Prieš pusę amžiaus, 1962-siais metais, TSRS užsienio žvalgyba baigė slaptą operaciją „Centras”, kuri buvo pradėta dar 1958-siais metais. Tada tarybinės užsienio žvalgybos buvo užverbuotas vienas JAV kariuomenės seržantas, kurį žvalgybinių išteklių pagalba pavyko įfiltruoti į ryšių punktą, esantį Prancūzijoje, Orlyje. Į šį ryšių punktą atkeliaudavo itin svarbūs NATO bei Pentagono dokumentai.
Per slaptą operaciją „Centras” tarybinė žvalgyba gavo ir JAV pajėgų Europoje vadovybės „operatyvinį planą Nr. 100-b”, kuriame buvo išdėstyti nauji karo prieš TSRS variantai, panaudojant branduolinį ginklą. Plane buvo pateiktas ir taikinių TSRS, rytų bei Vakarų Europoje sąrašas.
Kaip nūdien yra gerai žinoma, TSRS atominio bombardavimo variantus JAV karinės žinybos strateguodavo dar nuo pat šaltojo karo pradžios. Priminsiu keletą faktų.
1945-jų lapkritis, JAV Jungtinio štabų viršininkų komiteto slaptoje direktyvoje, be kita ko, rašoma: „…atominis bombardavimas nėra veiksmingas prieš tradicines ginkluotąsias pajėgas bei transporto sistemą, tačiau jis tinka masiniam miestų gyventojų naikinimui”.
Tuo pat metu JAV Jungtinės žvalgybos Komitetas (JAV karo žvalgybos vadovaujanti institucija, likviduota 1961 metais, susikūrus Gynybos ministerijos žvalgybos valdybai) buvo numatęs 20 tarybinių miestų, tinkamų atominiam bombardavimui.
TSRS tuomet (iki 1949 m. rudens) dar neturėjo branduolinio ginklo. Taigi, JAV „štabai”, strateguodami šiuos juodus variantus, rėmėsi „pirmojo smūgio” doktrina.
1948-ųjų birželį JAV Nacionalinio Saugumo taryboje buvo parengtas operatyvinis planas „Čarioter”. Anot jo, karas prasidės „nuo masinių atominių bombardavimų, kurie bus vykdomi iš JAV oro pajėgų bazių, dislokuotų Vakarų pusrutulyje bei Didžiojoje Britanijoje…”.
Buvo numatyta, jog pirmame karo etape ant 70 TSRS miestų bus numesta 133 atominės bombos, o vėliau – dar 200 atominių bombų bei 250 tūkstančių tonų paprastų bombų.
1949-jų metų balandį JAV kongreso Atstovų rūmų finansų komiteto pirmininkas Klerenas Kenonas pareiškė: „Mes privalome pulti Maskvą bei kitus Rusijos miestus. Viskas, ko mums dabar reikia, – tai turėti lėktuvų bombų gabenimui, taip pat ir apginkluoti kitų tautų karius. Tegu kitos šalys siunčia į mirtį savo jaunimą, kad mums nereikėtų siųsti savo. Štai ką suteikia mums atominė bomba. Turime laimėti karą per tris savaites…”.
Kai 1949-jų rugsėjį TSRS buvo susprogdinta pirmoji tarybinė atominė bomba, Pentagonas buvo priverstas keisti savo planus. Karo pradžia pagal planą „Trojan” buvo numatyta 1950-ųjų metų sausio 1-ai dienai, bet JAV strategų buvo „perkelta” į 1957-uosius metus (planas „Dropšot”).
Tuo tarpu vėliau JAV karo strategai vis susidurdavo ir su kitais sunkumais. Vašingtoną vis klampindavo visame pasaulyje stiprėdavusių konfliktų pelkė. Daugybė nacionalinio išsivadavimo karų, kairiųjų jėgų kapitalistinėse šalyse kova dėl savo politinių teisių, visa tai jau neleisdavo JAV strategams vienašališkai planuoti piktadarišką įvykių raidą.
Pagal naują JAV NST direktyvą buvo rekomenduojama „įgyvendinti puolimą ne tik per atvirąsias, bet ir per slaptąsias operacijas”. Taip naujoje „Dropšot” plano koncepcijoje atsirado psichologinio, ekonominio bei pogrindinio karų strategavimas (planas „Liote”, grįstas ilgalaike įtaka, t.y. savotiškas „lašas po lašo”).
Ir štai 1962-ieji metai. Maskva gauna iš Prancūzijos slapčiausių NATO ir Pentagono dokumentų kopijas. Paketą atplėšė du žmonės, vienas iš kurių V. Pavlovas (1961 – 1966m VSK Pirmosios Vyriausiosios Valdybos viršininko pavaduotojas), vėliau dalinasi prisiminimais: „Išvydau slapčiausių dokumentų kopijas, kuriose buvo nurodyti Šiaurės Atlanto bloko bei JAV karinių pajėgų vadovybės numatyti atominių smūgių taikiniai. Tarybų Sąjungos teritorijoje atominio puolimo turėjo sulaukti visi didžiausieji miestai…”.
Tolesnis gilinimasis į šiuos iš vieno pagrindinių NATO ryšių punktų, iš Orlio, gautus dokumentus, parodė, kad to paties turėjo sulaukti ir kitos socialistinės šalys. Bet… JAV buvo numačiusios smūgius ir savo pačių sąjungininkėms, tarp jų ir Vakarų Vokietijai.
Buvo numatyta, kad į kai kurias Vakarų Europos šalis JAV atominiai smūgiai bus nukreipti ne tik ten įžengus tarybinei kariuomenei (prasidėjus karui), bet ir prieš tai, iš anksto. „Profilaktiškai”. Norint paversti šalių teritorijas „išdegintos žemės zona”.
Buvo numatyta, kad visus taikinius tarpusavyje pasiskirstys JAV, Prancūzijos ir Anglijos karinės pajėgos.
Per operaciją „Centras” gautoji informacija tapo pagrindu kitai, ilgalaikei, tarybinės žvalgybos operacijai „Taifūnas”. Iš esmės tai buvo geopolitinė operacija, slaptos įtakos akcijų visuma. Šios operacijos tikslu tapo „JAV agresyviosios politikos savo sąjungininkų Europoje atžvilgiu demaskavimas”. Lygiagretūs siekiai – „JAV pozicijų silpninimas Vakarų pasaulyje bei NATO viduje”.
…1969-ųjų metų vasarį Vakarų Vokietijos žurnalai „Štern” bei „Špygel” išspausdino straipsnius, kurių medžiaga buvo grindžiama tais, kadaise visiškai įslaptintais, Pentagono dokumentais. Pentagono kėslų paviešinimas sustiprino nepasitikėjimą JAV politika Europos šalyse, tarp jų ir esančiose NATO sudėtyje.
Operacija „Taifūnas” bei kitos panašios slaptosios įtakos akcijos prisidėjo prie 1975-ųjų metų Helcinkio iniciatyvos prielaidų susikūrimo. 1975-siais metais Helsinkyje įvykusiame Pasitarime dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje 35 valstybės pasirašė sutartį dėl Taikos zonos Europoje susikūrimo. Tokiu būdu buvo suvaržytos JAV galimybės eskaluoti visų NATO narių vardu branduolinę grėsmę.
