- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė

Burtai po truputį ima veikti. Mūsų burtai – viešumas ir atvirumas.

Kažkas perskaitė mano tikrai ne patį geriausią straipsnį – sunku rašyti apie savo bėdas, sunku atsitraukti nuo savo skausmo ir rašyti „per distanciją“, kaip sakoma, – ir penktadienio vakare paskambino:

-Vidmante, rašykitės greitai: Ličio karbonatas! Ievutė tikriausiai buvo gydoma ličio karbonatu…

Ko nesugalvojo gydytojai, ko neatranda prokuratūra, kartais pasako vienas išsilavinęs visiškai nesuinteresuotas žmogus. Ačiū jam. Nuoširdžiausias ačiū.

Pasirodo, kad ličio karbonatas – Lietuvoje neregistruoti vaistas, kurį itin mėgdavo sovietų laikų daktarai psichiatrai. Tuo vaistu jie gydydavo šizofreniją. Kaip pavyko išsiaiškinti, šiuos vaistus ir dabar dar atsimena ir mėgsta kai kurie senesnės kartos psichiatrai ir pataria ligonių artimiesiems jų įsigyti. Pasirodo – įsigyti jų galima, jie atvežami, berods, iš Čekijos ir “klaidžioja” juodojoje rinkoje, laukdami tyčinių ar netyčinių nuodytojų. Apie sovietinių laikų šizofreniją galima parašyti tomus – visi disidentai, papuolę į psichiatrinę, būdavo gydomi būtent nuo šizofrenijos. Kad žmogaus statusas visuomenėje liktų menkavertis. O įrodymų, kad žmogus serga, būdavo per akis – žmogus matydavo haliucinacijas, pasąmonės vaizdiniai iškildavo prieš akis kaip realybė – pats galėjai suabejoti, ar esi sveikas, ar ne. Gydomieji suprasdavo, kad tokias pasekmes sukelia saugumiečių įsakymu daktarų duodami vaistai.

Psichiatrija aktyviai talkino terorui ir prievartai. Daktarai – vieni savo noru, kiti per prievartą, dar kiti – susiklosčius antižmogiškoms aplinkybėms, jausdavosi ar tapdavo visagaliai kito žmogaus atžvilgiu.

Taigi Algirdui pagaliau tapo aišku, iš kur, Ievutę per prievartą paguldžius į Naująją Vilnią, jai prasidėjo tam tikri “išgyvenimai” – skausmingi ir tikrai labai baisūs, kuriuos Ievutė pasakodavo Algirdui atėjus į ligoninę, kai skyriui vadovaujanti “gegutė” Bagdonaitė, anot garsaus filmo, teikdavosi jį įleisti, prieš tai iškračiusi vaikino kišenes ir atėmusi asmeninius daiktus (kas davė tokią teisę?).

Mes su vyru niekada nesuabejojome, kad Ievutė visiškai sveikos psichikos, tačiau ramindavome sūnų, kad tie išgyvenimai, dėl kurių kenčia Ievutė psichiatrinėje, tikrai negali būti realybė. Ir žinote, koks pagrindas buvo tokių jos būsenų? Ogi prievarta. Ji kalbėdavo apie močiutės, mamos ir daktarės Bagdonaitės prievartą jos atžvilgiu. Tikrai nusikalstume mergaitės privatumui, jei viešintume šių dirbtinai sukeltų išgyvenimų siužetus, tačau – patikėkite – jie būdavo tokie siaubingi, kad ji bijodama nakties drebėdavo ir maldaudavo Algirdą jos nepalikti.

Tačiau niekas jos nepasigailėjo: nei daktarai, nei mylinti motina. Tai kartojosi ir kartojosi, kol galų gale, papuolus į naują komos būseną, ji vėl atsidūrė Santariškių ligoninėje, iš kurios visai neseniai daktaro Rauličkio ir administracijos atstovo Petrulionio buvo grubiausiu prievartos būdu tiesiog išstumta, nesigilinant į būklę ir nesuteikiant pagalbos. Išstumta į savo kankinimų palatą Naujojoje Vilnioje. Išstumta į žiaurios, pilnos išankstinių nusiteikimų daktarės rankas, kuriai su beprotišku entuziazmu „vadovavo“ motina p. Rima Ruzgienė, Utenoje žinoma kirpėja.

