Per septynerius metus taip ir nesugebėję išaiškinti buvusio “Mažeikio naftos” generalinio direktoriaus Gedemino Kiesaus žmogžudystės užsakovų, nesuradę G.Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino galvų, net neapklausę buvusių G.Kiesaus artimiausių draugų, Generalinės prokuratūros prokurorai Kiesų ir Galmino nužudymo bylą atidavė į teismą.
Oficiali Generalinės prokuratūros versija – Kiesus ir vairuotoją pagrobė ir nužudė Panevėžio nusikalstama “tulpinių” gauja, vadovaujama Algimanto Vertelkos, pravarde “Pinčia”, o nusikaltimas įvykdytas “pasipelnymo tikslais” – neva “tulpiniai” tikėjosi pasipelnyti iš G.Kiesaus banko sąskaitose “esančių milijonų”.
Apie buvusio “Mažeikių naftos” generalinio direktoriaus G.Kiesaus žmogžudystės užsakovus Generalinė prokuratūra net nekalba – atseit, kokie gali būti užsakovai “elementaraus plėšimo byloje?”
Būtent tokia versija buvo brukama visuomenei per, kaip manoma, teisėsaugininkų kontroliuojamus žurnalistus masinės informacinės priemonėse ištisus septynerius metus.
Tuo tarpu G.Kiesų pažinoję ir “Mažeikių naftos” privatizavimo aplinkybes žinantys G.Kiesaus draugai visą tą laiką buvo įsitikinę ir “Karštam komentarui” teigė, kad “tulpiniai” – tik vykdytojai, o tikrieji nusikaltėliai, t.y. žmogžudystės užsakovai, yra aukšti korumpuoti pareigūnai ir politikai, kuriuos po “eilinio apiplėšimo” versija ir bando pridengti Generalinė prokuratūra.
Tokią versiją šių eilučių autorė gvildeno jau pastaruosius penkerius metus, o Kiesaus nužudymo bylą neva tai ištyręs Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Urbelis už žurnalistės versijos iškėlimą, kad “tulpinis” V.Blinkevičius ne nusižudė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, o buvo nužudytas, net buvo parašęs prašymą šių eilučių autorei “iškelti baudžiamąją bylą už šmeižtą”. Atseit, kaip čia dar kažkas drįsta pas mus Lietuvoje reikšti nuomonę, prieštaraujančią oficialiai Generalinės prokuratūros pozicijai?
Tačiau, atrodo, mūsų kelta versija iš tiesų gali būti teisinga: nes jau per pirmąjį teismo posėdį, įvykusį Vilniaus apygardos teisme trečiadienį, gegužės 16 d., Kiesų nužudymu kaltinami “tulpiniai” Algimantas Vertelka ir Virginijus Baltušis nužudytojo G.Kiesaus našlei A.Kiesienei uždavė tokius klausimus, kurie leidžia susidaryti prielaidą, jog už G.Kiesaus nužudymo slypi aukšti korumpuoti pareigūnai, verslininkai ir politikai.
Be A.Vertelkos ir V.Baltušio, Kiesų ir Galmino pagrobimu bei nužudymu yra kaltinami “tulpiniai” Darius Blinkevičius ir A.Andriušaitis. Penktasis kaltinamasis – Dainius Skačkauskas realios laisvės atėmimo bausmės už dalyvavimą žmogžudystėse išvengs – jį globoja Generalinė prokuratūra ir buvę aukšti įtakingi Naujosios sąjungos politikai: buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko iniciatyva dar 2000-2004 metų Seimo kadencijoje buvo priimta Baudžiamojo kodekso pataisa, pagal kurią keletą žmogžudysčių įvykdžiusius asmenis leidžiama atleisti nuo realios laisvės atėmimo bausmės, “jei šie sutinka bendradarbiauti su teisėsauga”. (Bendradarbiavimu, kaip buvo aiškinama priiminėjant šį įstatymą, gali būti laikomas, pvz., toks faktas – vietos, kur yra užkasti kūnai, parodymas).
