Daugelį žmonių apstulbins žinia, kad pasaulio narkobizniui vadovauja bei jį kontroliuoja žvalgybos agentūros. Jų neoficialia lydere laikoma britų žvalgybos tarnyba MI-6. Žvalgybininkai profesionalai žino, kad britų žvalgybos tarnybos MI-5 ir MI-6 turi labai glaudžius ryšius ir susijusios su kitų pasaulio šalių žvalgybomis (CŽV, „Mosadu“ ir kt.), kad narkobiznyje jos sudaro vieningą korupcijos ir intrigų tinklą, kurį šio biznio „vorai“ pirmiausiai rezga Londone.
O dabar aš pats prisistatysiu skaitytojams. Vadinuosi Džeimsu Kesboltu. 1995-1999 metų laikotarpiu buvau MI-6 darbuotojas, atsakingas už kokaino transportavimą iš Londono ir Braitono (arba į juos) einančiais maršrutais. Šį ne visai švarų darbelį atlikdavome drauge su talkininkais iš „Mosado“ ir pagalbininkais iš „Airijos“ respublikos armijos (jie irgi norėjo užsidirbti). Šis biznis mano šeimoje buvo tradicinis: tėvas Piteris Kesboltas taip pat buvo kadrinis MI-6 darbuotojas ir drauges CŽV vyrukais bei Italijos mafija rūpinosi kokaino pervežimu iš Romos į Britaniją.
Tolydžio įsitikinau, kad šios visos narkobiznio grupės turėjo tik skirtingus pavadinimus ir vadovybę, o iš esmės tai buvo vieningos internacionalinės organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tokie žmonės, kaip aš ir mano bendradarbiai, buvo tik marionetės, kurias tampė mūsų Londone ir kituose pasaulio miestuose dirbantys vadovai. Norėčiau pažymėti, kad tai visai realus dalykas, nes daugelis aukštesnio lygio žvalgybų vadovai yra labai savarankiški ir šalies, kuriai jie tarnauja, vadovybė, jau nekalbant apie kitus žmones, dažnai nė nenutuokia, kuo jie užsiima. Tai juos įgalina save laikyti „supernacionaliniais“ veikėjais. Įrodytas ir abejonių nebekelia tas faktas, kad didžiumą į Ameriką per pastaruosius 50 metų patekusių narkotikų atgabeno su CŽV susijusios struktūros (tai Maiklo Ruperto ir kitų interneto portaluose paviešintas faktas).
Pati CŽV nėra palyginti sena organizacija. Britų žvalgybai talkinant ji buvo sukurta 1947 metais. Ši organizacija glaudžiai susijusi ir lojali pasauliniam biznio aristokratų elitui, pavyzdžiui, Rotšildų ir Vindzorų šeimoms, o taip pat tarptautiniams bankų magnatams JAV ir Londone. Tačiau visam šiam bizniui Didžiojoje Britanijoje nuo pat pradžios vadovavo MI-6. Ji į šalį atgabena didžiumą (apie 90 procentų) narkotikų. Tai darydami, kai kurie žvalgybos „bosai“ naudojais paslaugomis savo agentų, infiltruotų į organizuoto nusikalstamumo ir teroristų grupes, iš to skaičiausi buvusiais ‚Arijos respublikos armijos“ kovotojais. Beje, šiose organizacijose apstu MI-6 agentų.
Heroiną MI-6 į Britaniją gabena iš Artimųjų Rytų, kokainą – iš Pietų Amerikos, o kanapes – iš Maroko ir kitų šalių. Tokiose mokslinio tyrimo įstaigose, kaip antai Londono Tavistoko institute, britų žvalgybos užsakymu buvo išrastas ir pradėtas gaminti vienas pavojingiausių kvaišalų – LSD. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje MI-5, MI-6 ir CŽV jau pradėjo platinti šiuos kvaišalus tarp jaunųjų bei labai įniršusių gatvių protestuotojų ir pavertė juos pakrikusiais ir neretai visai degraduotais hipeliais, kurie tiko tik skandaliukams, o ne revoliucijai. Septintojo dešimtmečio jaunųjų LSD vartotojų „išminčius“ narkomanų pramintas „guru“, dr. Timotis Lieris buvo CŽV marionetė.