Beje, motinos įtaka, luošinant Ievutės likimą, buvo jaučiama visą laiką. Reikia tik stebėtis – kokie „moralūs“ mūsų gydytojai – atiduodami suaugusį, ligos ištiktą žmogų į medicinoje nesusigaudančių artimųjų žmonių rankas. Ir kaip tiesiogiai ar netiesiogiai nenusižengti „motinos teisėms“ talkino jų visas pulkas – nuo žemiausių iki aukščiausių grandžių.

Ką dabar sakysite, davatkos medikai, sužinoję apie litį?

Ką dabar sakysite jūs, profesore Parnarauskiene, kurios mąstymas tiek stagnacinis, kad išvežant Ievutę į psichiatrinę jūsų žodis buvo ar tik ne lemiamas?

Tas, anot jūsų, „vaikis“, pasirodo, vienintelis buvo teisus ir vienintelis gynė savo mylimą merginą… O tą turėjote daryti ir jūs. Apsaugok Dieve, nuo jūsų konsultacijų… Kuo dabar gydysite, kaip atstatysite jos atmintį? Kaip jai padėsite pilnai pasiekti visiško sugrįžimo į normalų gyvenimą?  Gegutės, plėšrios kraujasnapės gegutės, apsivilkusios baltais chalatais ir iš valstybės reikalaujančios didesnio atlyginimo, pasipūtusios vaikšto mūsų ligoninių koridoriais… Manau, kad šiuo atveju gegučių metafora gana tiksli. Nes  jos teršia tikro, gydytojo iš pašaukimo, vardą.

Jei kas jaučiasi nepelnytai įžeistas šio epitetų, prašau – reabilituokitės nedelsiant ir padėkite prokuratūrai išsiaiškinti, kuriame Ievutės kankinimų etape jai galėjo būti paskirtas tas ličio karbonatas. Nebuvo? Tad pasakykite kitą nuodų pavadinimą?

Gal jūs, ponia Kuliešiene iš Utenos? Ar ne jums skambinau, prašydama atsakingai žiūrėti į motinos elgesį su Ievute, po jos prievartinio išvežimo iš reabilitacijos ir gydymo nutraukimo? Ar ne jūsų prašiau, kad įspėtumėte savo ligoninės daktares būti atsargioms ir ne visiškai pasitikėti artimųjų nupasakotais simptomais, nes tie pasakojimai gali būti šališki ir geriausia būtų padėti susiorientuoti tėvams – tai grąžinti Ievutę į gydymo įstaigą, iš kur ji buvo prievarta paimta?

Gal jūs, ponia Drazdauskiene ar ponia Balkaitiene? Ar ne jūs pirmiausiai susidūrėte su sugniuždyta po grubios prievartos akto mergaite? Nereikia gintis, kad neturėjote įtakos jos gydymui namuose – niekada neišsiginsite, nes telefonų pokalbių išklotinėse tikrai yra jūsų pavardės, tereikia tik prokuratūros nurodymo pakelti šias išklotines. Būtent jus mini Ievutės motina kaip labai geras gydytojas, kurios esančios jos draugės. Būtent pati motina kalba apie tai, kad „po vaistukų Ievutės padėtis pablogėjo”, bet „pamatysime rytoj, aš klausau gydytojų, jie tuos vaistus paskyrė ir aš jais gydysiu pagal gydytojų nurodymą“. Namie… Motinos balse buvo tikras nerimas, bet ji „gydė“.

Kai Algirdas išsimaldavo, kad nors prie ausies nebepaeinančiai mergaitei pridėtų ragelį (bet ką tik ji puikiai vaiščiojo, net bandė bėgioti) ir jis galėtų pasakyti kelis žodžius – mes visi vietoj kalbos išgirdome gargaliavimą (telefone yra mikrofonas ir jis buvo įjungtas per visą pokalbį, ir šio pokalbio su didžiausiu nerimu klausėsi ne vienas žmogus). Kur dalijotės informacija apie Ievutės gydymo metodikas – kirpykloje? Pas kortų būrėją? Kai Ievutė, atskirta nuo pasaulio, buvo kankinama pilna to žodžio prasme, – ką jūs darėte? Ar neatėjo kuriai nors į galvą pasiūlyti vaistų mergaitės artimiesiems? O gal jūs manote, kad galima jauną žmogų gydyti nuo meilės kaip sovietų laikais disidentus – „atjungiant“ atmintį? Kas lygino Ievutės atminties duobes?

