningiausia ir niekaip neleido man pačiai skalbimo milteliais valyti palatos grindų – ji žinojo savo užduotį ir iš visų jėgų stengėsi ją atlikti sąžiningai.
Nieko nerašiau apie puotą – puotą reanimacijos skyriuje, tikrą puotą, su vaišėmis ir muzika, kurią girdėjo ne tik pats puotaujantis personalas, bet ir mano artimas žmogus, vaduodamasis mirtimi, kai laukė ir nesulaukė prieinant gydytojo. Sunku buvo tuo patikėti. Tačiau sąmonės jis nebuvo praradęs ir, ko gero, tikrai girdėjo ne dangiškojo pasaulio muziką.
O kodėl gi ne? Yra buvę istorijoje puotų maro metu. Kuo čia ne maras? Juk ir daktarams reikia, kad kažkas padirgintų pojūčius. Aš asmeniškai šios reanimacijos patalpose nelabai galėčiau ir kąsnį nuryti – tarp žaliomis plytelėmis nuklotų sienų, kur šviečia atsilupinėję nemalonios spalvos glazūros plotai, vietomis nepilnai užklijuoti įvairių spalvų, įvairių formų plytelių liekanomis. Neįmanoma įsivaizduoti to nepamačius. Kaip neįmanoma įsivaizduoti šiame laikmetyje išoperuotais, varvančiais ligoniais pergrūsto chirurginio skyriaus, kuriame tik du tualetai – vienas moterims, vienas vyrams. Kaip neįmanoma įsivaizduoti dušo procedūros ligoniams, kurie negali pastovėti. Tikriausiai ten dušai įrengti personalui, kad namuose sutaupytų vandenį, – ligoniui dušo podugnis neįveikiamai aukštai pakeltas, durys per siauros, o, be to, kai ligoniui sunku stovėti, kai jis vos paeina, tokia procedūra tiesiog pavojinga. Tik pavydėti gali ligoninėms, kuriose civilizacija ne fasadinė, kaip pas mus, – girdėjau, kad ten dušai pritaikyti ligoniams, sėdintiems specialiuose vežimėliuose, o sanitarai mokomi atlikti dušo procedūrą net labai nusilpusiems ligoniams. Ten, sako, neguli žmonės kelias savaites nesimaudę…
Nerašiau apie daktarus, kurie į viską žiūri, kaip sakoma, filosofiškai, – jie dirba savo darbą ir jį atlieka profesionaliai. Tikri vyrai. Ta pooperacinė priežiūra – visai ne jų pašaukimas, ir jie yra teisūs: dar to betrūko, kad chirurgas eitų ligonius maudyti.
Rašiau apie ligonio paneigimą, pažeminimą, nesiskaitymą su juo, kaip su žmogumi, apie ligonio asmens privatumo nuolatinį ignoravimą, kuris reiškia ne ką kitą, kaip Lietuvos valstybės Konstitucijos ignoravimą ir nesilaikymą paciento teisių įstatymo, bet žinote…
Kadangi tai liečia žmogaus teises, o reikalas labai specifinis ir labai jau privatus, tai …
Žodžiu, ligoninėse žmogaus teises turi tik daktarai: jie tose įstaigose ir tėra tikrieji žmonės, o visa kita.. Socialus reikalas. Mes į socialinius reikalus nesikišame…
Taigi rašiau apie mergaitę ir apie jį mylintį vaikiną.
Apie pilnamečius Lietuvos valstybės piliečius, kurie turi balsavimo teisę, kaip ir teisę į privatų gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimą net vienam iš jų būnant ligoninėje. Kurie turi teisę spręsti ir numatyti savo ateitį, kurti jos planus ir ją pačią. Apie du išsilavinusius, dorus, sąžiningus ir ištikimus jaunus žmones, nepaliestus šiam laikotarpiui būdingos destrukcijos, jaučiančius vienas kitam duotus įsipareigojimus ir meilę bei šeimą laikančius aukščiausiomis savo gyvenimo vertybėmis. Ko dar norėti?
Tai Ievutė ir Algirdas. Algirdas – mano sūnus, o Ievutė – jo mylima mergina, kurią jis laiko savo išrinktąja.
