Giedrė GORIENĖ
Štai ir pasirodė, kas yra kas – Rusijos naujienų agentūra REGNUM Lietuvos Seimo pirmininko Artūro Paulausko atstatydinimą pavadino “perevorot” (“perversmas”). O kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip atsitiko, nurodė šią – esą tai vienas populiariausių ir neįsivėlusių į jokius skandalus – taigi, suprask, padoriausių – politikų (kažkur girdėti žodžiai, tiesa?) Lietuvoje, kurio reitingai pastaruoju metu kilo kaip ant mielių.
“Vieninga dvasia, kuria Seimas nuvertė (paryškinta mano – G.G.) savo vadovą, reikalauja detalesnio paaiškinimo. Ir vieną iš jų galima rasti greitame tiek Naujosios sąjungos, tiek jos lyderio populiarumo augime. Fone nesibaigiančių skandalų, susijusių valdančiųjų LSDP ir DP atstovais, o taip pat su jų lyderių Brazausko ir Uspaskicho vardais, Naujoji sąjunga ir jos vadovas atrodė labai padoriai – nė vieno skandalo. Pagal visuomenės apklausas, atliktas kovą, lietuviai išstūmė Paulauską į eilę pačių populiariausių politikų, bet svarbiausia – Naujoji sąjunga pirmąkart aplenkė LSDP ir užėmė garbingą trečią vietą, nustumdama savo “vyresniuosius brolius” socialdemokratus į gėdingą ketvirtą vietą. Tuo pačiu metu DP, vis dar išlaikanti lyderystę, beveik išbarstė savo didžiulę persvarą ir dabar nuo esančios antroje vietoje Tėvynės sąjungos ją skiria tik 3 proc. reitingo”, – rašo Rusijos naujienų agentūra REGNUM.
A.Pocius: pirmyn!
Tai ta pati agentūra, prieš kurią jau šių metų vasarį prasidėjo didelis puolimas – stambiausiuose dienraščiuose vienu metu pasirodė publikacijos, kuriose buvo teigiama, kad šią naujienų agentūrą įkūrė Modestas Kolerovas, kuris “Kremliaus administracijoje yra atsakingas už kai kurių buvusių sovietinių respublikų diskreditavimą tarptautinėje arenoje, bei už kovą su “oranžinėmis revoliucijomis” Maskvai ištikimose NVS šalyse”. O tarp tokių, pasak mūsų dienraščių, esą yra ir Lietuva. Taigi jis, M.Kolerovas, ir diriguoja mūsų šalyje neva vykstančiam “intensyviam Rusijos informaciniam karui”.
Šitokio turinio publikacijos Lietuvos spaudoje pasirodė vienu metu iš karto po to, kai Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, KGB rezervo karinininkas Arvydas Pocius vienoje komercinės televizijos žinių laidoje prabilo apie Lietuvoje vykstantį “Rusijos informacinį karą”.
Štai po to, lyg po kokio ilgai laukto kreiserio “Aurora” šūvio ir prasidėjo: politologai, remdamiesi VSD informacija, nerdamiesi iš kailio ieškojo “Rusijos informacinio karo pavyzdžių”. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė konservatorė Rasa Juknevičienė ta tema ėmė dalinti išsamius interviu į kairę ir į dešinę – net “surado” keletą laikraščių, kuriuos, atseit, finansuojąs Kremlius. Tačiau kas tie Kremliaus finansuojami ruporai, R.Juknevičienė nepajėgė nei įvardyti, nei juo labiau pateikti kokių nors šį jos minimą faktą įrodančių įrodymų. VSD surinko informaciją apie teisybės Europos Sąjungos institucijoje beieškančius Lietuvos Respublikos piliečius ir Lietuvos žiniasklaidoje tokių skundų rašymą įvardijo kaip “vieną iš Kremliaus priemonių, kaip diskredituoti Lietuvą tarptautinėje bendruomenėje”. Tapo aišku, kad atitinkamos mūsų politinės jėgos, pasinaudodamos VSD ir jos turima propagandos skleidimo mašina, kloja pamatus kažkokiam neeiliniam įvykiui. Kokiam?
Tikslas – užčiaupti kritikų burnas
Naujosios sąjungos pirmininko aplinkoje sklido kalbos, kad tuo siekiama suformuoti atitinkamą visuomenės nuomonę ir taip pasiruošti kelių A.Paulauską aštriai kritikuojančių laikraščių (tarp jų – ir “Karšto komentaro”) uždarymui (nes tai kenkia būsimo kandidato į Prezidentus įvaizdžiui) – atseit, “rusai puola”.
O konservatorės Rasos Juknevičienės dalyvavimas šitame žaidime, manoma, taip pat neatsitiktinis – mat konservatorius be galo siutina “Karštame komentare” besitęsiantis straipsnių ciklas “Jie nužudė Jurą Abromavičių”. Čia detaliai aprašomi tokie mūsų istorijos faktai, kaip 1993-ais ruoštas karinis valstybės perversmas (kada savanoriai su ginklu turėjo nuversti “komunistą” Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, o jo vietoje turėjo atsidurti konservatorių “tėtušis” Vytautas Landsbergis), geležinkelio tilto per Bražuolę susprogdinimas ir buvusio VSD pareigūno Juro Abromavičiaus nužudymas – tai yra peilis jų pastaruoju metu sparčiai beaugantiems reitingams. Taigi socialliberalų ir konservatorių solidarumas šiuo klausimu – puikiai suprantamas. O kaip tai padaryti – technikos darbas. Juoba kad ir praktika “rusų šnipų” ar “KGB agentų” daryme jau yra – štai pagamino “dešiniukai” Kazimirai Prunskienei “Šatrijos” bylą, tai ši jau geras dešimtmetis “Šatrijos” vardo nebeatsiplauna.