Beje, dar prieš penketą metų D.Skačkauskas, važiuodamas iš vienos įkalinimo vietos į kitą, su juo važiavusiems “Karšto komentaro” šaltiniams pasakojo, kad “Vertelka susirinko Kiesaus ir Galmino galvas – Galmino galva dar įkrito į duobę, tai Vertelka ištraukė ją ir nuo jos nupurtė žemes, susidėjo į celofaninį maišą ir kažkur nusinešė. Nuo to karto aš daugiau Vertelkos nemačiau”.
Teismas vėlavo gerą valandą
Iš pradžių buvo paskelbta, kad Kiesaus nužudymo bylos nagrinėjimas prasidės 9.30 val. Tačiau vėliau teismo pradžia buvo nukelta į dešimtą valandą, o dešimtą valandą žurnalistai ėmė šnibždėtis, kad teismas prasidės geriausiu atveju vienuoliktą valandą. Prasidėjo spėlionės: kas čia vyksta? Juoba kad ir konvojaus pareigūnai kažkaip įtartinai lakstė pirmyn atgal iš teismo salės į žurnalistams ir kitiems pašaliniams neleidžiamas įeiti teisėjų patalpas.
Be abejo, pirma mintis, kuri kilo “Karštam komentarui”, buvo ta, kad “Vertelką ištiko Blinkevičiaus likimas”.
“Turbūt “Pinčią” pakorė, tai dabar visi laksto”, – pamanėme stebėdami neaiškų teisėsaugininkų sujudimą – nes dar prieš savaitę buvo pasklidusios kalbos, “kad Algimantas Vertelka daugiau netylės”. O pasakymas, kad “Pinčia” daugiau netylės”, reiškia ne ką kitą, o kaip tik tai, kad pagaliau bus atskleisti Kiesų žmogžudystės užsakovai. Taigi logiškai mąstant, užsakovai turėtų susinervuoti ir imtis visų įmanomų priemonių, kad A.Vertelka “tylėtų”. O kadangi yra Vertelka, yra problema, tai, perfrazavus Staliną, nebūtų Vertelkos, nebūtų problemos…
Kita versija, ką pamanėme, kodėl teismas šitaip ilgai neprasideda, buvo ta, kad “greičiausiai su Algimantu Vertelka derasi” – nes, jei nepakorus ar kitaip nenudaigojus, tai antras A.Vertelkos užčiaupimo būdas lieka susiderėjimas. Trečio varianto šitoje situacijoje nėra.
Tačiau kelios minutės prieš vienuolika žurnalistus pagaliau įleido į konvojaus ir “Aro” pareigūnų pilną salę, ir čia pamatėme dar gyvus A.Vertelką, V.Baltušį, A.Andriušaitį ir D.Blinkevičių.
“Nesusiderėjo”, – toptelėjo mintis, ir nekantriai ėmėme laukti teismo posėdžio pradžios.
A.Kiesienės liudijimas
Pirmoji šiame teismo posėdyje liudijo Gedemino Kiesaus našlė A.Kiesienė. Ji papasakojo, kad 2007 metų liepos 6 d. apie 10 valandą ryte jos vyras G.Kiesus su vairuotoju A.Galminu išvyko į Vilnių parsivežti tą dieną vakare iš mokslų Londone turėjusio parskristi sūnaus.
“Sakė, kad nori užsukti į Kauną, kad turi reikalų”, – pasakojo A.Kiesienė. Dienos metu moteris su vyru mobiliuoju telefonu nebendravo.
“Jis paskambino vakare. Tačiau mes su dukra buvome koncerte ir aš neatsiliepiau. Tai dukra paėmė mano telefoną ir atsiliepė, pasakė, kad esame koncerte. Vyras jai pasakė, kad paėmė Valdą ir kad važiuoja namo”, – 2000 m. liepos 6 –osios detales prisiminė moteris.
Kadangi buvo koncerte, tai A.Kiesienė savo mobilųjį telefoną išjungė – kad daugiau niekas netrukdytų.
“Išjungiau ir pamiršau. O vėliau nuėjau miegoti”, – sakė našlė.
