“Kiek dar čia bus tų straipsnių apie Vertelką, ir iš kur Gorienė tą informaciją traukia, jei pas Vertelką ji prabuvo tik dvi valandas?” –taip aukšti Policijos departamento komisarai aptarinėjo paskutinę publikaciją iš mūsų laikraštyje spausdinamo serialo “Kas iš tiesų slypi už Gedemino Kiesaus žmogžudystės?”.
Mūsų šaltinis, tuo metu svečiavęsis pas aukštus komisarus Policijos departamente, nustebo: “Oho, kaip tiksliai jie žino kiekvieną žurnalistės žingsnį!”
Tačiau dar didesnę nuostabą sukėlė tai, kad pareigūnai turėjo smulkią mano telefoninių pokalbių ir “Karštame komentare” išspausdintų straipsnių analizę: koks ir kieno telefonu man pasakytas sakinys ar atsiųsta SMS žinutė atsispindi kokiame straipsnyje, kiek procentų kurio mano pašnekovo pateiktos informacijos atsiduria “Karštame komentare”.
Kai kadaise, prieš šešerius metus, aš, tuomet dar pati to neįtardama, užlipau ant nuospaudos kai kuriems aukštiems komisarams – mat visai atsitiktinai darydama žurnalistinį tyrimą aptikau kokaino kelią iš Ispanijos į Lietuvą, vienas aukštas Policijos departamento pareigūnas vienoje Vilniaus kavinėje man aiškino tuometinę mano šaltinių aiškinimosi metodiką: kad buvo tikrinami penki ratai žmonių, su kuriais aš bendravau. Pvz., aš susitinku su advokatu A, o advokatas susitinka su žmonėmis B ir C; paskui B susitinka su D ir E, o C – su F ir G, ir t.t., ir t.t. Tokiu būdu buvo nustatyti penki ratai asmenų, stengiantis nustatyti ir surasti žmones, galėjusius, pvz., per kelis tarpininkus suteikti informaciją mano žurnalistiniam tyrimui.
Pagal tai, kokios tuomet buvo mestos pajėgos, kad būtų nustatyti mano informacijos šaltiniai, aš supratau, kad kažkam labai skaudžiai užmyniau ant kokainu pabarstytos nuospaudos. Kas tas kažkas , aš neturėjau žalio supratau, kol vieną dieną tuometinėje mano darbovietėje vėlai vakare neapsireiškė vienas aukštas komisaras ir paprašė vykti su juo – su manimi norįs pakalbėti dar aukštesnis. O nuvykus pas tą patį patį man buvo pasakyta tiesiai šviesiai: “Tu nesi Auksė Aukštikalnienė, todėl žinok – daugiau niekas tau mašinų nesiuntinės, niekas čia nekvietinės ir neįspėjinės, o susirinks rimtų vyrų klubas ir paskelbs mirties nuosprendį”.
Paskelbęs įspėjamąjį verdiktą, pats pats davė suprasti, kad daugiau mums nėra apie ką kalbėti ir kad aš laisva.
Kadangi savo kailinius (tuomet buvo gili žiema) buvau palikusi kito aukšto pareigūno kabinete (taip man buvo liepta), kuriame buvo likęs dar kitas aukštas pareigūnas (tiek pareigomis, tiek ūgiu), tai mintis sukosi tik viena: “Jei nenužudė, tai narkotikų pakiš”, (juoba kad Lietuvoje jau turėjome pavyzdį – nežinodami, kaip sulaikyti A.Vertelką, pareigūnai jam į džinsų kišenę įkišo narkotikų). Todėl nusileidusi į tą aukštą, kur buvo palikti mano kailiniai, pirmiausiai puoliau žiūrėti jų kišenių: Ačiū Dievui, nieko…
Kadangi visa tai buvo labai seniai – prieš šešerius metus, maniau, kad laikai jau pasikeitė, ir policija jau nebešvaisto laiko ir resursų žurnalistų sekimui. Tačiau visiškai šviežias įvykis – mano šaltinių apsilankymas Policijos departamente – parodė, kad laikai dabar gal ir kiti, tačiau darbo metodai ir prioritetai – tie patys: kai kam vis dar didžiausia grėsmė yra ta “prakeikta žurnalistė”, bekišanti savo nosį ten, kur nereikia. Šį kartą, pvz., į Kiesų bylą, kuri oficialiai yra labai gražiai ištirta, ir už kurios puikų ištyrimą apdovanojimai – jau išsidalinti.
