Mūsų atmintyje dar gyvi prieš pusę metų vykę įvykiai Jugoslavijoje, Kosovo krašte. Čia, pagal JAV parengtą scenarijų, ir amerikiečių aktyviai remiami albanai-kosovarai kelerius metus kovojo prieš Serbiją, kol šių metų vasario mėnesį buvo paskelbta Kosovo nepriklausomybė. Toje situacijoje sutrikusiai ir bejėgei Rusijai beliko pasyviai stebėti, kaip draskoma Serbija, ir skelbti nieko nereiškiančius ir nieko nejaudinančius pareiškimus. Rusijos kariuomenės adekvati reakcija į Gruzijos agresiją prieš osetinus – tai ne tik revanšas už Kosovą, bet ir supratimo, kad toliau trauktis nėra kur, dėl iškilusio realaus genocido pavojaus jos piliečiams, išraiška.
Akivaizdu, kad įsižiebus kariniam konfliktui Pietų Kaukaze, Rusija ir Vakarai pasikeitė vaidmenimis. Rusija įvykdė ir toliau vykdys savo taikdarišką misiją gruzinų – osetinų ir gruzinų –abchazų konfliktų zonoje, o JAV ir NATO skelbs griežtus pareiškimus, SNO Saugumo Taryboje kurps taip ir nepriimtas rezoliucijas, tačiau, eskaluodami karinį konfliktą, paslapčia teiks gruzinams ginklus, karinę amuniciją, specialistus, bet patys į Gruziją nelįs.
Šiandiena jau visiems tapo aišku, kad Saakašvilio provokacija Pietų Osetijoje, tikintis amerikiečių ir europiečių globėjų paramos, žlugo. Rusija ir Pietų Osetijos karinės pajėgos sugebėjo per trumpą laiką atstatyti „ status quo“ savo atsakomybės zonoje. Vakarai tiesiog paliko savo marionetę likimo valiai, todėl tolesnė gruzinų prezidento politinė ir žmogiškoji perspektyva – rinktis tarp tarptautinio tribunolo ir Linčo teismo.
Svarbiausia konflikto išdava: dėl Saakašvilio inspiruotos karinės invazijos, Gruzija galutinai ir negrįžtamai prarado Pietų Osetiją, o kartu ir Abchaziją. Gruzija, negalėdama prisijungti nepriklausomybės siekiančios tautos, pradėjo prieš ją tikrą taikių gyventojų naikinimo operaciją, tikėdamasi užgrobti bent tuščią teritoriją. Ciniškai net skamba Gruzijos karinės operacijos prieš Pietų Osetiją koduotas pavadinimas „Tuščias laukas“. Tačiau negalima pavergti savigarbos jausmą turinčios Kaukazo tautos, kuri jau dvidešimt metų kariauja ir ginasi nuo genocido.
Šios paprastos tiesos negali nesuprasti Gruzijos vadovybė, tuo labiau, kad nei gruzinams, nei osetinams ar abchazams karas nereikalingas. Tiesiog Saakašvilis ir jo aplinka karštligiškai siekia išsaugoti valdžią ir pateisinti Užatlantės globėjų pasitikėjimą.
Pietų Osetijos įvykiai – tarsi lakmuso popierėlis, kuris parodo visų potarybinio laikotarpio nesureguliuotų etninių konfliktų esmę.
Osetinų ir gruzinų istorinio konflikto pamatus padėjo dar Josifas Stalinas. Kuriantis TSRS, tarybinės vyriausybės tautybių reikalų komisaras, ūsuotasis gruzinas, tiksliau mengrelas, būsimas diktatorius dirbtinai padalino osetinų tautą tarp dviejų respublikų, visų pirma nenorėdamas, kad Osetija savo didžiu prilygtų ar nustelbtų Gruziją.
Visą tarybinį laikotarpį Pietų Osetija Gruzijos sudėtyje buvo autonominės respublikos teisėmis. Žlugus TSRS, Gruzija bandė karinėmis priemonėmis panaikinti osetinų ir abchazų autonomines teises ir sukurti unitarinę valstybę. Tačiau nors Kaukazas – atšiaurus kraštas, čia gyvena išdidžios ir karingos tautos, todėl jų ginklu pavergti negalima, o kraujo kerštas – neatsiejama kaukazietiško mentaliteto dalis. Todėl, galima spėti, kalniečių atpildas už pražudytas osetinų senių, moterų, vaikų gyvybes pasieks Saakašvilį visur.
Žinoma, Vakarai sukūrė Saakašviliui kitą veiklos scenarijų. Pagal jį, Gruzija užgrobia Pietų Osetiją, o vėliau pavergia Abchaziją. Neturėdama neišspręstų teritorinių problemų, Gruzija priimama į NATO. Tačiau ar ilgai gruzinai švęs Piro pergalę?
Neilgai, nes Pietų Osetija ir Abchazija netrukus taps savotišku gruzinišku Gazos sektoriumi. Užgrobtų rajonų kalnuose sukilėliai tęs partizaninį karą, apšaudys Gruzijos ir NATO karinius postus ir patrulius, vykdančius „humanitarinę„ misiją. Žiniasklaidoje kasdien mirgės pranešimai apie osetinų ir abchazų įvykdytus teroro aktus Tbilisyje. Gruzija ilgam taps Pietų Kaukazo nestabilumo židiniu. Ar šito reikia pasaulio bendruomenei?
Negali nejaudinti ir tokio scenarijaus pasikartojimo galimybės, jėga prijungus Karabachą prie Azerbaidžano, Padnestrę ir Gagauziją – prie Moldavijos. Antirusiškosios GUAMo organizacijos narės Azerbaidžanas ir Ukraina jau paskelbė remiančios Gruziją, tikėdamos pasinaudoti jos iliuzinę pergalę ir spręsti po to savo teritorines problemas. O kokia kito jų partnerio – Moldovos Respublikos reakcija? Ši Karpatų valstybė sprendžia savo politinių ir teritorinių prioritetų dilemą: ar aktyviai realizuoti bendradarbiavimo su NATO planą, ar laikytis įtvirtinto Konstitucijoje neutralumo principo ir dar iki 2009 metų parlamento rinkimų federaciniu arba konfederaciniu principu spręsti Moldavijos, Padniestrės, Gagauzijos pertvarkymą ir išsaugoti Moldovos Respublikos teritorinį vientisumą.
Laikas ir įvykiai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje viską sustatys į savo vietas. Svarbiausia, kad nebūtų karo.
„Karšto komentaro“ apžvalgininkas
2008-08-13