Kitos dienos ryte apie vienuoliktą dvyliktą valandą ji bandė paskambinti vyrui į mobilų telefoną, tačiau jis buvo išjungtas. Neatsakė ir sūnaus Valdo mobilusis telefonas.
“Vyras turėjo kvietimus prie Dūkšto ežero – ten vyko Mindaugo karūnavimo šventė, tai pamaniau, kad gal ten išvyko”, – pasakojo moteris.
Tačiau trečią dieną, t.y. šeštadienį, Šventojoje poilsiaujančiai moteriai kilo įtarimas: mat nuėjusi į bankomatą nusiimti nuo kortelės pinigų, ji pamatė, kad jos kortelės sąskaita yra tuščia.
“To negalėjo būti”, – pasakė moteris. Pasitarusi su pažįstamais, ji kreipėsi į teisėsaugos organus.
A.Kiesienė prisiminė, kad vyras liepos 6-osios rytą iš namų išvažiavo apsivilkęs juodas kelnes, juodus baltinius ir šviesų lininį švarką. Todėl ji niekaip nesupranta, kodėl jis buvo rastas nužudytas apsivilkęs tamsų kostiumą ir baltus baltinius. “Iš namų jis kito kostiumo nepasiėmė. Gal Vilniuje nusipirko? Nežinau”, – apie G.Kiesaus drabužių pasikeitimą svarstė A.Kiesienė.
Kodėl, kada ir kur jis galėjo persirengti, iš kur atsirado kitas kostiumas, į šituos klausimus taip ir liko kol kas neatsakyta. Nors ir teisme liudijęs buvęs premjeras A.Šleževičius, kuris tą patį 2000-ųjų liepos 6-osios vakarą Vilniaus aerouoste laukė iš Londono sugrįžtančios savo dukters, sakė, kad tą vakarą G.Kiesus vilkėjo juodą kostiumą ir baltus baltinius. “Jis laukė sugrįžtančio sūnaus, aš – dukters. Ir kol laukėme, šnektelėjome kelias minutes. Apie ką? Tuo metu aktualia “Williams” tema”, – teisme kalbėjo A.Šleževičius.
Tuo tarpu teisėjus labiausiai domino kitos detalės: ar seniai A.Galminas dirbo pas G.Kiesų vairuotoju, ar visada vežiodavo G.Kiesų ir pan. Apie “Mažeikių naftos” privatizavimo peripetijas, ką žinojo G.Kiesus ir kam jo žinojimas galėjo trukdyti, bei kas galėjo užsakyti G.Kiesaus nužudymą, bylą nagrinėjantys Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Kiesienės neklausinėjo.
A.Vertelkos klausimai – su gilia potekste
“Kai po Kiesaus dingimo mane išsikvietė (pareigūnai), manęs paklausė: “Ar tu prisidėjęs prie to?” Aš pasakiau, kad ne, ir tada išėjęs pradėjau savo (tyrimą), kas nori mane pakišti”, – tokią įžangą prieš savo klausimus A.Kiesienei padarė A.Vertelka.
“Koks Seimo narys atvažiavo iš Nidos 2000 m. liepos 11-18 d. pas jus sakydamas, kad nutraukė poilsį ir kad nori jums padėti?” – paklausė A.Vertelka našlės.
Štai nuo šitos vietos kalbėjo A.Kiesienės akys, veido išraiška ir rankų judesiai – nes atsakymai, nors ir buvo “nežinau” arba “ne”, iš šalies stebint neatrodė įtikinamai. Susidarė įspūdis, kad moteris yra įbauginta – atsakinėdama ji atsargiai rinko žodžius, tarsi nuo jos atsakymų priklausytų ir tolimesnis jos gyvenimas: jai bus leista gyventi ramiai ar ją ištiks jos vyro likimas.
A.Kiesienę iš nemalonaus klausimo bandė išvaduoti teisėjas, pakeltu balsu pareikalavęs A.Vertelkos sukonkretinti klausimą – nes Seimo narių yra daug.
“Ar pas jus buvo atvykęs Sadeckas?” – jau konkrečiai paklausė A.Vertelka.
A.Kiesienė greitakalbe ėmė aiškinti, kad šį politiką esą mačiusi tik per televizorių.