Taigi – kiek dar bus straipsnių Kiesų bylos tema? Tai klausimas, kuris daug kam neduoda ramybės, nes – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kuo daugiau gilinamės į bylą, tuo didesnės kyla abejonės, ar tie kūnai, kurie buvo iškasti 2001 m. lapkričio 25 d., – iš tiesų G.Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo A.Galmino?
Tačiau šiandien – ne apie tai.
Ką papasakojo V.Baltušio motina bei žmona prieš 5 metus?
Lygiai prieš penkerius metus – 2002-ųjų liepą, man, tuomet dirbusiai laikraštyje “Laisvas laikraštis”, paskambino už Kiesų nužudymą suimto V.Baltušio mama Virginija Baltušienė.
“Prokuratūra nori suversti visus nusikaltimus mano sūnui, tačiau jis buvo įrankis politikų ir pareigūnų rankose. Aš neprašau nieko, išskyrus viena – teisingumo. Už Kiesų žmogžudystę turi atsakyti tie, kurie manipuliavo mano sūnumi. Jeigu bus nuskabytos tik viršūnėlės, o šaknys – neišrautos, tai po kurio laiko tos piktžolės vėl atgis, ir Lietuvoje niekas nepasikeis”, – taip prieš penketą metų kalbėjo V.Baltušio motina.
Moteris buvo įsitikinusi, kad už jos sūnaus padarytus nusikaltimus kaltinamųjų suole šalia jo turi sėdėti tie, kurie sėdi aukštuose postuose.
“Aš manau, kad dabar Virgis yra pripumpuotas kažkokių psichotropinių vaistų, ir juo prokurorai manipuliuoja”, – taip kalbėjo moteris 2002-ųjų liepą.
Praėjo penkeri metai, ir “Karšto komentaro” turimi G.Kiesaus nužudymo bylos dokumentai rodo, kad tuomet V.Baltušio motinos intuicija neapgavo – V.Baltušiui Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iš tiesų buvo duodami stiprūs psichotropiniai vaistai.
Pasak bylos duomenų, V.Baltušis esą buvęs priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, todėl jis tais stipriais psichotropiniais vaistais ir buvo gydomas.
Tuo tarpu A.Vertelka ir kiti gerai V.Baltušį pažinoję asmenys teisme teigė, jog laisvėje V.Baltušis nebuvo priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų.
Tada, 2002-ųjų liepą, kada aš dariau pirmąjį interviu su V.Baltušio mama Virginija Baltušiene bei žmona Erika, joms nebuvo žinoma, kokiais vaistais buvo gydomas jų sūnus ir vyras – jos tik matė ir jautė, kad V.Baltušiui – kažkas ne taip.
Pasirodo, jų nuogąstavimai turėjo pagrindą.
Ir dabar, kai Vilniaus apygardos teisme pradėta nagrinėti Kiesų byla, kai mano rankose – prieš 5 metus dar buvę neprieinami dokumentai iš tos bylos, tuometinis V.Baltušio moterų – mamos ir žmonos interviu įgyja visiškai kitą atspalvį ir yra ypač aktualus dabar, kai iškilo Kiesų žmogžudystės užsakovų klausimas.
Taigi atsukime laiko rodykles atgal – į 2002-ųjų liepą.
Praeities dulkes nuo senų publikacijų nuvalius
-Kodėl jūs manote, kad Lukiškėse V.Baltušiui yra kažkas daroma? Kas sukėlė tokius įtarimus?
Erika, V.Baltušio žmona: Buvo praėję trys mėnesiai nuo tada, kai Virgis buvo suimtas, ir dėl įkalinimo pratęsimo buvo teismas Vilniaus apygardos teisme. Aš išprašiau ir man leido su juo pasimatyti penkias minutes. Kai teisėja išėjo priimti nuosprendžio, man leido su juo pasimatyti. Tada, kai pamačiau, jis buvo pasikeitęs, bet buvo savas žmogus. Tas penkias minutes mes kalbėjomės apie maistą – kad vežčiau mažiau, nes jis neturi kur dėti, ir pan. Taip pat pasakė, kad daugiau nesiskųsčiau – nes aš buvau parašiusi skundą dėl jo sveikatos būklės (tada jis buvo bandęs nusižudyti), nes aš nežinojau nei kokios jis būklės, nei kas jam daroma ar kas bus daroma. Tada parašiau skundą Kalėjimų departamento direktoriui J.Blaževičiui, ir po savaitės – ne taip, kaip kad parašai prokurorams ir gauni atsakymą po kelių mėnesių – gavau normalų konkretų atsakymą, kad buvo patikrinta sveikata ir pan. Virgis tada sakė: “Nerašykit, nes paskui jie man daro spaudimą”. Bet jis tada normaliai šnekėjo, protavo.