Pinigų ir kvaišalų jis gaudavo iš CŽV ir vėliau viešai prisipažino, kad „aiškiau suprasti mano politinį ir kultūrinį vaidmenį“ padėjo tūlas Kordas Mejeris, CŽV agentas, tuo laikotarpiu kuravęs ir finansavęs vadinamą „LSD antikultūrą“.
1998 metais aš pats išsiunčiau į Europą 3000 LSD dozių, įvyniotų į sugeriamą popierių, kurio viršeliuose puikavosi Europos Sąjungos šalių vėliavos. MI-5 vyrukai, organizavę šios siuntos gabenimą, mano tėvą informavo, jog tai vyriausybės siunta, turinti kodinį pavadinimą „Europa“. Vėliau britų žvalgybos kontroliuojamo pasaulinio narkobiznio apimtis išaugo iki neregėto masto, kurio metinė apyvarta siekia iki 500 milijardų dolerių. Tai viršija pasaulyje gaunamas pajamas iš naftos pardavimo, r savaime suprantama, jog Didžiosios Britanijos ir Amerikos ekonomika labai priklausoma nuo įplaukų, gautų iš kvaišalų prekybos.
Šią situaciją puikiai apibendrino Amerikos naftos bosas Džonas Gotis, kai teismas bandė išsiaiškinti, ar jis dalyvavo narkobiznyje. Gotis viešai pašmaikštavo: „Ne, su valdžia mes nepajėgūs varžytis“. Manyčiau, kad mafijos vadeiva atskleidė tik dalį tiesos, nes CŽV turi su mafija sąlyčio taškų pačiu aukščiausiu lygiu. Didžiojoje Britanijoje MI-6 iš narkobiznio uždirbti nešvarūs pinigai yra plaunami tokiuose bankuose, kaip „Banko of England, „Barclays Bank“ ir kai kuriose garsiose kompanijose. Narkopinigai tol pervedinėjami iš vienos einamosios sąskaitos į kitą, kol pervedinėjimai perauga į tokios apimties ‚voratinklį“, kad nebeįmanoma susigaudyti, kur jo pradžia. Tokiu būdu narkopinigai išgryninami, bet dar ne iki tokio laipsnio, kad juos būtų galima pavadinti visai švariais.
Todėl narkodilerių „voratinklis“ rezgamas toliau. Tokios magnatų šeimos, kaip antai Openheimeriai, už praplautus pinigus įsigyja deimantų ir kitų brangenybių. Pastarąsias pardavus, gautus pinigus pagaliau galima laikyti „švariais“.
MI-6 ir CŽV yra taip pat atsakingos už Britaniją ir Ameriką apėmusią naujos kokaino rūšies, pavadintos kreku, epidemiją. 1978 metais MI-6 ir CŽV darbuotojai Pietų Amerikoje tyrinėjo, kokį poveikį čiabuviams daro vietinės kokaino rūšies, jų vadinamos „basuco“, dervos rūkymas. Pasirodė, kad „basuco“ žmogaus sąmonę veikia dar stipriau, negu įprastinis kokainas. Pasinaudodami indėnų nuo amžių turėta „basuco“ gamybos formule, mokslininkai sukūrė kreką, prie kurio greičiau įprantama, negu prie įprastinio kokaino, o jį vartojantis žmogus dar labiau apkvaišta ir degraduoja. Netrukus Ameriką ir Britaniją krekas tiesiog užtvindė. Praėjus dvejiems metams, t.y. 1980 metais, minėtose šalyse krekas įgijo tikros epidemijos požymių.