“Kas jums žinoma apie Sadecko veiksmus?” – sekė kitas klausimas.
A.Kiesienė papurtė galvą: ne, nieko nežinau…
A.Vertelka šyptelėjo.
Generalinės prokuratūros prokurorą A.Urbelį staiga išpylė raudonis. Jis sėdėjo, nuleidęs žemai galvą ir susiėmęs ją rankomis, – atrodė, kad, jeigu galėtų, tai visas į stalą sulįstų.
“Ar jums žinoma, kad buvo renkami pinigai iš naftininkų?” – toliau bėrė klausimus “Pinčia”.
“Ne”, – trumpai atsakė moteris.
“Ką galit pasakyti apie Kiesaus ir Paleičiko (Ivanas Paleičikas – “Lukoil Baltija” generalinis direktorius – KK) santykius?” – klausė A.Vertelka.
“Normalūs santykiai”, – vėl trumpai atsakė našlė.
“Turiu kitokios informacijos”, – vėl šyptelėjo A.Vertelka.
“Gal žinote tarp Brazausko ir Kiesaus pokalbio, įvykusio kelios savaitės prieš Kiesaus dingimą, temą?” – paklausė A.Vertelka.
“Aš nesu girdėjusi. Man nesakydavo”, – atsakė moteris.
“Kokie buvo jūsų vyro santykiai su “Jukos” vadovu?” – klausė A.Vertelka.
“Nežinau”, – vėl trumpai atsakė A.Kiesienė.
“Ar žinojot, kad jūsų vyras turi konspiracinį butą?” – toliau bėrė klausimus A.Vertelka.
“Nežinojau”, – atsakė našlė.
“Ar jums kas nors žinoma apie mano pykčius, jūsų vyro bendravimą su manimi?” – klausė “Pinčia”.
“Ne”, – papurtė galvą A.Kiesienė.
“Ar jums žinoma, kad kaltinimas grindžiamas parodymais, išgautais leidžiant Lietuvoje neregistruotus vaistus? Štai Sveikatos apsaugos ministerijos raštas”, – A.Vertelka pabandė įteikti to rašto kopiją A.Kiesienei. Tačiau teisėjas kažkodėl staiga labai susinervino ir nutildė A.Vertelką pasakęs, kad jeigu jau daugiau jis neturi jokių klausimų, tai toliau A.Kiesienei klausimus gali uždavinėti A.Andriušaitis.
Kas buvo G.Kiesaus diržo slėptuvėje?
“Ką su savimi galėjo turėti Kiesus?” – paklausė “tulpinis” A.Kiesienės.
“Piniginėje galėjo turėti vaistus nuo cukraligės”, – atsakė moteris.
“Šukas galėjo turėti?” – pasiteiravo A.Andriušaitis.
“Galėjo”, – linktelėjo galvą A.Kiesienė.
“Kokias cigaretes rūkė Kiesus?” – sekė kitas klausimas.
“Barclay”. Mano vyras rūkydavo tik “Barclay”. O jeigu nebūdavo, tuomet mėlyną “Marlboro”, – atsakė našlė.
“Ar jūsų vyras galėjo rūkyti “Bond”? – pasitikslino A.Andriušaitis.
Moteris trumpam sutriko. “Jeigu kitų nebuvo… Gal ir galėjo”, – bandė spėti A.Kiesienė.
“O sūnus kokias cigaretes rūkė?” – tęsė klausimų seriją apie cigaretes A.Andriušaitis.
“Sūnus nerūkė”, – aiškiai nesuprasdama, ką bendro šioje byloje su jos vyro nužudymu turi cigaretės, atsakė A.Kiesienė.
“Ar teko jums apžiūrinėti savo vyro diržą?” – paklausė “tulpinis” A.Kiesienės.
“Taip, teko. Tą diržą kaimynas padovanojo – iš Afrikos parvežė. Kai padovanojo, tada apžiūrėjau. Daugiau ne”, – pasakojo moteris.
Prokurorą S.Urbelį, išgirdus klausimus apie G.Kiesaus diržą, kažkodėl netikėtai vėl išpylė raudonis.