Jam buvo pasiūlyta gultis į ligoninę, kad ištirti jo sveikatą. Jis atsisakė. O paskui prokurorai patys paskyrė psichiatrinę ekspertizę. Pasakė, kad į Uteną negali vežti, nes negali garantuoti jo paties saugumo – kaip aiškino prokuroras, “čia grotos, čia stiklas, jis griebs stiklą ir gali persipjauti”.
Taigi jį palaikė savaitę ligoninėje Lukiškėse. Ir po to man iš karto davė pasimatymą. Buvo teismas, mes nuvažiavome ir jam nuėmė nuo galvos tą maišą. Aš pakraupau – visiškai kitas žmogus. Mane pamatė, iš karto pradėjo šaukti: “Manęs nebėra”.
Aš nežinau, aš neįsivaizduoju, ką jam ten ligoninėje padarė. Prieš du mėnesius buvo visiškai kitas žmogus! Toks jausmas, kad tai ne žmogus, o kažkoks … zombis.
-Kuria prasme?
-Suprantat, prieš du mėnesius jis buvo normalus žmogus, domėjosi, kaip mes, kaip vaikai, o po tos ligoninės… Niekas neįdomu, į nieką nereaguoja. Man davė pasimatymą su juo kalėjime, ir tai, ką pamačiau, buvo tikra tragedija. Aš taip ir nesupratau, ar jis iš viso mane pažino. Aš savo vyro tokio niekad nemačiau. Jis sėdėjo susigūžęs, priekyje sukryžiavęs rankas, žiūrėjo kažkur į šoną… Jis visko bijojo – jis net manęs bijojo! Aš paklausiau, kodėl jis nenusiskuta barzdos, jis tik susigūžė ir pašnibždomis sako: “Tšš… Mus išvarys prokurorai… Čia negalima…”. Sakau: “Virgi, mums davė pasimatymą, niekas neišvarys”. O jis: “Ne, ne… Čia reikia tyliai šnekėti…” Kažkoks košmaras.
Aš nežinau, kaip jis dar gyvas, nes jis visiškai nevalgo: iš manęs maisto neima, o kalėjimo maisto nevalgo.
-Tai kaip jis išgyvena?
-Tas kareivis, kuris jį saugo, sako, kad jis retkarčiais kažką kramto. Ir kai mačiau, jis ne tik, kad perpus sublogęs, bet iš jo likę tik vieni kaulai.
Ir dar vienas labai įtartinas dalykas. Suprantate, Virgio blakstienos labai ilgos – ir mūsų mažylis turi tokias pat blakstienas. Ir aš per pasimatymą atkreipiau dėmesį – Virgio blakstienų beveik neliko. Ir aš paklausiau Virgio, kas atsitiko jo akims, bet jis nieko neatsakė.
Aš apie tas Virgio blakstienas pasikalbėjau su Jolanta – Romo Čeponio žmona.
-Čia tas Čeponis, kurį nušovė “Aras”?
-Taip. Ir Čeponio žmona papasakojo man, ką jai buvo pasakojęs Čeponis, kas yra daroma – kad yra dedamos dujokaukės, ir Romui buvo visa oda nuėjusi. Nes Romą buvo pusantrų metų išlaikę, ir niekas jo nematė. Ir kai aš užsiminiau apie tas akis, ji pasakė: “Gal ir jam ką nors deda?”.
Virgis labai nori, kad jį pervežtų į Panevėžį. Aš žinau, kodėl jis to nori – jis ieško progos. Mano, kad bėgs, kad gal nušaus. Tačiau Urbelis aiškino, kad niekur jis nebėgs, kad niekas į jį nešaus. Jį pastoviai laiko apsupę, kad nepultų po mašina ir pan.
-O kodėl jis taip nori nusižudyti?
-Jis pasakė: “Leiskite man supūti”. Jis mane paprasčiausiai stumia: tu man laiškų nerašyk, tu man nieko nedaryk, aš tau laiškus grąžinsiu.