Deja – vienintelis Algirdas, neskaitant gydytojų, kurie sąžiningai ir dorai rūpinosi Ievutės likimu II-ame Santariškių reabilitacijos skyriuje Visoriuose. Ten ji buvo susitikusi su žmogiškumu, tačiau mama gydytis dukrai neleido, nes, jos nuomone, ji „nebuvo gydoma tinkamai“ ir vietoje gydymo nuo meningoencefalito ji buvo „gydoma“…

Kas nustatė Ievutei „psichozę“? Penktadienį, ją pagrobiant iš reabilitacijos skyriaus, mergina vaikščiojo, kalbėjo angliškai su draugės vaikinu, Algirdas mokė ją bėgioti, padėjo išlaikyti pusiausvyrą, o pirmadienį – psichozė. Kas ją nustatė, velniai jus griebtų?

Kokiais vaistais ji buvo gydoma Naujojoje Vilnioje? Oficialiai ir neoficialiai, – suprantama, juk oficialiai jūs negalite parodyti ligonio gydymo istorijoje neregistruotų vaistų… Ar galite? Gal perrašote dabar tą istoriją? Gal keičiate įrašus? Ir kas atsitiko, kad ją taip greitai grąžinote į Santariškes? Gal įvyko kažkas, ko jūs nenumatėte? Gal supratote perlenkę lazdą? O gydymo priemonių arsenale dar buvo ir elektros šokas numatytas – tą girdėjau iš labai atsakingo asmens.

Galima filmą sukurti – „Ievutė žmogėdrų rankose“…

Ir galų gale – ką dabar mąsto Ievutės tėveliai, tris kartus Algirdui iškvietę policiją už nieką? Kaip jaučiasi personalas, leidęs tą padaryti? Ar mama ir toliau apgailestauja, kad nebeleidžiant lankyti dukters, nebegalima slapčiomis įduoti „gerųjų“ vaistų – o kas gali tvirtinti, kad ne pati motina paslapčiomis nuo ligoninės medikų psichiatrų girdė dukrą neregistruotais vaistais?

O dar…

Baisu pagalvoti… O kas gali įrodyti, kad Ievutė iš tikro susirgo meningoencefalitu? Juk sukėlėjo taip niekas ir nesurado? Juk ji buvo gydoma simptomiškai, ar ne?

O gal ją ta pirmoji koma ir ištiko nuo ličio karbonato? Gal mamai nepatiko, kad jos dukra, vos grįžusi iš studijų Portugalijoje, tuojau išvažiavo į Austriją, kur mokėsi jos mylimasis, vos grįžusi iš Austrijos – išvažiavo su juo į Šventąją, kur reabilitacijoje po operacijos buvo Algirdo tėvas, vos grįžusi iš Šventosios – vėl ruošiasi važiuoti pas Algirdą?.. Atsimename visi, kaip ji maldavo telefonu, kad galėtų atvažiuoti pas Algirdą nedelsiant, o už pusvalandžio – koma.

Gal mamytė taip „lenkia medį, kol jaunas“, pasitardama su kortų būrėja ir su daktarėmis, kurios ateina į kirpyklą apsikirpti?

Visa tai reikia ištirti. Kas tą padarys? Ir kaip jaučiasi ponas Antanas, Ievutės tėvas, šiandien, tylus kaip šešėlis stovėdavęs žmonos pavėsyje, tačiau kuris vis tik pasiūlė Algirdui „kulką įsodinti į smegenis“. Juk teoriškai, žmonės, kurie gali taikyti tokią prievartą dukrai, gali užsakyti ir kokį banditą. Juo labiau, kad Ievutė, atrodo, pas tėvus laikėsi ir pinigėlius, sunkiai uždirbtus Amerikoje studentiškų atostogų metu.