“Gal galėtumėte apibūdinti dirže esančią slėptuvę? Kokio ji buvo dydžio?” – teiravosi detalių apie vyro diržą kaltinamasis.
“Iš vidaus pusės dirže per vidurį buvo užtrauktukas. Tai buvo normalaus dydžio diržas, tik su slėptuve iš vidaus”, – apie vyro diržo ypatumus pasakojo A.Kiesienė.
“Ar ten tilptų banknotai?” – klausė moters A.Andriušaitis.
“Taip, galėjo tilpti – sulenkti”, – atsakė A.Kiesienė.
“Kokius drabužius vilkėjo jūsų sūnus?”, – pakeitė temą “tulpinis”.
“Iš Londono išskrido juodais džinsais ir juoda “maike”, pasakojo Valdo draugė”, – atsakė moteris.
Teisėjas: “Tokių protokolų būti negali”
“Ar jums žinoma, kad kaltinamieji šioje byloje buvo tardomi nedalyvaujant gynėjams?” – nuo cigarečių ir rūbų prie tardymo aplinkybių peršoko kaltinamieji.
Moteris sunkiai rinko žodžius.
“Ji nekreipė dėmesio į tokius niuansus”, – patikslino jos atsakymą teisėjas L.Žukauskas.
“Ar jums teko skaityti, susipažinti su byla?” – klausė “tulpiniai”.
“Taip, skaičiau”, – atsakė A.Kiesienė.
“Kai skaitėte bylą, ar jums teko matyti joje protokolų, kurie būtų visiškai tušti – kad protokole būtų tik parašas?” – paklausė “tulpinis” našlės.
“Nepastebėjau”, – akivaizdžiai nustebusi atsakė A.Kiesienė.
“Tokių protokolų būti negali”, – lyg kirviu nukirto teisėjas Linas Žukauskas.
“Tuomet prašau parodyti šituos tuščius protokolus su parašais Kiesienei. Ką ji mano apie tuos parašus. Sulyginkite parašus”, – paprašė teisėjo A.Vertelka.
Teisėjas leido juos parodyti A.Kiesienei.
“Na, nežinau, aš šituos parašus pirmą kartą matau. Gal žmogus pasirašinėjo susijaudinęs…” – gūžtelėjo pečiais našlė.
“Aš teisėsauga pasitikiu”, – kaip išmoktus poterius, tačiau labai neįtikinamai greitakalbe bėrė moteris.
Generalinės prokuratūros prokuroras A.Urbelis, susidarė įspūdis, vėl norėjo sulįsti į stalą.
A.Kiesienė: “Ne, ne, ne”
“Ar jūsų vyras minėjo Algimantą Vertelką?” – paklausė A.Kiesienės V.Baltušis.
“Ne”, – trumpai atsakė A.Kiesienė.
“Ar buvo minėjęs, kad lankėsi Panevėžio rajone prie Dubulių tvenkinio?” – toliau teiravosi V.Baltušis.
“Ne”, – vėl neigiamai atsakė moteris.
“Ar minėjo korumpuotų pareigūnų pavardes?” – klausė A.Kiesienės “tulpinis”.
“Ne”, – vėl vienu žodžiu atsakė moteris.
“Iš “Ekskomisarų biuro” nieko neminėjo?” – intriguojančiai paklausė V.Baltušis.
“Nežinau… Ne”, – ir vėl labai trumpai bei lakoniškai atsakė A.Kiesienė, o jos akys lakstė nuo teisėjo prie prokuroro, nuo prokuroro prie teisėjo, tarsi prašydamos: “Na, padarykite ką nors, kad daugiau į tokius klausimus nereikėtų atsakinėti!”
Tačiau klausimai tęsėsi – toks procesas.
“Aš pasitikiu teisėsauga”
“Ar jūs įsitikinusi, kad tie kūnai, kurie rasti, yra jūsų artimų žmonių?” – staiga pakeitė temą V.Baltušis.
Atrodė, tarytum būtų trenkęs žaibas. A.Kiesienė net susvirduliavo. Galiausiai ištarė: “Taip”.
“Ar jūs matėt teismo medicinos ekspertizę?”- toliau pylė klausimus “tulpinis”.