Kai perskaičiau jūsų laikraštyje straipsnį, supratau, kad jis nori mus apsaugoti…
Lūžis – melaginga žinia apie žmonos mirtį ir vaikus
-Viskas prasidėjo nuo to. Aš žinojau, kad advokatas pas jį eis – turėjo eiti 13 val., ir aš jau laukiau, kada jis paskambins. Jis nuėjo pirmą valandą, o pusę dviejų – skambutis. Aš pakeliu ragelį ir dar nespėjau net išsižioti – Virgio balsas: “Kur tu esi?”. Aš taip pasimečiau, sakau: “Parduotuvėje”. Jis sako: “Su kuo?”. Sakau: “Su drauge”. Jis pasakė, kad pakviesčiau, po to kilo kažkoks triukšmas, atėmė iš jo tą telefono ragelį. Kaip aš persigandau…
Po to man advokatas perskambino ir paaiškino: jam kažkas pasakė, kad manęs nebėra gyvos, o vaikai yra išvežti. Jam buvo isterija, jis pradėjo draskytis – jūs ją čia atvežėt, čia laikot, ji nekalta, ji nieko nepadarė, paleiskit ją, viską prisipažinsiu, ką tiktai norit. Jisai buvo natūraliai šantažuojamas.
V.Baltušienė: Šantažuojamas, provokuojamas, naudojamasi juo. Jau du mėnesiai nėra psichiatrinės ekspertizės išvadų – ta ekspertizė buvo daryta apie gegužės 10 d. Mums advokatas aiškina, kad be tų išvadų nieko negalima daryti – prašyti pakartotinės ekspertizės ir pan. Jis negyvens, jis nusižudys. Tačiau jiems tai nerūpi.
-Bet jiems svarbiausia, kad Virgis išgyventų iki teismo?
-Taip.
Erika: Kiek aš supratau, dabar Virgis viską imasi ant savęs. Jie juo manipuliuoja. Man advokatas sakė: aš išeinu, nerandu sau vietos, aš jam nieko padėti negaliu, nes jis nesileidžia.
V.Baltušienė: Mes buvome pasamdę vieną garsų advokatą. Vieną dieną Virgis kalbėjo: “Advokate, aš kalbėsiu tik su jumis”, o kitą dieną tas advokatas gavo raštišką atsisakymą, kad nuo jo Virgis atsisakė.
Erika: Kartą nuvažiuoju priduoti maisto, man sako: Virgis išvestas pas advokatą. Aš suabejojau, nes kai advokatas eina pas jį, aš žinau – praneša, kad eisiu, o išėjęs iš karto perskambina. Aš pasuku advokatui, jis sako, kad jis visai ne Lukiškėse. Aš sukėliau triukšmą. Tada man pasakė, kad Virgis kalbasi su prokuroru. Kaip galima kalbėtis be advokato? Aš paskambinau Urbeliui ir pasakiau, kad jis neturi teisės ten eiti vienas be advokato. Ką aš žinau, ką jis ten nuėjęs sako jam ir kuo jis ten terorizuoja? Jeigu jie mano, kad dirba teisėtais metodais, tegul būna garbingi – yra advokatas, jeigu nėra ko slėpti, tegul advokatas būna kartu. Advokatas parašė protestą. Ir ką – kitą dieną ir vėl prokuroras ten buvo be advokato. Ir dar kitą dieną. O tada Virgis parašė atsisakymą, kad kai kuriems veiksmams jam advokatas nereikalingas. Ką aš žinau, ką ten jam daro ir ką jam sako…Jeigu jam vieną kartą nuėję paterorizuoja, kad manęs nėra gyvos…
V.Baltušienė: Aš manau, kad jis šantažuojamas. Iš pradžių buvo viskas gerai – tris mėnesius rašė laiškus, o po to viskas nutrūko – jau šeši mėnesiai nė laiško. Jam matomai prigrasinta, kad ne tik su juo susidoros, bet ir su juo šeima, nes jis mums rašė, kad mes iš čia išvažiuotume, kad prašytume politinio prieglobsčio. Jeigu jis būtų vienas, jis gal galėtų kitaip elgtis, bet dabar yra šeima, ir juo galima manipuliuoti. Nes vienintelis, kas jam svarbu, – vaikai.