Su kuo susiduriame, brangūs kautynių mėgėjai, fanai ir dalyviai? Ar nesijaučiate truputį kalti ir jūs? Kai tėvas dėkojo – ar tik ne Delfyje – keliems laikraštiniams žmogėdroms „už palaikymą“. Kai žmogienos mėgėjai svarstė, ar tikrai šių eilučių autorė burtininkė, ar ne, (vienas, beje, net parašė, jog burtininkė tikrai, nes tai matyti iš jos knygos „Stebuklinga patvorių žolė“, kuri parašyta autobiografiniais motyvais, – nieko sau intelektas).

Vargšai žmogėdriukai… Vargšai – protelis tilptų į kolibrio smegenis.

Kaip tik tokios poniutės žmogėdrytės, kiek suprantu, ir patarė Ievutės motinai „kovoti už savo dukterį kaip liūtei“. Ir ji kovėsi. Kaip liūtė, bet – prieš savo dukterį. Šiandieną tai rodo litis jos kraujyje ir jos būsena. Ir manau, kad vienintelis Algirdas, kaip Don Kichotas, nesiliauja tikėjęs, kad organizmo rezervai, švelnumas ir rami aplinka padės merginai vėl tapti pilnaverčiu žmogumi. Tačiau ir Algirdui apribotas lankymas – mat iki šiol dar tebeklaidžioja motinos įdiegta nuostata, kad Algirdas – visa Ievutės nelaimė, kad jis ją tikriausiai maitinantis kvaišalais. Gal motina tokia neišprususi, kad kokių nors „vaistų“, kuriais gal pati dukrą girdė, nelaiko nelaimės priežastimi? Žinoma, mes irgi tikime organizmo rezervais, labai tikime Santariškių respublikinio neurologijos cenro vadovu doc. Valmantu Budriu ir dar norėtume patikėti prokuratūra. Jei yra kokių uždarų durelių, kur slepiasi įrodymai bent jau rimtoms prielaidoms daryti – mes padėsime jas atverti. Mes atsimename viską – kada kas vyko ir kas ką kalbėjo, ir svarbiausia, kad visa tai galima patikrinti.

Ir prokuratūra privalo tai padaryti.

Net jei niekas to nereikalautų oficialiai – prokuratūra, remdamosi vien mano šiuo straipsniu ir tyrimų duomenimis, kurie rodo neįprastą ličio kiekį Ievutės Ruzgaitės kraujyje, turėtų imtis tirti šį atvejį. Kad būtų pažabota vieną kartą saviveikla medicinoje, kad netraumuotų motinos suaugusių, ligos patale gulinčių dukterų pagal kortų būrėjų rekomendacijas.

P. Ministras turėtų susiimti už galvos ir labai rimtai pergalvoti, ką daro jo institucijos ponios, pas kurias pirmiausiai patenka skundai, ką veikia auditas ir kas labiausiai stengiasi, kad paciento sveikatos ir likimo kaina būtų patyliukais valomos kruvinos dėmelės nuo baltų gydytojų chalatų.

Ponas Ministre, man teko sėdėti jūsų kabinete ir teko gidėti jūsų paaiškinimą, kad „čia padėti gali tik policija“. Ne policija, ponas Ministre. Jūsų policija turi būti jūsų sąžine, nes, kaip sakome Šventama rašte, „nieko nėra paslėpto, kas negali būti atverta“.

Taigi tikėkimės. Tikėkimės visos šios istorijos audito, tikro audito, o ne draugiško pasirašinėjimo. Kurį atlikti jūs pavesite savo įsakymu. Kur bus išaiškintos visos aplinkybės, taip pat ir Žmogaus bei paciento teisių pažeidimai, atsižvelgiant į informaciją, kuri parašyta ne viename „Karštame komentare“. Jei nepatinka šis laikraštis – būsite priversti „nuryti“ savo emocijas, nes šiuo atveju – tai apie daktarus.

