„Minimali alga – 1509 litai ir mažiausias Europoje nedarbas“ – skelbia rinkiminis plakatas. Nuostabu, ar ne? Pasirašau net nesvarstydamas. Bet, kaip sakoma dainoje – „o jei pagalvojus geriau“? Bandau galvoti. Kaip Darbo partija – o didžiausią minėto plakato dalį užima kerinčia šypsena pasipuošęs jos pirmininkas ponas Viktoras Uspaskich – visa tai pasieks? Iš pradžių bandau pats pasukti galvelę. Nieko doro neišeina – tik nieko gero piliečiams nežadantys sprendimai.
Taigi, turime jau pirmame Seimo posėdyje priimti sprendimą, kad Lietuvai gresiančios pakartotinės krizės akivaizdoje būtina bent jau paskelbti moratoriumą (laikinai pristabdyti) 2001-iais Seimo ratifikuotos Europos socialinės chartijos galiojimą, nes pagal ją minimali alga jau šiandien turėtų būti 1614,59 lito „ant popieriaus“ (dėkoju St. Tomui už pateiktą informaciją).
Kitas tos agitacijos pažadas – „mažiausias Europoje nedarbas“. Radau tik vieną galimą sprendimą – uždaryti darbo biržas (registruoti bedarbius gali ir savivaldybės) bei panaikinti nedarbo pašalpas (skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas). Spėju, kad pritaikius šį planą dauguma registruotų bedarbių tikrai išvažiuos iš gimtosios šalelės ir rinkiminis šūkis taps realybe.
Bet – sakau sau – aš tik mažas Suvalkijos berniokas, o Darbo partijoje galvų daug. Gal šalies gelbėjimo receptus jie pateikia savo rinkiminėje programoje? Susirandu tą programą, o ten – net galva apsisuko – tiek įvardyta spręstinų dalykų, ir prie visų puikuojasi: pakelsime, baigsime spręsti, tvirtinsime, sukursime, taikysime, subalansuosime, įteisinsime, pasieksime, sudarysime, orientuosime, supaprastinsime, mažinsime, raginsime… Čia tik viename skyriuje „Finansų ir mokesčių politika“ tiek prirašyta. Bet jokių receptų nėra, tik ligos požymių išvardijimas. O kur konkretūs sprendimo būdai? Bent aš pageidaučiau matyti ir įstatymų projektus. Bet darbiečiai jų tikrai neskelbia – tikriausiai neturi. Ieškau kitur: socdemai – neturi, liberalai – neturi, konsevatoriai iš viso dar net savo programos oficialiai internete nėra paskelbę (gal nori visus nustebinti savo „–sime“ gausa). Na niekas – lyg užkeikta – nesiūlo jokių receptų.
Klausimas – ar būtume rinkę konservatorius, jei būtume žinoję esminius jų naktinės mokesčių reformos punktus ir planus dvigubai padidinti valstybės skolą? Dauguma tikriausiai atsakytų – ne.
Anekdote apie Čiapajevą sakoma, kad jis ant grėblio lipo du kartus. Mes – rinkėjai – ant tokio grėblio galime užlipti turbūt ir šeštą kartą, nes mums ir vėl tradiciškai siūloma balsuoti tik už ligos įvardijimą, bet ne už vaistus jai gydyti.
Mums sakoma, kad esame demokratinė visuomenė, bet juk demokratijos formos būna skirtingos. Romėniškoji pagrįsta principu „duonos ir renginių“ – ar tai neprimena to, kas jau dvidešimt metų vyksta mūsų tėvynėje? Spartos demokratija – kai sprendimai buvo priimami tautos susirinkimuose. Prisiminkime Vingio parke vykusias SSSR liaudies deputatų išleistuves: tautos įpareigojimai buvo įvykdyti, nes priesakus deputatai davė ne partijoms, o Tautai.
Kuri forma mums artimesnė? Asmeniškai aš renkuosi antrąją. Jos principą skelbia ir Lietuvos Konstitucija (2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai; 3 straipsnis: Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių; 4 straipsnis: Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus).
Taigi darau išvadą – Seimo nariai ne valdovai, o tautos tarnai, todėl privalo vykdyti tautos valią. Šiandien besiklostanti situacija aiškiai rodo, kad partijos yra nepajėgios atstovauti tautai dėl įvairių priežasčių. Bet aš, kaip rinkėjas, nenoriu, kad Seimas dar kartą taptų partijų atstovų sueiga, kuri rūpintųsi suderinti savo partijų atstovaujamų kastų intersus, o ne spręstų visos Lietuvos problemas. Į Seimą turi būti išrinkti tik tie, kuriems žodis Lietuva reiškia nepalyginamai daugiau už siaurus partinius, galimai klaninius interesus.