Paulauską – į politikos užribį
Tačiau į šitą duobę, kuri, kaip manoma, buvo kasama uždaryti mūsų ir dar vieną laikraštį, įkrito pats Naujosios sąjungos pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Mat ta Rusijos internetinė svetainė, kuri, pasak mūsų politikų ir saugumiečių, yra “vienas iš Kremliaus pagrindinių įrankių Baltijos šalyse kovoti informacinį karą”, “Kremliaus žinyba”, “perversmu” pavadino Artūro Paulausko atstatydinimą, o jį patį ir jo partiją – “padoriausiu politiku ir padoriausia partija Lietuvoje”.
Nieko panašaus, beje, nebuvo atsitikę, kai prieš dvejus metus to paties Artūro Paulausko iniciatyva, prisidengus “grėsmėmis nacionaliniam saugumui”, buvo atstatydintas teisėtai išrinktas Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas – tuomet tokių gedulingų pranešimų Rusijos naujienų agentūrose, kokie pasirodė dabar A.Paulausko atžvilgiu, nebuvo. Nors, kaip prisimename, Rolandas Paksas, buvo kaltinamas ryšiais su Rusija ir vadinamas “GRU prezidentu”.
Taigi jeigu Rusijos naujienų agentūra REGNUM, pasak mūsų saugumiečių ir politikų, yra “Kremliaus žinyba”, o ta “Kremliaus žinyba” siaubingai akivaizdžiai apgailestauja dėl Artūro Paulausko “nuvertimo” ir Naujosios sąjungos, kaip “padoriausios partijos”, išstūmimo iš valdančiosios koalicijos, tuomet galima susidaryti tokią prielaidą: kad Artūras Paulauskas buvo slaptoji Rusijos korta. Ir kad kaip Lietuvos saugumo departamentas išslaptino savo darbuotoją Mindaugą Ladigą, atšaukdamas jį iš diplomų Lietuvos ambasadoje Ukrainoje į Prezidento patarėjus Lietuvoje, taip ir Rusija šituo savo pranešimu “Kremliaus žinybos” agentūroje išslaptino savo “kortą” Lietuvos politikoje. Mat, amerikietiškosios CŽV atstovų Lietuvoje manymu, A.Paulauskas neįvykdė savo užduoties: esą pernai rudenį, kai Artūras Paulauskas lankėsi Maskvoje, jis neva gavo užduotį nuversti Prezidentą Valdą Adamkų ir pačiam tapti Lietuvos Prezidentu. “Apie šitą planą mums žinoma nuo praėjusių metų lapkričio”, – sakė šaltiniai iš CŽV. Tačiau su šita užduotim Paulauskas esą nesusidorojo ir todėl buvo pašalvonintas “von”…
Tiesa, artimi Paulauskui žmonės “Karštam komentarui” dar prieš mėnesį teigė, kad “nepraeis ir metai, ir Artūras Paulauskas bus Lietuvos Prezidentu”.
Tuo pačiu metu – prieš mėnesį – “Karštas komentaras” išspausdino ir vieno aukšto CŽV pareigūno mintis (“Amerika supyko”) apie tai, kad visi ženklai rodo, jog Valdas Adamkus neišbus visos kadencijos – kad į jo vietą pretenduoja Artūras Paulauskas. “Visi purvini, visi įsivėlę į skandalus, tik vienas Paulauskas švarus ir padorus. Toks įvaizdis formuojamas jį ruošiant į prezidentus”, – “Karštam komentarui” sakė vienas JAV pareigūnas.
O šias CŽV pareigūno mintis galiausiai lyg ir patvirtino Rusijos naujienų agentūra REGNUM, kuri Paulauską pavadino “padoriausiu Lietuvos politiku”, o jo Naująją sąjungą – “padoriausia partija”. Beje, tokį Paulausko ir jo partijos įvaizdį kuria tiek sociologinių tyrimų bendrovė “Vilmorus”, tiek kai kurios internetinės svetainės.
Taigi susidaro įspūdis, kad visai šitai “doro politiko Paulausko” legendai diriguoja nematoma kokios nors Rusijos žinybos ranka. Ar taip galėtų būti? Stebėkime ženklus. Ir tuos, kurie šitą “dorojo” politiko legendą kuria. Legendą, turinčią nuvesti “dorąjį” Paulauską į Daukanto aikštę.
Beje, šie metai kol kas nesėkmingi ne tik Artūrui Paulauskui, bet ir JAV ambasadoriui Lietuvoje S.Mului – šią liepą jis atšaukiamas iš Lietuvos, o į jo vietą bus atsiųstas diplomatas iš JAV ambasados Vokietijoje. Oficiali šitokio pasikeitimo priežastis – baigėsi S.Mulo kadencija. Tačiau diplomatų kuluaruose kalbama, kad tikroji tokio pasikeitimo priežastis – nepavykęs Aleksandro Lukašenkos perversmas Baltarusijoje.
“Karštas komentaras” Nr.9, 2006 balandžio 29 – gegužės 11 d.