Ir dar – nebenorėjome kelti skaudžių prisiminimų, tačiau po Ličio istorijos pravartu būtų atlikti auditą ir dėl mano vyro Vinco Rimgaudo Dineikos gydymo. Iki smulkmenų. Atsižvelgiant, kad tikriausiai ir nebuvo ligos istorijoje fiksuojama temperatūra, kuri buvo kelias dienos iki jo išrašymo po operacijos namo. Atsižvelgiant ir į momentą, kada buvo paimti bakteriologiniai tyrimai, pasėliai. Ir į tai, kiek kartų jie buvo kartojami, po manomos sepsio pabaigos. Ir į vaistus, kiek laiko buvo gydomas vien ampicilinu ir gentomicinu, kuris, aišku kaip dieną, neveikia nei auksinio stafilokoko, nei kitų atrastų bakterijų. Kasdien kylant aukščiausiai įmanomai temperatūrai ir baisiausiai krečiant šalčiui. Kasdien. Beveik du mėnesius. Padarykite auditą iki smulkmenėlių… Dorai ir sąžiningai. Ir tada – reikalaukite drauge su visa visuomene, kad ligoniams gydymui kasdien būtų skiriama ne penki litai, o tiek, kiek reikalauja aplinkybės, ligos eiga. Turėtumėte padaryti pavyzdinį auditą, nes, gali būti, kad toks jūsų sistemoje buvo neatmenamais laikais arba iš viso nebuvo. Turėtumėte išmokyti savo medikus susilaikyti nuo išankstinės nuomonės, nuo asmeninio požūrio „man patinka“ arba „man nepatinka“ į ligonį ir jo situaciją.. Žmogui su baltu chalatu visi ligoniai lygūs. Turėtumėte įvesti privalomą paskaitą apie paciento teises, kur Lietuvos Žmogaus teisių stebėjimo Instituto vienas iš tarybos narių p. Kęstutis Čilinskas išaiškintų viską apie tai, ką privalo padaryti medicinos įstaigos administracija, kad ligonis būtų laikomas žmogumi. Kad jis turėtų savo privatumą, teisę bendrauti su žmonėmis, kurie jam artimiausi, kad išsaugotų savo orumą. Ir pirmiausia, kad niekas nepildytų jokių dokumentų už ligonį, jei šis sąmoningas. O jei nesąmoningas – vos jam atgavus sąmonę turėtų būti dokumentai perpildomi iš naujo.

Tarp kitko, ta forma, kurioje svarbiausias vaidmuo teikiamas klausimui, kas gali gauti informaciją apie ligonio gydymą bei ligos eigą, visiškai nereiškia, jog saugomas ligonio privatumas, – kokia čia gėda, jei žmogus susirgo? Tas punktas saugo daktarus-gegutes ir pačią visiškai supuvusią mūsų medicinos sistemą nuo atsakomybės, kad gydymui pasibaigus nesėkme kuo mažiau kas galėtų surasti gydymo klaidas. Tai yra skydas, dengiantis neatsakingą gydymą. Galų gale, tegul tokia forma būna pildoma tik kai kuriose specifinėse ligoninėse.

Ponas Ministre, turėtumėte uždaryti ir turgų, kuris dažnai vyksta palatose, kad prie sunkaus ligonio budintys artimieji negalėtų sukviesti visų giminaičių ir draugų paįvairinti slaugytojui prailgusį laiką. Ievutės palatoje tokie turgūs kartais prasidėdavo vienuoliktą valandą ryto, o baigdavosi vienuoliktą vakaro, po ko Ievutei geldavo galvą, ji vemdavo, o tuo tarpu gydytojas aiškindavo, kad “lankymas dabar laisvas”. Taip išeina, kad varginti ligonį galima, kiek leidžia lankytojų supratimas.

Ministre, drįstu priminti, kad gydymo įstaiga – ne čigonų taboras ir ne viešoji įstaiga, taip pat ir ne būrimo salonas… Jei leidžiate laisvą lankymą – tikriausiai tikitės, kad lankytojai sveiki ir moralūs žmones ir nepakenks ligonio sveikatai, jį vargindami. Tačiau, prašau, įgaliokite gydytojus turėti kritišką nuomonę, ir jei ligoniui nenaudingas ar net žalingas „neribotas“ lankymas, ribokite jį.