1987 metų rugpjūčio 23 dieną JAV kaimo, esančio į pietus nuo Literoto miesto, bendruomenėje įvyko didelė nelaimė. Buvo nužudyti du paaugliai – Kevinas Aivsas ir Donas Henris, kurie anksčiau teisme davė parodymus, kaip mažame Arkanzaso valstijos Mynos aerouoste jie įsigijo kokaino. Jų nelaimei, tuo pačiu metu minėtoje vietovėje CŽV vykdė kvaišalų gabenimo operaciją. Beje, Bilas Klintonas tuo metu buvo Arkanzaso valstijos gubernatorius. Mynos aerouostas buvo tapęs tarpine narkotikų gabenimo stotimi, iš kurios kas mėnesį buvo išgabenama kokaino už maždaug 100 milijonų dolerių. Vos lašelį to kokaino kažkokiu būdu nusipirkę paaugliai galėjo tapti labai pavojingais liudininkais. Todėl šiame pasaulyje jų nebeliko. Tai Amerikoje žinomi dalykai, aprašyti knygose „Kompromise“ ir „Dope Inc“.
Pasakodamas apie MI-6 tarptautinius narkobiznio sandėrius, tėvas pažymėjo, kad ir juose dalyvavę žvalgybos darbuotojai nelikdavo nuskriausti. Pasak jo vaizdingo posakio, tai „kas iškrisdavo iš furgono, atitekdavo palydovams“, o pastarieji savo dalį parduodavo narkodileriams. Tokie MI-6 agentai būdavo gerai skatinami, nes ir darbas ne iš lengvųjų. Kol D.Kesbolto tėvas pasitikdavo iš Maroko į Costa del Solio uostą atvykstančius greituosius katerius, o po to jų krovinius sunkvežimiais parveždavo į nurodytą vietą; kol jam sekėsi bendradarbiauti su transportą vairavusiais „Airijos respublikos armijos“ „kovotojais“. Kol jis laukdavo iš Italijos atvykstančių laivų, gabenusių kokainą, MI-5 ir MI-6 jį labai gyrė ir visaip skatino. Narkobaronams, turintiems metinę 500 milijardų dolerių biznio apyvartą, yra tik smulkmena numesti vieną kitą „kąsnelį“ (mūsiškai – atkatą“, – vert.) savo talkininkams.
Vieninteliai žmonės, kuriems tekdavo atsilyginti už šiuos milijardus, – narkomanai. Jų duoklė – ne tik pinigai, bet ir kančios. Kadangi likimo vingiai žmogui nežinomi, tiek aš, tiek ir mano tėvas ilgainiui tapome priklausomomis nuo heroino. Narkomanija tėvą nuvedė iki kalėjimo kameros, kurioje jis baigė savo dienas labai keistomis aplinkybėmis. Man pavyko išsigydyti ir dabar, pasak narkomanų žargono, esu „švarus“. Trokštu, kad liautųsi kančios milijonų kitų žmonių, kurias nulemia pasaulinis narkobiznis. Todėl ir rašau šį straipsnį.
Pasaulio žvalgybų agentūros liguistą priklausomybę sukeliančius narkotikus visuomet laikė ginklu, kuriuo buvo galima smogti milijonams paprastų žmonių, pirmiausiai jaunimui, trukdančiam įgyvendinti toli siekiančius vieningos pasaulio vyriausybės, vieningos pasaulio politikos, grindžiamos NATO karine jėga, ir kitus strateginius planus, paprastiems žmonėms pristatomus kaip „Naująją pasaulio tvarką“. Kuo daugiau žmonių, apkvaišusių nuo narkotikų ar alkoholio, skendi pražūtingo apsvaigimo liūne, tuo lengviau brukti žmonėms „naująją tvarką“. Kad galutinai nuvainikuotume pasaulio žvalgybų vadovaujamą narkobiznį, laikome savo pareiga supažindinti skaitytojus su pagrindiniais šios biznio terpės „herojais“. Kai kuriuos čia pristatysime:
1. Tiboras Rozenbaumas – „Mosado“ agentas ir Ženevos banko „Banque de Credit international“ direktorius. Šis bankas tęsia darbus liūdnai pagarsėjusio kito banko „Banko of Credit and Commerce international (BCCI)“, kuris yra pagrindinis žvalgybų iš narkobiznio gautų pinigų plovėjas. Garsus žurnalas Life“ Rozenbaumo banką demaskavo kaip amerikiečių Mejerių Lenkių organizuoto nusikalstamumo šeimos pinigų plovėją, o jo vadovą Tiborą Rozenbaumą aprašė kaip asmenį, kuris finansiškai ir kitaip rėmė MI-6 susidorojimo su neparankiais žmonėmis dalinį „Permindei“, kuris siejamas ir su Džono F.Kenedžio nužudymu.
