Ekonomistė Maria Mazzucato kritikuoja dirbtinius Europos Sąjungos valstybių bandymus papildomais biudžeto pinigais pakelti ekonomiką, teigdama, jog tokios investicijos tėra laikini ir neapgalvoti sprendimai. Kritikuojamos trumpalaikės investicijos į darbo vietų kūrimą gerinant įprastinę infrastruktūrą. Augimo rodikliai parodė, jog šios investicijos nedavė pageidaujamos naudos.
Minėtos investicijos leidžia per trumpą laiką sukurti daug darbo vietų, tačiau neišsprendžia ekonomikos problemų iš pagrindų. Pavyzdžiu laikomos kai kurios didžiosios neeuropinės šalys, kurios, investuodamos į infrastruktūrą, siekia ir technologinės pažangos bei turi itin didelių ambicijų ateičiai. Palyginus su jomis, Europos šalių projektai atrodo primityvūs ir neturintys aiškios vizijos.
Pirmiausiai pateikiamas Kinijos pavyzdys. Ši šalis su kasmet vidutiniškai 10 proc. paaugančia ekonomika į technologijų gerinimą investuoja milžiniškas sumas. Penkmečio plane (2011-2015 m.) metams numatyta maždaug 5 proc. bendrojo vidaus produkto sudaranti suma naujai, ekologiškai industrijai kurti. Šių lėšų pagalba būtų tobulinamos ekologiškos, gamtai draugiškos technologijos, biotechnologijos, alternatyviojo kuro automobiliai. Kinija nebegali vadintis mažų atlyginimų ir imitacijų šalimi, ji tampa pasaulio inovacijų lydere. Kartu tu šiais pokyčiais auga ir kinų atlyginimai.
Ne blogesnis pavyzdys ir Brazilija, valstybė su 7,5 proc. metiniu augimu. Šalis paskelbė, jog inovatyviam infrastuktūros modernizavimui bus skiriama 66 milijardai dolerių. Tačiau šalies vadovybė supranta, jog infrastruktūros negana norint tapti pasaulio ekonomikos lydere. Inovacijos apima ir bankų sistemą, vėlgi nepamirštama „žalioji“ energetika.
Investiciniai bankai taip pat susitelkia į inovacijas. China Development Bank (CDB) yra viena iš pagrindinių saulės energijos pramonės klestėjimo priežasčių. Kinijos saulės energijos industrija tapo svarbiu tarptautiniu veikėju šioje energetikos srityje. Tikimasi, jog Kinijos saulės energijos gamintojai taip greitai nukirps šios energijos kainą, jog konkurentams iš Europos ir JAV beliks iškelti baltas vėliavas.
Europos šalims atrodo sunkiau pasirinkti vietas, į kurias vertėtų investuoti. D. Britanijoje kalbama, jog vertėtų iš pelenų prikelti valstybinį investicinį banką, kurio pagrindinė užduotis būtų investuoti į infrastruktūros projektus. Tačiau toks bankas turėtų pasirinkti tuos sektorius, į kuriuos neinvestuoja privatūs bankai, tačiau vis vien būtų pelningi. Įgyvendinti šias dvi sėkmingų valstybinių investicijų sąlygas atrodo pakankamai sunku.
Kritikos autorė vėl iškelia problemą, jog Europos viešasis sektorius nesugeba pritraukti didžiausių protų. Kuo daugiau kalbama apie tai, jog valstybinis sektorius gali būti sėkmingu rinkos dalyviu, tuo nepatrauklesnis jis tampa. Kuo didesni plakatai kviečia į valstybines įmonės, tuo mažiau šviesiausių protų nori ten patekti, rinkdamiesi geriau apmokamą darbą privačiame sektoriuje. O juk kūrybiški darbuotojai sukuria netikėtas galimybes. Pateikiamas senas JAV pavyzdys, kur tik itin gabių viešajame sektoriuje dirbusių mokslininkų dėka prasidėjo kompiuterių ir kartu interneto revoliucija.
Tuo tarpu Brazilijos viešajame sektoriuje vykdomos inovatyvios idėjos, pasitikėjimas, aiški vizija ir valstybinio investicijų banko entuziazmas sugeba pritraukti pačius šviesiausius šalies protus, garsiausius ekonomistus. Rizikinga politika leido pasiekti rekordines aukštumas. Bankų pelnas siekė 21 proc. (kuris buvo iš naujo investuotas į švietimą ir sveikatos apsaugą). Palyginimui – analogiškas Pasaulio Banko darinys turėjo neigiamą balansą – -2 proc.
Europos atitikmuo – Europos Investicijų Bankas krizės metais ėmėsi nesibaigiančio skolinimo proceso, iš kurio sunku ištrūkti.
Žinoma, neatmetama, jog investicijos reikalingos ir į įprastines sritis: švietimą, susisiekimą, sveikatos apsaugą. Tačiau dabartinėmis sąlygomis globaliose ekonomikos lenktynėse nugalėtoją lems ne pastatytų tiltų ar nutiestų kelių skaičius, o kur kas inovatyvesni sprendimai ir aiški valstybės vizija.
Pagal užsienio spaudą parengė Vaida Paciūnaitė