Žinoma, tokie „niekai“ neatitinka Ministro kompetencijos bei funkcijų, bet ką padarysi, jei apatinės grandys – palaida bala? Būtina kontrolė. Kai neskiriamas joks dėmesys ligoninės klimatui, kai nekeičiamas požiūris į ligonį, kai dvasinė ligonio būklė niekaip nesiejama su jo kūno sveikata, medikų akyse gali įvykti tragedija, dėl kurios niekas nesijaus kaltas. Matote – socialiniai reikalai…

Ir pirmiausiai, Ministre, pats inicijuokite įstatymo pataisą, kur būtų uždraustas galimas honoraras – po 120 litų nuo ligonio, nes būtent šis honoraras galėjo būti tokių Ievutės artimųjų laisvių priežastis ir daryti įtaką gydantiems gydytojams, kurie sužalojo merginos sveikatą. Neįsivaizduoju, kad tiek ilgai galėjo tęstis toks Ievutės gydymas ir moralinis jos kankinimas prievarta pervežant ją į Naująją Vilnią bei atskiriant nuo vienintelio žmogaus, kuris šioje istorijoje pasirodė vis tik blaiviausias, – nuo Algirdo – nedalyvaujant šiam honorarui. Kai vaikinas visą laiką rašė teisiškai pagrįstus prašymus sveikatos apsaugos institucijoms, į kuriuos, beje, niekas didelio dėmesio nekreipė. (Kodėl???) Rūpinkitės, kad valstybė tinkamai mokėtų daktarui už jo darbą, nes doro gydytojo darbas tikrai ne mažiau vertas, nei nedoro teisėjo. Nebepainiokite gydytojų į kažkokias niekingas dėkingumo ar skolingumo pinkles, kurias jis privalo jausti to „honoraro“ davėjui.

Ir dar – aiškiai apibrėžkite, ką reiškia ligoninėje „socialiniai reikalai“, į kuriuos medikai nesikiša. Tai tikriausiai turėtų būti tokie reikalai, kurie neturi įtakos ligonio gydymui, sveikatai, jo psichoemocinei būsenai? Tai tikriausiai kokie nors ligonio ūkio reikalai, kaip namuose palikta galvijų priežiūra ar derliaus nuėmimas, ar ne? Kaip galima socialiniu reikalu pavadinti ligonės nuolatinį prašymą leisti matytis su mylimu žmogumi, kai nuo to priklauso jos sveikimo kokybė, ir į tai nereaguoti? Gal mes, valstybės piliečiai, ir daktarai jau kalbamės skirtingomis kalbomis, gal reikia žodynėlį rašyti?

Ir dar… Esu tikra, kad esama labai rimtų patalogijų, kurios išryškėja ekstremalios situacijos metu. Tik kol mūsų „morali“ visuomenė išdrįs kokį konkretų atvejį įvardinti kaip patalogiją, arčiausiai esantys žmonės, o ypač jeigu jie yra priklausomi nuo to patalogiškojo asmens, gali labai smarkiai nukentėti. Visiems matant. Todėl kad mūsų visuomenė yra labiausiai priimanti prievartą visuomenė. Ji pati agresyvi, jai agresija daro greičiausią įtaką, ji pasiduoda ir nusileidžia prievartai, ji supranta, gerbia ir palaiko prievartą, ją sutapatindama su galia, jėga, įtaka. Minios agresyvumas maišosi su kažkokiu stebuklinių pasakų ar burtų etika. Tai rodo, kokie sumaišyti vertybių prioritetai, kaip žmonės neišskiria, kam atiduoti pirmenybę ir vargšą, tarp trijų pušų pasiklydusį žmogų, dar kursto „kovoti kaip liūtą“, užuot draugiškai ir žmogiškai patarę nestoti skersai kelio jauniems žmonėms, kai šie kuria savo ateitį. Nuosavybės jausmas toks didelis mūsuose, tarsi kelių elgetų, susidūrusių prie skarmalų krūvos. Mes žmogų įsivaizduojame kaip nuosavybę, net visai svetimą (o ką jau kalbėti apie atimą, jauną, priklausomą), imame kontroliuoti net jo jausmus, savinamės sapnus, svajones tam neturėdami jokių teisių… Į kiekvieną ryškesnį to pavyzdį įsijungia aplinkiniai, prasideda kautynės su sirgaliais, varžybos, atsiranda medžiokliai, šunys, varovai. Mūsų visuomenei to reikia. Ji tuo gyvena, tam beprasmiškai sukrauna savo energiją, kurią galėtų naudoti pozityviai ir kūrybiškai.

