2010 birželio 13 diena. 13 – nesėkmingas skaičius buvo ir A. Ūsui. Tai ta diena, kai jis žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Šis vyras buvo minimas kaip pagrindinis įtariamasis garsiojoje Kauno pedofilijos byloje. Tai jau ketvirtas lavonas pedofilijos istorijoje, bet tikrai ne paskutinis, sprendžiant iš visos bylos eigos – dar turi būti du lavonai.
Ar galima teigti, jog A. Ūsas buvo nužudytas? Ar A. Ūso mirtis naudinga, o gal kaip tik – nenaudinga?
Galima drąsiai teigti, jog jo mirtis nenaudinga visuomenei, nes rasti teisybę šioje byloje darosi kasdien vis sunkiau. Kažkas šalina pagrindinius liudininkus ir įtariamuosius, taip apsunkindami kelią į teisybę.
Savo paskutinę gyvenimo dieną A. Ūsas vienas važiavo savo neseniai įsigytu keturračiu motociklu. Važiavo tokiu keliu, kuriuo niekas nevažinėja tokiais motociklais. Iš pateiktų faktų tampa aišku, jog A. Ūsas tą dieną neturėjo apsaugos, matyt, buvo pasibaigusi sutartis su apsaugos įmone ir ji nebuvo pratęsta. Jeigu A. Ūsui kažkas kitas samdė privačią apsaugą, tai galima logiškai paaiškinti, kodėl jis buvo vienas – kažkam jo apsauga pradėjo trukdyti. Būtų kvaila manyti, kad A. Ūsas būtų pats atsisakęs apsaugos, nes pavojus jam vis dar buvo išlikęs. Lieka neatsakytas svarbus klausimas: ar A. Ūsas pats samdėsi apsaugą, ar jam kažkas ją kitas samdė? Jeigu kažkas kitas, tai kas tas asmuo?
A. Ūso keturratis motociklas buvo rastas nukritęs iki pusės vandenyje, o A. Ūso lavonas gulintis veidu į vandenį. Po skandalų, kurie palietė prokuratūrą, tampa aišku, jog jei ir yra ant A. Ūso lavono smurto žymių, tai korumpuota sovietinė prokuratūra ir korumpuoti sovietiniai prokurorai vis tiek jų neieškos, nes nenorės rasti. Netgi nebus tiriama, kaip įmanoma, važiuojant motociklu, taip nukristi, kaip nukrito A. Ūsas.
Savarankiškumas čia neegzistuoja – kaip pasakys šeimininkas iš viršaus, taip ir padarys sisteminiai pareigūnai. Nors kita vertus, šis tragiškas įvykis galėjo nutikti nepanaudojant smurto. A. Ūsas galėjo mirti sulaužius jam sprandą, taigi atrodytų tarsi jis pats susižalojo krisdamas su keturračiu motociklu.
Tačiau viskas nuo pradžių: kad saugumas ir suinteresuoti pareigūnai sekė A. Ūsą, nekyla abejonių. Jo pokalbių klausėsi, žinojo, kur jis būna, ką jis veikia, su kuo bendrauja. Keturratis motociklas šioje istorijoje reikšmingas, kaip ir A. Ūso apsaugos nebuvimas lemtingą dieną. Tampa neaišku, kodėl A. Ūsas įsigijo motociklą, jeigu žinojo, kad apsauga negalės su juo kartu važinėti. Kitaip būtų pirkęs tokius pačius motociklus ir savo apsaugai. Keturratis motociklas važinėja visokiais keliukais, šunkeliais, taigi tinkamas važinėti ten, kur važinėja kiti tokie pat motociklai, o ne lengvieji automobiliai.
A. Ūso pirkinys negalėjo būti tiesiog atsitiktinumas. Būtų įdomu sužinoti, kas įtakojo A. Ūsą nusipirkti motociklą, kas įtakojo jį atsisakyti apsaugos, arba – kas tą apsaugą pašalino. Žinoma, juk galima žmogum atsikratyti ir kitomis priemonėmis: automobilio avarija, nuodai, gaisras, imituojant savižudybę ir pan. Tačiau, matyt,A. Ūsas visada buvo su savo namiškiais, saugioje aplinkoje, kur sunku prieiti pašaliniams asmenims.
Sunku patikėti, kad A. Ūsas važiavo keliuku, kuriuo niekas nevažinėja su motociklais, kad pats pasuko staigiai ir nuvažiavo į griovį. Jeigu žmogaus širdis būtų sustojusi, tai jis būtų nuvažiavęs tiesiai ir sustojęs po kurio laiko.