Lietuvai reikalingi ne kosmetiniai sistemos pagražinimai, kuriais šiuo metu užsiimama Rusijos federacijoje, taip, anot apžvalgininkų, tik nutolinant politinės sistemos kataklizmą su neprognozuojamomis pasekmėmis. Lietuvai reikalinga esminė sistemos pertvarka.
O tokia pertvarka neįmanoma be Tautos valios pareiškimo ir į Seimą besibolotiruojančių partijų bei pavienių kandidatų viešo įsipareigojimo vykdyti tą tautos valią.
Tauta turi aiškiai įvardinti, ko tikisi iš savo atstovų, o atstovai – įsipareigoti įvykdyti tautos priesakus.
Suprasdamas, kad iš inercijos politinės partijos iki rinkimų nesugebės pateikti konkrečių įstatymų pakeitimų projektų, siūlau parengti tautai aktualiausių darbų paketą, kuris taptų lakmuso popierėliu rinkėjams ir pilietiniu-politiniu šantažu renkamiesiems, nes jie privalėtų viešai pritarti arba nepritarti pateiktiems įstatymų pakeitimams.
Pateikiu pavyzdį – Antikorupcija:
Siekiant užtikrinti greitesnį Lietuvos valstybinės-teisinės sistemos apsivalymą nuo korupcijos apraiškų, turi būti nedelsiant priimtas Valstybės tarnautojų, Seimo narių, teisėjų, pareigūnų, antstolių bei advokatų savanoriško įstatymų pažeidimo pripažinimo bei amnestijos įstatymas, kuriame būtų akcentuojama:
a) Iki 2013 metų birželio mėnesio 01 dienos visi valstybės tarnautojai, teisėjai, pareigūnai, anstoliai bei advokatai turi galimybę kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas pripažindami Jų padarytas nusikalstamas veikas bei pasitraukdami iš užimamų pareigų.
b) LR Seimas vadovaudamasis šio įstatymo nuostatomis skelbia amnestiją visiems aukščiau išvardintas pareigas užėmusiems Lietuvos piliečiams, jeigu jų pripažinta veika pagal LR Baudžiamojo kodekso nuostatas numato minimalią laisvės atėmimo bausme ne ilgesnę kaip 3 metai. Pagal šį amnestijos punktą amnestuotiems piliečiams 5 metus draudžiama eiti bet kokias pareigas susijusias su valstybės tarnyba, teisėsauga, advokatūra ir anstolių veikla, būti renkamiems į seimą, savivaldos organus.
c) Asmenims, kurių pačių pripažinta įstatymus pažeidžianti veika numato minimalią laisvės atėmimo bausmę ne mažesnę nei 3 metai laisvės atėmimo bet ne didesnę nei 5 metai, taikoma amnestija iki minimalios bausmės dydžio ar taikyti realią bausmę iki 2 metų sprendžia teismas. Pagal šį amnestijos punktą amnestuotiems piliečiams 7 metus po bausmės atlikimo draudžiama eiti bet kokias pareigas susijusias su valstybės tarnyba, teisėsauga, advokatūra ir anstolių veikla, būti renkamiems į seimą, savivaldos organus .
d) Asmenims, kurių pačių pripažinta įstatymus pažeidžianti veika numato minimalią laisvės atėmimo bausmę didesnę nei 5 metai laisvės atėmimo, galioja teismo paskirtas bausmės dydis. Šiems asmenims 10 metų po bausmės atlikimo draudžiama eiti bet kokias pareigas susijusias su valstybės tarnyba, teisėsauga, advokatūra ir anstolių veikla, būti renkamiems į Seimą.
e) Punkte „a“ įvardinti asmenys visą teismo sprendimu jiems skirtą bausmę atlieka pareigūnams skirtose įkalinimo įstaigose.
f) Asmenims nepripažinusiems savo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje senaties terminas netaikomas.
Galutinis Pilietinio-politinio šantažo renkamiesiems priesakų variantas turėtų būti viešai (tikiuosi, bent internetinės žiniasklaidos primonės tikrai neatsisakys jį paskelbti ) publikuotas rugsėjo mėnesio 15 dieną, bei perduotas visoms rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir save išsikėlusiems kandidatams į Seimo narius, kuriame kartu būtų prašoma iki spalio mėnesio 1 dienos visus tiek politinių partijų sąrašuose esančius, tiek pačius save išsikėlusius kandidatus aiškiai ir viešai įvardinti, kuriems siūlomo paketo punktams jie pritaria, ir apie tokią būsimo kandidato valią paskelbti viešai.
Pagarbiai Jūsų,
Suvalkijos Berniokas
P.S. Tikiuosi, kad gerb.Darius Kuolys su malonumu prisidės prie šios iniciatyvos organizuojant piliečių komitetus vietoje, taip skatindamas pilietiškumą, be kurio demokratijos nebūna.