Ši istorija buvo aprašyta „Lietuvos ryte“ ir parodyta per „Lietuvos ryto“ televiziją. Pačiu kritiškiausiu Ievutei metu – ji buvo tėvų iniciatyva, padedant gana solidiems gydytojams, uždaryta į Naujosios Vilnios psichoneurologinių ligų ligoninę ir prie jos nebuvo prileidžiamas jos mylimas žmogus, kuris niekuo nėra prisidėjęs prie merginos sveikatos pablogėjimo, tačiau kur turėjo teisę lankytis mergaitės tėvai, savo nuožiūra nepabaigus gydymo po sunkios ligos ir prieš merginos valią, tiesiog ją apgavus, išvežę savo dukterį namo. Išvežę pasinaudodami jos bejėgiška būsena ir visiškai atriboję jos bendravimą su pasauliu, o svarbiausia – su jos mylimu žmogumi. Trumpai priminsiu.
Ievutę ištiko koma dėl meningo encefalito šių metų liepos 19 dieną. Mano ligonis antrą kartą buvom operuotas liepos 20 dieną. Žinia mane su sūnumi pasiekė Klaipėdos ligoninėje, laukiant operacijos. Mūsų ligoniui po operacijos pagerėjo savijauta ir mes išvažiavome į Vilnių, kur Ievutė jau buvo atvežta į Santariškių ligoninės neurologijos reanimaciją. Neslėpsiu ir nesijausiu nei tamsi, nei neišprususi: meldžiausi visą kelią maldomis, panašiomis į tas, kurios užrašytos mano „Golgotos vynuogėse“. Mėnesio patirtis su savo artimo žmogaus gydymu leido patikėti stebuklais, ateinančiais ne su gydytojų praktika. Prie visko, ką gavome iš medicinos teigiamo, reikia pridėti ir sepsį su auksiniu stafilokoku – kad mano ligonis atsikels, netikėjo niekas. Tačiau tikėjimas, meilė, optimizmas, ramus, atkaklus nepasidavimas didino organizmo rezervus, atsirado taip reikalingų jėgų, ir mano ligonis sparčiai taisosi.
Ten pirmą kartą pamačiau Ievutės tėvus. Būdama sukrėsta ištikusios naujos bėdos, kažkaip pasakiau, kad visą kelią meldžiausi – savo maldomis ir savo žodžiais.
O Viešpatie!.. Kokia lemtinga klaida būti nuoširdžiam. Aš pirmą kartą pajutau, ką reiškia Jelenos Rerich raštuose taip dažnai naudojams rusiškas žodis „nieveždy“. Pasirodo, kad septyniolikto amžiaus suvokimu katalikų traktuojamas Dievas, blogis, gėris ir malda visiškai nesiskiria nuo prietarų, šarlatanizmo ir beveik beprotybės. Nuo to ir prasidėjo įtarinėjimas, kad mes turime savo maldas, esame bioenergetikai sektantai, ir išaugo iki to, kad Ievutei sukūrėme ligos modelį, jį kažkaip perdavėme, paskui atvežėme į Santariškes, nes mano vyrui reikėjo panaudoti jos organus. (Turiu tokios interpretacijos liudininkus). Kai mama su savo draugėmis sausakimšai užpildžiusi palatą iki vakaro vienuoliktos valandos vos atgavusiai sąmonę dukrai neleisdavo ilsėtis ir kai ji užmigdavo atėjus mano sūnui, padėjusi galvą ant jo rankos, motina žadindavo ją tampydama ir puldavo į isteriją, kad mano sūnus savo mylimąją hipnotizuoja. Tačiau mergaitė taisėsi. Mano sūnus suprato, kad mama klaidingai elgiasi su ligone dėl to, kad pati patyrė šoką. Tačiau kai nuo lankytojų išsipūsdavo palata, aš ir sūnus nuėjome pas skyriaus vedėją p. Klezį. Mes norėjome tik vieno: paprasčiausio ir suprantamo dalyko – prašėme daktaro, kad jis sudarytų sąlygas ligonei sveikti ir apribotų svečių kiekį bei lankymo laiką. Gydytojas šypsojosi tarsi būtų žydras kaip dangus ir žiūrėjo į mane nei tai su pasityčiojimu, nei tai su panieka – kaip į kokią kliedinčią būtybę. Ko jūs norite – lankymas visiškai laisvas. Tėvai turi teisę. Nepadėjo nei prašymas neleisti motinai miegoti su tokia silpna dukra vienoje lovoje. Motinos prioritetai buvo neginčijami prieš nesutuoktinį, ypač, kai ji pabrėždavo, jog mes – burtininkai, sektantai, ir tikriausiai jos dukrą sūnus girdo kvaišalais. Ir jos atvesti ekstrasensai, ir piktos dvasios varymas iš dukters Šv. rožančiumi nesusilaukė jokios daktarų kritikos.