Kaip tampa aišku, A. Ūso mobilusis telefonas buvo paliktas namie, jis nekonkretizavo, kur išvažiuoja, nesakė su kuo susitinka.
Gali būti, kad tai nebuvo paprasta išvyka, skirta motociklo išmėginimui. Galbūt jis turėjo su kažkuo susitikti nuošalioje vietoje, kur niekas nevažinėja? O gal jis tiesiog bevažiuodamas susitiko nepažįstamą asmenį ar asmenis? Profesionalūs žudikai galėjo atvažiuoti su tokiu pat motociklu ir užblokuoti A. Ūsui kelią. Nesunku nusukti sprandą per kelias sekundes ir pribaigti žmogų. Profesionalai tai moka padaryti be klaidų. Beliktų žudikams nuvažiuoti A. Ūso motociklu kartu su lavonu į nuošalią vietą ir ten išmesti lavoną, nuridenant motociklą kartu su juo, kad atrodytų, jog A. Ūsas pats važiavo ir nuvažiavo taip pat pats į griovį.
Kas galėjo nužudyti A. Ūsą? Pedofilijos byloje buvo minimas trečiasis įtariamasisAidas (Aidis?). Šis saugumo pareigūnas galėjo pats organizuoti keturių asmenų likvidaciją arba gauti nurodymus iš viršaus. VSD pareigūnas turi viskas technines galimybes tokiom užduotim vykdyti. Jis taip pat galėjo pasitelkti ir profesionalius žudikus, kadangi pats vargu ar yra tos srities specialistas.
Buvęs VSD Kauno skyriaus pareigūnas Aurelijus Beržinis teigia, jog Policija ir VSD turi savo taip vadinamus 7-uosius skyrius, kurių darbas yra visiškai slaptas, ir kurie yra apmokyti žudyti žmones. Šio slapto padalinio branduolį sudarė buvę SSSR GRU ir KGB karininkai. Jie turi antrus vardus, todėl neįmanoma sužinoti, kas jie tokie yra.
Rusijoje veikė panaši organizacija pavadinimu URPO – Operacijų prieš nusikaltėlių organizacijas padalinys. Paslaptingas itin slaptas padalinys. Dauguma URPO narių buvo Čečėnijos karo veteranai.
Iš tikrųjų pati URPO koncepcija kilo iš Čečėnijos patirties: ypatingomis sąlygomis įstatymų gynėjai turi mokėti veikti peržengdami įstatymus. Atsirinkdami žmones URPO ieškojo operatyvininkų su kruvinais įrašais. Pavyzdžiui, vienas pareigūnas buvo sugrąžintas į tarnybą iš kalėjimo už susidorojimą su prievartautoju žudiku, kurį turėjo paleisti dėl nepakankamų įrodymų. Viršesni URPO pareigūnai pribaigė keturis Dagestano banditus, kurie, savo nelaimei, bandė apiplėšti parduotuvę, priklausiusią buvusio KGB boso sūnui.
URPO visi įsakymai buvo žodiniai, nevedami jokie įrašai. Svarbiausia buvo daryti savo darbą. Po didelių skandalų ši organizacija buvo panaikinta.
Beje, visos tos keistos mirtys pedofilijos byloje primena ankstyvuosius nepriklausomybės metus, kai sąžiningi Lietuvos pareigūnai buvo naikinami kaip šunys.
Savanoris Rolandas Banionis 1992 nusišovė savo namuose. Šis savanoris aiškinosi, kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai – ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai. Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo? Jei taip, tai jam kažkas galėjo padėti nusišauti.
Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis. Šį savanorį policija sulaikė už neva nelegalių ginklų laikymą. Pasodino į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio, pasirodo, buvo labai lengva pabėgti. Savanoris sėkmingai paspruko ir apsigyveno pas draugą. Kai šis išvažiavo į Šiaulius gydytis dantų, dėl neaiškių priežasčių iškrito iš penktojo aukšto ir, žinoma, užsimušė. Buvę R. Kuršo bendražygiai mano, kad, duodamas parodymus policijai, šis vyras prasitarė žinąs kompromituojančių faktų apie Pakaunės įvykiuose tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavusius pareigūnus.