Ar šiuo atveju, matydami, kaip mama bejėgę Ievutę tampo lyg lagaminą, gydytojai turėjo kaip nors reaguoti ar ne? Ar čia turėjo kokią nors reikšmę pačios merginos ne kartą pareikšta valia? Esu tikra, kad paciento teisių Įstatymas buvo pažeidinėjamas sąmoningai ir administracija piktybiškai nepadarė nieko, kad būtų užtikrinta Ievutės ramybė, jos teigiama psichoemocinė būsena bei jos stabilumas. Ar gydytojai nežino, kokią reikšmę tai turi ligonio sveikatai? Lietuvoje dar nežino? Tad ponas Ministre, padarykite ką nors labai rimto, esminio, kad ir Lietuvos medikai tą sužinotų. Ką jau ką, o to, kad didelės asmenybės, humanisto, sveiko gyvenimo puoselėtojo Stasio Šalkauskio idėjinio bendražygio, psichofizinių gydymo metodų pradininko Lietuvoje Karolio Dineikos vardas būtų tapatinamas su burtininko sektanto įvaizdžiu, neturėtų toleruoti ir patys medikai.

Tokio deformuoto įsiaudrinusios vaizduotės požiūrio, deja, nesustabdė nė viena medikas, kaip, beje, nesustabdė ir įvairiausio plauko ekstrasensų, į dukters palatą pakviestų motinos… Atvirkščiai: visą laiką buvo duodama netiesiogiai suprasti, kad visa Algirdo giminė – burtininkų ir sektantų, ir dar nežinia kokių burtų jis gali atnešti į palatą, kaip šios giminės atstovas. Viduramžių sąmonės inkliuzai šiose dienose!.. Negi Lietuvos medikai bijo burtų, net gydydami virusinius susirgimus? Pasirodo – bijo, nes patys tiki jais. Stebuklinė neišprususių žmonių sąmonė…

Belieka tikėtis, gal prokuratūra išaiškins „burtų“ kilmę?

Gal atras ir burtininkus?

Gal šito svariai ir motyvuotai pareikalaus Santariškių ligoninės administracija, ir ne tik pareikalaus, bet ir padės išaiškinti. Manau, kad Lietuvoje nėra tardytojų, išmanančių biochemiją ir mediciną. Gal Sveikatos apsaugos ministerija atras sąžiningų aukščiausio lygio specialistų, kurie talkins prokurorams? Nebijodama atskleisti trūkumus savo uždaroje sistemoje, kuri, siekiant apsidrausti nuo atsakomybės už atmestinumą ar nekompetenciją medikų darbe, tapo uždaresnė nei kalėjimas. Vardan tiesos, vardan Hipokrato priesaikos, kurią gydytojai yra davę. Vardan žmonių, kurie godžių vaikų, bepročių tėvų ar aferistų kaimynų kamuojasi uždaryti kokioje nors Naujojoje Vilnioje. Esu tikra, kad tokių atvejų pasitaiko ne vienas.

Ir gal Sveikatos apsaugos ministerija pati pasisiūlys Ievutei kompensuoti padarytą žalą? Pirmiausiai atstatydama ir padarydama galiojančias jos asmens teises, susigrąžindama į ligoninės skyriaus seifą jos asmens dokumentus, kurie turi būti įteikti Ievutei į rankas, kai ateis laikas jai palikti gydymo įstaigą, tačiau kurie iki šiol būdavo atiduodami tėvams, kad Gedimino universitetą baigusiai merginai išėjus iš ligoninės neliktų jokio kito kelio, kaip tik į Uteną. Suteikdama geriausias sąlygas jos reabilitacijai, visus reikalingus vaistus bei visų specialistų paslaugas, už kurias bus užmokama iš ligonių kasos? Į tą menką žalos atlyginimą turėtų taip pat įeiti ir konsultantų paslaugos, net jei reikėtų kviesti juos iš užsienio. Ievutės atmintis, jos darbingumas turi būti atstatyti. Ypač atmintis, nors gali būti, kad būtent to jos mama labiausiai ir nenori. Kad šiandien merginos būklė yra tokia yra tokia – ypač kalta Sveikatos apsaugos ministerija, į kurią buvo kreiptąsi laiku, prašant ištirti, ar Ievutę gydant namuose nėra daroma žala jos sveikatai, tačiau kuri tik atsirašinėjo ir nesiėmė jokių priemonių sustabdyti galimam merginos luošinimui. Jei Ministerija būtų pasirūpinusi jos kaip pacientės teisėmis, Algirdui būtų pakakę įgaliojimų ją gydymo metu globoti, stebėti ir apsaugoti nuo reto metalo – ličio, kuris neatsirado jos kraujyje Viešpaties Dievo dėka.