“Taip”, – linktelėjo galvą moteris.
“Skaitėte?” – pasiteiravo V.Baltušis.
“Taip”, – teigiamai atsakė moteris.
“Ar jums įtarimų nesukėlė tų teismo medicinos ekspertų kvalifikacija?” – paklausė “tulpinis”. Ir pridūrė: “Nes jie labai varganai atrodo”.
“Aš pasitikiu teisėsauga”, – žiūrėdama į prokurorą atsakė A.Kiesienė.
“Ar nuotraukas teismo medicinos ekspertizės žiūrėjote?” – neatstojo nuo moters V.Baltušis.
“Nevisai… Man nemalonios nuotraukos…. Aš nežiūrėjau…” – našlė sunkiai rinko žodžius. – “Kai pasiėmiau kūnus, susitikau (su teismo ekspertu), pasirašiau dokumentus…”
Skambučių mįslė
“Ar jūs susipažinusi su Generalinės prokuratūros pažyma apie telefono skambučius iš jūsų vyro ir į jūsų vyro mobilųjį telefoną? Pažymoje parašyta, kad nuo 2000 06 01 iki 07 21 iš jūsų vyro mobilaus telefono ir į jį padaryti 83 skambučiai,” – iš V.Baltušio klausimų estafetę perėmė A.Andriušaitis.
“Taip, susipažinusi su ta pažyma”, – linktelėjo galvą A.Kiesienė.
“Pagal bylos medžiagą, jūsų vyras nužudytas iš liepos 6 į 7 d., tačiau iš jo mobilaus telefono ir į jį skambinta iki liepos 21 d. Kaip jūs tai galėtumėte paaiškinti?” – paklausė moters A.Andriušaitis.
“Kažkas paėmė jo telefoną ir naudojosi toliau”, – savo nuomonę išsakė A.Kiesienė.
Tačiau šis atsakymas labai nepatiko prokurorui A.Urbeliui. Jis vos nepašoko nuo kėdės ir pakeltu balsu, tarsi kaltindamas, puolė klausinėti nužudytojo G.Kiesaus žmonos:
“Ar jūs turite žinių apie telekomunikacijų galimybes?”
“ Ar žinote apie balso paštą, skambučių peradresavimą?”
“ Ar jūs esate telekomunikacijų specialistė?”
“Nesu specialistė”, – po šitokios prokuroro atakos atsakė A.Kiesienė. Ir prokuroras A.Urbelis, pasitenkinęs tokiu atsakymu, linktelėjo galva teisėjui.
Turbūt tai reikėtų suprasti taip: teisėjau, nepamirškite įrašyti į protokolą, kad A.Kiesienė prisipažino neturinti žinių apie telekomunikacijų galimybes. Taigi ta jos nuomonė, kad “kažkas liepos 6 d. paėmė jos vyro telefoną ir juo naudojosi iki liepos 21d.”, – nulio verta.
Įdomios detalės? Taip. Nors ir mažos, tačiau labai svarbios – nes pašaliniai ir smulkūs keliukai gali išvesti į didelį ir pagrindinį Kiesų žmogžudystės užsakovo kelią. Ką ten kelią – tikrų tikriausią “automagistralę”… Bet apie tai – dar ne dabar.
G.Kiesaus paiešką pradėjo … A.Brazauskas?
A.Kiesienė teisme akivaizdžiai buvo nekalbi ir akivaizdžiai savo atsakymais nenorėjo išlįsti už tam tikro apibrėžto rėmo ribų. Ji net nepaminėjo, kam skambino, ieškodama vyro, su kuo tarėsi, nepaminėjo, pas ką vyras Vilniuje buvo užsukęs, laukdamas, kol sūnus iš Londono parskris. Apie tai prasitarė kitas liudytojas – buvęs “Lietuvos kuro”, kadaise privatizuoto už vieną litą, vadovas Jurgis Ilikevičius.
