Antradienį Seimas priėmė Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą, kuriame numatyta, kad specialiosios tarnybos asmenį sekti gali ir be teisėjo sankcijos. Kriminalinės žvalgybos įstatymas turėtų pakeisti iki šiol galiojusį Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, todėl Lietuvos piliečiams būtų pravartu žinoti, kokias neregėtas galias įgauna specialiosios tarnybos ir kaip yra pažeidinėjamos žmogaus teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Taigi jei gatvėje pastebėsite, kad Jus seka, nenustebkite, šypsokitės – Jus tikrai seka be teisėjo sankcijos.
Naujajame įstatyme numatyta, kad sekti asmenį 3 dienas galima ne tik be teismo, bet ir be prokuroro žinios. Užtenka specialiųjų tarnybų vadovų sprendimų. Jei sekimas atliekamas daugiau kaip 3 dienas, tęsti sekimą jau galima tik sankcionavus prokurorui. O kur teisėjo sankcija? Jos nereikia. Sekimas sankcionuojamas ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas.
Sek, kiek nori, ką nori ir kaip nori. Akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas, nors pačiame įstatyme išdidžiai teigiama: „Kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės“.
Seime, priimant įstatymą, teko išgirsti, kad teisėjo sankcijos norint sekti asmenį nereikia, nes teismais nepasitikima. Todėl noriu paklausti: o visais prokurorais, visais specialiųjų tarnybų, apie kurių veiklą visuomenė iš esmės nėra informuota, darbuotojais pasitikime? Jie visi idealiai švarūs, netarnauja verslo, finansinėms, kriminalinėms, politinėms grupuotėms?
Kita vertus, teisėjo sankcija būtina, kai specialiosioms tarnyboms reikia gauti informaciją iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų.
Teisėjo sankcija būtina, kai reikia panaudoti technines priemones, atlikti slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę.
Teisėjo sankcija būtina, kai specialiosioms tarnyboms reikia slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, taip pat atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ar pažymėti, neskelbdami apie jų paėmimą.
Taigi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas numato ne žaidimų ramunių pievoje taisykles, o specialiųjų tarnybų veiklos ribas, teises ir pareigas. Įstatymas numato, kaip galima slapta patekti į Jūsų būstą, raustis po Jūsų daiktus, klausytis Jūsų pokalbių telefonu, slapta skaityti Jūsų elektroninius, popierinius laiškus ir t.t.
Lietuvos žmonėms, manau, įdomu, kas gali atlikti kriminalinę žvalgybą. Tokių pagrindinių įstaigų suskaičiavau 8: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės departamentas, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas.
Taigi galinčių be teisėjo sankcijos sekti piliečius – per akis. Bet įstatymo gynėjai Seime teigė, kad sekimas – nereikšminga, tik šiaip nekalta ir pati paprasčiausia priemonė. Lyg nebūtų nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.
Mes Europos Sąjungoje gyvename, ar kokioje nors policinėje valstybėje, kur negerbiamos žmogaus teisės ir apie tai net niekas nekalba?
Nenuostabu, kad pernai pavasarį, kai Europos Komisija pateikė ataskaitą dėl duomenų saugojimo direktyvos (direktyva numato, kaip ir kada galima sekti piliečius, slapta klausytis jų pokalbių, tikrinti elektroninį paštą ir t. t.), kilo skandalas.
Europos Komisijos ataskaitoje pateikti duomenys šokiruoja ir įrodo, kad Lietuva yra policinė valstybė, bene labiausiai visoje Europos Sąjungoje naudojanti totalinį piliečių sekimą. Pavyzdžiui, 2008 metais Lietuvos pareigūnai net per 85 tūkstančius kartų kreipėsi į komunikacijų operatorius dėl slaptos informacijos. Kelis, keliasdešimt, net kelis šimtus kartų dažniau nei kitose valstybėse, įvertinus gyventojų skaičių.
Vokietijoje dėl slaptos informacijos apie privačius asmenis kreiptasi per 12 tūkstančių kartų, Ispanijoje – per 53 tūkstančius, Suomijoje – per 4 tūkstančius, Estijoje – per 4 tūkstančius kartų.
Panaši situacija buvo ir 2009-aisiais. Lietuvos pareigūnai į komunikacijos, mobiliojo ryšio operatorius kreipėsi per 72 tūkstančius kartų. Pažymėtina, kad Lietuva yra absoliuti lyderė dėl slaptos interneto, elektroninio pašto ir interneto telefonijos kontrolės. 2009-aisiais dėl to pateikta daugiau kaip 19 tūkstančių prašymų. Airijoje, pavyzdžiui, pateikta vos 1,4 tūkstančio tokių prašymų.
Šie faktai rodo, kad Lietuvoje slapta sekamas vos ne kiekvienas, vykdantys bent menkiausią veiklą šalies visuomeniniame, politiniame, ekonominiame gyvenime. Kam naudojamas toks milžiniškas slapta surinktos informacijos kiekis?
Skandalą pabandė užgniaužti Lietuvos valdžios vyrai, neva įvyko klaida, Europos Komisijai pasiųsti netikslūs duomenys. Kas tuo patikėjo?
Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas tik dar labiau atriša rankas (ir ne tik specialiosioms tarnyboms) kištis į privatų piliečių gyvenimą. Kovoti reiktų su nusikaltėliais, o ne su visais piliečiais.
Seimo narys Valerijus Simulik