Pradėjau suprasti kur šuo pakastas.
Mediko ar koks kitas diplomas Lietuvoje nieko nereiškia prieš vyraujančią primityvią sąmonę. Iš šono visiškai pagrįstai galima buvo sakyti, kad medikai beveik tiki, jog meningo encefalitą, kuris persiduoda per virusą, kad ir įkandus erkei, arba išsivysto kaip kitos ligos pasekmė, galima perduoti burtų keliu. Be to, Lietuva nemyli žinomų žmonių, tiesiog nekenčia jų. Jei aš būčiau kirpėja kaip Ievutės mama, arba siuvėja, arba ligoninės sanitarė, be abejo, mano sūnus tokiu atsidavimu susilauktų pagarbos ir pagyrimo. Tačiau esu rašytoja, Nepriklausomybės akto signatarė. Ir Algirdo tėvas – mokslų daktaras, turintis nostrifikuotą Visasąjunginės atestacinės komisijos (buvo sovietų laikai) vyr. mokslinio bendradarbio diplomą visam laikui. O miniai visada buvo malonu iš minios išsiskiriančius žmones trypti ir juodinti – taip minios atstovas jaučiasi didesnis, reikšmingesnis, išreiškia savo svarbą bei reikšmę.
Pastebėjau, kad personalas pradėjo trokšti reginio. Bet koks logiškas pastebėjimas dėl Ievutės sveikimo sąlygų buvo priimamas kaip dviejų šeimų konfliktą. Kūrėsi pirmosios nesamų kautynių sirgalių komandos. Ievutė su Algirdu, išsiaiškinę, kad jie gali turėti teisę į asmeninį bendravimą- pagal galiojantį Paciento teisių Įstatymą, kurio veikimą privalo užtikrinti ligoniui besigydant gydymo įstaigos administracija. Taigi Ievutė sukūrė kelis prašymo variantus, kur ji aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškia, jog ji nori, kad Algirdas žinotų apie jos gydymą, ir nori, kad ją lankytų. Manau, kad toks prašymas paspartino Ievutės „atsikratymą“. Mano nuomone, ji buvo kiek per anksti iškelta į II reabilitacijos skyrių. Tačiau kaip tik ten ji surado puikią psichologę ir nuoširdžius gydytojus, kurie įvertino buvimo su mylimu žmogumi teigiamą psichoemocinį faktorių ir leido Algirdui ją lankyti, vaikščioti, bėgioti…
Kaip tik tuo metu, kai Ievutė pareiškė, kad baigus gydymą ji nori išeiti iš reabilitacijos su Algirdu, tėvai, apgavę ją, jog vežasi į Aušros vartus, išvežė namo ir uždarė, neleisdami net paskambinti Algirdui. Algirdas tą patį vakarą matė iš jos laiptinės langelio kaip Ievutė guli tąsoma traukulių. Tai buvo penktadienis. Pirmadienį jai jau buvo konstatuota psichozė, kurios požymių niekas nebuvo pastebėjęs iki tol. Dar už kelių dienų Ievutė nebekalbėjo, o kažką nesuprantamai gargaliavo. Iš telefoninių pokalbių, kurių išklotines, be abejo, esant reikalui būtų galima gauti, buvo aišku, kad ją privačiai gydo dvi Utenos gydytojos, panašu, jog mamos draugės, ir buvo minimi dveji vaistai, kurių vienų pavadinimą užsirašėme. Beje, tą vakarą mama buvo gerokai sunerimusi, nes būtent užgirdžius vaistais Ievtė prarado gebėjimą kalbėti.