2. Robertas Vesko – narkolyderis, globojamas Rotšildų banko Šveicarijos skyriaus, ir asmuo, Amerikos narkobiznį siejantis su Kolumbijos Medelino narkotikų karteliu.
3. Seras Frensis de Gingendas – buvęs Britanijos žvalgybos vadovas, dabar gyvenantis Pietų Afrikoje (beje, ir pasibaigus jo vadovavimui žvalgybai, kiti jo rango asmenys turėjo ryšių su narkobizniu).
4. Henris Kesvikas – vadovas “Jardine Matheson“ verslo grupės, kuri yra viena iš stambiausių pasaulio narkotikų gabenimo operacijų vykdytoja. Jo brolis Džonas Kesvikas – anglijos banko valdybos pirmininkas.
5. Seras Martinas Veikfildas Džekombas – 1987-1995 metais buvo Anglijos banko direktorius, 1985 metais ėjo ir Barklajaus banko direktorių tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, o 1986 metais dar spėjo vadovauti ir žinių agentūrai „Telegraph newspapers“ (į pastarąsias pareigas jis, matyt, prasiskverbė todėl, kad narkodilerių irštvai būtų lengviau daryti įtaką masinės informacijos priemonėms. Beje, tai elgiasi ir daugelis kitų narkobizniu besiverčiančių jo kolegų. Pavyzdžiui, buvęs CŽV direktorius Viljamas Keisis yra masinės informacijos priemonių tinklo „ABC“ tarybos pirmininkas. (Pašaliečiai pastarąją įstaigą pašaipiai vadina „CŽV agentūra“).
6. Džordžas Bušas vyresnysis. Tai buvęs JAV prezidentas ir buvęs CŽV direktorius, o, be to, vienas iš Amerikos narkobiznio baronų, kuris savo laiku buvo surengęs tiek kovos su narkotikais akcijų, kiek nė vienas kitas šalies prezidentas. Ta kova faktiškai buvo tik vienas iš būdų vožti per galvą narkobiznio konkurentams. Būtų galima parašyti storą knygą apie Džordžo Bušo vaidmenį tarptautiniame narkobiznyje, bet garsus žurnalistinį tyrimų organizatorius Geris Vebas tai jau spėjo padaryti knygoje „Dark Alliance“ („Juodasis aljansas“). „Honoraras“ už knygą buvo du revolverio šūviai pakaušį. Viskas baigėsi tuo, kad žurnalisto mirtis buvo apskelbta „savižudybe“. Tuo labai abejoju. Geris Vebas užsiėmė tokia pat veikla kaip aš ir grupė kitų tyrinėtojų. Visiems mums buvo aišku, kad didžiuma iš narkobiznio gautų pajamų naudojama itin slaptiems projektams finansuoti. Kai kuriuos iš jų paminėsiu. Tai požeminių karinių bazių statyba ir eksploatacija Naujosios Meksikos valstijos Dulčės miesto apylinkėse. Panašių karinių bazių yra Australijoje, netoli gyvenvietės Pine gap, o taip kalnuotose „Snowy mountains“ apylinkėse, Afrikoje, į vakarus nuo Kindu miesto esančioje The Nyala range gyvenvietėje, Egipte, šalia Libijos sienos, Šveicarijos vietovėje Mount Blanc, Skandinavijos Narviko miesto apylinkėse, Švedijos Gotlando saloje ir daugelyje kitų pasaulio vietų.
James Casbolt
Buvęs žvalgybininkas