Kaip vyko V.Baltušio sulaikymas
– Kaip įvyko sulaikymas?
Erika: Čia, šiame kambaryje. Virgis buvo paguldytas ant žemės, į jį įremti trys automatai, mane įstūmė į virtuvę į kampą ir uždarė duris. Man iš karto isterija, pamaniau: iššaus, o paskui pasakys – sujudėjo, iššovėm. Man uždėjo antrankius ir nustūmė nuo laiptų. Rašiau skundus, o atsakymai – neva aš priešinausi. Taip, stovi trys dvimetriniai, o aš – 1,64 metro jiems pasipriešinsiu! Surakino rankas ir natūraliai nustūmė nuo laiptų – “tylėk”. O kaip paskui tų antrankių ieškojo! Kad tiktai nepaliktų.
-“Aras”?
-“Aras”. Čia galėjo pradėti šaudyti. Įsivaizduokite, sesuo laiko vaiką naujagimį ant rankų, o automatai į ją su tuo vaiku atstatyti! Kam tuos vaikus šiurpinti? Kitas vaikas, kuriam devyni metai, turėjo grįžti iš treniruotės. Mes prašėme – tik neišgąsdinkite vaiko. Ką tu! Viskas apsupta, visi kaimynai suguldyti. Grįžta vaikas iš treniruotės, tie su kaukėmis, su automatais griebė tą vaiką už pakarpos, įsitempė visą žviegiantį…Vajėzau… Vaikui temperatūra pakilo, ašaros, klyksmas: “Mamyte, mane nušaus…”
Kam tuos vaikus terorizuoti? O mano vaikai palikti namuose – aš čia buvau trumpam užėjusi. Pagalvojau: jeigu ir į mano namus taip įsiveržė, gal vaikus užmušė? O paskambinti neleidžia… Po kelių valandų atsirado kažkokie civiliai apsirengę žmonės. Kada Virgį išvedė, nematėme. Jis buvo su sportinėmis kelnėmis, šlepetėmis. Uždėjo polietileninį maišą ant galvos ir išvedė.
Kai mes bandėme ieškoti teisybės po tų “Aro” išpuolių, mums tiesiai šviesiai pasakė: o kaip jūs tą įrodysit? Panevėžio prokuroras Ridikas viską matė, o jis žiūri seseriai į akis ir sako: aš nieko nemačiau… Ir viskas. Ką tu dar gali pasakyti? O kas matė, kai man rankas surakino ir nustūmė nuo laiptų? Nors durys buvo atrakintos, išspyrė, išdraskė, visus kaimynus suguldė…
V.Baltušienė: Ir mane kad stūmė nuo laiptų, jei nebūčiau sugriebus turėklo, būčiau nusikočiojusi… Jei čia taip elgiasi, tai kas ten darosi? Sako, kad nekankina. Leidžia ir elektros srovę, ir kita… Kankina, kankina – visi žino, kad kankina. O kaip Romas (Čeponis)?
Erika: Kaip Jolantai (Čeponio žmonai) sakė Romas: “Man vyriškas išdidumas neleidžia tau pasakyti, ką ten daro”.
“Spektaklis lai tęsiasi!”
-Kaip jūs manote, ar ši byla nebus tik dar vienas šou, koks buvo Dekanidzės byla?
V.Baltušienė: Kažkam reikia medalių. Lygiai kaip Paulauskas kakariekavo iš kiekvienos tribūnos, kad išsiaiškins, kas užsakė iš aukščiau Dekanidzei nužudyti Lingį. Tol kakariekavo, kol atsisėdo į Seimo pirmininko postą. Ir pasibaigė. Arba, sakykim, padarė didvyrį iš Okuličiaus. Dieve, dieve, toks didvyris…
Erika: Manau, kad čia, kaip jūs ir rašot, – grynai policijos plano dalis. Nes jie buvo perdaug visiems įsiėdę, nereikalingi ir, atrodo, jį irgi kažkuo privertė…
V.Baltušienė: Gal “tulpiniai” ką ir padarė privatizavime, bet čia, manau, smulkmena. Visi tie milijonieriai viską pridarė. Bet, manau, buvau taip: tie “tulpiniai” kažką padarė, jiems pasakė: “Mes jus ištrauksime, nereikės sėsti į kalėjimą, o jūs taip padirbėsit, mes jus dengsim”. Ir viskas. Aš garantuota, kad taip ir buvo. Būtų atsėdėjęs tuos penkis ar septynis metus, nebūtų įbridęs į tą liūną…
-O jis namie apie tai niekad nekalbėdavo?