Šis liudytojas, kaip ir A.Kiesienė, “nieko nežinojo” – nors G.Kiesus pas jį, kaip vieną iš savo geriausių draugų, Vilniuje praleido visą popietę iki pat vakaro, kol išvyko į aerouostą sutikti sūnaus, J.Ilikevičius niekaip negalėjo prisiminti, kokį kostiumą tuomet buvo apsivilkęs G.Kiesus.
Tuomet teisėjas priminė, kad J.Ilikevičiaus apklausos protokole, surašytame 2000 m. liepos 10 d., t.y. praėjus kelioms dienoms po G.Kiesaus dingimo, buvo parašyta, jog liepos 6 d. G.Kiesus, būdamas pas J.Ilikevičių, mūvėjo šviesiomis kostiuminėmis kelnėmis, vilkėjo šviesių spalvų švarką ir baltus marškinius.
“Galbūt. Dabar detalių neprisimenu”, – gūžtelėjo pečiais liudytojas.
“Kaip sužinojote, kad pradingo G.Kiesus?” – paklausė J.Ilikevičiaus teisėjas.
“Paskambino žmona ir paklausė, ar Gediminas ne pas mane. Skambino Edminas Rapolas – irgi draugas. Supratome, kad kažkas negerai”, – tiek trumpai ir abstrakčiai apie G.Kiesaus dingimo aplinkybes papasakojo J.Ilikevičius, su kuriuo po dviejų dienų, t.y. šeštadienį, G.Kiesus buvo susitaręs vykti į medžioklę.
“O toliau buvo skambutis Brazauskui, prašė susisiekti su VRM (Vidaus reikalų ministerija – KK) ir pradėjo paiešką”, – abstrakčiai kalbėjo J.Ilikevičius.
Kas skambino A.Brazauskui, kodėl būtent A.Brazauskui, kas ir su kuo susisiekė iš VRM, kaip prasidėjo G.Kiesaus paieška, į tuos klausimus teisme nebuvo atsakyta. Išklausę keletą abstrakčių sakinių, teisėjai G.Kiesaus draugo J.Ilikevičiaus apklausą baigė.
J.Ilikevičiaus atsakymai į “tulpinių” klausimus
“Ar artimai bendravote su Kiesumi?” – paklausė buvusio “Lietuvos kuro” direktoriaus J.Ilikevičiaus A.Vertelka.
“Taip”, – linktelėjo galva J.Ilikevičius.
“Ar Kiesus jums minėjo, kad prieš išvažiuodamas iš Vilniaus jis dar turi su kai kuo susitikti?” – paklausė A.Vertelka.
“Ne, neminėjo”, – papurtė galvą buvęs “Lietuvos kuro” vadovas.
“O apie Michailą Chodorkovskį ar esate kalbėję?” – iš A.Vertelkos klausimo estafetę perėmė V.Baltušis.
“Ne”, – lakoniškai atsakė J.Ilikevičius, o jo akys bėgiojo nuo prokuroro prie teisėjo ir atvirkščiai.
Klausimams pasibaigus, J.Ilikevičius priėjo prie A.Kiesienės, pabučiavo į skruostą, tarė keletą žodžių ir iš teismo salės išėjo. Jo skruostai buvo įraudę – matyt, nuo įtampos, o lūpose ir akyse švytėjo šypsena: “Mano misija atlikta – liudijimas baigtas”.
Po teismo
Stebint iš šono, susidarė įspūdis, kad šioje byloje liudytojus greičiausiai bus “ištikusi amnezija” – niekas nieko “nežino” ir, atrodo, visiškai nenori nieko žinoti. Liudytojai atrodo nenatūralūs ir susikaustę, tarsi ant teisėjo stalo būtų ne baudžiamoji byla Nr.1-22-2007, o knyga, kurios pavadinimas šneka pats už save: “Slieduščiaja astanovka – rastriel” (“Kita stotelė – sušaudymas”). Atseit, žodis į šoną – ir būsi sušaudytas.
Nes – kodėl staiga nieko nebenori žinoti ir neturi ką pasakyti nužudytojo G.Kiesaus žmona Alvyra Kiesienė, nors po vyro dingimo ji dar buvo ryžto kupina ir net per privatų detektyvą norėjo surasti savo vyro nužudymo užsakovus?…
B.d.