Keista ir Kornelijaus Rudausko mirtis. Išplaukė su dviem kolegom žvejoti į Kauno marias ir … paskendo. Įdomiausia, kad žvejoti išplaukęs K. Rudauskas dėvėjo kostiumą. O Remigijus Kazokaitis nusišovė Varėnoje. Nuosavame name. Irmantas Ruplys rastas nusišovęs geležinkelio apsaugos būdelėje iš nagano. Edmundas Simonavičius nusišovė iš nuosavo medžioklinio šautuvo. Beje, batų nusiavęs nebuvo. Buvęs Kauno savanoris Arūnas Stašaitis tvirtina, jog ir su juo norėta susidoroti. Jeigu S. Adamonį bandyta nušauti, tai A. Stašaičiui greičiausiai dirbtinai sukelti keli širdies infarktai. Buvęs Kauno rinktinės savanoris prisipažino, kad jam teko gydytis JAV, mat lietuviais medikais tuomet nepasitikėjo. Jis turįs juodu ant balto surašytą Amerikos specialistų išvadą: infarktą greičiausiai sukėlė išorinės priežastys. Žinoma, šimtaprocentinių garantijų nėra, kad širdies negalavimus sukėlė dirbtiniai veiksniai, tačiau JAV chirurgai įtaria, kad „čia tikrai neapsieita be pašalinių įsikišimų“.
Dar vieną savanorį mėginta susprogdinti padėjus sprogmenį į jo asmeninį kompiuterį, tačiau tik stebuklo dėka jis išgyveno.
Belieka priminti, kad Lietuvoje iki šios dienos nėra vykdoma desovietizacija, dekagėbizacija, o liustracijos procesas žlugęs. Kaip pats Putinas sakė: „buvusių kagėbistų nebūna“, taigi belieka spėlioti, kurie iš „buvusių“ dirba Lietuvai, o kurie iki šios dienos dirba Rusijai, o gal dar kam nors. Iki šios dienos KGB-istai sėdi saugume (VSD), o jų draugai komunistai LR Seime. Senoji korumpuotoji sovietinė teisėsauga su korumpuotais sovietiniais teisėjais, korumpuotais sovietiniais prokurorais ir sovietiniais darbo metodais dar šiandien yra graudi Lietuvos realybė.
Kaip toliau istorija klostysis, manau, nereikia aiškinti. Kadangi vienintelis kaltinamasis pedofilijos byloje A. Ūsas miręs, tai byla dėl pedofilijos bus nutraukta arba išspręsta A. Ūso naudai, kadangi jis miręs, taigi palūžti negalės, nepapasakos kažko per daug. Tuo tarpu mažoji mergaitė bus grąžinta biologinei motinai. Tikėkimės, jog visuomenė neleis biologinei motinai atgauti dukros, nes abi lygiai taip pat bus pašalintos vos tik bus išvežtos kažkur į kitą valstybę.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad šioje istorijoje visi liudininkai bus šalinami. L. Stankūnaitę ir jos dukrą nužudyti būtų dar lengviau: abi išvažiuoja iš Lietuvos kur nors į kelionę, į Afriką, ir dingsta. Po mėnesio parodytų, kad avarijoje žuvo arba pagrobė kokie nors musulmonai afrikiečiai, galvas nupjovė, negavę išpirkos. Kitoje šalyje tai padaryti dar lengviau, o ypač tokioje, kur visiškai neveikia įstatymai.
Dar kartą norisi pasikartoti, kad nereikia džiaugtis, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje. Jei norime gyventi civilizuotoje valstybėje, tai reikia atsikratyti tokių dalykų, kaip žmogžudystės, kurios maskuojamos kaip nelaimingi atsitikimai. Vakar. D.Kedys, šiandien A. Ūsas, o rytoj gali būti bet kuris iš mūsų. Tai reiškia, kad Lietuva vis dar neišsivadavo iš sovietinės praeities, iš Rusijos įtakos. Tai reiškia, kad Lietuvoje korumpuoti pareigūnai, komunistai, kagėbistai jaučiasi pakankamai komfortabiliai, kad Rusijos agentai labai patenkinti tuo, kas vyksta Lietuvoje. Visuomenės abejingumas jiems labai patinka. Kuo mažiau visi supranta, kas darosi, tuo jiems geriau. Jeigu slapta operacija buvo įvykdyta ir apie ją niekas nekalba arba kalba tai, ką nori tos operacijos organizatoriai, tai reiškias, kad operacija buvo sėkminga, o jiems ir reikia tik sėkmingų operacijų. Jeigu norime gyventi demokratijoje, o ne totalitarinėje valstybėje, tai ir reikia kovoti už demokratiją kasdien ir visada.
„Karšto komentaro“ skaitytojas
2010-06-16