Erika: Ne, bet jautėsi. Man tai labai jautėsi. Jis kalbėdavo, kad turi išsaugoti save dėl šeimos.
Paskaičiuokim…
-Ar jūs nematote, kad čia su tuo “Aru” kažkas ne taip? Juk ariečiai – puikūs snaiperiai, puikūs šauliai. Jiems visiškai nebūtina žudyti – jie gali kuo puikiausiai pataikyti į kokią nori vietą. Jie Čeponį blogiausiu atveju galėjo sužeisti.
-Mes buvome į tą vietą nuvažiavę, kur buvo nužudytas Romas. Kai aš pamačiau tą mašiną, aš neįsivaizduoju, kaip tie kiti liko gyvi – mašina visa buvo suvarpyta. Žmonai siūlė kreiptis į teismą dėl Čeponio nužudymo. Mirties liudijime parašyta, kad vienintelis šūvis buvo mirtinas. Romas buvo su neperšaunama liemene. Žmona pasikėlė vyro kūną – visa nugara suvaryta, visos kojos suvarytos. Matyt, kai pamatė, kad nieko negali padaryti, tada jau buvo šauta į galvą. Šauta iš arti, nes nudeginta aplink oda. Iš toli šaunant kulkos žymės visiškai kitokios. Sako, kad visa skrodimo medžiaga yra nufilmuota, bet viskas užslaptinta.
Kaip pasakojo vairuotojas, nebuvo jokio įspėjimo – metė dūmines šaškes ir pradėjo šaudyti.
-Kas tas vairuotojas?
-Vienas iš tų jaunų “tulpinių”. Kaip aš supratau, vienas iš jų dirbo su policija. Berods tas, kuris pirma mašina pravažiavo. Jis pasakė, kad neva važiuoja pažiūrėti, ar tuo keliu galima toliau pravažiuoti. Ir jis negrįžo.
-Tai Romas Čeponis pakliuvo į pasalą?
-Kai mes buvome nuvažiavę, vietiniai žmonės sakė, kad jie ten tuose krūmuose gulėjo keturias paras, nes turbūt nežinojo tiksliai, kada važiuos.
-Kaip ten toje vietoje Čeponis atsidūrė?
-Kaip aš supratau, vienas buvo policijos agentas.
V.Baltušienė: Apie Panevėžį vis rašo – lietuviška Čikaga. Pati policija padarė Panevėžį Čikaga! Savo darbo metodais. Ir viskas.
-Kaip ten buvo su S.Piskunovo nužudymu? “Respublikoje” iš pradžių buvo rašyta, kad į S.Piskunovą šauta iš keturių ginklų, o prieš du mėnesius pasirodė straipsnis, kad neva V.Baltušis susiginčijo su Piskunovu ir jį nušovė. Kaip čia taip – vienas Baltušis ir keturi ginklai?
V.Baltušienė: O kas teikė informaciją? Teikė informaciją, kas buvo suinteresuotas…
-Paskaičiuokime: Čeponis “nuimtas”, kiti nereikalingi liudytojai “nuimti”, tie kriminalistai, kurie dalyvavo policijos “darbo plane” – nuteisti prostitučių byloje…
-Jie visi “pakišti”. Kas norėjo, pasiekė aukštus postus. Ir dabar, kas buvo nešvaru, jiems reikia išsivalyti.
Erika: Kaip man aiškino, po Kiesų nužudymo Virgis iš karto buvo paieškomas, tik spauda to nesužinojo. Mes niekur neišvažiavom, mes visą laiką buvome namuose. Jie viską žinojo iki smulkmenų ir jie vis tiek leido būti jam… Tuo momentu jį suimti buvo nenaudinga. Nežinau, kodėl, bet man tas labai keista. Be to, jis niekur neišvažiavo slėptis – nei į Ispaniją, nei kur kitur, turėjo planų ateičiai.
V.Baltušienė: Virgis pyksta, kai aš jam rašau, kad jis bus atpirkimo ožys. Dabar jis marionetė, tampoma už virvelių. Prisiims, paliks durneliu, liks Dekanidzės vietoje; tie, kur sėdėjo aukštai, ir toliau sėdės…
-Kaip jūs galvojate, ar kada nors paaiškės tiesa, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų?