Sūnus, siekdamas kuo greičiau išgelbėti mylimą merginą nuo ne specialistų gydymo, kreipėsi į teisines institucijas dėl prievartinio merginos įkalinimo (reikia pridurti, jog pasas iš jos buvo atimtas, išrašas iš ligonio kortelės buvo pas tėvus ir telefonu naudotis nebuvo leidžiama – tik girdėjosi kartą iš tolo, kaip ji šaukia : Algirdai, Algirdai…” Mergaitė norėjo, kad jos mylimasis sužinotų, jog tėvai meluoja sakydami, kad ji išvežta į Kauno klinikas).
Buvau sukrėsta ir sušiurpusi. Iš tikrųjų prasimelsdavau ištisas naktis – ką kitą gali daryti, kai aukštesnės medicinos institucijos, kur sūnus rašė vieną po kito raštus, nesiteikė net pasidomėti tokiais pavojų keliančiais signalais. Ir pats ministras nesiteikė. Todėl tikiu, kad jo ligoninėje galėjo būti plikomi ar kaip kitaip luošinami negalintys pasiskųsti kūdikiai. Tikrai žinau, kad jis nelinkęs kontroliuoti padėtį, valdyti ją ir ką nors keisti.
Buvome sukrėsti visi, kurie pažinojome Ievutę. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad motinos širdis gali būti tokia nežmoniškai žiauri savo dukros atžvilgiu.
Matydama, kad kažką tikrai reikia daryti, paskambinau į Uteną daktarei Kuliešienei.
-Daktare, gal būt medikai, kurie gydo mergaitę, nežino, jog ji serga meningo encefalitu ir jai nutrauktas gydymas? Prašau Jūsų, įspėkite juos, kad tai labai labai atsakinga…
To pokalbio rezultatas tikriausiai ir buvo, kad išsigandę atsakomybės Utenos psichoneurologai atvežė Ievutę vėlai vakare į Naujosios Vilnios ligoninę. Tik įsivaizduoti galima, kas turėjo būti prirašyta palydimajame siuntime, jei Ievutė buvo guldoma naktį.
Kad Ievutė netoliese, Algirdas pats tiesiog pajuto. Jis nuo ankstyvo ryto pradėjo skambintis po ligonines ir staiga su vienais marškinėliais šovė pro duris. Netrukus jo skambutis buvo apie tai, kad Ievutė atvežta į Santariškes patvirtinti arba paneigti meningoencefalito diagnozę ir jos gydymo būtinumą. Ką jūs manote? Paneigė! Visas konsiliumas paneigė! Mano sūnui buvo iškviesta policija, nors jis niekur nenusižengė jokioms taisyklėms.
Ar jūs žinote, gerbiami skaitytojai, kad policiją į ligoninę gali išviesti vienas lankytojas kitam už nieką? Ir į tai nesikiša personalas, nes tai jiems – socialiniai reikalai. Ar žinote, kad kai ligonė, pamačiusi savo artimą žmogų, eina prie jo, kad nereikėtų pasirašyti tos formos, kurią dabar privalo pasirašyti visi, ir kurią pasirašyti verčia aukštas administracijos asmuo (kiek dėmesio Ievutei!), gydytojas profesionaliai (ne rankomis, kad nebūtų kaltinamas prievarta ar smurtu), o tiesiog pečiu stumteli silpną ligonę ir ligonė nukrenta ant kušetės. Ar žinote, kad motina gali nepatinkančiam dukters draugui nagais plėšyti ranką taip, kad jos trijų pirštų paliktos mėlynės laikosi pusantros savaitės, ir kad tą galima daryti drąsiai gydytojų kabinete, jų akivaizdoje ir čia neįžiūrima jokia diagnozė? Ar žinote, kad Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos atsakinga darbuotoja Rima Vaitkienė gali pati paskambino tam aukštam Santariškių aministracijos šului ir liepti jam “išspręsti santykius neskausmingu būdu” (ji pati man tai sakė telefonu), o “neskausmingas būdas” buvo prievartinis mergaitės uždarymas psichiatrinėje ligoninėje…