Taigi, Ministre, iki šiol veikė gegutės, o dabar – Jūsų eilė parodyti, kaip žiūrite į sergantį žmogų. Ar jo sveikata – Jūsų tikslas, ar tik aplinkybė, leidžianti užimti aukštą postą.

Pabaigai – istorija. Vėlgi iš to, ką mačiau savo pačios akimis.

Tai buvo gal kokiais penkiasdešimt aštuntais ar šešiasdešimtais praeito amžiaus metais. Buvau vaikas ir gulėjau Šiaulių respublikinėje ligoninėje kažkokio skyriaus dešimtoje palatoje. Gydė nuo reumato, maišėsi kažkoks mitralinių vožtuvų npakankamumas, dar kažkas… Nesupratau gerai ką tai reiškia, jaučiau tik skausmus ir norėjau, kad jie pasibaigtų. Ligoninėje gulėjau jau kelintą sykį ir buvau pripratusi prie to. Visas skyrius buvo pripildytas vaikų, vieni kitus pažinojome, išsiskirdami rašydavomės adresus, susirašinėdavome…

Vieną dieną mūsų skyriuje atsirado nauja mergaitė vardu Evelina. Tai buvo laba graži mergaitė – ryškiais veido bruožais, tamsiaplaukė, kokių penkerių metukų. Siaubinga istorija atsekė ją. Evelina buvo atrasta ligoninės rūbinėje maiše, kokiame iš turgaus žmogus kartais nešasi nusipirkęs paršiuką. Ji buvo surišta, o burna kažkaip ar užklijuota, ar taip pat užrišta – kad negalėtų šaukti. Rūbininkė buvo kelioms minutėms pasitraukusi iš rūbinės, kur tiek lankytojai, tiek personalo darbuotojai kabindavo paltus, o taip pat ir išduodavo medikams chalatus. Kažkas iš ligoninės personalo užėjo už pertvaros pasiimti sau chalato ir pamatė rūbinės kampe judantį maišą, iš kurio veržėsi keisti, slopinami garsai. Medikas pirmiausiai pašiurpo, kad rūbininkė išdrįso atsinešti į darbą paršiuką, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs, pasiklausęs ir palietęs judantį maišą, paskubėjo jį atrišti. Radinys sukrėtė. Maiše buvo gyva mergaitė…

Evelinos niekas net nebemanė atiduoti tokiai motinai. Ji buvo paguldyta į mūsų skyrių. Pati mačiau tokią melsvai balkšvą juostelę virš kojos čiurnos, kur pleiskanojo oda ir dar buvo nebaigęs nusilupti šašas. Tas ženklas, manau, ilgam pasiliko Evelinai ant kojos nuo to, kad motina išeidama iš namų palikdavo ją pririšta prie lovos ar stalo. Virvė įsipjovė į odą.

Motina, tokia jau gerokai senstelėjusi, stora, kažkokia kumpa nosimi, man atrodė kaip tikriausia ragana. Tačiau ji eidavo į skyrių kasdien po kelis kartus ir gaudydavo Eveliną, kad galėtų ją priglausti, myluoti. Evelina, išgirdusi jos balsą, lėkdavo koridoriumi kaip savivartis ir atbėgusi į mūsų palatą, kuri ji buvo pačiame skyriaus gale, palįsdavo po mano lova, nes ši buvo kampinė. Tas palovis buvo pats tolimiausias taškas nuo taip siaubingai „mylinčios“ motinos. Toliau – tik per sieną…

Ši istorija pamąstymui. Apie šventą žodį – Motina.

Ir apie ligoninių bei ministerijų gegutes, kurios su panašiomis motinomis kažkodėl neblogai sutaria. Kas bendra tarp jų? Niekaip negaliu suprasti. Negi taip gegutės realizuoja savyje esantį sadizmo elementą? Panašiai, kaip kalėjimuose prižiūrėtojai ar tardymo izoliatoriuose dirbantys policininkai. Gal taip ir vienus, ir kitus pritraukia kito žmogaus kančia, kurios dozė priklauso ir nuo jų?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!