-Turi būti taip, kaip turi būti – tokia tiesa, kokia turi būti, o ne kokios kažkas nori. Tegul nors kartą gyvenime nukenčia tie, kurie veda žmones į pražūtį, kurie vietoj to, kad tvarkytų, keltų Lietuvos gerovę, patys sukelia banditizmą, o paskui neva su juo kovoja ir atsisėda į aukštus postus.
Manęs sūnus yra klausęs, kaip aš reaguočiau į tai, jeigu jis pradėtų bendrą veiklą su politikais. Dalyvavo bendroje veikloje su politikais, ir štai kuo ta veikla baigėsi…
Neleidžia pasimatyti su sūnumi
Štai kokius raštus jie man rašo: “Atsakydami į 2002 m. liepos 17 d. Generalinėje prokuratūroje gautą prašymą pasimatyti su sūnumi Virginijumi Baltušiu, pasimatymas neduodamas, kadangi 2002 m. liepos 22 d. V.Baltušis, dalyvaujant jo gynėjai, atsisakė pasimatymo su Jumis (“Aš netikiu tais žodžiais”). Remiantis bylos medžiaga, yra pagrindo manyti, kad toks pasimatymas gali pakenkti bylos tyrimui ir daryti neigiamą įtaką kaltinamojo elgesiui”.
Jie man neleidžia pasimatyti su sūnumi, nes jiems nepatinka mano laiškai Virgiui. O juose aš rašau, kad jis, prieš ruošdamasis nusižudyti, išklotų visą tiesą. Aš jam rašau, kad nebūtų atpirkimo ožiu, kad kiekvienas turi atsakyti už savo nuodėmes, kad neprisiimtų svetimų kalčių ir kad nebūtų marionetė. Tai prokuratūrai ir nepatinka”, – sakė V.Baltušienė.
“Jeigu yra žinoma ir skatinama nusikalsti, o paskui nebaudžiama, tai tas, kuris skatina ir neužkerta kelio nusikaltimui, yra irgi kaltas. Tai kodėl atpirkimo ožiu turi būti tik mano sūnus? Kas šaudė? Patys šaudė. Patys dengė nusikaltimus. Čia viskas ėjo iš Tulpių g. 60” – mano V.Baltušienė.
“Nemokytas vagis iš traukinio pavogs kokį smulkų daiktą, o mokytas – visą traukinį”. Taip ir čia: mano sūnus baigęs tik vidurinę. Tegul prokuratūra paieško tų, kurie baigė aukštuosius ir turi patirties planuoti tokias sudėtingas operacijas”, – sako “tulpinio” motina.
Kodėl buvo nužudytas S.Piskunovas?
Pasak “Karšto komentaro” šaltinių iš Valstybės saugumo departamento, “Aro” nužudytas R.Čeponis buvo “tulpinių” gaujos iždininkas, t.y. tas asmuo, per kurį “tulpiniai” ir finansavo policijos pareigūnus. “Pas Čeponį buvo sąrašas ir konspiracinių butų, kuriuos “tulpiniai” buvo nupirkę Panevėžio policijai”, – sakė redakcijos šaltiniai.
Beje, būtent dėl to, kad šis Panevėžio policijos “darbo planas” nebūtų paviešintas, ir kad visuomenė nesužinotų, kad žiauriąją “tulpinių”grupuotę po savo sparneliu išaugino Panevėžio policija, ir buvo nužudytas komisaras Sergejus Piskunovas.
Tiesa, “tulpinių” komisarai tikrąją priežastį, kodėl reikėjo nužudyti S.Piskunovą, nuo V.Baltušio nuslėpė – norėdami, kad S.Piskunovas būtų nužudytas, korumpuoti komisarai “tulpiniui” pašnibždėjo, kad anas “ruošiasi nužudyti V.Baltušį ir jo sėbrus”. Tuo tarpu iš tiesų S.Piskunovas rengėsi atiduoti šį policijos “darbo planą” žiniasklaidai.
Taigi S.Piskunovas sumokėjo savo gyvybe už tai, kad visuomenė nesužinotų, jog “tulpiniai” buvo policijos “bendradarbiai”. O už kokios paslapties žinojimą savo gyvybe sumokėjo “Aro” nužudytas R.Čeponis? Šio dokumento atsiradimas žiniasklaidoje ir yra įrodymas, kad ir numirusieji kartais kalba…