Žinodama, kaip Ievutė ir Algirdas myli vienas kitą, jaučiau, kad jos psichika tikrai gali neišlaikyti… Įsivaizdavau, ką turi jausti jauna mylinti moteris, kategoriškai ir beveik brutaliai atskirta nuo mylimo žmogaus, su kuriuo jau kuris laikas gyveno drauge. Ji buvo naikinama, žudoma kaip moteris ir kaip asmenybė pilna to žodžio prasme, matant daugybei medikų. Žinojau, kad profesorius Laucevičius atostogauja. Į ką kreiptis, kur atrasti civilizuotą protą? Naujojoje Vilnioje daktarė Bagdonaitė sūnaus neįleido net pro duris, o išgirdusi, jog aš norėčiau kai ką paaiškinti, metė ragelį. Jos nusistatymas prieš mane šiuo komplikuotu ir sudėtingu atveju absoliučiai niekuo nepaaiškinamas. O kaip tokio gydytojų susidomėjimo susilaukė Ievutės artimųjų įtaiga apie burtus, hipnozę, užkalbėjimus, lieka neatsakyta. Manyčiau, kad čia irgi – bendro Lietuvos mentaliteto klausimas. Ir kad gydytojų mentalitetas ne kuo tesiskiria nuo labai jau būdingo ir vidutinio.
Nieko kito neliko, kaip kreiptis į žurnalistus.
Kai galų gale sūnui buvo leista lankyti savo merginą, jis būdavo iškratomas, iš jo būdavo atimami asmeniniai daiktai, kas absoliučiai pieštarauja Konstitucijai ir žmogaus teisėms. Pasiskundus raštu ligoninės administracijai dėl tokio jo diskriminavimo, atsakymo jam, kaip pilnateisiui Lietuvos piliečiui, niekas nesiteikė parašyti. O Ministerijos atstovė taip pat kol kas į jo skundus neatsakė. Ievutė ne kartą pareiškė savo nuomonę dėl noro bendrauti su Algirdu. Ligonei buvo pasiūlyta “savo nuomonę pasilaikyti sau”.
Tačiau Ievutė, galėdama bendrauti su Algirdu, pradėjo labai sparčiai taisytis. Prasidėjo nauja motinos kova su dukros draugu. Motina, jam atėjus, nesitraukdavo nei per metrą nuo dukros lovos, o dar ir seselė būdavo pasodinama kažkam stebėti. Mums buvo nesuprantamas toks stebėjimas. Ir vieną kartą, kai Algirdo lankymas vėl buvo apribotas, Ievutę ištiko nauja koma.
Sunku pasakyti, ar Santariškių neurologijos skyriaus gydytojai iki šiol nesuprato padarę klaidos, kai atmetė meningoencefalito diagnozę ir galimus jos liekamuosius reiškinius. Manau, kad suprato. Tačiau atrodo, kad kovos dėl mergaitės atmosfera kaitinama tarsi tyčia. Ir Ievutei, pakilusiai po kažkelintos komos – vėl koma. Ir tada paaiškėja – jos kraujyje rasta ličio! Pakartotiniuose tyrimuose ličio rasta devynis kartus daugiau! Iš kur?
Štai čia, gerbiamieji, reikia sustoti ir pagalvoti… Jei vaikas nepilnametis ir jo teisės pažeidinėjamos – iš tėvų arba iš asmenų, kurie neutikrina tų teisių apsaugos, toks vaikas atimamas.
Ką daryti, kad Ievutę galėtų lankyti ir tėvai, ir mylimasis, nesusitikdami prie jos lovos? Kodėl Ievutė kelintas kartas papuola į komą, kai jau yra pakankamai stipri, kad galėtų pareikšti savo pasirinkimą, ir kodėl visada tai įvyksta esant tėvams ar vienam iš tėvų ir tada, kai nėra Algirdo? Ar tai nereiškia, kad pasilikę vieni su dukra tėvai daro jai stiprų psichologinį spaudimą ir mergaitė nebeišlaiko? O gal tai reiškia, kad kas nors ir toliau iš įsitikinimo gydo Ievutę vaistais, skirtais psichinėms ligoms gydyti? Žinau, kad tokiuose vaistuose ličio būdavo. Ar jie dar taikomi? Kas juos naudoja? Manau, kad tikrai ne Santariškių medikai.
O gal tai veikia vaistai, kuriuos ji gavo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligioninėje?
O gal? Gal??..
Bijau ištarti garsiai…
Gal tai kriminalas?
Kodėl mama darė priekaištus Algirdui, kad jis niekuo neprisidedąs prie papildomo Ievutės maitinimo?
-Na jau ne, – atšovė tada sūnus, – aš nupirksiu sulčių, o jūs sakysite,kad maitinu ją kvaišalais…
Gal jis buvo teisus?
Daugybė gal…
Šiuo metu džiaugiamės, kad docentas Budrys, neurologijos katedros vedėjas laiko Ievutę savo dėmesio akiplotyje.
Bet ar bus išklausyta jos nuomonė ir išgirstas apsisprendimas, su kuo ji nori būti. Ar ji bus atiduota vėl , mano nuomone, neadekvačių tėvų priežiūrai, kurie toliau laužys dukters likimą, kol sulaužys jį nebepataisomai? Juk negalima su gyvu žmogumi elgtis kaip su lagaminu, nusinešti kur tau patinka.
Ir apskritai – ar sureaguos kas nors į Ievutės kaip asmens teisių turėjimo būtinybę.
Žinau, kad į praėjusį mano straipsnį apie vyro ligą stipriai reagavo Lietuvos Seimo narė p.Dalia Teišerskytė. Gal dėl to, kad poetas neleidžia taip surambėti savo vertybėms, sąmonei, protui kaip pragmatikas.
Miela Dalia, gal dar kartelį?
Gal susitikite su tais jaunais žmonėmis?.. Tikrai kažką pamatysite, kas teikia viltį. Man, pavyzdžiui, teikia didelio egzistencinio optimizmo, kad mano sūnus ištikimas savo merginai sunkiausiu jos gyvenimo momentu. Ir niekada negalėsiu jam pasakyti – pasitrauk, būk blogesnis, negu esi. Žinau, kad dabar jis išreiškia savo tauriausią pusę, ir žinau, kad būtent tokių vyro savybių mes, moterys, ilgimės visą gyvenimą.
Žinau, kad Lietuvoje vyrauja prievartos mentalitetas. Taip pat žinau, kad psichiarijos specialistai visai neseniai buvo pievartos sistemos rėmėjai – ar ne todėl jie jaučiasi visagaliai, susidūrę su neįgalaus žmogaus likimu. Kas gali garantuoti, kad tokių Ievučių nėra uždarytų daugiau šioje ligoninėje, kur tokios daktarės, kaip p. Bagdonaitė, jaučiasi kaip garsaus filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ gegutės? Mane kažkas tikino, kad šios daktarės vardą išgirsime ateityje kaip geros specialistės… Niekai! Gydytojas, kuris yra žiaurus kaip žmogus, niekada nebus geras specialistas. Žinoma, esant tokioms tradicijoms, kokios šioje ligoninėje klęsti šiuo metu, gal galima ir kokių eksperimentų padaryti su žmogumi, gal galima ką nors ir “atrasti”… Tikriausiai… Tačiau visi atradimai niekada neatpirks nuostolio, padaryto vienam žmogui, kuriuo buvo manipuliuojama savo nuožiūra, visiškai neatsižvelgiant į jo dvasią poreikius, teises…
Taigi parašiau ir tai, su kuo susidūriau, tačiau ko neįsivaizdavau… Žinau, kad Delfyje žmogienos mėgėjai aiškinosi, ar aš burtininkė, ar ne.
Patikėkite – tikrai burtininkė. Didžiausias mano burtas šiuo atveju – atvirumas ir viešumas. Ir tikiu, kad kaip tik šis burtas kažką pakeis Ievutės gyvenime. Ir mūsų visų gyvenime.Gal pasišlykštėsime ta prievarta, kurios tiek daug kiekviename iš mūsų.
2006 m. spalio 13-27 d.
